Gabenimas į Angliją mikroautobusais: ar viskas visada būna patikima ir efektyvu?

24 metus vežioju daiktus į Londoną, Birmingemą, net į tokias skylutes kaip Peterborough. Ir jei manęs kas paklaustų, ar gabenimas į Angliją mikroautobusais visada būna patikimas ir efektyvus – atsakyčiau taip: dažniausiai taip, bet jei pasirenki pirma pasitaikiusią įmonę iš Skelbiu.lt, rizikuoji kaip rusų ruletėje. Aš mačiau ir tobulų perkraustymų, ir tokių, kai klientas raudonuoja prieš muitininkus, nes vežėjas pasakė „susitvarkysi popierius pats“. Tad šitame tekste – jokių paslapčių. Kaip kalbėčiau su kaimynu per tvorą.

Kainos, laikas ir kaip viskas vyksta

Kiek maždaug kainuoja gabenimas į Angliją mikroautobusu iš Vilniaus į Londoną?

Aš dažniausiai sakau – nuo šešių iki devynių šimtų eurų, jei kalbam apie pilną krovinį. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo keturis šimtus ir sėdo ant šakų: vežėjas atvažiavo su rūdijančiu vagonėliu, be jokio tentavimo, o lyjo kaip iš kibiro. Kaina priklauso nuo sezono, kuro kainų ir nuo to, ar žmogus moka mokesčius, ar dirba iš akies. Jei per maža – klausk, iš kur ta ekonomija. Dažniausiai ji kvepia problema.

Ar galiu pats važiuoti kartu su savo daiktais iki pat Londono?

Itin logiškas klausimas. Techniškai taip, jei mikroautobusas turi keleivinį sėdynių komplektą su saugos diržais ir jei vežėjas draudžia keleivius. Bet realybė kita. Dalis krovininių mikroautobusų išvis neturi galinių sėdimų vietų – ten geležis, lentynos, tvirtinimo diržai. Kartais klientas įsivaizduoja, kad sės šalia vairuotojo kaip turistas, o draudimas gali būti vien tik krovininis. Prašau, klauskite apie tai dar prieš mokėdami avansą. Neseniai vienas studentas liko stotyje Bialystoke, nes neatitiko sąlygų.

Koks laikas tinkamiausias užsakyti pervežimą – prieš mėnesį ar dieną prieš?

Idealu – dvi savaitės. Bet, tiesą pasakius, aš pats esu organizavęs ir per tris dienas, kai tiesiog laimingai turėjau tuščią bėgimą atgal. Čia kaip su lėktuvo bilietais – kuo anksčiau, tuo ramiau, bet visada yra vadinamosios „spragos“. Vienintelė bėda, kad jei skubi paskutinę minutę, gali tekti rinktis ne tarp geriausių, o tarp tų, kas dar liko laisvi. Ir tada jau nebe gabenimas į Angliją mikroautobusais toks efektyvus, o greičiau loterija. Kad ir kaip ten būtų, nekelk visko ant paskutinės nakties.

Kodėl vieni vežėjai prašo 800, o kiti net 1400 eurų už tą patį maršrutą?

Oi, čia turbūt užsidegčiau iš pykčio. Aštuoni šimtai kartais būna sąžininga kaina, jei veža dalinį krovinį ir turi kelis užsakymus vienoje kryptimi. Bet tūkstantis keturi šimtai gali būti ir grynų gryniausias apiplėšimas, ypač kai nematai, už ką moki. Sakykim taip – jei vežėjas neturi ofiso, dirba vien iš skelbimų, nepaskiria sąskaitos faktūros ir sako „papildomai apdrausim, jei nori“ – bėk. Rimtos įmonės turi sąnaudas: kuras, draudimas, nakvynė vairuotojui. Kai kas taupo ant tavo baldų saugumo, ir tai faktas, kurį tenka matyti kasdien.

Ar kaina priklauso nuo svorio, kubatūros, ar nuo to, kiek aš pats apsižioplinęs?

Pagrinde nuo kubatūros, bet jei veži knygas – svoris smarkiai kerta per kišenę. Klientas sako: trys dėžės. O jose – enciklopedijos. Tada vairuotojas aikštelėje šaukia, kad nevažiuos, ir aš jo nekaltinu. Sąžiningumas – svarbiausia. Ir dar vienas dalykas – nuo tavo pasiruošimo. Jeigu skambinu, o tu dar nepakeitęs (nors galvoje turi, kad viskas paruošta), mūsų darbo valandos kainuos papildomai. Nes gabenimas į Angliją mikroautobusais neapima to, kad aš turiu lankstyti tavo trikojį.

Dokumentai, muitai ir Brexit'o realybė

Ar po Brexit'o reikia kažkokių spec. popierių, kai veži asmeninius daiktus į Angliją mikroautobusu?

Po Brexit viskas pasikeitė, ir atvirai – aš šimtu procentų nebesu tikras dėl kiekvienos smulkmenos, nes taisyklės ten juda kaip smėlis. Kiek suprantu, asmeniniams daiktams vis dar reikia tam tikros deklaracijos, bet komerciniams kroviniams – jau kitokia procedūra. Geriausiai pasitikrink GOV.UK, nes aš galiu maišyti komercinį pervežimą su persikraustymu. (Anksčiau reikėjo T1, dabar gal jau nebe.) Jei daiktai brangesni, samdyk muitų tarpininką. Vežėjas gali padėti, bet atsakomybė – tavo.

Kas bus, jei muitininkai Calais'e nusprendžia atidaryti visas dėžes?

Darbas vyksta taip: jei pamato kažką įtartino rentgene arba turi profilaktinę patikrą, atidarinėji. Buvo atvejis – vežiau šeimą į Bristolį, muitininkai nusprendė, kad dėžė su žaislais atrodo kaip elektronika. Atidarėm viską. Praradom pusantros valandos, praleidom keltą, teko pirkti naujus bilietus už tris šimtus svarų. Vairuotojas pyko ant visko, bet ką padarysi. Todėl sakyčiau – pakuok taip, kad nereikėtų ant kiekvienos dėžės rašyti „ne ten, kur galvojat“. Aišku, tai ne visada pavyksta. Muitininkai turi teisę.

Ar galiu įmesti maisto produktų – pavyzdžiui, rūkytų dešrų – tarp savo baldų?

Ne. Tiksliau – kai kuriuos vaisius ar riešutus galima, bet mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – tikrai ne. Aš mačiau, kaip vienam senyvo amžiaus ponui konfiskavo visas rūkytas dešras, kurias jis vežė sūnui į Readingą. Jis manė, kad tai „asmeniniai daiktai“, bet Anglijos muitinė tokių sentimentų nepripažįsta. Kartais žmonės bando įgrūsti augalus – irgi problema. Trumpai tariant, jei abejoji – neik. Galiu patarti tik tiek: šakotis su aguonomis gali sukelti klausimų, bet dešros atvejis baigiasi šiukšliadėže.

Ar vežėjas privalo padėti užpildyti muitinės deklaraciją, ar tai mano problema?

Teoriškai, jei jis teikia tarptautinio pervežimo paslaugą – turėtų žinoti pagrindus. Praktiškai? Dalis vairuotojų, ypač dirbančių individualiai, neturi supratimo apie CMR ar muitinės dokumentus. Jie vairuoja, o ne pildo formas. Todėl prieš perkraustymą visada paklausk konkrečiai: „Ar padėsite su popieriais?“ Jei atsako „kažkaip susitvarkysim“ – tai raudona vėliava. Rimta firma duos sąrašą, ką paruošti, ir patikrins deklaraciją prieš išvažiuojant. Nes būna labai gaila, kai mikroautobusas jau nukeliavęs, o tu supranti, kad trūksta parašo.

Ar tikrai reikia sudaryti detalų daiktų sąrašą angliškai, ar galiu tiesiog parašyti „asmeniniai daiktai“?

Taip, ir geriau daryk tai pats, o ne tikėkis, kad kas nors padarys už tave. Angliškai, vertėmis, kiek įmanoma tiksliau. Prieš trejus metus viena ponia padarė sąrašą „drabužiai – 50 eur“, o muitininkai pasakė, kad jos megztinis nėra 50 eur vertės. Pridirbome popieriaus. Sąrašas reikalingas ne tam, kad kas nors vogtų, o tam, kad būtų aišku, jog tai asmeniniai naudoti daiktai. Jei sąrašas per bendras, gali kilti įtarimų. Ir taip, saugok jo kopiją – telefonų baterijos miršta pačiu netinkamiausiu metu.

Kas realybėje būna blogai – ir kodėl aš tai žinau

Ar gabenimas į Angliją mikroautobusais tikrai efektyvus visada, ar tik tada, kai pasiseka?

Aš norėčiau sakyti, kad visada, bet meluočiau. Efektyvu yra tada, kai planuoji iš anksto, kai nereikia laukti Doverio eilėse po aštuonias valandas, ir kai vairuotojas žino, kur aplinkeliai. Bet būna. Kovo mėnesį sniegas užblokuoja kanalą, ir tavo „dviejų dienų“ perkraustymas tampa keturių dienų nuotykiu. Aš matęs vairuotojų, kurie vairuoja dvidešimt valandų be miego – jie gal efektyvūs pagal laikrodį, bet pavojingi pagal sveiką nuovoką. Taip kad efektyvumas turi savo kainą ir ribas.

Ką daryti, jei vežėjas pasiima avansą ir pradingsta?

Bėk pas policiją, bet greičiausiai pasakys, kad civilinis ginčas. Skamba beviltiškai. Buvo atvejis – pora iš Kauno sumokėjo tris šimtus eurų vyrui iš Skelbiu.lt, o šis pradingo kaip į vandenį. Telefonas išjungtas, profilis ištrintas. Policija rašė pareiškimą, bet pinigų neatgavo. Todėl rinkdamasis vežėją reikalauk sutarties. Tik ne to popierėlio, kurį jis pats prirašė ant kelnių. Rask įmonę su realiu adresu, o ne tik gražiu skelbimu. Kitaip tas tavo gabenimas į Angliją mikroautobusais baigiasi ašaromis.

Ar buvo taip, kad mikroautobusas tiesiog sugedo vidury kelio – kas tada su baldais?

Oho, taip. Praeitais metais ar užpraeitais – jau susipainioję einant metai – mūsų mikroautobusas numetė pavarų dėžę netoli Briuselio. Lakstėm vos spėję iki aikštelės. Naktis, lietus, baldai ant palečių. Teko kviesti antrą mikroautobusą iš Liuksemburgo, perskraustyti viską tamsoje. Klientas, žinoma, išsigando, bet mes turime sutartis, kur nurodyta, kad tokiu atveju organizuojame pakaitinį transportą. Ne visi turi tokią techniką. Kai kurie tiesiog paskambina draugui su priekaba. Tada jau nebe profesionalu.

Kodėl kai kurie vežėjai atsisako vežti pianiną ar stiklinę vitriną, nors anksčiau sakė „duok, nunešim“?

Pianinas ar stiklinė vitrina reikalauja spec. įrangos: liftų, diržų, kartoninių kampų. Jei vežėjas pažiūri ir sako „o, ne“ – gerbiu jį, nes matęs, kai du vaikinai nusprendė vesti pianiną be įrangos. Ant laiptų pasviro, krito, ir šeši tūkstančiai eurų vertės instrumentas sudužo. (Nors gal tada tai buvo fortepijonas – jau ir nebeatsimenu tiksliai.) Tiesiog – jei atsisako, nekaltink. Pats paklausk iš anksto, ar jie turi reikiamus diržus ir rampą.

Ar galima pasitikėti vežėju, kuris siūlo žemesnę kainą, nes „viena išvažiuoja tom dienom“?

Skamba kaip dalinio krovinio variantas, ir kartais tai visiškai normalu. Bet jei jis neturi licencijos vežti kitų žmonių daiktus kartu, tai vadinasi juodasis gabenimas. Rimtai. Jei muitinė sužinos, kad krovinys priklauso trims skirtingiems asmenims, o dokumentai – tik vieno, prasideda drama. Aš neprieštarauju pigesnei kainai, tik perspėju: kai kurie „sutaupyti“ du šimtai eurų gali virsti tūkstančiu baudoje. Be to, jei daiktai sumaišyti, nežinai, kas ko ieško. Kiekvienas vilkas savo kailio vertas, bet ne visi vilkai turi teises vežti krovinius.

Mikroautobusai, gyvūnai ir pavojingi daiktai

Kokią talpą rinktis – 3,5 tonos mikroautobusą ar didesnį, jei vežu vieno kambario butą?

Priklauso. Vieno kambario butui dažniausiai pakanka 3,5 tonos, jei moki kompaktiškai pakuoti. Bet jei tą kambarį užpildai akordeonais ir keturių metrų sofa – gali pritrūkti. Septynių su puse tonų auto reikalauja kitokių teisių (man rodos, C1, o gal C – jau susimaišęs su senais laikais), ir jis brangesnis. Mačiau vaikiną, kėlęs trijų kambarių butą į 3,5 tonos. Atrodė kaip Tetris, bet tilpo. Vertink ne pagal kvadratūrą, o pagal tūrį. Dideli, tušti daiktai lengvi, bet užima vietą.

Kaip supakuoti stiklinę spintą ar veidrodį, kad nereikėtų draustis atskirai?

Stiklas – priešas numeris vienas. Kartonas, putų folija, kampų apsaugos. Bet jei tai senovinis veidrodis – brangink. Mes vežiojam ir vaikų piešinius, ir dizainerių kėdes. Vaikų piešiniams kartais priklijuojama daugiau juostos nei vazoms, nes širdis skauda labiau. CMR draudimas dengia kilogramus, bet ne prisiminimus. Pilnas draudimas kainuoja papildomai, bet tada žinai, kad net jei kas – atgausi pinigus. Arba daiktą pataisys. Arba ne, bet bent jau neskaudės taip.

Ar galiu vežtis katę ar šunį kartu su baldais tame pačiame mikroautobuse?

Gali. Jei turi veterinarinį pasą, skiepus, ir augintis ištveria triukšmą. Bet ar verta? Gyvūnas, įgrūstas tarp dėžių, gali panikuoti. Aš vežiau kartą šunį – ramus buvo, sėdėjo ant drabužių krūvos. Katės klajoja po mikroautobusą ir bando slėptis po baldų. Oo, ir dar – buvo papuga. Neklauskite. Papagai skrenda prastai uždaroje erdvėje su mažai deguonies. Geriau gyvūną vežk atskirai specializuotu pervežimu. Arba bent jau pasitark su veterinaru. Jei ilgai važiuoja, reikia vandens. O vairuotojai kartais pamiršta sustoti.

Ar mano daiktai apdrausti automatiškai, ar aš turiu kažką pasirašyti papildomai?

Paprastai taip, bet nelikine. CMR konvencija dengia maždaug aštuonis eurus kilogramui. Tavo sofa sveria penkiasdešimt kilogramų? Maksimali išmoka – keturi šimtai eurų, nors sofa kainavo du tūkstančius. Čia ta vieta, kur daugelis blogų įmonių sukčiauja. Jie sako „viskas apdrausta“, o tu galvoji, kad pilna verte. Atsimerk. Pilnas draudimas kainuoja papildomai, dažniausiai procentą nuo vertės. Aš visada sakau: jei vežėjas nemini draudimo kainos iš anksto, jis arba nemoka savo darbo, arba tyčia nutyli. Antras variantas dažnesnis. Tikėk tuo.

O jei man reikia pervežti tik dviratį ir keturias dėžes – ar toks gabenimas į Angliją mikroautobusu apskritai efektyvus?

Efektyvus finansiškai? Nelabai. Dviratis ir keturios dėžės nėra mikroautobuso pilnas. Mokėsi beveik tą patį kaip už pusę kambario, nes kuras, keliai ir vairuotojo laikas nekinta. Bet praktiškai? Patogu. Durų iki durų, niekas neplėš dėžių, niekas nepames rato. Jeigu esi karboninio dviračio fanatikas, žinai, kad pašto siuntiniai dažnai apibjauroja sportinį inventorių. Tada mikroautobusas – kaip limuzinas tavo dviračiui. Brangus, bet saugus. Aš siūlau rinktis dalinį krovinį tokiu atveju, jei tik esi kantrus.

Paskutiniai patarimai prieš kelionę

Ką daryti, jei pasieniečiai sako, kad negaliu įvažiuoti dėl popierių?

Pirmiausia – nepanikuokite, nors tai labai sunku. Antra – skambinkite vežėjui arba, jei jis bejėgis, ieškokite vietinio advokato arba muitų tarpininko pasienyje. Trys šimtai eurų konsultacijai gali sutaupyti trijų tūkstančių baudą. Kartais problema – smulkmena: trūksta parašo, neteisingai užpildyta data. Buvo atvejis, kai klientas negalėjo kirkti sienos, nes deklaracijoje buvo nurodyta „komercinis krovinys“, nors tai buvo jo senelės komodas. Parodykite pirkimo kvitus, nuotraukas naudojamų daiktų, jei yra. Pasieniečiai – ne priešai, bet ir ne draugai.

Ar vairuotojas padės man iškrauti baldus į antrą aukštą Londone?

Taip, jei apie tai sutarta iš anksto ir jei turi liftą arba plačius laiptus. Jei tu laiptinėje gyveni be lifto, o sofą reikia tempti į šeštą – na, čia jau diskusijų zona. Mes paprastai iškrauname iki pirmųjų durų arba iki lifto, nebent samdai papildomus žmones. Vairuotojas nėra Samsonas. Jis vairuoja, nešioja vidutiniškai, bet nestumia ant nugaros be technikos. Tai svarbu suprasti. Jei ant nugaros reikia – ieškok perkraustytojų su specialiais diržais. Anglijos laiptai, beje, siauresni nei Lietuvos. Ypač tose senose victorijoniškose pastatuose. Nors gal ir ne visose.

Kokia dažniausia klaida, kurią žmonės padaro pakuodami daiktus tarptautiniam pervežimui?

Žmonės krauna sunkius daiktus į didžiules dėžes, kurių paskui neįmanoma pakelti. Arba deda stiklą į šiukšlių maišus – plyšta, byra, pjauna. Naudok dėžes iš statybininkų parduotuvių, pigios ir tvirtos. Ir dar – pažymėk, kurioje dėžėje kas. Klientas Londone atidarė dešimt dėžių ieškodamas kavos aparato, o jis paskutinėje. Lipnios etiketės kainuoja centus, sutaupo valandas. Pakavimas – pusė pervežimo. Gal net du trečdaliai.

Ar galiu vežti savo vyno kolekciją kaip asmeninius daiktus į Angliją?

Techniškai taip, jei asmeniniam vartojimui. Alkoholis turi ribas – leidžiama vežti tam tikrą kiekį litrų. Penkiasdešimt brangių butelių kels įtarimų. Mano patarimas – iki dvidešimt, ir turėk sąskaitas. Jei vynas iš tėvo rūsio, spausk prie krūtinės ir sakyk, kad sentimentali vertė. Muitininkai retai yra vyno ekspertai, bet jie tikrai žino, kad penki šimtai litrų vyno nėra „asmeniniam vartojimui“.

Kodėl verta rinktis mikroautobusą, o ne fūra ar jūrų konteinerį gabenime į Angliją?

Greitis ir lankstumas. Fūra važiuoja lėčiau, ją sunkiau parkuoti siaurose Londono gatvėse, o konteineriai uostuose stringa savaitėmis. Mikroautobusas pasiekia duris, sukiša po laiptais, įvažiuoja į kiemą. Jam nereikia specialių leidimų kaip sunkiajai technikai. Žinoma, jei veži visą namą iš dešimties kambarių – tada be fūros ar konteinerio niekaip. Bet jei tai butas ar studija, mikroautobusas yra labiau patogesnis pasirinkimas. Aš pats mėgstu mažesnes mašinas, nes jos verčia kruopščiau planuoti. O planavimas – pusė darbo.

Išvada

Po 24 metų galiu pasakyti: gabenimas į Angliją mikroautobusais yra patikimas ir efektyvus tada, kai šalia vairo sėdi žmogus, suprantantis, kad jo vežami daiktai – tai kažkieno gyvenimas dėžėse. Ne visada eina pagal planą, bet jei renkiesi rimtą komandą, o ne pigiausią skelbimą, tikimybė išlikti sveikiems nervams – didelė. Skambink, klausk, net jei klausimas kvailas. Geriau paklausti dabar, nei verkti Doverio uoste.