Ekonomiškas gabenimas mikroautobusais į Londoną kas savaitę

Dvidešimt ketveri metai ant kelių tarp Lietuvos ir Anglijos. Kartais pagalvoju, kad mikroautobusai pasikeitė labiau nei pats Londonas. Ekonomiškas gabenimas mikroautobusais į Londoną kas savaitę šiandien – tai ne tik pigiau išsiųsti dėžę, o tiesiog realus būdas perkelti gyvenimą nesikraustant į didžiulius konteinerius. Daugelis klientų manęs klausia tų pačių dalykų, tik kitais žodžiais. Surinkau čia atsakymus, kokius duočiau penktadienį vakare prie arbatos, kai jau nebežinai, ar tuo kroviniu tikėti, ar ne. Jokių šablonų – tik tai, ką matau kasdien ir ką pasakoju draugams prie alaus.

Kas čia per paslauga, trumpai tariant

Kas išvis yra tas ekonomiškas gabenimas mikroautobusais į Londoną kas savaitę?

Na, paprasčiau paprašysi – skirtingai nei didelės logistikos kompanijos, kurios tempia pilnus sunkvežimius, mes vežame dalinius krovinius mikroautobusais į Londoną kas savaitę. Tu moki ne už visą mašiną, o tik už vietą savo daiktams. Kartais tai pusė mikroautobuso, kartais – dvi dėžės, įspraustos tarp svetimų baldų. Svarbu, kad nesiūlytume tavęs be darbo, kai neturi pilno kamščio. Tik yra niuansas – lankstumas čia mažesnis nei individualus reisas, nes važiuojame pagal savo grafiką, o ne tavo pageidavimus. Taip jau yra, kai nori sumokėti mažiau.

Kas tokiais maršrutais važinėja – tik verslai ar ir paprasti žmonės?

O Dieve, tikrai ne tik verslai. Gal pusė klientų – emigrantai, grįžtantys ar kraustantys šeimas. Kita dalis – mažos įmonės, siunčiančios prekes. Buvo atvejis, kai vyrukas vežėsi... (o, tiesa, čia nesu tikras – gal jis buvo iš Raseinių) kažkokią sunkią įrangą. Įsivaizduok, stovi Prienų rajone, o daiktai turi būti Watforde. Abiejų tipų klientai yra, tik verslams reikia sąskaitų, o paprastiems žmonėms – kantrybės, nes jie skambina dažniau ir klausia kur daiktai kas antrą valandą. Aš irgi taip daryčiau, jei siunčiau visą savo gyvenimą keliu.

Kainos, terminai ir realybė ant žemės

Kiek dabar kainuoja vieta kubiniam metre bagažo?

Čia kabliukas, nes kaina šokinėja kaip kuro kainos Europoje. Šiuo metu realiai matai nuo 35 iki 60 eurų už kubinį metrą, priklauso nuo sezono ir maršruto. Žiemą pigiau, vasaros pabaigoje – brangiau, nes visi kraustosi. Kartais klientas paskambina, aš pasiūlau 45, o jis sako, kad konkurentas duoda 30. Tada aš atsakau – tegul ir veža, bet paklausk, ar tavo sofa nepakraus kaip tetriso bloką po svetimais baldais. Kaina – svarbu, bet ne viskas.

O jei reikia pervežti visą butą – ar apsimoka mikroautobusu?

Jei turi dviejų kambarių butą su senais baldais, tikrai sakyčiau – apsvarstyk. Mikroautobusas paima apie 8–12 kubinių metrų, o per kelis reisus gali išeiti brangiau nei pusė konteinerio. Nors jei neskubu – per 2–3 savaites galima parskaidyti po gabaliuką. Bet jei pianinas – ten jau nebe ekonomiška, ten meilė. Ir meilei reikia daugiau vietos. Kartais pats pasimesdavau, ką patarti šioje situacijoje, kai skambina vidury nakties ir klausia ar išeis per vieną kartą.

Kodėl kaikurios įmonės žada mažesnę kainą, bet paskui prideda mokesčių?

Aha, klasika. Paskambini, gauni pasiūlymą – pigi kaip bilietas į kino teatrą, o paskui paaiškėja, kad kuro mokestis, muitas, įkrovimo taksi ir dar kažkas. Aš tokius dalykus mačiau iš šono. Esmė paprasta – prisivilioti, o priversti mokėti vėliau. Patikimi vežėjai iš karto pasako visą sumą. Kartais net truputį per daug pasako, kad nustebintų, kai gaunasi pigiau. Atkreipk dėmesį – jei kaina skamba gerai beveik juokingu lygiu, tikėtina, kad kažkas nutylima.

Kaip vyksta pats procesas

Kaip dažnai tiksliai važiuoja tie mikroautobusai?

Mes bandome laikytis grafiko – išvykimas antradieniais ir penktadieniais. Bet... žinai kaip yra. Kartais vairuotojas vėluoja dėl oro sąlygų, kartais pasienyje eilė nenumatyta. Buvo atvejis, kai Belgijoje uždarytas kelias dėl avarijos, ir mes atsidūrėme Amsterdame vietoj tiesaus maršruto. Klientui skambinu: „Nepanikuok, daiktai saugūs, tik mes truputį... aplankėm turistinį maršrutą.“ Kas savaitę važiuoja, bet „kas savaitę“ nereiškia „nuo taško A iki taško B kaip traukinys“.

Kiek laiko iš Lietuvos trunka kelionė iki Londono?

Teoriškai – apie 30 valandų. Praktiškai – nuo 36 iki 48. Priklauso, kur paima – jei Kaunas, greičiau nei Skuodas. Londone galvok ne tik centrą, bet ir visą Greater London zoną. Kartais M25 žiede praleisi pusdienį, jei koks incidentas. Vairuotojas dirba pagal tachografą, turi ilsėtis. Ne viskas taip greit kaip lėktuvas, bet daiktai kavos pertraukos nereikalauja, nors vairuotojas be jos ir vairuoja.

Ar vairuotojas padės man nešti daiktus į trečią aukštą be lifto?

Techniškai – vairuotojas nėra krautuvas. Bet jei pamato, kad tu vienas su šaldytuvo dydžio dėže, dažniausiai padeda. Yra vairuotojų, kurie atsisėda į kabiną ir sako: „Aš vežu, o ne nešu.“ Kiti – padeda iki lifto. Patarčiau iškarto pasiteirauti, o ne tikėtis. Jei ketvirtas aukštas be lifto – verčiau paprašyk draugo ar sumokėk papildomai. Nenoriu, kad paskui pyktumėtės kieme prie pat mikroautobuso. Aišku, būna ir tokių, kurie padeda iš gerumo.

Kaip žinoti, kad mano daiktai tikrai pateks adresu?

Tai, kad pasirašai aktą, dar nereiškia, kad viskas bus idealu – bet tai geriausias įrodymas. Mes darome nuotraukas prieš pakrovimą, duodame važtaraščius su sekimo galimybe. Realiai, jei bendrauji su tomis poromis įmonių, kurios egzistuoja tik WhatsApp'e... nu, ten rizika didesnė. Patikimas vežėjas duos telefono numerį, kur atsiliepia žmogus, o ne robotas. Ir dar vienas dalykas: jei Londone adresas painus – rašyk pašto kodą aiškiai. Anglijoje be jo gali ieškoti namo ilgiau nei aš savo akinių savo kabinete.

Ar galima siųsti daiktus, kai pats neišvyksti iš Lietuvos?

Žinoma, netgi dažnai taip būna. Žmogus lieka Kaune, o daiktai keliauja pas vaikus į Croydoną. Tuomet reikia tikslaus packing list'o ir pasitikėjimo. Vairuotojas atvažiuos, patikrina, pasirašote (arba pasirašo tavo pavedėjas), ir daiktai iškeliauja. Tik nepamiršk – jei siunti vertingus daiktus, apdrausk. Ne todėl, kad mes prasti, o todėl, kad kelyje visko pasitaiko. Prisimenu, kaip kartą kažkas siuntė senelės porcelianą. Paskambino po savaitės ar sekimo. Neiškarto, bet stresas...

Ar per Brexit pasikeitė tvarka dėl krovinių siuntimo į Londoną?

Pasikeitė? Taip, kad net galva apsisuko pirmus mėnesius. Nebereikia kažkokių formų, kurias reikėjo anksčiau, bet muitine tikrina kitaip. Taisyklės keičiasi greičiau nei oras pajūry. Aš stengiuosi pasitikslinti prieš kiekvieną reisą, nes kas šiandien galiojo, rytoj gali būti kitaip. Asmeniniams daiktams daugiau bėdų nekyla, bet jei prekės – reikia EORI numerio. O apie maisto produktus... nenoriu net pradėt, ten atskira drama, kurią palikime kitai dienai.

Kas darom, jei mikroautobusas stringa pasienyje arba kelyje?

Na, pirmiausia – kvepuoji. Nors, tiesą sakant, būna. Kartą vairuotojas turėjo remontuoti sankabą dar net nenuvažiavęs iš Kauno rajono. Pakeitėm mašiną kitą dieną. Klientai nervinosi, suprantama. Jei tai pasienyje – tenka laukti patikros, kartais perkrauti į kitą transportą. Geriau jau tegul stringa kelyje nei avarija. Svarbiausia, kad daiktai apdrausti ir kad bendrovė turi planą B. Jei neturi – tuomet sėdi su sulūžusia viltimi ir sofa vidury niekur.

Popieriai, draudimai ir draudžiama

Reikia kokių nors popierių daiktams siųsti?

Jeigu tai asmeniniai daiktai – pakanka sąrašo anglų kalba. Ne, ne visada reikia notaro – tiesiog sąrašas. Jei baldai naudoti, nereikia CE žymėjimo (ar kažko panašaus, čia jau buhalterė mane pataisytų). Bet jei siunti naujas prekes – reikia sąskaitos, kartais kilmės sertifikatų. Aš visada sakau: parašyk sąrašą taip, lyg aiškintumei muitininkui, kuris šiandien nemiegojo aštuonias valandas. Paprastai, aiškiai, be poezijos. Poetai muitinėje ilgai neužsibūna.

Ar galima vežti maisto produktus mikroautobusu į Londoną?

Po Brexit asmeniniams kroviniams maistas griežtai ribojamas. Yra leidžiami kiekiai, bet jei turi pilną šaldytuvą mamos kotletų – nepavyks. Mėsa, pienas, kiaušiai – dauguma draudžiama. Kartais žmonės bando slėpti po drabužiais, ir tada gali būti baudos. Aš nesu muitininkas, bet mačiau, kaip konfiskavo dešrą tiesiai iš Lietuvos. Verčiau atiduok kaimynams, o Anglijoje rasi kitokios dešros. Retkarčiais net skanesnės, nors mama nepatikės.

Ar dedatės alkoholio ir cigarečių?

Oi. Ne. Nevežame. Kartą buvo klientas, kuris bandė įtikinti, kad tai „dovana dėdei“. Pasienyje paaiškėjo, kad dovana – keturių kvadratinių metrų dydžio. Ne, ribojimai griežti. Asmeniniams daiktams leidžiama labai maži kiekiai. O jei vežti verslu – reikia licencijų. Aš ne tas žmogus, kuris rizikuos savo licencija dėl kelių dėžių alaus. Yra specializuotų kurjerių, bet jei paklausai manęs – ne per mus. Pabaiga.

Reikia kiekvieną daiktą surašyti atskirai su serijos numeriu?

Pakanka apytikslio sąrašo. Nebent veši vertingą elektroniką – tada pridėk serijinius numerius, nes jei dingsta, draudimas paklaus. Aš mačiau klientus, kurie surašydavo: „Daiktai iš svetainės.“ Tai ką tai reiškia? Kad televizorius, ar kad kilimas? Muitininkas gali paprašyti detalizuoti. Yra buvę, kad klientas surašė tris lapus, o mes juos perskaitėme ir supratome, jog pusė to – tiesiog dėžės su knygomis. Neperlenk, bet nebūk ir pernelyg miglotas.

Kas nepasiseka ir ką apie tai žinoti

Ar buvę atvejų, kad daiktai paprasčiausiai dingo?

Na, „dingo“ – stiprus žodis. Buvo atvejų, kad pateko į kitą adresą, arba etiketė nukrito, ir daiktai pasiklydo sandėlyje. Tikrąją žodžio prasme „dingo“ – per 24 metus – gal du ar trys kartai, ir tai dėl vagystės. Dažniau – sulaužomi nesupakavus. Reali problema ne dingimas, o atsiradimas kitur. Jei bendrauji su neaiškia įmone, kuri neturi sandėlio Nr., o tik pažadus – ten rizika žymiai didesnė. Patikimas gabenimas turi turėti sekimą, net jei primityvų.

Kodėl kai kurios kompanijos nepasikrauna laiku ir prasuka klientus?

Nes taip veikia „kažkiek“ verslo modelis. Paima užstatą, nori surinkti daugiau krovinių, o tada – oi, mašina sugedo, oi, vairuotojas susirgo. Kartais tai tiesa, kartais – šiaudų gaudymas. Mačiau, kaip mažos įmonės priima dešimt užsakymų į vieną mikroautobusą, žinodamos, kad netelpa. Paskui skambina: „Palaukite savaitę.“ Tai ne etika, bet taip yra. Aš stengiuosi nepromosuoti, jei nesi įsitikinęs. Geriau atvirai pasakyti, kad šią savaitę nebetelpa, nei meluoti.

Ar tikrai visi tarptautiniai vežėjai dirba legaliai?

Ne. Ir taškas. Yra pilkos zonos – vairuotojai be tinkamų vizų, mašinos be tarptautinių krovinių licencijų, draudimai, kurie nepadengia tarptautinių reisų. Kartais įmonė – kaip kirvis, taip ir klimpsta. Kaip klientas, tu nematai to iš išorės, bet jei kaina žemiausioje riboje – verta susimąstyti. Legalus ekonomiškas gabenimas turi savo sąnaudas. Jei kažkas veža perpus pigiau už rinkos vidurkį, pinigai turi atsirasti kažkur. Supranti?

Kaip atpažinti patikimą gabenimą mikroautobusu nuo abejotino pasiūlymo?

Paklausk adreso. Ne internetinio – realaus. Paklausk, ar gali atvykti į terminalą pažiūrėti mašinos. Paklausk, koks draudimas. Jei atsakymai vangūs, bendri arba per daug saldūs – pabėk. Dar vienas dalykas: ar rašo sutartį? Ar skiria kodą važtaraščiui? Aš žinau, kad kartais norisi sutaupyti, bet jei bendrauji tik su vyruku, kuris rašo „geras vežėjas 300 eurų“ Facebook grupėje... rizikuoji ne tik daiktais, bet ir nervais. Ir laiku.

Ką daryti, jei atvažiavęs vairuotojas sako, kad daiktai netelpa?

Čia nemaloni situacija, kurią mačiau ne kartą. Vairuotojas atsistoja kieme, žiūri į tavo dėžes ir sako: „Aš galvojau, kad mažesnės.“ Tada prasideda arba priemoka, arba atsisakymas. Kaip išvengti? Siųsk nuotraukas iš anksto. Matuok kubus tiksliai. Jei vairuotojas vis tiek ginčijasi – turi teisę atsisakyti paslaugos. Buvo Vilniuje, kai klientas apmatuojo sofą blogai – neatitiko realybės. Teko mokėti už antrą reisą. Geriau permokėk iš pradžių nei gailėkis paskui. Ir nepyk ant vairuotojo.

Ar galima vežti augintinį kartu su baldais?

Augintinį – atskirai. Taip, gali būti keleivis ir krovinys vienu metu – jei sėdi pats, o daiktai važiuoja gale. Bet gyvūnas negali būti tiesiog „metamas“ ant sofos tarp dėžių. Reikia pet travel dokumentų, skiepų įrašų, ir svarbiausiai – vairuotojo sutikimo. Ne visi vežėjai imasi. Kartais klientas sako: „Juk mažas šuo.“ Atsakau: „Juk mažas, bet ne tylus – ir tachografas nesustos dėl jo miurkimo.“ Priklauso nuo reiso tipo ir nuo šuns.

Ką reiškia „dalinis krovinys“ praktiškai žmogui, kuris kraustosi?

Reiškia, kad tavo daiktai – vieni iš daugelio. Tavo dėžė stovi šalia kažkokio kito žmogaus stalo, šaldytuvo ir galbūt keturių motociklų. Mikroautobusas važiuoja, jis ne tuščias, bet ne pilnai tavo. Tai ekonomiška, nes nesimokoji už tuščią orą. Minusas – negali pasakyti „važiuojam dabar ir tiesiai mano adresu“. Keliauja tada, kai surenkama kritinė masė krovinių. Taip veikia bendrasis krovinys. Ir tai normalu, nors ne visada patogu.

O jei aš gyvenu ne Londone, o kokiame nors Luton ar toliau?

Aha, čia paprasta – kaina skaičiuojama pagal atstumą nuo mūsų maršruto ašies. Iš centro iki Luton – papildomi 60–80 eurų, priklauso nuo kiekio. Jei Reading ar Bristol – jau gali reikėti antrojo mikroautobuso arba perdavimo vietiniam kurjeriui. Dėl to paslauga ir vadinasi „į Londoną“, nors dažnai vežame ir aplinkui. Tik nepaslėpsiu – kuo toliau nuo M25 žiedo, tuo brangiau ir lėčiau. Kartais apskaičiuoju maršrutą ir pats nustembu, kiek Anglija staiga tampa didelė.

Ar galima mokėti grynais vairuotojui atvykus?

Mes preferuojam pavedimą, nes grynieji keliaujančioje mašinoje – rizika. Bet jei neturi internetinio banko – sutinkame mokėti prieš iškrovimą. Buvo juokinga, kai klientas atsiskaitė sterlingais, o kursas tą dieną šokinėjo... Teko skambinti žmonai pasitikslinti. Vairuotojas keisti negali kaip parduotuvėje. Aptarkite mokėjimo būdą iš anksto, kad nebūtų nejaukumo kieme. Pinigai liežuvių neatneša, bet problemų – taip. Patikėk, mačiau abi puses.

Koks pats realiausias patarimas iš tavo patirties?

Neišsiuntinėk paskutinę minutę ir nepagalvok, kad vežėjas – stebukladaris. Ekonomiškas gabenimas mikroautobusais į Londoną kas savaitę veikia tada, kai abu suprantate, kad tai bendras darbas. Tu – pakuoji, skaičiuoji, rašai sąrašus. Mes – vežame, informuojame, neapgaudinėjame. Ir dar vienas dalykas – jei tavo daiktų nereikia rytoj, tai nereiškia, kad jų nereikia. Reikia. Bet kantrybė sutaupo daugiau nei bet koks greičio rekordo siekimas. Pamenu, kaip pats to nesupratau pirmus metus.

Išvada

Jei galvojai, kad ekonomiškas gabenimas mikroautobusais į Londoną kas savaitę – tai pigus bilietas be jokių rūpesčių, tai truputį pakoregavau tikrovę. Tai pigiau nei individualūs reisai, bet tikrai reikalauja tavo dalyvavimo ir kantrybės. Surask patikimą vežėją, išmatuok daiktus du kartus ir atidėk porą dienų rezervui. Ir pamiršk tuos, kurie žada auksą ant stalo – paprastai jie pristato tik blizgesį ir tuščius pažadus. Sėkmės kraustantis, o jei kas – skambink, nors kai kuriuos klausimus jau atsakiau šimtą kartų.