Efektyvūs siuntinių pristatymo sprendimai Anglijon mikroautobusais

Daugiau nei du dešimtmečius dirbu perkraustymų ir pervežimų versle, tai mačiau įvairiausių situacijų – nuo tobulai supakuotų siuntinių iki tokių, kuriuos teko surinkinėti iš pakelės prie Doverio, nes vienas mūsų vairuotojas staiga stabtelėjo ir prakiuro padanga. Jei ieškote būdo nugabenti daiktus iš Lietuvos į Angliją, mikroautobusas dažnai būna lanksčiausias ir efektyviausias pasirinkimas. Ypač kai nevežate pusės fabriko, o asmeninius daiktus, dviratį ar kelias dėžes šeimai Londone. Šiame tekste atsakysiu į klausimus, kuriuos klientai man užduoda jau dvidešimt ketvirtus metus. Kartais atsakymai bus trumpi, kartais paklausiu pats savęs, bet taip jau būna realiame gyvenime.

Apie kainą ir kaip čia viskas suskaičiuojama

Kiek maždaug kainuoja siųsti siuntinį į Angliją mikroautobusu?

Žiūrėk, čia nėra tokio meniu kaip McDonalde. Nuo kokio miesto iki kurio, koks svoris, ar reikia keltis į keltą, ar galima važiuoti per eurotunnelį. Sulaužysiu paslaptį – nuo Vilniaus iki Londono dažniausiai svyruoja nuo šimto iki šimto penkiasdešimt eurų už kubinį metrą. Kartais mažiau, jei vežėjas turi tuščią vietą. Kartais brangiau, jei skubu. Prieš trejus metus klientas norėjo nugabenti šaldytuvą į Manchesterį, o mes turėjom tik dalinį reisą. Sumokėjo devyniasdešimt eurų, nes tilpo šalia. Dabar, kai dyzelis toks brangus, gali būti šiek tiek daugiau. (na, gal ne visada, priklauso nuo dienos)

Ar kaina priklauso nuo svorio, apimties ar tik kilometro skaičiaus?

Mikroautobusuose dažniausiai svarbiausia – ar tilpsi. Turiu omenyje, ar daiktai fiziškai įlįs pro duris ir ar neviršys leistinos masės. Šimtas kilogramų drabužių ir šimtas kilogramų plytų skiriasi, bet jei tai standartinės dėžės, dažnai kainuoja panašiai. Jeigu dokumentų sauja – mokesčio beveik nemokėsi. Bet jei metalinės staklės – tada jau žiūrime į svorį. Keleto tūkstančių kilometrų maršrutas tikrai nėra pigus malonumas, bet mikroautobusas leidžia lanksčiau paskirstyti sąnaudas nei vilkikas. Kartais klientai pyksta, kad už tą patį tūrį moka skirtingai, bet čia kaip su taksi – ir piko valanda, ir naktį skiriasi.

Ar galima derėtis dėl kainos jeigu siunčiu keletą dėžių?

Žinoma, ypač jei esi lankstus dėl datos. Jei sako, kad pasiimti tik trečiadienį, tada vežėjas diktuoja sąlygas. O jei sako – bet kurią dieną kitą savaitę – tada jis jau norės užpildyti tuščią kampą ir nuleis kainą. Aš dažnai siūlau klientams: jei turite septynias dėžes, paklauskite ar aštunta nemokamai neįlįs. Kartais įlįs, kartais ne. Blogiausia kaina gaunasi tiems, kurie skambina penktadienio vakare ir sako, kad šeštadienį ryte reikia būti Birmingeme. Tada net derėtis nepatartina – tiesiog neskambinkite vėlyvą penktadienį, nes visi normalūs vežėjai jau planuoja savaitgalį.

Kodėl vieni vežėjai prašo dvigubai mažiau nei kiti už tą patį maršrutą?

Čia tas pats kas klausyti, kodėl vienas mechanikas ieškina dvidešimt eurų, o kitas du šimtus. Yra profesionalai su licencijomis, draudimais, kurie mokės muitus ir turi sąnaudas. O yra vaikinukas, kuris nusipirko Citroën Jumperį, paėmė paskolą ir dabar veža viską, kas pašvinta. Jo sąnaudos mažesnės, bet jei muitinė sulaikys krovinį arba jei sudužs televizorius – jis gali paprasčiausiai užblokuoti tavo numerį. Mačiau tai ne kartą. Ypač Facebook grupėse. Pigiai atvežė, o po savaitės to numerio nebėra. Efektyvūs sprendimai nebūtinai yra pigiausi. Kartais sutaupymas kainuoja daug brangiau nervų.

Ar reikia mokėti visą sumą iš anksto ar galima prieš pristatymą?

Paprastai prašoma dviejų dalių – pusė iš anksto, pusė kai atveža. Tai standartas ir aš taip dirbu jau du dešimtmečius. Jei kažkas prašo visko iš anksto, o pats turi tik gražų žodį ir nuotrauką iš feisbuko – susimąstykite. Jei prašo visko gavus – irgi keista, nes kaip garantas. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo pilną sumą prieš imdamas daiktus, o vairuotojas paprasčiausiai neatvažiavo į paėmimo tašką. Dingo. Taigi dviejų etapų apmokėjimas saugo abi puses. Bet kiekvienas vežėjas turi savo politiką. Štai mūsų įmonėje galima atsiskaityti ir kortele, ir pavedimu, ir kartais grynaisiais jei vairuotojas sutinka.

Kaip vyksta pats siuntimas ir kiek tai trunka

Kiek laiko siuntinys važiuoja iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu?

Priklauso nuo kur. Iš Lietuvos keltu į Švediją, per Daniją, Vokietiją, Prancūziją... arba tiesiai per Eurotunnelį. Paprastai nuo durų iki durų trukmė yra trys–penkios dienos. Kartais dvi, jei pasisekė su eile keltu ir vairuotojas tikrai nesustoja mokytis dirbti (atrodo išsidirbinėju, bet rimtai – buvo toks kolega). Realiai, vieną kartą vežėme siuntinį iš Kauno į Londoną per trisdešimt šešias valandas, nes vairuotojas keitėsi naktimis. O kartais užstringi pasienyje Prancūzijoje dėl streiko ir savaitė pranyksta. Taigi keturiasdešimt aštuonios valandos yra minimumas, bet planuokite ne mažiau nei savaitei.

Ar mikroautobusai važiuoja tiesiai pas klientą ar tik į kokį sandėlį?

Durų į duris paslauga yra vienas didžiausių privalumų renkantis mikroautobusą. Vilkikas privažiuos prie didžiulio logistikos centro ir ten tavo siuntinys gali pralaukti dar dvi dienas. Mikroautobusas dažniausiai užvažiuoja tiesiai į namų kiemą, jei ten telpa. Aišku, Birmingamo centre, prie tų siaurų gatvių, kartais tenka sustoti gatvės gale ir pasiimti pačiam. Bet tai vis tiek geriau nei važiuoti į pramoninį rajoną. Vairuotojai dažniausiai skambina prieš valandą. Mes taip darome. Kartais žmonės piktinasi, kad vairuotojas neatvažiavo lygiai dvylikos, bet gi – kamščiai, oras, pasienis. Tiksli valanda mikroautobuso maršrutuose yra mitas. Skambinkite ir klauskite, bet nepykite dėl penkiolikos minučių.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie neišbyrėtų pakeliui?

Čia didžiausia problema. Žmonės deda stiklines taures į paprastas parduotuvių krepšius ir paskui stebisi. Aš siūlau dvigubas kartonines dėžes, burbulinę plėvelę ir niekada, niekada nedėkite sunkių daiktų viršuje. Yra toks triukas – pripildai tuščių ertmių drabužiais. Stabilizuoja. Vieną kartą vežėme siuntinį, kuriame klientas viską susuko į antklodes. Puikiai. Tvarkingai. Bet jis pamiršo užrašyti ant dėžių, kas viduje. Vairuotojas manė, kad tai tiesiog minkšti daiktai, pastatė po stalu. Gerai, kad nebuvo lietaus, bet vis tiek. Tai va, užrašykite. Ir nepamirškite apklijuoti lipnia juosta – kuo daugiau, tuo geriau. Kartonas mėgsta atsiplėšti dvieji šimtai kilometrų į vakarus.

Ar vairuotojas padeda nešti daiktus į butą ar tik iškrauna?

Standartiškai – iki pirmų durų. Jei tai namas, gal ir iki verandos. Jei penki aukštai be lifto – tada jau ne. Aišku, jei matau, kad senyva moteris viena su didele spinta, aš asmeniškai padedu. Bet tai ne pareiga, o paslaugumas. Buvo situacija, kai Londone klientas atsisakė leisti liftu naudotis, nes bijojo užsikrėsti kažkuo (tuo metu dar buvo tos pandemijos aidai). Vairuotojas nešė dėžes į dvyliktą aukštą. Užtat gavo arbatpinigių. Bet praktiškai – pasitarkite iš anksto. Jei reikia padėti nešti vidun, pasakykite. Jei vairuotojas atvažiavęs su ironišku žvilgsniu – nesitikėkite stebuklų. Jie ir taip vairuoja po dešimt valandų.

Ar galima vežti kartu ir keleivį, ir siuntinį tuo pačiu reisu?

Taip, dažnai tai vienas efektyviausių būdų sutraukti sąnaudas. Ypač kai nevežiame pusės fabriko, o asmeninius daiktus, o pats norite persikelti. Bet čia svarbu – licencija. Ne visi mikroautobusai gali registruotis kaip keleivinis ir krovininis transportas vienu metu. Jei policija pasienyje nusprendžia, kad jūs bandote apeiti taisykles paniškai – gali kilti problemų. Kartais klientai slepia keleivį kaip "šeimos narį, padedantį pakrauti". Ne. Ne taip. Jei vežate žmogų – tai turi būti aiškiai sutarta. Kaina dažniausiai išauga, nes keleivis tai ne siunta – reikia vietos, draudimo, patogumų. Bent jau mano kompanijoje taip yra. Ir kupranugariai neišnykę, beje, nors čia nepagrindinė tema.

Kas gali būti siunčiama ir ko geriau neliesti

Ar galiu siųsti maistą, pavyzdžiui, sūrius ar dešras?

Techniškai taip, bet praktiškai tai košmaras. Mėsiniai produktai turi galybę taisyklių, veterinarinių pažymų, temperatūros reikalavimų. Jūsų močiutės dešros, kuriai ji naudoja receptą nuo tarybinių laikų – angliškai muitininkai jas laikys ne maistu, o biologine grėsme. Aš nuoširdžiai patariu: nepirkite lietuviškų dešrų siuntimui. Ne tik dėl popierizmo, bet ir todėl, kad mikroautobusas nėra šaldytuvas. Kelias dienos be proper temperatūros ir tas sūris... na, nebeturite ko siųsti. Jei jau labai norite, ieškokite specializuoto chilled transporto. Bet tai kainuos trigubai. Ar daugiau. Ir vis tiek gali būti problemų pasienyje.

Ar legalu vežti alkoholį mikroautobusu į Angliją kaip siuntinį?

Nope. Nei laipsniai, nei alus, nei vynas oficialiai negali keliauti taip. Yra akcizų, muitų, leidimų. Jei tai asmeniniam naudojimui – mažos dozės kartais praleidžiamos, bet siuntiniuose – rizikinga. Buvo toks atvejis – klientas supakavo dvylika butelių degtinės į vaikiškų drabužių dėžę. Muitinei kilo įtarimų. Ne tik konfiskavo, bet ir baudą skyrė. O vairuotojas – nieko nežinojo. Problema ta, kad atsakomybė dažnai gula ant siuntėjo, bet vežėjas taip pat gali turėti nemalonumų. Aš alkoholio nesiunčiu jau dvidešimt metų ir neketinu pradėti. Nes nerimuoju dėl muitinės. O ir klientai dėl saujaus butelių vidutiniškai nebenori mokėti už teisininką.

Ar elektroįrankiai ar baterijos kelia kokių nors problemų?

Taip, ličio baterijos – ypač dviračių ar paspirtukų – yra rizikos faktorius. Jos savaime negali tiesiog giliai ilsėtis krovinio viduje... turiu omenyje, negali būti paliktos be priežiūros taip paprastai. Aviacijoje tai visiškas tabu, o kelių transporte – ribojama. Jei yra pažeista baterijos membrana – gali įsiplieksti. Vieną kartą vežėme siuntinį su elektriniais įrankiais, o ten buvo perkaista plaktukas. Nieko blogo, bet kvapas... vairuotojas sustojo kelyje, nes manė, kad dega. Paaiškėjo, kad tiesiog senas variklis. Bet nuo to laiko kiekvieną suktuvą tikriname atidžiau. Baterijas geriau išimkite ir supakuokite atskirai. Ir nepamirškite originalių įrodymų, kad tai ne kontrabanda.

Ką daryti jei muitiniai sulaiko mano siuntinį – kas tada?

Pirmiausia – nesijaudinkite pirmos dešimties minučių. Skambinkite vežėjui. Jei tai yra profesionalas – jis turi agentą arba kontaktus muitinėje. Paprastai sulaikymai vyksta dėl neaiškios deklaracijos, per didelės vertės arba draudžiamų daiktų. Jei problema dokumentuose – tvarkoma per kelias valandas. Jei radote forbidden stuff – tada gali tekti palikti. Čia jau blogiausia. Buvo situacija, kai klientas nenurodė, kad veža antikvarinį laikrodį. Muitininkai įtarė, kad tai pavogtas daiktas iš muziejumi (kurio nurodymo reikėjo, beje). Laikrodis užstrigo dviem savaitėms. Siuntėjas pyko ant mūsų, bet pats kaltas. Taigi deklaruokite tiksliai. Geriau sumokėti muitą, nei prarasti daiktą.

Ar reikia kokių nors specialių pažymų jeigu vežu antikvarinius baldus?

Antikvariniai baldai gali kristi į kultūros paveldo kategoriją, ypač jei senesni nei šimto metų. Tada reikia eksporto leidimų iš Lietuvos ir importo deklaracijos Anglijoje. Jei tai tiesiog senovinė komoda iš močiutės – pakaks sąžiningos vertės nurodymo. Bet jei tai inkrustuotas stalas su istorine verte – tada jau reikia vertinimo. Aš asmeniškai nežinau visų niuansų apie XVIII a. baldus, nes tai retas atvejis. Geriau pasitarkite su konservatoriumi arba muitinės tarpininku prieš pakuodami. Paprastai antikvarai keliauja be problemų, bet dokumentacija turi būti vandeninė (vandeninė? turiu galvoje – vandeniui neatspari, ne, teisingai yra) popieriuje. Ai, rašykite sąžiningai ir skaitykite taisykles.

Dokumentai, muitai ir kiti biurokratiniai galvos skausmai

Kur gauti EORI numerį ir ar jis tikrai būtinas?

EORI (Economic Operators Registration and Identification) numeris yra privalomas verslui, o jei siunčiate kaip privatus asmuo – kartais pakakta ir asmens dokumento. Bet jei daiktai vertingesni nei tam tikra suma arba jei tai komercinis krovinys – be EORI nėra kur dėtis. Jį gaunate muitinės interneto svetainėje. Nesunku, bet reikia laiko – maždaug savaitė. Klientai dažnai skambina paskutinę dieną prieš išvažiavimą ir sako: "Padarykit greitai." Ne, aš negaliu greitai. Muitinė ne mano giminaitė. Turiu omenyje – nepriklauso nuo mūsų. Buvo atvejis verslininkui iš Panevėžio, kuris bandė išsiųsti prekių mėginį be EORI. Siunta grįžo atgal. Tiesiai atgal. Nesąmonė, bet taip yra.

Ar siuntėjo (mano) reikalingas pasas ar asmens dokumentas?

Taip, reikalingas, ir ne kopijos – fotografijos telefone. Originalas arba jo skenuota versija, tikriau – skenuotas variantas, na geriau aišku dokumentas. Nes jei muitinėje kyla klausimai, kas yra siuntėjas, turite įrodyti savo tapatybę. Kartais klientai piktinasi: "Kodėl jums reikia mano paso?" O jei vežate automobilį ar vertingus daiktus – reikia ir pirkimo sąskaitų. Turiu galvoje, jei tai naujesni daiktai. Karta teko vežti siuntinį su dokumentais, kuriuose žmogaus vardas buvo parašytas su klaida. Dėl to muitininkai pradėjo klausinėti.