Efektyvus siuntinių pristatymas mikroautobusais į Angliją patogiai

Žinai, kai žmogus pirmą kartą bando nusiųsti daiktus į Angliją, dažnai įsivaizduoja kažkokį didelį vilkiką. O realybė? Kartais protingiau pasirinkti mikroautobusą. Aš jau gal dvyliktą metą vežioju krovinius į UK, ir galiu pasakyti – efektyvus siuntinių pristatymas mikroautobusais į Angliją patogiai yra ne mitas, jei žinai keletą dalykų. Ne visada viskas eina kaip sviestu sutepta, būna visko, bet šis būdas turi savų pliusų, kurių vilkikai negali pasiūlyti. Šiandien papasakosiu taip, lyg sėstum šalia manęs kabinete su kava.

Kaip tai vyksta praktiškai

Kokia čia paslauga apskritai? Ar tai tiesiog mikroautobusas su siuntomis?

Tai praktiškai toks durų iki durų variantas, tik mažesniu mastu. Surenkam kelių klientų siuntas, sukomplektuojam į mikroautobusą – dažniausiai VW Transporter ar panašų – ir vežam. Aš niekada neprikraunam kaip Indijos traukinio, nes pats sėdžiu ir vairuoju. Kita vertus, vienas mikroautobusas gali tempti iki 1200 kg, o tai reiškia, kad telpa ir didesnė dėžė, ir kelios mažesnės. Tik nepamiršk – tai nėra DPD, kur viskas ant bėgių. Čia žmogiškas faktorius, ir kartais dėl eismo tenka tempti iki kitos dienos.

Ar tikrai mikroautobusas greičiau nei didelis sunkvežimis?

Greičiau? Na, priklauso nuo maršruto. Aš važiuoju per Prancūziją, o didieji vilkikai mėgsta tiltus ir kanalą. Nors tiltas irgi neblogas variantas. Bet mikroautobusas manevringesnis. Praleidžiu siauresnius kelius, galiu užsukti ir pas klientą gyvenamojoje zonoje, kur vilkikas nepralįstų. Realiai, Londono centre į seną kiemą vilkikas neįvažiuos, o mano mikriukas – laisvai. Greitis panašus, bet lankstumas visai kitas. Tik kuro sąnaudos ant kelių daiktų gali būti piktesnės, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kiek daiktų galiu siųsti vienu metu? Ar tinka ir viena dėžė?

Tinka. Ir viena dėžė. Ir dešimt. Buvo toks atvejis – moteris vežėsi tik savo močiutės porcelianą, vieną dėžę, apvyniotą antklodėmis. Priglaudžiau prie sėdynės, prisegiau diržu. Ramu. Kitą kartą studentas siuntė visą butą – trys lagaminai, dvi dėžės, kompiuterio monitorius. Tik žiūrėk, kad daiktai būtų supakuoti taip, kad nebyrantų. Nes mikroautobuse kartais pasitaiko kūlvirsčių (supranti, ką turiu omeny), ir jei svoris juda, gali viskas susibraižyti. Tai viena dėžė – idealus variantas pradedančiajam.

Ar pristatote tik į Londoną, ar ir į kitus miestus?

Londone mes dažniausiai būname, nes ten daugiausia lietuvių, bet aš asmeniškai vežu ir į Birmingemą, ir į Mančesterį, net į Glazgą teko važiuoti. Tik čia yra niuansas – jei krovinys mažas ir keliauja į Škotiją, gali tekti palaukti, kol sukomplektuojam pilną mašiną. Varyti vieną siuntą į Aberdyną neefektyvu. Bet jei klientas moka už ekspresą – važiuojame. Dažnai derinam maršrutus taip, kad aplankom tris keturis miestus per reisą. Taip ir kaina žemesnė, ir kelionė prasmingesnė visiems.

Kas vairuoja? Ar tai profesionalūs vežėjai?

Kartais klientai galvoja, kad mikriuką vairuoja koks studentas nepasimokęs. Ne. Bent jau pas mus – ne. Mūsų vairuotojai turi reikiamas kvalifikacijas, o CMR žinojimas privalomas. Bet... pripažinsiu, yra rinkoje tokių, kur pasiima mikroautobusą, užsideda ant stogo krovinius ir važiuoja be jokio draudimo. Tai va – rinkitės atsakingai. Aš savo vairuotojus pažįstu asmeniškai, žinau, kuris mėgsta kavą, o kuris – arbatą. Profesionalai, bet žmonės.

Kainos, laikas ir ką gauni už pinigus

Kiek kainuoja siųsti dėžę į Londoną mikroautobusu?

Oi, mano mėgstamiausias klausimas. Norėčiau pasakyti tikslią sumą, bet realybė tokia – nuo 80 iki 150 eurų už standartinę dėžę, priklauso nuo svorio ir kurioje vietoje gyveni. Ne, ne Anglijoje – Lietuvoje. Jei esi Vilniuje, paimam pigiau. Jei iš Panevėžio reikia atvažiuoti specialiai, prisideda kuras. Turėjom atvejį, kai klientas siuntė dvi dėžes, svoris 35 kg, ir sumokėjo 110 eurų. Kitas siuntė vieną gigantišką maišą su drabužiais – 95 eurai. Maždaug tokios kainos. Pigiau nei oro paštu tikrai, bet brangiau nei jūra.

O jeigu aš turiu sofą ir šaldytuvą, ar mikroautobusas tam tinka?

Šaldytuvą? Hm. Standartinį buitinį – taip, jei išimam duris ir gerai užfiksuojam. Sofą? Tik dvivietę, ir tik jei neišsisketa. Aš turiu vieną klientą Anglijoje, kuris nuolat prašo vežti baldus. Kartais pavyksta, kartais tenka pasakyti – ne, čiauškite fūrą. Mikroautobusas turi ribas. Be to, įlipimas į jį ne toks jau didelis. Jeigu daiktas ilgesnis nei metro dvidešimt, jau reikia matuoti. Ir neprimeskite manęs prie sienos telefonu – "o ar tilps?" – matavimai turi būti tikslūs, kitaip vairuotojas atvažiuoja ir numoja ranką.

Ar kaina priklauso nuo to, kiek greitai reikia?

Žinoma. Tai tokia pati logistika kaip ir visur. Standartinis terminas – kokios 5-7 darbo dienos (kartais per savaitę, jei eilė susidaro). O jei tau reikia per tris dienas – tada jau ekspresas. Ekspresas reiškia, kad važiuojam pusiau tuščiu automobiliu specialiai tavo daiktų paimti. Tai kainuoja brangiau. Būna, kad klientas sako "man skubu", o paskui pats skambina tik po savaitės. Tokiu atveju... na, nežinau, kodėl mokėjai daugiau. Bet pinigų negražinu, nes laiko rėmai praleisti, supranti?

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos niekas nepasako?

Pas mus – ne. Aš visada sakau kainą prieš paimdamas daiktą. BET. Muitinėje gali būti siurprizų, ypač jei siunti naujus daiktus ar elektroniką po Brexit. Anglijos muitinė kartais prisikabina ir reikalauja sumokėti importo PVM. Tai nėra mano mokestis, tai – tavo. Aš tik pervežu. Buvo atvejis, kai žmogus siuntė dešimt naujų dviračių grandžių (pats nesusipratęs, kad tai jau komercija) ir muitinė privertė mokėti. Taigi, paslėptų mokesčių iš mūsų pusės nėra, bet UK pusėje gali kas nors išlįsti. Reikia žinoti.

Ar galiu mokėti grynais ar tik pavedimu?

Grynais? Lietuvoje – taip, kai atiduodi daiktus. Anglijoje... žinai, ten vietiniai banknotai kvepia kitaip (tai toks juokelis, bet rimtai). Paprastai Anglijoje klientai moka pavedimu, nes grynais tvarkytis vietoje nepatogu. Kartais vairuotojas pasiima, bet tada reikia turėti ką duoti atgal. Aš asmeniškai mėgstu pavedimą arba Revolut, nes taip viskas matosi. Nes buvo toks atvejis, kai vairuotojas gavo grynais, paskui pametė piniginę kelyje (na, ne piniginę, o pinigus iš kišenės) – ir prasidėjo ieškojimai. Taigi pavedimas – saugiausias.

Dokumentai, muitinės ir tas Brexit

Kokių dokumentų reikia siuntiniui į Angliją?

CMR važtaraštis – privalomas. Pakavimo sąrašas – būtinas. Ir dar pravers sąskaita faktūra ar bent laisvos formos deklaracija, kurioje parašyta, kas yra viduje, kokia vertė. Aš visada prašau klientų sąžiningai rašyti, nes jei muitininkas atidaro dėžę ir randa ne tai, kas deklaruota – bus problemų. Buvęs toks atvejis, kad moteris parašė "asmeniniai daiktai", o viduje – trys visiškai nauji ir supakuoti dulkių siurbliai. Muitininkai nekvaili. Jie mato. Dokumentai turi atitikti tikrovę, kitaip sustojame valandai, o kartais ir dienai.

Ar po Brexit viskas pasikeitė? Ar sunkiau dabar vežti?

Pasikeitė. Nebūsiu garantuotas dėl visų smulkmenų (tiek teisininkų nesamdžiau), bet bendras vaizdas toks – jei daiktai naudoti ir asmeniniai, dažniausiai praleidžia. Jei nauji – gali braukti muitą. Anksčiau važiuodavom kaip į kaimyninę gatvę, o dabar reikia bent jau sąrašų. Kartais muitinė Kalė netikrina nieko, kartais – prašo atidaryti pusę automobilio. Priklauso nuo savaitės dienos ir nuotaikos. Aš pats pastebėjau, kad po 2021 metų reisų į Angliją pasidarė mažiau spontaniškų – viską reikia geriau apgalvoti.

Ar mano siuntinys gali užstrigti muitinėje? Ką tada daryti?

Gali. Ir taip būna. Praeitą mėnesį turėjom situaciją – klientas siuntė dokumentus (atrodo, kas čia per dokumentai?), bet tarp jų buvo archyvinė medžiaga, kurią muitininkas palaikė kažkuo vertingu. Pradėjo aiškintis. Mes, kaip vežėjai, galim tik laukti ir teikti papildomus popierius, jei turim. Bet tiesiogiai sumokėti už tavo muitą negalime (na, gal galėtume, bet tada tu mums skola, o to vengiam). Geriausias patarimas – ne siųsti nieko abejotino, viską aiškiai surašyti ir... turėti kantrybės. Muitinė neskuba niekada.

Ar reikia draudimo siuntiniams?

Atsakymas trumpas – reikia, bet ne visada. Mūsų transportas yra apdraustas CMR konvencijos ribose, bet jei gabeni vertingą elektroniką ar antikvarinius daiktus, geriau papildomai apdrausti. Buvo atvejis, kai vyrukas siuntė savo senelės augalų kolekciją (taip, augalus – ir dar gyvus) per žiemą. Na, augalai neaugo, jie užšalo kelionėje, nes mikroautobuso šildymas vieną naktį sugedo... (nors čia mūsų kaltė ir mes atlyginom) bet be specifinio draudimo būtų buvę sunkiau. Tai jei vertinga – apdrausk. Jei drabužiai – CMR paprastai pakanka.

Ar galiu siųsti maistą, alkoholį ar tabaką?

Ne. Na, maistą – savo vartojimui, uždaroje pakuotėje, gal. Bet alkoholis ir tabakas – tai jau draudžiama, supranti. Aš esu matęs, kaip vairuotojas pasiėmė vieną butelį vyno sau "į kelią", o muitininkai jį pamatė ir išvertė pusę mašinos. Tabakas – vienareikšmiškai ne. O dėl maisto – konservai, sausas maistas, pakuotės su Europos ženklais – paprastai praleidžia. Bet šviežias jautienos kepsnys? Ne. Nesiųsk. Muitininkai turi šunis. Ir specialistus. Ir blogą nuotaiką tokiems dalykams.

Realūs dalykai, kurie kartais susiklosto ne taip

Kas jei vairuotojas pavėluoja į sutartą vietą Anglijoje?

Londone – tai norma. Ne mūsų kaltė visada (kartais ir mūsų), o tiesiog eismas. Aš pats buvęs situacijoje, kai į Elephant and Castle turėjau būti 14 val., o atvažiavau 16:30. Klientas piktas, aš irgi piktas, nes kemšatis ant tilto stovėjau dvi valandas. Tokiu atveju skambiname, perspėjame, deriname kitą vietą arba laiką. Nesakau, kad taip bus, bet pasiruošk, kad Anglijos keliuose visko yra. Ypač penktadieniais. Kartais atiduodam daiktą vakarą, kai jau tamsu, ir klientas blykstele telefonu ieško numerio ant dėžės. Būna.

Ar visada pristatote iki pat durų, ar tenka kur nors atsiimti?

Durų iki durų – taip, tai mūsų standartas. Bet yra vienas BET. Jei gyveni 12-ajame aukšte be lifto Londono daugiabutyje, aš nešiu dėžę iki buto, jeigu man vienas ar du daiktai. Jeigu dvidešimt dėžių – tada jau kurjerinė pagalba arba pats ateik. Buvo atvejis, kai vaikinas gyveno trečiajame aukšte Birmingeme, laiptai siauri kaip įvietinę parduotuvę, ir mes nešėm dėžes po vieną, prakaituodami. Tai durų iki durų, bet be "liftavimo", jei neaptartas. Aišku, jei sutariame prieš tai – mokama papildomai. Bet šiaip – taip, stengiamės palikti po namo durimis.

Ar mano daiktai bus saugūs? Jie nesubyrės pakeliui?

Žiūrėk, mes kiekvieną daiktą tvirtinam diržais, dedam ant antklodžių, tarp daiktų – putos. BET. Mikroautobusas vis tiek važiuoja, duobės yra visur. Buvęs toks įvykis – vežėm stiklinę vitrinos lentyną, klientas pats supakavo į popierių (į popierių, Karlai!). Nu va, atvažiavom – kampas nors ir neatsilupęs, įskilęs. Mes atsakingi? Ne, jei pats supakavai kaip pašto kortelę. Tad patarimas – pakavimas yra 50% sėkmės. Mes duodam rekomendacijas, bet nevisada spėjam patikrinti kiekvienos dėžės vidų. Pasitikime, bet su saiku. O jei brangu – apdrausk, kaip sakiau.

Kas jei aš negaliu būti namuose, kai atvažiuojate?

Tuomet reikia pasirūpinti, kad būtų žmogus, kuriam pasitiki ir kuris gali pasirašyti CMR. Gal kaimynas, draugas, nuomininkas – nesvarbu. Jei nieko nėra, galim derintis į kitą datą, bet tai gali kainuoti papildomai saugojimą. Ai, dar – galim palikti saugioje vietoje, jei ten, pvz., durininkas sutinka arba turi garažą. Buvo toks variantas Mančesteryje, kai klientė liepė padėti prie šiukšlių konteinerių. Aš padėjau, bet paskambinau jai tris kartus, kad patvirtintų. Nes jei dingo – aš bepalikęs, mano atsakomybė. Tai geriau tiesiog būti arba deleguoti. Paprasčiausia visiems.

Kaip elgtis, jei gavau ne savo siuntinį arba kažko trūksta?

Oi, tai blogiausia, kas gali nutikti. Tikrinkime iškart vietoje, jei gali. Kartais į vieną mikroautobusą kraunama 15 skirtingų klientų daiktų, ir nors mes žymim kiekvieną lipduku, žmogiška klaida... Buvę, kad dvi vienodos juodos dėžės – viena į Vusterį, kita į Londoną. Pasikeitė. Klientai supyko. Mes sprendėm per savaitę, keitėmės kurjeriais tarp jų. Jei kažko trūksta – skambink iškart, ne kitą dieną. Nes po savaitės mes jau nebeatisiminsim, kas kur buvo. O jei trūksta daiktų, kuriuos pats supakavai – tada jau klausimai sau, ar tikrai čia sudėjai.

Kodėl mikroautobusas, o ne kitkas

Kodėl turėčiau rinktis jus, o ne didelę siuntų firmą?

Čia jautrus klausimas, bet atsakysiu tiesiai. Didelės firmos turi gražų tracking'ą ir programėles. Bet kai skambini pagalbai, tave sujungia su robotu arba atsitiktiniu operatorium. Pas mus – skambini man asmeniškai. Žinau, kur yra mikroautobusas. Galiu pasakyti tiksliau nei bet koks serveris. Mes maži, todėl galim derėtis dėl kainos ir laiko. Ką DPD retai pasiūlys. Bet mes negalim tempti konteinerio – renkis pagal daiktus ir poreikius.

Ar mikroautobusas draugiškesnis aplinkai nei vilkikas?

Na... teoriškai? Mažesnis degalų suvartojimas absoliučiais skaičiais, bet kilogramui pervežto krovinio – čia jau ne taip aišku. Nes vilkikas per vieną reisą gali tempti 20 tonų, o mikriukas – toną. Tai jei žiūrėtume į ekologiją kilogramui, vilkikas kartais net efektyvesnis. BET mes komplektuojam pilnus mašinus, taigi einame link to. Be to, dabar jau turim ir hibridinių mikriukų. Tai... na, ne dėl ekologijos renkiesi mikroautobusą. Rinkis, nes greičiau ir lanksčiau. Dėl gamtos – gal geriau mažiau siųsti daiktų apskritai. (Nors iš to gyvenam, tai nesakyčiau garsiai klientui.)

Ar galiu važiuoti kartu su savo siuntiniu?

Taip! Ir čia yra vienas didžiausių pliusų. Vilkike nepasodins, o čia – lenda. Aišku, vietos mažai, ypač jei krovinys didelis. Bet jei turi viena lagaminą ir pats vyksti į Angliją – važiuojam kartu. Buvo keleivių, kurie miegojo ant pripučiamo čiužinio tarp dėžių. Ne Hiltonas, bet nusivežei daiktus ir save vienu šūviu. Tik pasiruošk, kad teks klausytis mano arba vairuotojo pokalbių telefonu. Ir muzikos skonio... ne visada sutaps. Ha. Bet faktas – tai puikus būdas persikraustyti nedideliu mastu.

Kokia jūsų blogiausia patirtis pervežant siuntinius į Angliją?

Oi. Nežinau, ar noriu prisiminti, bet... Buvo žiemą, kalnai Prancūzijoje, sniegas. Grandinėlė nulūžo, stovėjom aštuonias valandas. Kliento vestuvių dekoracijos viduje. Šaltyje. Atvažiavęs rado jis jau nusipirkęs kitas, nes nebetikėjo. Jis rėkė, mes atsiprašinėjom, grąžinam pinigus. Tai buvo prieš šešerius metus. Dabar turim geresnes padangas ir žiemą vengiam Alpių. Blogiausia patirtis, bet išmokom. Toks jau tas siuntinių pristatymas mikroautobusais – ne visada sklandus, bet gyvas.

Ką patartum žmogui, kuris pirmą kartą siunčia daiktus?

Nespauskite manęs dėl datos. Supakuokit taip, lyg į mėnulį leistumėte. Parašykit sąrašą sąžiningai. Ir nelaukite paskutinės minutės. Buvo toks jaunuolis, paskambino ketvirtadienį vakare: "mano lėktuvas šeštadienį, reikia daiktus pristatyti iki tada". Mes spėjom naktį išvykti. Bet jis nervavosi, aš nervavausi, vairuotojas nervavosi. Nereikia to. Planuokit bent savaitei į priekį. Ir perskaitykit, ką rašau. Ne tik pirmą ir paskutinį sakinį. Aš čia ne dėl reklamos rašau, o kad išvengtumėt problemų.

Tiesą sakant, rašant visą tai, net pats sau pasiunčiau žinutę kolegai, kad primintų, jog rytoj reikia patikrinti vieną dokumentą vairuotojui. Nes taip jau būna – dirbi su siuntimais kasdien, o vis tiek smulkmenos pabėga. Efektyvus siuntinių pristatymas mikroautobusais į Angliją patogiai nėra raketų mokslas, bet reikalauje dėmesio. Jei skaitai tai ir galvojai siųsti daiktus – suorganizuojam. O jei ne – bent jau dabar žinai, kaip tai atrodo iš vidaus. Sėkmės packuojant.