Efektyvus prekių pristatymas į Angliją mikroautobusais pigiau

Sėdi tu prie ekrano, skaičiuoji eurus ir galvoji – kaip čia viską iki Londono ar Birmingamo nukabinti, kad piniginė neatvertų. Aš jau, regis, dvidešimt ketvirti metai kaip su siuntomis ir kroviniu po Europą važinėju, tai mačiau visko: ir švogerių, kurie pasiūlo „parvešiu pigiai“, ir normalių įmonių. Tai jei domina efektyvus prekių pristatymas į Angliją mikroautobusais pigiau – galiu pasakyti, kad taip, įmanoma. Bet yra niuansų. Ne viskas blizga kaip skelbimuose, bet ir tragedija reta. Papasakosiu, kaip yra iš tikrųjų, be reklaminių serenadų, lyg kalbėtume prie duonos ir arbatos.

Pradžiai – apie tą kainą ir kaip nepasimesti

Kiek kainuoja prekių pristatymas į Angliją mikroautobusais, jei turi tik kelias dėžes?

Nu žinai, čia ne dėžių skaičius svarbiausias, o atstumas ir maršrutas. Jei turi tris–keturias dėžes ir jos vyksta į Londoną, realiai gali atseikėti nuo dviejų šimtų kelių dešimčių eurų. Kartais suma krenta dar žemiau, jei laimingai pataikai ant dalinio krovinio. Praeitą savaitę vežiau vienam studentui – trys dėžės, krepšys ir termosas. Sumokėjo mažiau nei už lėktuvo bilietą su papildomu bagažu. Bet jei gyveni kažkur Škotijos paribyje arba toli nuo pagrindinių greitkelių, ten jau kaina kyla. Kuras brangus, keltas kainuoja, vairuotojas turi kur nors per naktį apsistoti. Tad konkrečios sumos nepasakysiu – reikia skaičiuoti pagal mapą.

Ar tikrai mikroautobusas yra pigiau negu didelis krovininis automobilis?

Dažniausiai taip, bet ne visada. Jei turi maždaug sofos, komodos ir dešimt dėžių – mikroautobusas logistiškai prasmingiau ir pigiau. Bet jei turi pilną dviejų kambarių butą, tada mikriuku neišsisuksi, teks didelis furgonas ar net sunkvežimis, nes keli kartai mikroautobusu atsieina brangiau. Aš pats renkuosi mikriuką, kai krovinys iki 1200 kilogramų, nes paprasčiau pravažiuoti kaimo keliukais ir mažiau degalų suryja. Per du tūkstančius dvidešimt ketvirtus metus (taip, taisau – trečius, metai bėga kaip pašėlę) matėme, kad kuro kainos šokinėjo, bet dabar vėl stabiliau. Tad mikroautobusas dažnai laimi dėl ekonomiškumo ir manevringumo.

Kaip suprasti, ar manęs neapgauna su kaina?

Voveriuk, jei skambina ir sako „tai bus aštuoniasdešimt eurų viskas įskaičiuota“ – pabėk. Nebent tai tavo pusbrolis Jonas. Normali kaina susideda iš kuro, kelto, vairuotojo dienpinigių ir draudimo. Kai kurie veikėjai parašo mažą kainą, o paskui prideda „mokestį už krovos darbus“, „mokestį už eilę prie keltų“ ir visokius kitus. Turi klausti iš karto – ar tai galutinė kaina? Praeitais metais buvo atvejis, kai klientas susitarė už šimtą penkiasdešimt eurų, o sąskaita išsipūtė iki trijų šimtų keturiasdešimt. Negana to, daiktus laikėuzgroti. Tai tikrink reitingus, skaityk atsiliepimus, o ne tik spoksok į gražų skelbimą internete.

Ar reikia mokėti iš karto visą sumą, ar galima dalimis?

Mes paprastai imame trisdešimt procentų užstato, kad žmogus paskutinę minutę neatsisakytų, o likutį – kai pakrauname mašiną. Bet yra įmonių, kurios ima viską priekyje. Aš asmeniškai to nerekomenduočiau – jei viską sumokėjai, turi mažiau svertų derėtis ar atgauti. Buvę ir taip, kad žmonės sumoka visą šimtą procentų, o tie vaikinai daugiau nebekelia ragelio. Teko vėliau su policija bandyti aiškintis. Tad standardas tarptautiniame perkraustymų versle – dalinis avansas. Likutis grynais arba pavedimu tada, kai daiktai saugiai nukeliauja iki durų. Jei kas nors prašo visos sumos prieš dieną – reikėtų susimąstyti rimtai.

Kas vyksta su mikriuku ir kuo jis skiriasi nuo furgono

Kiek kilogramų realiai telpa į standartinį mikroautobusą prekėms į Angliją?

Šitaip – techniškai leistina masė maždaug trys su puse tonos, bet pats mikriukas sveria jau apie dvi tonas. Belieka kokia tona prekių, gal šiek tiek virš, jei protingai krauni. Bet čia jau krauti reikia su galva, ne kaip bulves į maišą. Pasitaiko žmonių atvežančių keturiasdešimt maišų drabužių – svorio nedaug, bet vietos nebeliko. Kartą vežiau metalinį garažo įrankių rinkinį, atrodė mažai, o svėrė beveik aštuonis šimtus kilogramų. Vairuotojas zyzė, kad sankaba kvepia. Tai va, kubatūra ir svoris – du visiškai skirtingi dalykai. Reikia žiūrėti abu parametrus, kai planuoji efektyvų prekių pristatymą į Angliją mikroautobusais.

Ar galiu patalpinti kartu ir baldus, ir asmeninius daiktus?

Gali, tik reikia galvoti apie pakavimą. Baldai be jokios apsaugos – tai dažniausiai nudegimai, įbrėžimai ir paskui skamba telefonai su skundais. Aš savo klientams vis sakau – naudokite antklodes, storą kartoną, burbulinę plėvelę. Vieną kartą vežėme emigrantui į Birmingamą stalą, kėdes ir apie dvidešimt dėžių buities daiktų. Viską sutalpojom, bet tik todėl, kad stalą išardėme. Kitaip būtų reikėję dviejų reisų. Mikroautobusas tam ir geras, kad lankstus, bet ne stebukladarys. Jei turi šaldytuvą ir skalbyklę vienu metu – jau geriau skambinti dėl didesnio furgono, nes mikriukas neturi tiek laisvos erdvės kampuose.

Kas bus, jei mano prekės netilps, nors telefonu sakėte, kad tilps?

Aha, klasikinė situacija iš gyvenimo. Per telefoną žmonės dažnai pamatuoja atmintinai. Sako – „o čia tik du daiktai“. Atvažiuoji, o ten du daiktai, bet tokie, kad ir į lėktuvą netilptų. Jeigu taip nutinka, turi keletą variantų: arba vežame tai, kas telpa, o kitą paliekam, arba ieškome didesnės mašinos. Bet didesnė mašina – jau visai kitokia kaina. Buvę, kad klientas labai pyko, bet ką padarysi, aš per telefoną nematau. Tad geriausias patarimas – atsiųsk nuotraukas iš karto. Ir net ne tokias iš tolo – kad matytųsi mastas, aukštis, plotis. Tada nebelieka nesusipratimų ir abi pusės ramesnės važiuoja.

Ar mikroautobusas yra saugus labai trapioms prekėms?

Saugus tiek, kiek leidžia kelias ir vairuotojo rankos. Per Eurotunelį ir keltą dar nieko, visai pakenčiama. Bet Anglijos keliai, oi, kai kurie duobėti kaip bulvių laukas po lietaus, ypač toliau nuo šeštojo greitkelio. Jei veši stiklines lentynas ar keramiką – reikia tvirtinti, kad neslidinėtų viduje. Mes turim specialias juostas, sintetinius diržus, bet jei pakuotė prasta – garantijų neduosiu nei aš, nei pats Dievas. Buvo toks atvejis – menininkas gabeno paveikslus į Didžiąją Britaniją. Gerai supakavo, bet vienas rėmas vis tiek įtrūko kelionės pabaigoje. Kelias padarė savo. Nebespėsi visiškai visko apsaugoti, nors bandai kiek įmanydamas.

Popieriai, muitai ir kiti galvos skausmai

Ar siunčiant prekes mikroautobusu į Britaniją vis dar reikia muitinės dokumentų po to Brexit?

Taip, reikia. Nors jau praeiti keli metai, žmonės vis dar galvoja, kad važiuojam kaip į Klaipėdą. Ne, taip visiškai nėra. Pirkimo sąskaitos, daiktų sąrašai – privalomi. Kartais muitininkai tikrina, kartais praleidžia kaip vėją. Hmm... žinokit, čia jau nebūčiau šimtu procentų tikras, bet atrodo, kad jei prekės senos ir naudotos, o neturi vertės įrodančių dokumentų, tada gali prisidurti rimtesnių problemų. Aš visada sakau – parengkite sąrašą anglų kalba, nurodykite apytikslę vertę eurais. Nes jei sustoja muitinėj patikrai, o tu neturi ką rodyti – stovi kelias valandas fūroje, o vairuotojas paskui vaikščioja paniuręs.

Ką daryti, jei muitininkai nusprendžia tikrinti krovinį?

Turi nesiparinti ir turėti kantrybės kaip akmens. Patikra vyksta, niekur nepabėgsi. Vairuotojas turi atidaryti visas puses, parodyti vidų. Kartą pasienyje jie išpakuojo beveik visą mašiną – klientas gabeno antikvarinius baldus. Muitininkai galvojo, kad labai brangūs turtai. Pasirodo, vertė nedidelė, nes pirkti prieš dvidešimt metų. Bet praradome tris valandas gyvenimo. Jeigu turi ką nešiotis iš mašinos – geriau būk apsirengęs patogiai, nes žiemą prie Lamanšo sąsiaurio gali gerokai sušalti. Svarbiausia – turėti sąžiningą daiktų sąrašą. Jei suras ką nors neįrašyto – gali grėsti ne tik laiko gaišimas, bet ir bauda iš jų pusės.

Ar reikia drausti daiktus, jei važiuoja tik per keltą laivu?

Drąsiai sakau – taip, reikia. Draudimas krovinio kelyje – tai ne prabanga, o būtinybė. Aišnu, daugelis galvoja, kad mikroautobusu prekių pristatymas į Angliją yra mažiau rizikingas nei konteineriuose, bet ir čia pasitaiko avarijų laive, gaisrų denyje, vagysčių uoste. Kaina draudimui nedidelė – priklauso nuo prekių vertės – bet ramybė naktį brangiau. Aš atminty turiu atvejį, kai Doverio uoste kažkas apibraižė mašiną nesugebėdamas pastatyti. Draudimas padengė remontą. O be jo būtume patys mokėję iš kišenės. Tai tiek to, drauskite, nes kelias pilnas netikėtumų, o mikriukas – tik plonas metalo lakštas aplink daiktus.

Koks yra realus muito mokestis, jei prekės visai naujos?

Jei prekės naujos ir viršija tam tikrą vertę – deklaruoji ir moki pagal jų taisykles. Britai nuo Brexit turi savo sistemą. Yra išlygų asmeniniams naudotiems daiktams, bet jei veši, tarkim, dešimt naujų dviračių parduoti – muito neišsuksi. Įstatymai ten griežti ir visai kitaip negu buvusioj ES zonoje. Negaliu pasakyti tikslių procentų atmintinai, nes jie keičiasi, bet žinau, kad bandymas apgauti baigiasi blogai. Geriau jau viską deklaruoti sąžiningai, sumokėti tai, kas priklauso, nei vėliau aiškintis su jų mokesčių inspekcija. O jie dabar po pasitraukimo tikrina daug dažniau nei anksčiau, ypač mažesnius krovinukus iš mūsų krašto.

Kai taip šventai nepasiseka

O kas, jei vairuotojas neatvažiuoja sutartu laiku?

Atleisk, bet pasitaiko. Ne pas mus konkrečiai – stengiamės taip nedaryt – bet aš mačiau rinkoje visokių. Kartais gedimas kelyje, kartais perdaug prisirinko užsakymų ir tiesiog neišvažiuoja. Tada skambinėji, o jie kažkur Vokietijoje pasiklydę. Realybė. Jei privalai tušti butą iki ketvirtadienio – planuok ankstesniu laiku. Aš savo klientams vis sakau – nereikia tempti iki paskutinės minutės. Mikroautobusais pristatymas į Angliją pigiau dažnai vyksta tada, kai sugrupuojami keli kroviniai – vadinasi, gali būti dienos ar dvi lango. Jei laikas kritinis – mokėk daugiau už tiesioginį reisą ir būsi ramus kaip vanduo stiklainyje.

Ar pasitaiko tokių, kurie pasiima užstatą ir paprasčiausiai dingsta?

Būna, ir dar kaip. Ypač ant tų feisbuku grupių – pasiūlo stebėtinai mažą kainą, prašo penkiasdešimt procentų į priekį, o tada tyla amžina. Aš ne kartą girdėjau iš nuskriaustų žmonių. Yra tokių veikėjų, kur vienais metais atrodo kaip rimta įmonė su gražiu logotipu, kitais – pakeičia pavadinimą ir vėl renka aukas iš patiklių. Todėl aš kartais net piktas darauosi, kai matau tuos skelbimus „vešiu ypatingai pigiai“. Rimtas perkraustymų verslas turi patalpas, draudimą, sąskaitas faktūras ir kodą. Jeigu kas nors rašo iš kelių anonimiškų anketų – pagalvok dukart. Nebus gi vėjui tie tavo pinigai skirti.

Kaip elgtis, jei prekės atkeliavusios sudaužytos?

Pirma – fiksuok viską iš karto. Nuotraukos, vaizdo įrašas, rašyk aktą vairuotojui, jei jis pripažįsta kaltę. Jei ne – rašyk pretenziją per kelias dienas. Rimtos kompanijos turi draudimus būtent tam atvejui. Bet žinok, jei pats supakavai porcelianą į maišelius nuo bulvių – bus sunkiau įrodyti, kad tai mūsų kaltė. Aną kartą vežėme veidrodį, kuris atsidūrė su įskilimu gale. Pasirodo, klientas buvo padėjęs jį ant kampo be jokios apsaugos. Valio, sutvarkėme per draudimą, bet stresas visiems nesmulkus. Geriau jau per daug apvynioti nei per mažai. Pakuotė – tavo pirmoji gynyba nuo asfalto ir posūkių jėgos.

Ar mikroautobusu galima gabenti augalus ar kažką gyvo?

Gyvų gyvūnų – ne, nebent turi veterinarinius pažymėjimus ir specialų aptaisą. Benzino garaže oras jiems netinkamas. O augalus – galima, bet jie kentės baisiai. Temperatūros svyravimai, tamsa, kelios dienos be vandens ir šviesos. Aš asmeniškai nerekomenduočiau. Buvo viena ponia – vešė fikusą į Bristolį. Pristatėme, o jis iškrito pusiau geltonas ir nuvytęs. Atgijo po mėnesio, bet kam tas stresas augalui ir šeimininkui? Geriau augalus palik draugams arba vežk pats mašinoje, kur gali reguliuoti sąlygas. Mikroautobusai skirti daiktams, o ne botanikos sodui. Ir dar – dirvožemis byrės, aplink bus netvarka. Vairuotojai nekenčia žemių kišenėse.

Esmė prieš skambinant ir renkantis datą

Ką reiškia „dalinis krovinys“ ir kaip tai padeda sutaupyti siunčiant į Angliją?

Daliniu kroviniu vadinu, kai tavo trys dėžės stovi šalia kito žmogaus spintos ir keturių lagaminų. Mokai tik už tą vietą, kurią užimi. Aš tą labai mėgstu, nes mikroautobusą pripildai efektyviai, be tuščių tarpų. Važiuojame į Mančesterį vienam, į Birminghamą kitam – paimame iš eilės, išdaliname pagal adresus. Kainos tada ženkliai mažesnės, kartais perpus. Žinoma, laikas lankstesnis – gali reikėti palaukti kelias dienas, kol surinksime pakankamai siuntų. Bet jei neskubi – tai auksinė galimybė gauti tikrai prekių pristatymą į Angliją mikroautobusais pigiau. Aš dažnai taip vežioju per Kalėdas ar rugsėjį, kai daug studentų keliasi studijuoti.

Kada geriau siųsti prekes – rudenį ar pavasarį?

Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Pavasarį ir rudenį žmonės masiškai kraustosi, tai kainos šokteli aukštyn. Šventinis laikotarpis prieš Kalėdas – irgi brangu, nes visi pirkiniai važiuoja tarsi karavanai. Mano galva, geriausias laikas – vasario pabaiga, kovas arba gegužės vidurys. Tada eilės prie keltų trumpesnės, ir vairuotojai nesipyksta taip stipriai dėl kamščių. Be to, Anglijos keliai tada normalesni, ne taip slidūs kaip žiemą. Žinoma, jei reikia skubiai – siųsi tada, kada reikia. Bet jei gali rinktis – venk gruodžio. Tikra kančia visiems dalyviams. Ne veltui tos dienos – brangiausios ir įtemptiausios logistikos pasaulyje.

Kiek dienų dažniausiai trunka pristatymas į Angliją mikroautobusais?

Tiesioginis reisas – dvi trys dienos. Mes iš Lietuvos zonos ar Lenkijos išvažiuojame vakare, kitą rytą jau Vokietijoje, tada arba keltas iš Krotzės, arba Olandijos uostai – priklauso nuo maršruto. Jei dalinis krovinys, tai gali užtrukti iki savaitės, nes reikia surinkti ir pristatinėti po kelias stoteles. Kartą vežėme į Londono pakraščius – iš viso penkios dienos, nes pirmiausia teko kryžminės siuntos vienoje vietoje (taip, taisau – ne Longelseyje, o netoli Birmingamo, velnias, tie kaimai). Kelias ilgas, bet mikriukas vikrus, mažesnės baimės dėl užkampių nei su sunkvežimiu. Realistiškai skaičiuok tris–penkias dienas, jei ne skubus ekspresas. Kelias turi savo fiziką.

Ar galiu patalpinti šaldytuvą, nors bijau, kad neišbėgtų vanduo?

Gali, tik reikia jį išdžiovinti kruopščiai. Šaldytuvai – pavojingi daiktai, nes viduje vanduo surūgsta, aplipa pelėsiu, o dar tas bjaurus svogūnų likučių kvapas niekur nedings. Aš rekomenduoju: atjunki iš elektros prieš kelias dienas, išimi viską, išplauni, palauki. Dar geriau – palik atidaręs dureles kelioms dienoms, kad prasivėdintų. Anglijoj dėl drėgmės viskas linkę pelija, tad jei veši drėgną daiktą – bėda prasidės. Ir svoris, beje, šaldytuvai būna daugiau sunkesni nei atrodo. Kartas žmogus sakė „mažytis šaldytuvėlis“, o jis svėrė aštuoniasdešimt kilų. Vairuotojai žvilgčiojo vienas į kitą, bet supakavome ir pristatėme sveiką.

Kaip supakuoti daiktus, kad kelyje jie neišbyrėtų iš mikriuko?

Nenaudok maišelių iš parduotuvių. Rimtai, tai prašovimas. Kartono dėžės – tvirtos, dvigubai sustiprink dugną lipnia juosta. Aš matau, kad žmonės kartais taupo ant pakavimo, o paskui pyksta, kad trupančios lėkštės. Naudok burbulinę plėvelę, popierių, senus rankšluosčius tarp stiklo. Ir svarbiausia – pažymėk rašalu „Trapi". Mes laikomės taisyklės žiūrėti, bet kai perrenkama į kitą mašiną uoste – kiti darbuotojai gali nepamatyti. Tai kuo tvarkingiau sudėta, tuo mažiau šansų, kad kas nors susigadins. Be to, mikriuke viskas stumdosi per posūkius, jei nėra užblokuota. Būna kaip lego kaladėlės, kai staigiai stabdai greitkelyje.

Ar galiu važiuoti kartu su daiktais, ar tai uždrausta?

Teisiškai – gali, jei kompanija leidžia ir yra vietos. Bet praktškai – nėra patogu. Mikriukas pilnas daiktų, sėdi ant sulankstomos taburetės tarp dėžių, ant kelių laiki kuprinę. Kelias ilgas, per dvi dienas nugara atsistoja nebeįdomiai. Buvo vienas klientas, labai nenorėjo braukti lėktuvo bilieto, kad „sutaupytų". Nuvažiavo su mumis į Notingamą. Atgal grįžo traukiniu, nes pasakė, kad „čia ne atostogos, o kančia be galo". Dar ir miego trūkumas slėgė. Tai geriau jau skristi pats, o daiktus patikėti vairuotojui. Jis ir taip turi ką veikti – gaudyti kelius, rinktis liejuvas, kontroliuoti eilutes prie keltų ir pasieniečius.

Mikroautobusais dažnai vežate į Birminghamą ar tik į Londoną?

Į visus didžiuosius. Londonas populiariausias – ten lietuvių daugiausia. Bet Birmingamas, Mančesteris, Bristolis, Liverpulis – irgi nuolatiniai taškai. Kartais net į mažesnius miestelius galima, bet tada kaina didėja, nes nukrypimas nuo pagrindinio maršruto. Jei turi pristatymą į Angliją mikroautobusais pigiau – rinkis miestą su greitkeliu M1, M6, M40 ar pan. Kaimo keliais važiuosim ilgiau, brangiau, ir vairuotojas murmės po nosimi. O murmantis vairuotojas niekam negerai, ir nuotaika keičiasi. Aš mėgstu Birmingamą, nes ten mažiau kamščių nei sostinėje, ir lietuvių bendruomenė jauki. Bet jei užsakymas į vidury Anglijos užkampį – skambink, pasikalbėsime apie kainą atskirai.

Ar tikrai verta rinktis pigiausią pasiūlymą, kurį radau per Facebook grupes?

Ne. Aš tenai matau tuos skelbimus kas savaitę. „Vešiu pigiai". Kai kurie – sąžiningi privatininkai su savo mašina, bet dauguma laisvai samdomi be jokių įsipareigojimų. Jei dingsta – neturi kam skųstis. Rimti perkraustymai turi savo kainą dėl to, kad mokame mokesčius, draudimą, kuro alkį. Jei kas nors siūlo perpus pigiau – klausk, kur slypi kablys. O jis ten yra, patikėk. Kartais nežino kelio, kartais neturi leidimų tarptautiniam vežimui, kartais mašina tokia sena, kad bijo patys važiuoti. Aš jau per tuos metus regėjau visko. Atrodo kaip geras sandėris, kol nepuola realių bėdų vidury nakties Vokietijos autostradoje.