Dalinių siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais patogiai

Kai pirmą kartą prieš dvylika metų sėdau prie vairo mikroautobuso, vežančio daiktus į Londoną, dar nežinojau, kad vėliau tai taps mano kasdienybe. Žmonės dažnai klausia, kaip iš tikrųjų veikia dalinių siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais – ar tai patikima, ar verta, ar nebrangiau tiesiog išsinuomoti didelę fūrą. Aš bandysiu atsakyti taip, kaip pasakyčiau draugui per kavą: paprastai, be aplinkui vingiavimo, bet ir be puošybos. Nes per tiek metų mačiau visko: ir šaunių vairuotojų, ir tokių, kuriems geriau nebūtum patikėjęs dviratį. Tai va.

Kainos, kad nesinorėtų smarkiai rėkti

Kiek man atsieis dalinių siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais?

Na, čia kaip su remontu – kiekvienas butas skirtingas. Jei siunčiate dvi dėžes ir vieną sportinį dviratį iš Vilniaus į Londoną, reali kaina svyruoja nuo šimto dviejų iki šimto aštuoniasdešimt eurų. Bet jei tenka tempti sofą, šaldytuvą ir dvidešimt dėžių – jau kita kalba. Mes dažnai vežame dalinius krovinius, kur dalijam kuro sąnaudas tarp kelių klientų. Tai ir gaunasi pigiau nei individualus reisas. Aišku, jei kas nors pasiūlys penkiasdešimt eurų už viską – greičiausiai kažkas ne taip. Tokių istorijų girdėję.

Ar tikrai pigiau nei didelis krovininis automobilis?

Žiūrint kiek turite daiktų. Kartais man paskambina žmonės, kurie nori įsikraustyti į studijos tipo butą – jie mano, kad reikia fūros. O po to paaiškėja, kad telpa į mūsų Opel Vivaro. Mikroautobusas suvartoja mažiau degalų, nereikia sunkvežiminiams vairuotojams mokėti daugiau, ir per Doverį ar Eurotunnelį važiuojam kaip lengvasis transportas. Jei turite penkias dėžes – fūra bus brangesnis absurdas. Bet jei visas dviejų kambarių butas – tada geriau jau didesnis variantas. Čia sveikas protas, ne raketų mokslas.

Kodėl vieni prašo tris šimtus, o kiti aštuonis šimtus už tą patį?

Oi, čia aš pasakysiu tiesiai – rinkoje pilna prašalaičių. Kartą klientas rodė sutartį, kur jam pažadėjo pervežti dalinį krovinį į Angliją už šimtą eurų. Paaiškėjo, kad vairuotojas be draudimo, be licencijos, o mašina – 1998 metų trantazas. Kai kurios įmonės žongliruoja kainomis, bet neįtraukia keltų mokesčių ar degalų priemokų. Mes stengiamės būti atviri: pasakom kainą, į kurią įeina viskas. Ne visada esam pigiausi. Ir kartais pats sakau klientui – jei jums tik kaina svarbi, galbūt ne pas mus kelias.

Ar jei mano daiktai užima daugiau vietos, kaina iškart dvigubai didesnė?

Ne, dvigubai nebūna. Mes matuojam kubiniais metrais. Jei jūsų daiktai užima ketvirtadalį vietos – mokate ketvirtadalį. Jei pusę – pusę. Buvo atvejis, kai klientas pasakė, kad turi tik kelias dėžes, o ten išėjo trys didžiulės spintos. Teko perskaičiuot. Bet čia normalu – žmonės nepamato savo daiktų apimties. Jei viską gerai aprašote iš anksto, nustebinimų nebūna. Tiksliau – mažiau būna. Aš nieko nežadu šimtu procentu, per daug metų mačiau įvairiausių situacijų.

Ką pasakytum apie tuos, kurie žada pervežti už 50 eurų?

Atsargiai. Aš nebylioju, kad visi pigūs yra blogi – kartais studentas važiuoja tuščiu bagažu ir paima dvi dėžes. Bet jei rimta įmonė siūlo penkiasdešimt eurų už sofą į Londoną, klauskite, kas bus jei suges mašina. Ar turi jie vežėjo atsakomybės draudimą? Kartais net CMR neturi, o privalo turėti. Blogiausia – kai žmogus sumoka, o daiktai lieka kažkur ant siuntų terminalo grindų, nes vairuotojas tiesiog dingo. Tokių istorijų girdėjau ne vieną.

Kaip tai atrodo iš vidaus

Tai važiuoja mikroautobusas – o kaip ten mano daiktai sutelpa su kito žmogaus daiktais?

Mes naudojam specialias pertvaras arba tiesiog skirtingas zonas. Kibiras su žaislais nekeliauja šalia jūsų dokumentų dėžės. Daiktai sudedami tvarkingai, dažnai surišami diržais. Aišku, ne taip, kaip muziejaus ekspozicija – bet saugiai. Kartais būna, kad Vilniuje paimam vieną siuntą, Kaune kitą, o Klaipėdoje – treti. Tada mikroautobuse atrasti vietos kiekvienam – kaip tetris. Bet mes jau įpratę. Jūsų daiktai nepasimes tarp svetimų, nebent kas nors tikrai pasielgs be galvos. O tai pasitaiko.

O jei aš noriu, kad paimtų iš buto trečiame aukšte be lifto?

Tai kainuoja papildomai. Ne visada – jei tai viena dėžė, vairuotojas padės, nes dirbam su žmonėmis. Bet jei tenka neštis šešiasdešimt kilogramų spintelę iš palėpės – reikia papildomų rankų. Mes turim partnerių tinklą, bet kartais tiesiog pasakom: pasitelkit pagalbininką. Buvo toks atvejis metų pradžioje netoli Rygos – vairuotojas vienas tempė šaldytuvą iš antro aukšto, beveik užkliudė sieną. Nuo to laiko duodu instrukciją: jei virš keturiasdešimt kilogramų ir be lifto – perspėkit.

Ar vairuotojas padės sutvarkyti muitinės reikalus po Brexit?

MMD... (na, muitinės). Čia niuansas. Dalinių siuntinių gabenime mes vežame asmeninius daiktus, o ne komercinius krovinius – skirtumas svarbus. Asmeniniams daiktams nereikia muito, bet reikia tinkamų aprašymų. Vairuotojas turi žinoti, kas yra viduje. Jeigu siunčiate komercinę siuntą – tada jau EORI numeriai, deklaracijos ir visi kiti reikalai. Aš 99% esu tikras (na, gal 98%), bet vis dar kartais pasitikrinu su muitinės agentais, nes taisyklės po 2021 metų keitėsi. Saugiau paklausti nei vėliau gailėtis. Ypač dabar.

Kaip aš žinosiu, kur mašona yra?

Žmogiškai kalbant – paskambinate. Nors dabar visi turi GPS ir Whatsapp, aš vis dar sakau klientams: jei nerandat manęs per penkiolika minučių, skambinkit. Technologija nepasiekia šimto procentų – ką jau kalbėti apie tunnelį po Lamanšu, kur ryšio nėra. Mes atsiunčiam apytikslį tvarkaraštį, bet jei eilė prie keltų išsitęsia dviem valandom – viskas nukrenta. Buvo diena, kai buvom užstrigę prie Doverio kelias valandas – klientai panikavo. O mes stovėjom eilėj kaip visi. Mašona atsidūrė laiku, relax.

O kas jei aš negaliu būti vietoje, kai atvažiuoja paimti?

Pasitelkite draugą, kaimyną arba sesę. Reikia, kas pasirašys už priėmimą ir parodys, kas tiksliai vežama. Buvo atvejų, kai mama paliko raktus po kilimėliu, o mes atvažiavom – viskas praėjo sklandžiai. Bet jeigu name nėra nieko, daiktai nepaženklinti ir duris atidaryti – tada atsisėdam ir važiuojam toliau. Laiko nėra visą dieną laukti. Patikimas žmogus vietoje sutaupo nervų ir jums, ir vairuotojui. Ir mano galvos skausmo mažiau.

Ar galiu kartu važiuoti ir palydėti savo siuntinį iki Anglijos?

Teoriškai galima, bet praktiškai retai kas taip daro. Mikroautobusuose dažnai nėra laisvų sėdimų vietų – viena dvi galbūt, bet ne fūros salonas. Be to, vežėjas fokusuojasi į maršrutą, o ne į gidų paslaugas. Buvo vienas atvejis, kai studentė paklausė, ar gali važiuoti su savo katinu ir lagaminu. Susitarėm. Bet paprastai jūs siunčiate daiktus, o mes vežam. Patogiau kiekvienam – jūs lėktuvu, katė oro uoste, daiktai mikriuke. Ne per daug jaučiatės kaip kontrolierius, bet daiktai saugūs.

Daiktai, pakavimas ir logistikos spąstai

Ar galiu siųsti šaldytuvą su mikroautobusu į Angliją?

Gali, jei jis sausas. Prieš pusantrų metų vežėm baldus ir šaldytuvą Šiauliai-Londonas maršrutu. Klientas sakė, kad išleidau viską. Nebuvo. Kelyje atšildėme ledai, vanduo balomis pateko ant kito kliento dėžės. Būna ir taip. Dabar visada paklausiu tris kartus: ar sausas? Ar tikrai? Ir ar šaldytuvas veikia? Jeigu neveikiantis – rašom sąlygas. Nes jei jis pūva viduje, blogas kvapas liks ilgiau nei pati kelionė. Rimtai.

O jei aš supakuosiu daiktus į maišus, o ne į dėžes?

Aš jus suprantu – maišai pigesni. Bet juoduosiuose šiukšlių maišuose keliauja daiktai blogiau nei kartono dėžėse. Keltuvai, slinkimas mašinoje, kitų siuntų spaudimas – maišai plyšta. Paskutinis toks nutikimas: vilnonis pledas maiše atsidūrė ant grindų po visa kita. Plaunamas, bet ne malonus vaizdas. Jei negalit gaut dėžių – bent jau iškart nurodykite, kaip kas supakuota. Mes prisitaikom, bet aš nuoširdžiai sakau: dėžės, lipni juosta, rašiklis – jūsų draugai. Kainuoja kelis eurus, sutaupo šimtus nervų.

Ar galiu pridėti sūrių, dešrų ar kitų lietuviškų gėrybių?

Griežtai ne. Aš nebūsiu tas vairuotojas, kuriam ant sienų užkrauna mėsą, nes muitai gali suvalgyti ne tik dešras, bet ir baudą surašyti. Asmeniniai naudojimo maisto produktai – galbūt nedidelis kiekis. Bet versliniai kiekiai, ypač mėsa, pieno produktai – ne. Kartą klientas bandė gabenti penkiasdešimt kilogramų lietuviško sūrio į Londono restoraną. Stop. Tai jau komercija, reikia vet patikrų, sertifikatų. Mikroautobusu patogu vežti daiktus, mažą techniką, baldus – ne parduotuvės prekes. Sūrius palikit seseriai arba suvalgykit patys.

Ar turiu rašyti ant kiekvienos dėžės, kas viduje?

Ne privaloma, taip. Noriu pasakyti – ne privaloma, bet labai rekomenduojama. Kai mikroautobusas pilnas penkių šeimų daiktų, paskui reikia surasti konkrečiai jūsų tris dėžes ir krepšį. Jei ant jų parašyta Virtuvė ar Dokumentai – tai aukso vertės. Vienas vyrukas iš Panevėžio atsiuntė dėžes numeruotas ir su spalvotom etiketėm. Aš net plojam už tai. Pagalvojau, gal ir aš namie taip turėčiau daryti. Ne tiek dėl mūsų, kiek dėl savęs – atsikraustydamas žinosit, kur kas.

O kaip su IKEA baldu gabentimu – ar mikroautobusas tinka?

Puikiai. Ypač jei nepirkot sofos iš kito galo. IKEA kojos, komodos, spintelės – tipiniai daiktai, kuriuos vežame į Angliją. Kartais žmonės nuperka Vilniuje, o reikia Londone – ir neina į pašto punktus lengvai – tada mikroautobusas geriausias. Vienas variantas – paimam tiesiai iš IKEA parduotuvės. Kitas – iš jūsų namų. Svarbu sužinoti išmatavimus. Nes jei sofos kampas per ilgas, nebetilps ir teks surinkinėti. O surinkinėti Anglijoje be lietuviško raktų komplekto – nuotykis.

Kada geriau rinktis mikroautobusą, o kada fūrą?

Imkit popieriaus. Rašykit: sofos, spintos, dėžių kiekis. Jei sąrašas telpa ant vieno lapo ir nėra pianino – mikroautobusas. Jei reikia dviejų lapų ir tenka galvoti apie trijų metrų spintą – jau septynių su puse tonos reisas. Aš mačiau, kaip žmonės bando sutalpinti dviejų kambarių butą į Citroen Jumper, o paskui stebisi, kad liko daiktų. Būna ir atvirkščiai – vežam tuščiu mikroautobusu vieną stalą, nes klientas paskutinę akimirką pakeitė planus. Nežinau, ar tai protinga, bet taip nutinka.

Kai nutinka taip, kaip nenori

Kas jei vairuotojas vėluoja dėl audros prie Kalė?

Kalė – kanalas, ne mergina, nors kartais elgiasi kaprizingai. Žiemos audros ten gali sustabdyti viską. Klientas skambina, aš negaliu atsakyti kodėl fūrų nėra – nes oras. Faktas. Mes stengiamės numatyti buferines dienas, bet jei kas sako rytoj tiksliai aštuntą – meluoja nusikalstamai. Realybė tokia: keltai vėluoja, eilės, avarijos kelyje. Tikslūs pažadai dalinių pervežimų srityje – pavojingi. Aš mieliau pasakau trečiadienis arba ketvirtadienis nei spėlioju valandas. Būna dienų, kai net pats nebežinau, kaip paaiškint vėlavimą.

Ar pasitaiko, kad daiktai sulūžta kelyje?

Pasitaiko. Ne dažnai, bet pasitaiko. Prieš trejus metus vežėm veidrodinę komodą – atrodo, tvarkingai suvyniota. Kelyje į Olandiją mikroautobusas persibrukavo per duobę, kurią fiksavau atsimenu kaip kraterį. Komodos kampas suplyšo. Mes turėjom draudimą, klientas gavo kompensaciją. Bet emociškai – nemalonu. Dėl to pakavimas ir fiksavimas taip svarbu. Jei kažkas pas jus beverta, pasakykite. Geriau žinoti iš anksto. Aš neneigsiu – būna ir gedimų, ir nemalonių akimirkų. Kas dirba dešimt metų, tas matė visko.

Ar galiu mokėti gavęs daiktus, ar visada reikia avanso?

Didžioji dalis vežėjų nori avanso. Mes irgi, jei nepažįstamas klientas. Aš nekalbu apie abstrakcijas – jei žmogus iš anksto perveda trisdešimt ar penkiasdešimt procentų, mes rezervuojam vietą. O jei atsiskaitysite tik gavus – rizikuojame, kad pakeisite nuomonę arba neatsirasite. Yra išimčių, kai bendradarbiaujame metų metus. Bet pirmą kartą? Avansas. Tiesa, būna jaunų studentų, kuriems skauda širdis dėl pinigų – tada ieškome kompromiso. Verslas verslu, bet be žmoniškumo niekur. Tik neprasitarkit visiems, gerai?

Ar mikroautobusas kerta Eurotunnelį ar plaukia keltu?

Dalinis siuntinių gabenimas į Angliją dažniausiai reiškia keltą. Kodėl? Nes Eurotunelis kainuoja brangiau mažam mikroautobusui, o laukimo laikas kartais trumpesnis keltuose. Aišku, jei klientas skubiai laukia ir sumoka extra – važiuojame tuneliu. Bet standartiškai maršrutas Doveris-Kalė arba Olandija-Hull. Vairuotojai jau žino, kur geresni kainos ir laiko santykis (santykis, o ne santykiai – maža klaida, bet esmė ta pati). Ir dar vienas dalykas – keltuose galima pasiimti šviežio oro, o tunelis tik spaudi gazą ir važiuoji.

Kodėl kai kurios įmonės pažada pervežimą per dvi dienas, o realiai trunka savaitę?

Nes parduoda orą. Aš tiesiogiai pasakysiu: jei kas nors jums žada, kad mikroautobusas iš Vilniaus bus Londone garantuotai po keturiasdešimt aštuonių valandų – klauskite, ar tų valandų metu jis nekaups kitų siuntų Kaune, Varšuvoje ir Briuselyje. Nes jei kaupia, tai jau ne dvi dienos. Yra express paslaugų, bet kaina kita. Realiai, dalinių krovinių maršrutai į Angliją trunka tris-keturias dienas, priklausomai nuo surinkimo taškų. Tie, kurie meluoja apie greitį – tiesiog paima užsakymą, o paskui atsiprašinėja. Aš nemėgstu atsiprašinėti.

O jei mano daiktas pasimetė tarp kitų siuntinių?

Pasimeta ne daiktas – pasimeta etiketė arba logika. Per tiek metų turėjau vieną atvejį, kai dvi identiškos juodos dėžės maišėsi. Viena turėjo būti Birmingame, kita – Braitone. Teko skambinti abiem klientams, aiškintis. Abi dėžės atsidūrė teisingose vietose galų gale. Tačiau štai ko nežinau šimtu procentu: ar kiekviena maža įmonė veda tokią apskaitą? Tikriausiai ne. Todėl prašau – fotografuokit daiktus, rašykit sąrašus. Mikroautobusuose vietos mažiau nei fūrose, tai chaoso mažiau, bet prevencija niekada nepamaišo.

Ar tikrai reikia kokio nors draudimo gabenant daliniais siuntiniais?

Jie sakė, kad nereikia? Jie meluoja. Arba tiesiog nežino, kas jie tokie. Draudimas privalomas. Aišku, jei gabenate plunksnų pagalvę ir vienintelė rizika – kad kas nors pames ją vėjyje, tada gal ir pateisinama. Bet realiai, vežant dalinį krovinį mikroautobusu į Jungtinę Karalystę, turi būti vežėjo civilinės atsakomybės draudimas. Kartais dar ir krovinio draudimas extra. Mes apie tai kalbam iš anksto. Nes jei kas nutiks, o draudimo nėra – vairuotojas liks be cento, o jūs – be sofos. Ir advokatai brangūs.

Prasitariu – dalinių siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais nėra magija, tai kasdienis darbas su savo taisyklėmis. Jei rinkitės vežėją, klausykit ne tik kainos, bet ir balso – ar jis bendrauja kaip žmogus, ar kaip robotas. Patikrinkite, ar atsakymai dūsta, ar turi CMR, ar matote realias nuotraukas. Mes gabename daiktus, bet svarbiausia – gabename pasitikėjimą. Kartais jis sunkesnis nei šaldytuvas, bet be jo nieko gero nebus.