Dalinio krovinio transportavimas į Angliją: ko nepasako sausos instrukcijos

Dalinio krovinio transportavimas į Angliją šiandien – tai jau nebe ta paprasta kelionė kaip anksčiau. Kai prieš penkiolika metų pradėjau dirbti tarptautiniuose pervežimuose, užtekdavo vieno skambučio, CMR ir varyk. Dabar klientai skambina sumišę: Brexit, taisyklės, muitinės. Jie nebežino, ar pakuoti patiems, ar samdyti bendrą fūrą. Dažnas mano: o gal pilnas autobusiukas? Bet kai turi penkis kubus, tai neapsimoka. Šitame tekste bandau atsakyti į klausimus, kuriuos girdžiu nuolat. Ne viską žinau šimtu procentų – logistika gyva, o aš tik žmogus su bloknotu ir patirtimi.

Kainos ir kodėl visi skaičiuoja kitaip

Kiek maždaug kainuoja dalinio krovinio transportavimas į Angliją?

Na, žiūrėk. Jei vežame, tarkim, dešimt kubinių metrų baldų iš Kauno į Londoną, kaina svyruoja nuo keturių iki septynių šimtų eurų. Bet čia labai apytiksliai. Kartais žmogus turi tik dvi dėžes ir kėdę – tada skaičiuojame vietą fūroje, o ne visą plotą. Būna, klientas sako: „Mano kaimynas vežė už du šimtus.“ Tada aš paklausiu – o kur jo daiktai dabar? Dažniausiai – kažkur pakeliui. Kaina priklauso nuo sezono, adreso ir nuo to, ar reikia nešti į aukštą. Ai, degalai nuolat kinta.

Ar galiu sumokėti tik tada, kai atgaunu daiktus Londone?

Va čia ir ne. Bent jau pas mus. Dalinio krovinio transportavimas į Angliją reikalauja išankstinio planavimo – mes rezervuojame vietą, sudarome maršrutą, ir jei žmogus atšaukia paskutinę minutę, fūra važiuoja tuščia. Todėl dirbame su avansu. Pusė prieš paėmimą, pusė prieš iškrovimą. Buvo atvejis, kai išimtinai sutikome sumokėjimą gavus – Londone žmogus atsisakė priimti baldus, nes supyko ant žmonos. Mes likome su svetima lova fūroje. Daugiau tokio eksperimento nebekartojame. Ne dėl nepasitikėjimo, o dėl praktikos.

Kodėl kai kurie vežėjai žada į Angliją vežti trigubai pigiau?

Oi. Čia tas klausimas, kur bandau neįsižeisti. Transportavimas turi savo sąnaudas – degalai, vairuotojo algos, draudimas, krovos darbai. Jei kaina žemiau sąnaudų, kažkas ne taip. Arba draudimo nėra, arba važiuos be jokios atsakomybės. Praeitą rudenį klientė iš Panevėžio pasirinko pigiausią variantą. Daiktai atsirado po trijų savaičių, o viena dėžė buvo prakiurta. Kambarys tarsi po audros. Pigiausia ne visada reiškia saugiausia. Yra tokių, kurie paima pinigus ir dingsta. Realybė.

Pakuotė – nuobodus dalykas, bet be jo niekaip

Ar man pačiam reikės supakuoti daiktus dėl dalinio krovinio?

Galima ir taip, ir anaip. Jei turite tik metalines lentynas – galite patys. Bet su stiklais, porcelianu – geriau mums. Mes turime burbulinės plėvelės, kartono kampuočių. Prisimenu Vilniuje poną, kuris supakavo viską į laikraščius. Londone – žinios nudažytos juodai nuo rašalo. Tai jei jau patys – naudokite švarų popierių, o ne senus straipsnius. Aš čia nesakau, kad laikraščiai blogai. Bet saugus daiktų transportavimas prasideda nuo to, kaip išvyniosite paskutiniame gale. Jei rankšluostis kvepia spauda – nesiskųsiu, jūs gal.

Ką daryti jei turiu tik porą kėdžių ir dėžę su baltiniu – ar tai jau dalinis krovinys?

Taip, būtent toks ir yra idealus dalinis krovinys. Jūs nedidinate fūros dydžio, jums nereikia mokėti už orą. Mes surenkame po truputį iš visur ir transportuojame. Prieš dešimt metų toks užsakymas būdavo nepelningas mums. Dabar su didesniu srautu – visiškai normalu. Yra labai mažų minimalių kiekių. Kartais net viena dėžė keliauja, jei ji svari. Svarbu, kad nebūtų pavojingų medžiagų. Ir žinokite – viena dėžė gali atvažiuoti greičiau nei dešimt, nes lengviau sutalpinti tarp kitų. Nebent ji – keturių metrų laukinė šluota. Tada jau kitas reikalas.

Ar galiu tiesiog suvynioti sofą į foliją ir atiduoti jums neprižiūrėtą?

Galite, bet aš vengčiau. Paprasta folija neatlaiko trinties. Fūroje juda, slenka, stabdo. Audinys sutrina. Mes turime specialių užvalkalų. Dar vienas niuansas: jei sofą vežame žemyn, o palei ją – dėžės su knygomis, snukis į sėdynę paliks žymę. Praeitais metais vežėme odinę sofą iš Klaipėdos į Braitoną. Klientas atsisakė pakavimo. Pasiekus – balta dėmė. Nenustatėme nuo ko. Nuvalėme. Bet geriau būtume apsaugoję. Jūsų teisė rinktis, o mūsų – perspėti. Dažniausiai žmonės nepaklauso. Nes tiki, kad vynioklis yra vynioklis.

Laikas, maršrutai ir kiek iš tikrųjų trunka

Kiek dienų tenka laukti kol daiktai nuvažiuos iki Londono?

Standartiškai – nuo penkių iki dešimt darbo dienų. Kartais per savaitę, kartais per dvi. Kodėl? Nes dalinis krovinys surenkamas iš kelių adresų. Fūra gali atvažiuoti pas jus antradienį, paskui dar į tris vietas Kaune (oi, ne, Kaune jau buvome, Vilniuje, turiu omeny), ir tik tada į kelią. Buvo tokia istorija – klientas skambino kasdien. Fūra turėjo būti Londone ketvirtadienį. Tiktai pas mane sąsiuvinyje stovėjo data, o ne savaitės diena. Susipainiojome. Daiktai atsirado kitą antradienį. Gyvenimas.

Ar fūra važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Mančesterį be jokių tarpinių stotelių?

Ne, taip neveikia kombinuoti pervežimai. Dalinis krovinys visada yra kaip autobusas – tik be keleivių, su baldais. Fūra gali turėti penkiolika skirtingų siuntų. Jos kraunamos, iškraunamos pakeliui. Kartais vairuotojas sustoja kelyje M20. Kartais – dėl gedimo. Tada persikraustymas į kitą transportą. Tai nėra traukinys su griežtais laikais. Tai gyvas organizmas. Nors iš šono atrodo kaip pasiuntinys su didesne mašina. Dėl to mes ir nepristatome pernelyg tikslių valandų. Dieną taip, valandą – retai. O jei kas sako kitaip – abejokite.

Ar galiu siųsti dalinį krovinį į Škotiją ar tik į Londoną galima?

Žinoma, galima. Mes vežame į Birmingamą, Lidsą, Edinburgą. Škotiškąjį Aukštutinį... na, Highland'us, tiksliau Invernesą. Kaina didesnė nei į Londoną, nes Folkesto iki Glasgovo – nemenkas gabalas. Plus britiškos rinkliavos. Mes skaičiuojame nuo artimiausios surinkimo zonos Anglijoje. Jei fūra pilnai subkomplektuota Londone, o jūs Kardife – gali prireikti antro etapo. Kai kurios įmonės dvigubai apskaičiuoja kilometrą. Pas mus atvirai parodome, kodėl brangiau. Nenoriu meluoti, kad bus ta pati kaina – nebus. Atstumas yra atstumas. Bet taip, vežame visur, kur skambina telefonas ir yra kelias.

Dokumentai, muitinė ir visa kita biurokratija

Ar reikia kažkokių popierių jei vežu asmeninius daiktus į Angliją?

Taip, reikia. Po Brexit viskas pasikeitė. Jei daiktai – asmeniniai, perkraustymo metu, pildome C3 formą. Kartais reikia inventoriaus. Aišku, maždaug. Mes padedame užpildyti, bet tiksliai priklauso nuo to, ar persikeliate visam laikui, ar siunčiate močiutei servizą. Buvo atvejis, kai vežėme seną komodą parduoti. Tada jau nebe asmeniniai daiktai, o prekė. Muitas. Nors siuntėjas sakė: „Tai mano senelės.“ Aha, senelės prekinis ženklas ant etiketės. Muitininkai kartais praleidžia, jei panašų į perkraustymą. Kartais – baudžia. Aš čia neturiu universalaus atsakymo. Kiekvienas atvejis skirtingas.

Kas bus jei muitininkai Doverio uoste atidarys mano dėžes?

Tikimybė maža, bet nutrūkti gali. Jie tikrina maždaug du–tris procentus. Jei atidarys – jie nebeįpakos atgal taip gražiai. Jie ieško nelegalių dalykų. Kartą muitininkas peiliu pradūrė viduramžišką fotelį – kontrabandos paieškos. Klientas buvo piktas. Aš irgi bučiau. Bet tai jų darbas. Kad mažiau pagrindo atidarymui, nerašykite „Labai vertinga elektronika“ arba „Ginklai (juokauju)“. Tiesiog sąžiningas sąrašas, tvarkinga pakuotė. Daugiausia pravažiuosite be dramos. Beje, jei vešitės tik dėžes su drabužiais – tikimybė dar mažesnė. O jei buitinė technika – gali pasidomėti.

Ar mano daiktai bus apdrausti visą kelią iki Anglijos?

Taip, CMR draudimas galioja tarptautiniuose pervežimuose. Bet žinokit – jis dengia ne rinkos vertę, o kilogramo vertę pagal sutartą formulę. Kartais klientai veža antikvarinius daiktus. Tuomet reikia atskiro draudimo, nes CMR nepamaišys. Mano patarimas: jei senelės servizas arba kolekcinės monetos – apdrauskite. Aišku, jei IKEA lėkštės – CMR pakaks. Nors širdgėla didelė. Bet realiai įmonės turi bendrąją atsakomybę. Kasko yra atskiras reikalas. Mes visada siūlome apie tai pagalvoti. Nemėgstu situacijų, kai žmonės piktinasi po įvykio, o prieš tai taupė ant draudimo.

Ar galiu įsimesti maisto produktų tarp asmeninių daiktų?

Iš tikro, šitas klausimas kiekvieną savaitę. Štai atsakymas: ne. Anglija draudžia daugelį maisto iš ES privatiems asmenims. Ypač mėsos, pieno, medaus. Iš tikrųjų (žiūrėkit, susipainiojau – rašau kaip šnekam) – geriau ne. Turėjome klientą, kuris prigrūdo dešrų po sofa. Doverio šunys užuodė. Fūra sustabdyta. Vėlavimas penkias valandas. Kitų klientų daiktai – pavėluoti. Suprantu nostalgiją lašiniams, bet geriau nusipirkite Tesco. Arba vežkite kimchi – kažkaip praleidžia. Čia pokštas. Nevežkit.

Kas realiai nutinka kai kas nors nepasiseka

Ką daryti jei daiktai atvažiavo sulaužyti ar subraižyti?

Pirma, fotografuojate. Antra – CMR žurnalo pastaba. Trečia – skambinate mums. Turime draudimą. Tik neprašykite pilnos kompensacijos už seną staliuką, kurio vertė – sentimentai. Vertė nustatoma pagal rinką. Buvo istorija: dūžtelėjo kampas komodai. Klientas reikalavo dviejų tūkstančių. Komoda pirkta už keturiasdešimt eurų. Pasiūlėme remontą arba atitinkamą sumą. Jis atsisakė. Tada priminiau – CMR atsako tik iki tam tikro kilogramo įkainio. Tos derybos – pats blogiausias darbo aspektas. Skaudu abiem pusėm. Bet taip yra. Ne idealus pasaulis.

Ar buvote turėję kad tiesiog pamesta pusė krovinio?

Pametama – taip, dingsta. Ne visai dingsta, tiesiog užkraunama kitam klientui. Kadangi dalinėje fūroje daug siuntų, kartais panašios dėžės. Turėjome atvejį – du klientai turėjo identiškas IKEA spintas neišpakuotas. Vieną iškrovėme Česterfyldę (ar kaip ją, Česterfilde, sorry, Česterfyldą... ar ją, taisyklingai Česterfildą, whatever), kitą – Notingeme. Pirmasis paskambino: „Kur mano lentynos?“ Pasirodo, kito miesto žmogus netikrino etikečių. Atsiuntėme atgal į sandėlį Londone ir sukeitėme. Kai fūros pilnos, tokios klaidos – retos, bet ne anomalija.

Sutartys, įsipareigojimai ir vienas faktas apie CMR

Ar mes pasirašome kokią nors sutartį prieš vežimą?

Taip, bet ne pirkimo-pardavimo. Mes pasirašome užsakymo lapą, CMR. Tame CMR – kas siunčia, kas gauna, ką vežame. Kartais klausia: o kur notaras? Ne, čia ne bankas. Tai logistikos dokumentas. Pasirašote prie siuntimo, pasirašote prie gavimo. Jei atvežus niekas nepasirašo – vadinasi, nepatvirtinote gavimo. Būna klientų, kurie atsisako pasirašyti, nes „nieko nenori matyti po duobe“. Tada aš pats fiksuoju ir rašau pastabą. Aišku, jei viskas tvarkinga. Taip veikia atsakomybė.

Kuo dalinis krovinys skiriasi nuo pilno fūros nuomos paprastai šnekant?

Pilna fūra – jūsų asmeninis transporteris. Sakote: važiuojam. Dalinis – tai taksi, kuriame važiuoja keli kartu. Jūs mokate už savo sėdynę. Žmonės galvoja: o gal pigiau autobusiuką? Nebent turite trisdešimt kubų. Jei penkis – nepilnosite pusės fūros, o tuščia vieta kainuoja lygiai taip pat. Dalinio krovinio transportavimas į Angliją prasmingas kai iki penkiolikos kubų. Daugiau – galvokite apie pilną. O tarp mūsų – daugelis klientų mano, kad turi daugiau, negu yra. Paskui matome dvi kėdes ir šaldytuvą. Ir kainą sumažiname. Būna ir taip.

Dalykai apie kuriuos retai paklausia, bet aš vis tiek papasakosiu

Ar fūra privažiuos tiesiai prie mano durų Londone?

Londonas... centrinis Londonas – košmaras. Kor istorínės gatvės, aplink namai iš 1880-ųjų. Didelė fūra ten neįvažiuos. Mes naudojame mažesnius transportus – Lutonas arba transitas – skirtus siauram. Jei gyvenate priemiestyje, Esekse (ne Essexe, o Esekse ar kaip ten... Anglijoj visi sako Essex), Hertešyre – galime arčiau. Svarbu pranešti iš anksto apie aukščio ribas, parkavimą, senelį su suoliuku. Planuodami pristatymą, kiekvienas metras svarbus. Ypač su pianinu. Tada reikia dviejų vyrų ir geros nuotaikos. Geriau žinoti tai dabar.

O jei aš gyvenu penktame aukšte be lifto – kaip iškrauti?

Rankomis. Mes turime vyrų, kurie nešioja. Bet tai kainuoja papildomai. Standartas – iki pirmų durų. Jei reikia į penktą be lifto – valandinis įkainis. Buvo situacija Brixtone – senas namas, laiptai siauri kaip kapitono kamara. Nešėme dvigulę lovą kampuose. Vienas vaikinas nutrynė alkūnę. Atvežėme. Klientas laimingas. Aš nuo to laiko visada klausiu: o liftas? Jei ne – perspėju. Kartais žmonės piktinasi papildoma kaina. Aš piktinuosi, kai manęs neperspėja. Skausmas ir laikas – tai pinigai.

Kaip žinot kad tie mano daiktai nepasimes jei fūroje dar dešimt užsakymų?

Kiekviena dėžė žymima. Ne tik lipduku, bet ir sistemoje. Fūroje – zonos. Jūsų daiktai – zonoje A, kiti – B. Aišku, realybėje zonos persidengia, ypač kai Kente priimame paskutinį siuntėją su dar trimis sofomis. Tada keičiasi Tetris. Bet etiketės lieka. Pas mus veikia taisyklė: jei iškrovimo metu neaiškumas – fiksuojame. Retai, bet būna. Tiesą sakant, per pastaruosius metus tik du kartus turėjome sumaišymą. O dėl daiktų pamestymo – aš neturiu kada pamesti, nes sekame GPS. Fūra neužkraunama tamsioje gatvėje.

Keisti atvejai ir paskutiniai patarimai

Ar galima per dalinį krovinį nugabenti kambarinį augalą į Angliją?

Augalai... hmmm. Techniškai galima, bet bloga mintis. Ypač žiemą. Fūroje temperatūra krenta naktį. Augalas gali nuvysti. Be to, fitosanitariniai reikalavimai po Brexit... Neesu šimtu procentų tikras dėl kambarinių gėlių, bet lauko – tikrai ne be leidimų. Turėjau klientę, kuri persivežė 15 metų fikusą į Redingą. Mes atvežėme. Fikusas išgyveno. Bet aš jai pasakiau: jei muitininkas būtų užklausęs – būtume turėję problemų. Gal. Arba ne. Nežinau. Bet rizika yra. Gyvi daiktai – atskira kategorija. Šitą niuansą verta žinoti.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą kai fūra jau pakeliui iš Lietuvos?

Taip, bet su sąlyga. Jei fūra dar nepravažiavo senojo adreso – paprasta. Jei jau – reikės palaukti. Kartais papildomai kainuoja. Buvo keistas atvejis: pora skyrėsi kelyje. Vyras iš Telšių, žmona jau atidarinėjo duris Notingeme, vyras pakeitė adresą į Liverpulį. Mes stovėjome vidury niekur. Galop abi pusės liko be daiktų dviem savaitėms, niekas nemokėjo papildomai. Aš suprantu emocijas, bet logistika – ne santykių terapija. Adresas yra adresas. Gerai apsispręskite iki Londono. Rimtai.

Kas yra pats blogiausias dalykas kurį teko matyti per 15 metų vežant krovinius?

Oi. Neklauskite. Buvo vežėjas. Paėmė avansą iš seno žmogaus Kaune. Nuvežė baldus. Pareikalavo dar dvigubai – esą muitai. Senelis sumokėjo. Daiktai dingo. Metus laiko. Galų gale daiktai rasti skelbimų portale Londone. Žmogus be nieko. Aš pagalvojau: štai kodėl žmonės bijo dalinių krovinių. Kartais sėdi priešais mane bijantys klientai. Aš tada atvirai pasakau: tikrinkite įmonę, skaitykite sutartį, nemokėkite grynaisiais į kišenę. Mūsų srityje yra sąžiningų žmonių, bet yra ir šakalių. Labai gaila. Ir tai mane visada piktina.

Ką reiškia kai sakote "kombinuotas pervežimas" – tas pats kas dalinis krovinys?

Taip, sinonimai. Kombinuotas, dalinis, groupage, LTL. Anglijoje sako „shared load“. Svarbu suprasti esmę: jūs nepilnota fūra. Kai kas nors bando parduoti kaip „ekskliuzyvinį tiesioginį pervežimą“ už dvigubai brangiau, bet fūroje dar penki klientai – tai marketingas. Aš pats matau skelbimus ir žiovauju. „Tiesioginis pervežimas per 48 valandas!“ – o apačioje: su sąlyga jei surenkama grupė. Tai yra dalinis krovinys. Nebūkite apgauti. Rinkitės tiesmuką komunikaciją. Jei jums aiškiai nepasako kad bus kitų klientų – klauskite. Arba bėkite.

Išvada

Dalinio krovinio transportavimas į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet reikalauja kantrybės ir teisingų lūkesčių. Ar visada viskas idealu? Ne. Ar galima transportuoti saugiai ir efektyviai? Tikrai. Svarbiausia – rinkitės vežėją, kuris nebijo pasakyti „nežinau“, kuris klausia apie liftą, ir kuris nežada auksinių kalnų už sidabrinius pinigus. Jei po šio teksto liko klausimų – skambinkit. Geriau paklaus prieš, negu gailėtis po. Sėkmės persikraustant.