Daiktų pristatymas į Angliją nuo durų iki durų: kaip tai iš tiesų vyksta

Žinai, per tuos beveik dvidešimt metų teko išvežti daiktų į Angliją tiek, kad jei sudėtume visas dėžes į eilę, greičiausiai nusitiestų iki pat Kalvarijų turgaus ir atgal. Ne juokauju. Klientai dažnai klausia – o kaip ten yra su tuo visu nuo durų iki durų pristatymu? Ar tikrai atvažiuos pas mane į Kėdainius, užkraus, o kitoje pusėje – tarkim, Birmingame – iškraus į svetainę? Atsakymas – taip, bet yra niuansų, apie kuriuos ir pakalbėsime. Nes kiekvienas perkraustymas yra skirtingas, nors ir atrodo, kad „nuvežti daiktus į Angliją“ – paprasta paslauga. Bet aš mačiau, kaip paprastumas greitai baigiasi, jei pamiršti vieną smulkmeną. Kuri, beje, dažnai būna ta pati.

Iš pradžių – kaip visa tai sukasi

Kas yra ta nuo durų iki durų paslauga, konkrečiai?

Tai reiškia, kad mes ateiname pas jus į namus – ar tai butas Vilniuje, ar namas prie Panevėžio, – pakrauname viską į mašiną, pervežame per visas sienas, ir atvežame tiesiai į jūsų naują adresą Anglijoje. Jums nereikia temptis į jokį terminalą, ieškoti sandėlių prie universitetų ar laukti kurjerių su neaiškiais pristatymo langais. Viskas supaprastinta iki minimumo. Aš atvažiuoju, pasidedu daiktus, ir važiuojame. Žinoma, jei reikia, prieš tai apžiūrime, ką vešime. Kartais klientai galvoja, kad tai magija. Nėra jokios magijos, tiesiog senas geras organizavimas ir vairuotojas, kuris žino kelią.

O jeigu aš gyvenu Lietuvos kaime, o ne Vilniuje – ar pasiimate irgi?

Taip, pasiimame. Nors tenka pripažinti, kad jei gyvenate už kilometro nuo artimiausios asfaltuotos gatvės, gali tekti pasukti galvą. Kartais privažiuojame su mažesne mašina, perkrauname ant tiltų, arba sutariame, kad daiktus atgabensite iki miestelio centro. Buvo atvejis – klientas gyveno šalia Ignalinos, kelias toks, kad rudenį praslysti be traktoriaus neįmanoma. Sutarėme, kad daiktus sukrauname prie pagrindinio kelio. Jūsų atveju tikriausiai viskas paprasčiau. Tik sakykit iš anksto, nes vilkikams nepatinka žvyrkeliai. Jie linkę įklimpti, o man nereikia papildomų nuotykių.

Ar man reikia padėti krovėjams nešti, ar jie viską sutvarko patys?

Paprastai komanda viską atlieka pati – nešioja, kelia, prie durų spaudžia liftus. Bet jei yra laiptinė be lifto ir penki aukštai, pagalba visada vertinama. Arba jei turite ypač seną spintą, kuri iš pradžių netilpo pro duris, tada tenka padirbėti smegenimis. Aš neprašau klientų nešioti šaldytuvo, nors buvo tokių entuziastų. Svarbu, kad žinotumėte – mūsų darbas yra fizinis, ir jei matote, kad vaikinai prakaituoja, nieko blogo palaikyti duris. Žmogiška. O kai kurios įmonės iš viso draudžia klientams liesti krovinius – nežinau kodėl, gal draudimas. Bet aš ne toks.

Iki kada reikia sutikti dėl datos, kad viskas būtų sklandu?

Idealiausias variantas – maždaug dvi savaitės iki planuojamos kelionės. Ypač jei perkraustymas vyksta vasarą ar prieš rugsėjį, kai visi studentai kraustosi. Tada vietų trūksta, kainos šokteli aukštyn ir aš pats pradedu melstis, kad rasčiau laisvą vilkiką. Jei skambinate likus trims dienomis, greičiausiai atsakysiu „pabandysiu“ – bet garantijų neduosiu. Kartais pavyksta, bet retai. Anglija populiari kryptis, bet ne ta, kur vilkikai stovi tušti ir laukia. Juos reikia planuoti. Ir draugų prašyti nebūna gėda, jei jau taip nutiko.

Kainų reikalai. Apie juos visi klausia, nors dažnai nesupranta

Kiek kainuoja siųsti daiktus į Angliją nuo durų iki durų?

Čia kaip su automobilio remontu – jei nežinau, kas sugedo, pasakyti negaliu. Kaina priklauso nuo daiktų kiekio, atstumo abiejose pusėse ir ar reikia pakavimo. Pavyzdžiui, jei vežate dviejų kambarių butą iš Kauno į Londoną, paprastai tai svyruoja nuo 700 iki 1200 eurų. Kambarys į Birmingamą – gal 400–600. Bet tai labai apytiksliai. Geriau man paskambinti, pasakyti sąrašą, ir aš parašysiu tiksliau. Nebent turite vieną dėžę – tada kelionė gali kainuoti ir 150 eurų. Bet viena dėžė... tada gal autobusu siųskit? Arba paštu.

Ar skiriasi kaina, jei siunčiu į Londoną, o ne į kokį Skotijos kaimą?

Taip, skirtumas yra. Anglija didelė – jei jau ten esate, turbūt žinote. Londonas, Birmingamas, Mančesteris – ten važiuojame dažnai, maršrutai žinomi, galima kombinuoti. Bet jei reikia pasiekti kaimą prie Hadriano sienos ar Aberdyną – kelias ilgėja, degalai brangsta, vairuotojas praleidžia papildomą dieną. Kartais tenka pirkti nakvynę viešbutyje, kad vairuotojas nevaržytųsi. Ir aha, Skotija techniškai ne Anglija, bet daiktų pristatymas į Angliją dažniausiai apima ir visą Jungtinę Karalystę, nors muitinė ta pati. Tai taip, kaina kyla. Bet jei jau kraustotės ten, ko truputis pinigų. Gyvenimas ten irgi brangesnis, tiesa?

Kodėl vieni siūlo tris šimtus eurų, o kiti aštuonis šimtus už tą patį kiekį?

Čia slypi sena bėda rinkoje. Yra rimtų vežėjų, kurie turi draudimus, vilkikus, algas krovėjams moką. Ir yra... hm... tarpininkai, kurie tiesiog paima jūsų užsakymą, prideda savo maržą ir bando atiduoti kas pigiau. Dažnai tie trys šimtai baigiasi tuo, kad daiktai savaitę stovi kažkokiame kieme, nes neatsirado mašinos. Arba vilkikas senas, draudimo nėra, vairuotojas nemiega. Aš mačiau, kaip žmonės verkdami skambina, kad jų daiktai dingo. Nepiginkite perkraustymo per daug. Tai ne pica, kurią galima pigiai nusigabenti. Tai jūsų gyvenimas dėžėse. Ir nervai.

Ar galiu ką nors numesti iš sąrašo, jei biudžetas staiga susiniveliuoja?

Gali. Ir aš netgi patariu tai daryti drąsiai. Perkeliant asmeninius daiktus į Angliją, žmonės dažnai prisikrauna visokio šlamšto – senus žurnalus, sulūžusią kėdę „gal prisireiks“. Pamirškite. Jei biudžetas ribotas, palikite tai, kas atsispausdins jums minusine emocija. Vyras kartą vežė šaldytuvą, kurio vertė – keturiasdešimt eurų. Pristatymas kainavo šimtą. Aš juokauju – ar apsimoka? Tai vertinkite. Bet jei numesite dvi dėžes, kaina nepasikeis labai. Jei pusę kambario – tada taip. Skambinkite, perskaičiuosime. Bus aiškiau nei spėlioti.

Ar reikia mokėti visus pinigus iš karto, ar galima dalimis?

Paprastai imame avansą – maždaug trisdešimt procentų – kai sudarome sutartį, o likusią dalį sumokate prieš pristatymą arba grynaisiais nėlei. Kartais, jei esate senas klientas arba mus rekomendavo kaimynas, galima pakalbėti ir kitaip. Bet avansas būtinas, nes esu turėjęs atvejų, kai žmonės paprasčiausiai pasiima daiktus ir nebeatrašinėja į žinutes. Ne, ne jūs. Bet rinka yra rinka. Vilniuje tai retesnis reiškinys, bet provincijoje pasitaiko. Ir žinokit, tai labai žeidžia. Todėl avansas – ne formalumas, o abipusė garantija.

Pakavimas – čia visi pridaro klaidų

Ar man pačiam reikia pirkti dėžes, ar jūs atsivežate?

Atsivežame mes, jokių problemų. Turime įvairių dydžių – nuo knygų iki drabužių. Bet kainuoja tai papildomai, aišku. Jei norite sutaupyti, galite patys rinktis prekybos centruose, tik venkite senų bananų dėžių iš parduotuvės rūsio – jos subyra neįsivaizduojamai greitai. Buvo atvejis, kai klientas supakavo indus į tas plonasias maisto dėžes. Atkeliavo į Naująjį Tarpą (turiu galvoje Newcastle) – trupiniai viskas. Naudokite dvigubų sienelių dėžes. Tai investicija, kuri atsiperka. O jei jau taupot, tai ant popierinio maišo netaupykit.

Kaip supakuoti skalbimo mašiną, kad neatkeliautų sulamdyta?

Pirmiausia – būgnas turi būti užfiksuotas. Jei nežinote kaip, paieškokite internete pagal modelį, arba mes padarysime atvykę. Tada apvyniokite burbuline plėvele – gerai, storai – ir įstatykite į dėžę. Jokiu būdu nedėkite viduje skalbinių, tai didžiausia klaida. Buvo moteris, kuri paliko viduje užuolaidas, sumetė marmurinę lentynėlę ant viršaus. Manchesteris. Dėžė vertikaliai. Na, ir jūs įsivaizduojate vaizdą. Jei nėra dėžės, naudokite kartonus šonuose ir sutvirtinkite diržais. Skalbimo mašinos mėgsta stovėti vertikaliai, ne gulomis, beje. Daug kas to nežino ir paskui stebisi. Nors kaip prisimeni.

Ar reikia išardyti lovą, ar jūs tai padarote už mane?

Ardome mes, jei reikia, bet tai užima laiką, o laikas – pinigai. Jei galite tai padaryti prieš atvykimą, procesas vyks greičiau, o jūs sutaupysite. Yra vienas bet – jei lova sena, sraigtiniai rūdiję, gali nutikti taip, kad ardant nusilaužta. Tada reikia nešti kaip yra. Beje, dažnai klientai sako „o gal čia tilps kaip yra“. Ne, netilps. Anglijos butų durys dažnai siauresnės nei Lietuvos. Ypač tie Londono namai, statyti prieš šimtą metų. Ten kiekvienas centimetras skaičiuojasi. Tai arba mes ardome, arba jūs. Bet kažkas turi paimti atsuktuvą. Kitaip liekite be miegojo.

Etiketės ant dėžių – ar tai tikrai tokia svarbi?

Atvirai? Tol, kol nesupainiojate virtuvės dėžės su vonios dėže, neatrodo svarbu. Bet kai likus savaitei iki išsikraustymo jūs skubiai metate daiktus į kas papuola, o tada daiktai važiuoja tris dienas... Na, etiketė „virtuvė – trapi“ gali išgelbėti jūsų lėkštes. O kur dar numeracija. Aš visada prašau žmonių numeruoti dėžes ir rašyti trumpą turinį. Ne visą romaną, tiesiog „knygos“ arba „žieminiai drabužiai“. Buvo atvejis, kai žmogus Anglijoje atidarė dėžę, o ten – katės tualetas. Turėjo pirkti naują. Etiketė „mama“ ten nieko nelėmė. Suprantat, ką turiu omenyje. Numeruokit. Rašykit.

Dokumentai ir muitinė – visi bijo, bet nereikia

Ar dabar, po Brexit, kažkas pasikeitė siunčiant asmeninius daiktus į Angliją?

Pasikeitė, ir tai ne tik kalendoriniai skirtumai. Dabar reikia prekybos sąskaitos faktūros... na, ne sąskaitos faktūros, o turto aprašo angliškai. Jūs rašote, kas vežama, vertė, paskirtis – asmeniniai daiktai, perkraustymas. Muitinė kartais prašo pateikti būsto nuomos sutartį naujame adrese arba darbo sutartį, kad patvirtintumėte, jog tikrai kraustotės. Aš beveik visada tą žinau tiksliai, bet kartais taisyklės pasikeičia per mėnesį. Paskutinį kartą, kai vežiau į Liverpulį, muitininkas paprašė papildomo paaiškinimo dėl dviračių. Būna visko. Bet tai ne pasaulio pabaiga, tik popieriai. kuriuos mes padedame pildyti.

Wait, I have a stray space there. Let me fix the ending: "tik popieriai, kuriuos mes padedame pildyti."

Kokių popierių reikia, kad daiktai praeitų muitinę be problemų?

Būtinas daiktų sąrašas, vertinimas eurais, jūsų paso kopija ir naujo adreso įrodymas. Kartais, jei vežate techniką, gerai turėti pirkimo čekius, kad neįtartų prekyba. Buvo, kad prašė dviračio registracijos – nors tai asmeninis. Mes padedame pildyti, nes forma EORI dažnai painiojasi. Arba CMR lape... tiesa, CMR ne visada reikia, jei tai tik asmeniniai daiktai. Hmm. Geriau jau aš patikslinsiu, kai žinosiu tikslų kiekį. Nes jei viskas supakuota ir sunumeruota, dokumentai rašosi greičiau. O jei chaosas – ir popieriuose chaosas. Negali būti kitaip. Tvarka popieriuose prasideda nuo tvarkos galvoje.

O jeigu muitininkai nusprendžia patikrinti ir išverčia viską?

Tiesiog nusiraminkite – tai jų darbas, o ne priešas. Jei viską deklaravote sąžiningai, bėdos nebus. Tikriausiai patikrins dėžes su elektronika, dokumentais arba dviračiais. Buvo, kad ištraukė seną nešiojamą kompiuterį ir klausė, ar parduosiu. Sakau, ne, mano kliento. Jie pasirašo, uždeda antspaudus, ir važiuojame toliau. Taip, daiktai bus išpakuoti netvarkingai, bet mes vėl supakuosime. Tai užtrunka kelias valandas, kartais dieną. Jei turite ką slėpti – tada nebesikraustykite su manimi. Rimtai. Nes jei muitininkai ką ras, problema kris ant jūsų pečių. Aš tik pervežu. Ir dar plakatinį plakatą nedeklaruokit.

Ar galiu siųsti maisto produktų drauge su baldais?

Negalima. Absoliučiai. Tai nėra „šiiek tiek negalima“, tai „draudžiama ir kvaila“. Muitiniai nedraudžia šeimos nuotraukų, bet draudžia mėsos, pieno, medaus. Yra išimtis tik jei tai specifiniai asmeniniai vaistai su receptu. Bet konservai, koldūnai – nieko panašaus. Buvo studentas, bandęs įvežti šaldytą sūrelį. Muitininkas tik nusijuokė, bet sūrelį atėmė. Balduose pelesiai, drėgmė – maistas tik pridės nemalonumų. Jei norit lietuviškų produktų – atsivežkite lagaminu. Arba nusipirkit Tesco. Anglijoje yra visko, patikėkit. Nereikia su koldūnais rizikuoti tarptautinio perkraustymo. Galvokit galva.

Kas realybėje nutinka kelyje – ne viskas tobula

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Lietuvos į Anglija?

Paprastai nuo trijų iki septynių darbo dienų. Nesakyčiau tiksliau, nes kelyje gali būti visko. Jeigu maršrutas kombinuotas – paimame kelių klientų daiktus – tas pats vilkikas gali trumpai užsukti į Briuselį arba Olandiją. O jei pasienyje eilės, jei Anglijos pusėje vėl prasidėjo tas nemalonus rūkas – keltai stoja. Ta prasme, jūs tikriausiai žinote, kad per Lamanšą reikia keltu, o jei vėjas – neplaukia. Kartais laive per audrą pametame dieną. Buvo atvejis, kai vilkikas atsistojo Doverio prieigose dvidešimt keturias valandas. Klientai skambino kas tris valandas. Aš irgi nežinojau, ką pasakyti. Gamta. Ir britų pasieniečiai.

O jeigu vilkikas stringa pasienyje ar lūžta? Ar man paskambinsit?

Skambiname, ir kuo greičiau, bet pripažinsiu – ne visada iš pradžių žinome, kas nutiko. Kartais vairuotojas pats neturi ryšio, o aš sužinau tik kai jis atvažiuoja į artimiausią degalinę. Jei lūžta mašina – turime partnerius Europoje, kurie padeda. Tai ne bėda. Bet jei eilė pasienyje – aš stebiu per sistemas, kai galiu. Kartais tiesiog tenka laukti. Skambinsiu vakare ir pasakysiu, ką žinau. Naktį aš irgi miegu, ne visada atsakau į žinutes dvyliktą valandą. Buvę atvejų, kad klientai pyksta, jog neatsiliepiau 3 valandą nakties. Žmonės, aš irgi žmogus. Rytoj pasakysiu daugiau. Ir nemeluosiu, kad viskas kieta.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog dingsta su daiktais arba vėluoja tris savaites?

Tai mano mėgstamiausia tema, nelabai linksma. Yra žmonių, kurie pasiima avansą – trys šimtai eurų – ir pradeda žadėti auksinius kalnus. Tada atsijungia telefonas. Arba jie yra vienas vairuotojas su dviem adresais, paima penkis užsakymus, bet neturi nei vilkiko, nei licencijos. Vėluoja tris savaites, nes daiktai guli kažkokiame kieme, kol suranda pigų vežėją, kuris sutiks vežti už likusius pinigus. Aš su tuo susiduriu, kai žmonės kreipiasi į mane panikoje. Patarimas: jei įmonė neturi veikiančios svetainės, realaus adreso ir rašo tik per Messengerį – pabėkite. Rimtai. Nes daiktų pristatymas į Angliją turi būti rimtas reikalas. Ne pokštas.

Ką daryti, jeigu atvykus į naują būstą Londone laiptinė per maža stalui?

Žinokit, taip būna dažniau, nei galvojate. Londono seni daugiabučiai – siauros durys, laiptai su posūkiais. Jei stalas netelpa, turime keletą variantų: ardyti balkone, kelti pro langą su virvėmis, arba palikti laiptinėje ir jūs paskui samdote vietinius. Stiklo valymo virvės ne visada leidžia naudoti, reikia derinti su administratoriumi. Buvo atvejis su spinta – tilpo tik per langą, bet langas neužsidarinėjo. Teko nuimti durų staktą. Jūs galvojate, kad juokauju, bet jūs nematėte tos spintos. Anglija pripildyta butų, kur baldas turi tilpti lyg tetris. Kartais pralaimi. Tada ieškome plano B. Arba plano C. Nesigailiu.

Ar saugu siųsti vertingus daiktus – papuošalus, dokumentus – tranzitu?

Nerekomenduočiau. Perkraustymo vilkikas nėra seifas. Siųskite brangenybes, pasus, nešiojamus kompiuterius, jei tik galite, lagaminu lėktuve arba savo mašinoje. Mes draudžiame krovinį, bet draudimas padengia daiktus nuo avarijos, o ne nuo dingimo ar vagystės vidun. Buvo, kad klientas įmetė į dėžę penkių tūkstančių vertės žiedą. Atkeliavome saugiai, bet jis visą kelią negalėjo miegoti. Nežinau ar aš pats rizikuočiau taip. Geriau laikykite prie savęs. Per dvidešimt metų vagysčių neturėjau, bet kam rizikuoti. Jūsų nervai brangesni. Ir mano nervai irgi. Nereikia darbo naktimis. Ypač dėl žiedo.

Paskutiniai dalykai prieš vykstant

Koks draudimas galioja pervežant baldus tarptautini reikalavimus?

Mes turime CMR draudimą pagal tarptautini reikalavimus, bet jis dengia tik tam tikrą atsakomybę. Jei norite pilnos ramybės, galima užsakyti papildomą krovinių draudimą. Ten jau reiškia, kad jei mašina sudegs – jūs gaunate kompensaciją už viską. Nors mašinos nedegia taip jau dažnai. Buvo atvejis prieš daug metų Vokietijoje, ne pas mus. Dėl to ir sakau. Kaina papildomam draudimui priklauso nuo vertės. Bet daugelis žmonių tiesiog pasitiki. Aš asmeniškai rekomenduoju pilną draudimą brangiems kroviniams. Biudžetiniams dalykams – gal ir nereikia. Nežinau, kaip jūs, bet aš stengiuosi neužmigti ant abiejų ausų. Juk gali nutikti bet kas. Bet dažniausiai ne.

Ar turiu užsakyti paslaugą iš anksto, jei kraustausi populiariu metu?

Taip, ir net ne iš anksto, o kuo anksčiau. Rugpjūtis, rugsėjis, birželis – pragaras. Studentai, šeimos su vaikais, visi vienu metu. Kartais užsakymai tempiasi savaitėmis. Jei planuojate rugsėjo pirmąją, skambinkite birželio pabaigoje. Nejuokauju. Aš pats stebiuosi, kaip greitai užsipildo grafikai. Yra toks mitas, kad tarptautinių perkraustymų rinka tuščia. Ji netuščia. Ypač į Londoną. Jeigu jūsų datos lanksčios – galima surasti gerą pasiūlymą liepos viduryje. Bet fiksuota data, skrydis nupirktas – tada negalime žaisti. Užsisakykit ir nurimkit. Nes tikrai nebus laiko ieškoti.

Koks patarimas svarbiausias žmogui, kuris pirmą kartą siunčia daiktus į Angliją?

Neimkit visko. Atleiskite seniems daiktams ir nepalikite pakavimo paskutinei dienai. Aš mačiau graudžiausius dalykus – žmonės, pradėję rinktis dėžes iš vakaro prieš atvažiavimą. Viskas. Tada lieka ant grindų. Supakuokite bent porą savaičių prieš, atsirinkite, parduokite, atiduokite. Nuo durų iki durų paslauga nereiškia, kad mes tvarkysime jūsų spintos chaosą. Mes vežame. O jei norite, kad būtų ramu – fotografuokite daiktus prieš pakavimą. Ne dėl manęs, dėl savęs. Kai atidarysite dėžę Birmingame ir pamatysite įbrėžimą, žinosite – jis buvo arba nebuvo čia. Ramybė svarbiausia. Ir dar – kvieskit svečius atsisveikinti. Negrįšit greitai.

Taigi, daiktų pristatymas į Angliją nuo durų iki durų – tai ne raketų mokslas, bet reikalauja smegenų. Aš mačiau viską – nuo idealių perkraustymų iki tokių, kur norisi uždaryti duris ir nebeskambinti. Bet dauguma klientų sėkmingai apsistoja savo naujuose namuose, daiktai sveiki, o aš gaunu padėkos laišką. Tokia ir yra praktika. Jei ką nors pamiršote paklausti – skambinkit. Aš ne visada atsakau iš karto, bet žinutę visada perskaitau. Siuntiniai į JK vyksta kasdien, ir jūsų turėtų būti kitas sklandus. Sėkmės naujame būste. Rimtai. Susitinkam kelyje.