Daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusu – kaip tai atrodo iš vidaus?

Žinai, per pastaruosius dvidešimt kelis metus teko daiktų gabenimą į Angliją mikroautobusu pažiūrėti iš visų kampų – kai viskas eina kaip per sviestą, ir kai norisi sprigt sau į kaktą. Tu klausi, kaip tai vyksta? Paprastai, bet ne visada. Vienam klientui vežiau sofą ir tris lagaminus į Londono centrą, kitam – visą buto turinį į Birmingamą. Skirtingos kainos, skirtingos nuotaikos. Svarbiausia suprasti, kad mikroautobusas nėra stebuklų dėžė – tai tiesiog transportas, kuriame tavo daiktai praleidžiasi gerą parą ar dvi. Bet jei viską gerai suplanuosi, nervų bus mažiau nei manant.

Kainos, terminai ir kas įtakoja galutinę sumą

Kiek kainuoja daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusu?

Čia kaip su automobilių remontu – tol, kol neatidarysi kapoto, meistras tik pūs lūpas. Standartiškai, jei kalbam apie pilną mikroautobusą iš Lietuvos iki Londono, suma svyruoja nuo tūkstančio iki tūkstančio aštuonių šimtų eurų. Viskas priklauso nuo to, kiek daiktų, ar reikia atskirų reisų, ar transportuojame tik iš taško A į B. Buvo atvejis – vežiau jaunuoliui vos dešimt dėžių iš Kauno į Mančesterį, sutarėm už aštuonis šimtus. Bet kai tenka tempti pianiną ir dvigulę lovą, plius dar pakuotės... tada jau kitas pokalbis. Ir atmink – jei kaina žemiau septynių šimtų, kažkuris kampas krypsta. Nežinau kur, bet krypsta.

Ar galiu sumažinti kainą, jei renkuosi dalinį krovinį?

Taip, čia vadinasi dalinis krovinys, nors žmonės sako "susistumk mane į kampą". Realiai, jei turi tik keturias penkias dėžes ar mažesnę spintą, gali sumokėti kur kas mažiau – kartais nuo keturių iki septynių šimtų eurų. Bet yra niuansas: tavo daiktai nebevažiuoja tiesiai į Londoną. Mikroautobusas suka ratą po Klaipėdą, Vilnių, gal dar Ryga – surenka kelis krovinius, ir tik tada lekia per Prancūziją. Tu sutaupai, bet lauki ilgiau. Buvo toks atvejis – moteris laukė dvidešimt dienų, nes vairuotojas tykojo, kol prisipildys mašina. Ji paskambino pyksta. Suprantu ją. Bet taip jau yra su daliniais.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos iki Anglijos?

Pats važiavimas – apie trisdešimt–trisdešimt penkias valandas gryno kelio, jei viskas pagal scenarijų. Bet scenarijai retai vyksta be pauzių. Faktiškai daiktų transportavimas į Londoną trunka nuo dviejų iki keturių dienų normaliu režimu. Kartais vairuotojai stabteli pailsėti Olandijoje, kartais eilė prie Doverio keltų baisi. Praeitais metais kolega užtruko aštuoniolika valandų ties Kalė, nes buvo audra. Atvežė daiktus vėliau. Klientas supyko. Kolega irgi supyko. Visi supyko. Tai realiai – skaičiuok ne mažiau trijų dienų, ypač jei kraustaisi į šiaurinę Angliją – ten dar kelias valandas iki Mančesterio ar Liverpulio.

Ar kaina priklauso nuo to, kokio dydžio mikroautobusą reikia?

Žinoma. Skirtumas milžiniškas, ar vežiame Fiat Ducato, ar didžiuliu Iveco Daily. Ne visi mikroautobusai vienodi – vieni talpina dvylika kubinių metrų, kiti – dvidešimt. Kai buvau jaunesnis, kartą manęs paprašė įgrūsti trisdešimt kubų į standartinį Transitą. Neįmanoma. Bet klientas sakė, kad "kitas vežėjas pažadėjo". Tas kitas vežėjas greičiausiai pažadėjo ir Mėnulyje karalių rinkti. Taigi, jei turi daugiau nei vidutiniškai – reikia didesnės mašinos, o tai reiškia daugiau degalų ir brangesnį bilietą per Lamanšą. Paprasta. Nors kartais ne taip ir paprasta, kai reikia rinktis tarp dviejų reisų ar vienos didelės mašinos.

Kodėl vieni prašo 800, o kiti 1800 eurų už tą patį?

Čia kaip su kebabinėmis – vieni pila mėsą, kiti pila... nu, ne visai mėsą. Pigūs pervežėjai dažnai neužsisakinėja keltų bilietų į priekį, neturi draudimo, veža nelegaliai arba perpildę mašiną. Brangesni – dažniausiai su vizitine kortele, sąskaita-faktūra ir sunkiai uždirbta reputacija. Aš asmeniškai mieliau paimu mažiau užsakymų, bet nuvažiuoju ramiai. Kartais paskambina klientas ir sako: "O pas jus dvigubai brangiau nei pas Vytį iš kaimo." Tai aš klausiu – o Vytis kur draudimą laiko? Tyla. Dažniausiai tyla. Taigi – pats sprendi, bet žinok, ką perki. Kartais pigiau kainuoja nervai, kuriuos prarasi.

Dokumentai, muitinė ir draudimas – kad nesiskaudintų galvos

Ar reikia kažkokių popierių vežant asmeninius daiktus į Angliją?

Reikia. Nors daiktų pervežimas į Angliją jau nebe ES viduje, vis tiek galima vežtis asmeninį turtą be muito, jei tai naudoti daiktai. Bet reikia sąrašo – inventory list. Nebūtinai advokato surašyto, bet gerai jei angliškai. Aš dažnai padedu klientams suformuluoti: "sofa – 1 vnt., puodai – 5 vnt." ir panašiai. Muitininkai nėra pikti, bet jei pamato dvidešimt naujų dulkių siurblių, pakils antakiai. Čia ne prekyba. Tai turėk pasą, nuomos sutartį ar darbo kontraktą Anglijoje – kaip įrodymą, kad kraustaisi. Kartais paklausia, kartais ne, bet verčiau turėti po ranka nei raustis lagamine.

Kas bus, jei muitinėje sustabdys ir pradės kažko klausinėti?

Sustabdys. Guarantee. Ne visada, bet tikrai sustabdys. Dažniausiai ties Doveriu. Jie paklaus, ar tai asmeniniai daiktai. Jei matai, kad vairuotojas palūžta ir pradeda malti šūdą, tu pats lik rami. Turi būti sąrašas. Turi būti tavo daiktai. Tikėtina, kad atidarys duris, pažiūrės, ir paleis per tris minutes. Buvę ir taip, kad tikrino valandą – ypač jei važiuoja mikroautobusas su LT numeriais ir pilnai prikrautas. Kartais pareigūnas blogą dieną turi. Tu turi būti pasiruošęs. Ai, ir dar – po Brexit tai pasidarė rimčiau nei anksčiau. Anksčiau tiesiog praleisdavo, o dabar kiekvienas antras krovinys atidaromas.

Ar mano daiktai yra apdrausti kelionės metu?

Tai štai čia atsakymas, kurio daugelis nenori girdėti. Vežėjas privalo turėti vežėjo civilinės atsakomybės draudimą, bet tai nereiškia, kad tavo senelės vaza yra apdrausta už pilną vertę. CMR konvencija taikosi – kartais pamirštu tikslius skaičius (man rodos apie aštuonis eurus už kilogramą, bet galiu klysti). Jeigu veži vertingus daiktus – kompiuterius, televizorių, antikvarą – reikia atskiro draudimo. Klausiu kiekvieną kartą: "Ar turite brangių daiktų?" Dažnai sako "ne". Atvažiavus paaiškėja, kad MacBookas po suolu slėpėsi. Nebūna linksma aiškinti, kad pilnos kompensacijos nebus. Geriau iš karto pasakyti ir pasidrausti. Kai kurios blogos įmonės apie tai tyli iki paskutinės minutės. Aš netikiu tyla.

Ką daryti, jei vežuosi labai seną komodą – ar ji nebus palaikyta preke?

Čia klasikinis muitinės triukas. Jei komoda atrodo per daug puikiai, įtars, kad vežioji parduoti. Turėk nuotraukų, kurioje ta komoda stovi tavo svetainėje prieš penkis metus. Arba bent turėk istoriją. Aš kartais žiūriu į tokį daiktą ir pats abejoju (šituo klausimu nuoširdžiai nežinau, kaip tiksliai muitininkas nuspręs, bet LOGIKA sako: naudoti daiktai turi žymių). Nauji daiktai – be dėžių, be pirminės pakuotės. Jei komoda blizga kaip iš IKEA salono, atidaręs pareigūnas gali pareikalauti mokėti PDV. Buvęs atvejis: klientas vežėsi dvidešimt dviračių. Sako – asmeniniam naudojimui. Muitininkas juokėsi. Ilgai juokėsi. Tada parašė baudą.

Ar po Brexit viskas pasikeitė dokumentų prasme?

Pasikeitė. Dabar Anglija – trečioji šalis, nors ir su sutartimis. Reikia muitinės deklaracijų. Ne visada pilnos, bet kažkokia forma privaloma. Anksčiau užtekdavo tiesiog nuvažiuoti. Dabar – exit checks, import declarations. Jei vairuotojas profesionalas, jis žino, kaip užpildyti TAD arba kaip paruošti tinkamus popierius. Aš pats darau tai du kartus per savaitę, bet įstatymai keičiasi dažniau nei mano kojinės. Kas galiojo sausį, gali nebegalioti dabar. Patarimas: nepatikėk vežėjo žodžiu, jei jis sako "viskas bus ok". Paprašyk parodyti popieriaus pavyzdį. Jei nemoka parodyti – problemos kelyje garantuotai.

Pakavimas, daiktų paruošimas ir kas keliauja, o kas ne

Ar turiu pats supakuoti daiktus, ar jums belieka tik įkrauti?

Idealiu atveju – tu pats supakuoji. Realiame gyvenime – aš supakuoju, jei sumoki, bet dažnai mes krauname tai, ką tu padėjai. Svarbu, kad dėžės būtų standžios, o indai – suvynioti į burbulinę plėvelę. Katrąkart klientai meta daiktus į maišus nuo batų ir stebisi, kad šampūdo butelis išsiliejęs ant megztinio. Aš ne stebukladarys – jei dedi skystį prie drabužių, kas nutiks? Kartais atvažiuoju, o ten... nu, chaosas. Tuomet vakarą praleidžiu tvarkydamasis kol kiti miega. Kainuoja daugiau laiko. O laikas – pinigai. Tai pakuok normaliai, jei gali. Bent jau indus ir stiklus. Likusį šlamštą mes suruošim.

Kas jei kažkas dūžta kelyje – ar tai mano kaltė?

Ne visada tavo kaltė, bet dažnai tavo kaltė. Jei pats supakavai stiklinę lentyną į popierinį maišą – atsakomybė ant tavo pečių (nors... jei aš matydavau, kad pakavimas šlubuoja, turėjau perspėti, tiesa? Kartais perspėju, kartais nepastebiu). O jei pakavimą darėme mes, tada aišku – mūsų atsakomybė. Bet vėlgi – CMR limitas. Gali būti, kad dūžtančios vazos vertei atlyginti neužteks. Geriausia – fotografuoti prieš pakrovimą. Aš pats tai darau telefonu – kiekvienas kampas, kiekviena dėžė. Paskui klientas sako: "O čia buvo įskilę!" Aš atveriu galeriją ir rodom. Nemėgstu to daryti, bet tenka. Blogos įmonės neturi ką parodyti. Turi atminti tai.

Ar galima vežtis šaldytuvą, kurį dar vakar naudojau?

Galima. Bet turi būti sausas. Visiškai sausas. Kartais klientai išjungia šaldytovą ryte, o po pietų jau nori, kad aš jį kraunu. Viduje vanduo, ledai, tas mano mėgstamiausias šlapias kampas. Mikriuke tai kelias valandas siūbuoja – vanduo išsilieja kitur. Buvę, kad sušlapo odinė sofa. Klientas pyko ant manęs. Aš pykau ant kliento. Kelionė iki Londono ir niekas nelaimingas. Tai jei veži buitinę techniką – atjunk savaitę prieš, išdžiovink, išplauk vidų. Skalbimo mašinas tas pats. Ir dar: kai kurie šaldytuvai neperneša gabenimo gerai. Kompresoriuje tepalas susikausto. Pastatęs Anglijoje palik bent pusdienį ramybėje prieš įjungdamas.

Kokių daiktų geriau neimti į mikroautobusą važiuojant į Angliją?

Ginklai, narkotikai – čia aišku, bet aš rimčiau. Daiktai, kurių negalima vežti – degios medžiagos, dažai, balikliai, dujų balionėliai. Kartais klientai paslepia aerozolius tarp drabužių. Muitinėje tai gali baigtis labai blogai. Aš nešaudau iš kulkosvaidžio, bet jei randa – atsakingas vairuotojas. Tai aš tikrinu. Kartais netyčia randu kažką, ką klientas "pamiršo". Pernai Radviliškyje radau du neleistinus balionėlius. Grąžinau. O jei kalbam apie vertingus papuošalus – vežk su savimi, ne mikroautobuso viduje. Nors ir draudžiame, bet papuošalai dingsta lengviau nei skalbimo mašinos. Nežinau kodėl, bet taip yra.

Kaip žinoti, kad daiktai tilps – juk mikroautobusas nėra begalinis?

Aš klausiu klientų: "Kiek dėžių?" Jie sako: "Nu, gal trisdešimt." Atvažiuoju, o ten šešiasdešimt. Standartinis mikroautobusas – iki dvylika kubų, krovininis. Jei turi daugiau – reikia dviejų reisų arba didesnės mašynos. Aš paprastai prašau nuotraukų ar vaizdo skambučio. Telefone parodai svetainę, aš akimis įvertinu. Esmė – geriau perskaičiuoti prieš. Nes kai mikroautobusas pilnas, o lovos gala dar kyšo, kažkas turi likti. Buvęs atvejis Londone – tevo palikti vieną spintą kieme, nes paprasčiausiai nepatempėm. Klientas verkė. Aš irgi beveik verkė. Nes žadėjau, kad tilps. Nepatikdavo, kai nepataikau. Dabar visada prašau daugiau info ir netgi per daug, kartais klientai pyksta, kad klausiu tiek.

Kas darosi kelyje, vairuotojai ir maršrutai

Ar vairuoja vienas žmogus, ar keičiasi?

Priklauso nuo maršruto. Iki Londono ir atgal – galima ir vienam, jei tas žmogus kietas. Bet saugiau ir teisiau – kai keičiasi. Darbo ir poilsio laikas – realus dalykas. Aš asmeniškai po dešimties valandų vairavimo pradedu matyti šmėklas. Nejuokauju. Kartais vairuotojai perima tiesiog Vokietijoje arba Olandijoje. Ilgesnėse kelionėse tai privaloma. Pigūs vežėjai deda vieną vairuotoją, duoda jam klastotas tachografo korteles ir linki sėkmės. Aš žinau, nes iš to verslo išėjau prieš daug metų. Nebesidžiaugiu tokiais sprendimais. Yra buvę, kad pats keičiau kolegą ties Briuseliu, nes jis praktiškai u2migo nevaliojamas. Ne, ne, geriau keistis. Saugumas svarbiau.

Ar daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusu vyksta tiesiai, ar su persikrovimu?

Geriausiu atveju – tiesiai. Logiškai, vienas mikriukas pakraunamas pas tave, važiuoja per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, keltas, Anglija, ir atveža prie tavo naujų durų. Bet realybė – dažnai būna perkrovimai. Yra vadinamosios "bazės" – sandėliai prie Hamburg ar Briuselio, kur perskirstomi kroviniai. Tai nėra blogai, bet daiktai liečia daugiau rankų. Aš stengiuosi to vengti, ypač su stiklu ar elektronika. Bet jei klientas nori sutaupyti, tenka rinktis kombinuotą variantą. Svarbu, kad pervežėjas būtų sąžiningas ir pasakytų: "Taip, perkrausim." Daugelis to nepasako. Aš sakau. Kartais per daug atvirai, bet ką padarysi.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais?

Techniškai – taip, bet praktiškai mikriuke dažnai vietos nėra. Keleivinis variantas – viskas kitaip, bet perkraustymo mikriukas turi lentynas, tvirtinimus, kartais net sienas viduje. Vietos sėdėti – minimaliai. Be to, jei važiuoji kartu, reikia žinoti – vežėjas tavo gyvybės draudimu neuždraustas. Tavo gyvybė – tavo rūpestis. Buvęs atvejis – senelis nenorėjo skirtis nuo savo kačių ir važiavo su mumis iki Doverio. Sėdėjo ant savo lagamino. Katės klykavo. Aš myliu kates, bet dešimt valandų katinų koncertas – tai kosmosas. Taigi, gali, bet paklausk dėl vietos ir pasiruošk kompromisams. Ne viskas bus kaip limuzine.

Kas jei mikroautobusas sulūš kelyje per Prancūziją?

Tobulas klausimas, nes laužosi jie ten kur smagiausia. Pernai kolegai perėjo dyzelio siurblys ties Reimsu. Stovėjo dešimt valandų, kol atvažiavo pagalba. Tavo daiktai tą laiką šildo saulę ar lyja. Kas tada? Jei vežėjas turi Europinę pagalbos sistemą – keičia mašiną arba remontuoja. Bet tai užtrunka. Pigūs pervežėjai kartais skambina gelbėjimo tarnybai, sumoka iš kišenės, tada paskambina tau ir sako, kad "problema". Aš per savo karjerą sulaužiau du mikroautobusus. Vieną teko tempti iki aptarnavimo, kitą pataisė per pusdienį. Niekas nepražuvo. Bet nervų buvo baisiai. Visada turėk atsarginį planą: "Jeigu vėluos tris dienas, mano daiktai neužšals." Paprastai neužšąla.

Ar mikroautobusas plaukia keltu, ar važiuoja tuneliu po Lamanšu?

Dažniausiai keltas. Yra tunelis, bet jis brangesnis ir dažniausiai skirtas keleiviams. Krovininis mikroautobusas tiesiog laukia eilėje Doveryje arba Folkestone. Aš pats renkuosi keltą, nes pertrauka nuo vairavimo praverčia. Trunka apie pusantros valandos kirtimas. Kartais jūra supyksta ir keltas neatplaukia. Tada stovi. Tunelis – greičiau, bet brangiau. Jei turi katę ar šunį, kelyje su gyvūnais yra vieta atskirai. Bet šiaip – keltas. Tai ne mano sprendimas, tiesiog taip susidėlioja maršrutai. Daugelis vežėjų važiuoja keltu. Pigiau nei skristi, aišku, bet čia ne oro balionas.

Ar tikrai viskas atvežama iki buto durų, ar reikia kur nors važiuoti pasiimti?

Šitą klausi prieš ar po sutarties pasirašymo? Juokauju. Dažniausiai – "door-to-door", jei sutarta. Bet Anglijoje siauri keliai, užstatymas, raudonos zonos. Kartais neįmanoma privažiuoti prie pat durų su mikroautobusu – reikia mažesnės mašinos arba neštis rankomis. Kilometrai nuo mašinos iki lifto skaičiuojasi atskirai. Aš pats nešioju, jei reikia, bet trijų aukštų be lifto atsiklausiu ar tikrai verta. Kartais klientai sako: "O gal galit iki vidurdienio, nes tada baigiasi parkingas?" Anglijoje parkingas – karalius. Pasiruošk mokėti už stovėjimą arba gauti pylos. Tiesiog pasitark iš anksto ir viską sutark. Nebūna taip, kad atvažiuoji ir tiesiog "boom" – viska lengva.

Atvykus į Angliją ir kiti niuansai, apie kuriuos niekas nešneka

Ką daryti, jei atvykus į Londoną paaiškėja, kad naujasis butas dar nepasiruošęs?

Aha. Klasika. Tu stovi su mikriuku pilnu daiktų priešais užrakintas duris. Savininkas nepasirodo. Rakto nėra. Tada skambini man: "Kur man dabar dėti spintą?" Aš atsakau: turi du variantus – palikti gatvėje (nerekomenduoju) arba vežti į sandėlį. Sandėlis kainuoja. Kartais po keliasdešimt svarų per savaitę. Buvę taip, kad klientė rytiniame Londone gavo raktą tik kitą dieną. Mes daiktus pasodinome į nedidelį saugomą boxą, ji sumokėjo už dieną, visi atsikvėpė. Bet stresas – baisus. Patarimas: niekada nesitark dėl daiktų atvežimo, jei neturi šimtaprocentinio patvirtinimo, kad gali įeiti. Anglijoje butų rinka – gyvatė. Neverk iš anksto.

Geriau rinktis rytinį pristatymą, ar gali būti ir vakarinis?

Ryto metas Anglijoje – chaosas. Srautai, mokyklos, visi skuba. Vakare – sunku rasti parkingą, jei centras. Aš asmeniškai siūlau vidurdienį arba ankstyvą popietę, jei miesto centre. Jei priemiestis – rytas puikus. Svarbiausia sutarti dėl lango, ne tik dienos. Buvę, kad klientas sako "vakare", o aš atvažiuoju aštuonių, jis suprato "po darbo", t.y. septynių valandų. Stovėjau valandą. Tuomet supratau, kad laiko juostos skirtingos ne tik geografijoje. Sutark konkrečiai: trylika nulis nulis, o ne "apie pietus". Taip visiems ramiau. Anglijoje laikas – pinigai. Kartais pinigai – laikas. whatever, sutark aiškiai ir miegosi ramiau.

Kaip elgtis, jei buvau apgautas kito pervežėjo – ar dar galima kreiptis į jus?

Galima, bet aš ne magas. Jei anas vežėjas paėmė daiktus ir dingo – tikėtis, kad aš juos atgausiu iš oro, nerealu. Bet jei anas vežėjas tiesiog buvo nekompetentingas ir tuomet esi viduryje kaipo – skambink. Kartais padedu sutvarkyti likusius formalumus, perimti krovinį iš sandėlio ar sutvarkyti dokumentus. Buvęs atvejis – moteris sumokėjo pusę kainos tam, kas turėjo vežti į Notingemą. Vaikinas išmetė daiktus Olandijos sandėlyje ir dingo. Mes privažiavome, susiradome, pakraunome ir nuvežėme. Papildomai sumokėjo, žinoma, bet bent turėjo savo daiktus. Rinkis vežėją ne pagal gražų balsą telefone. Gražūs balsai kainuoja pigiai, bet problemos – brangiai.

Ar galima mokėti grynais pristatymo metu, ar tik pavedimu?

Aš asmeniškai priimu abu variantus, bet piktnaudžiuk ne grynaisiais. Pervedimas – saugiau tau, nes yra įrodymas. Grynieji – gerai, bet Anglijoje gauti eurus... nu, ne visada patogu. Be to, sąžiningas verslas turi eiti per sąskaitas. Kartais matytojai prašo mokėti viską į priekį grynais be kvito. Čia raudona vėliava. Didelė. Raudonesnė už dvigubą autobuso parkavimą Westminster'yje. Aš paprastai imu avansą – trisdešimt procentų pavedimu, likutį gavus. Tai kažkaip apmoko abu šalis. Žodžiu, jei vežėjas spaudžia mokėti tik grynais ir pilnai iš anksto – geriau pabėk. Net nežinau kodėl tai sakau, bet taip yra.

Taigi, daiktų gabenimas į Angliją mikroautobusu nėra raketų mokslas, bet ir ne automobilio nuoma savaitgaliui. Reikia žinoti, ko klausti, kokių popierių prašyti ir kaip atrodo kelias per Europą. Nėra dviejų identiškų perkraustymų. Geriau paklausi dešimt kartų, nei poto purti pelenus iš sulūžusios dėžės. Sėkmės kraustantis – tegul naujieji namai būna jaukesni už senas kaimynas laiptinėje. Būna ir taip.