Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais: ką verta žinoti prieš perkraustymą?

Jau dvidešimt trejus metus vežioju daiktus į Londoną, iš jo atgal, vėl aplink. Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais – tai darbas, kuriame matai visko. Gerų veidų, brangaus porceliano, žmonių ašarų ir kartais tokių situacijų, kad net nežinau, ar juoktis, ar verkti. Klientai klausia tų pačių dalykų, bet kiekvienas atvejis vis kitoks. Šitame tekste surašiau atsakymus, kuriuos dažniausiai ištašau vakarop, kai prisėdu prie stalo su kava. Jeigu planuojate persikustyti ar tiesiog atsiųsti daiktus seseriai – skaitykit. Nieko „akademiško“ čia nebus.

Kaina, laikas ir kaip susiplanuoti

Kiek kainuoja bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusu?

Na, čia pirmas klausimas, kurį išgirstu vos atsiliepus telefoną. Už pilną mikroautobusą dažnai prašo nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų, priklauso nuo to – oi, sakiau nebūsiu banalus – …nu, priklauso nuo metų laiko. Šventėms artėjant kainos šokteli. Jeigu turite dešimt dėžių ir fotelį, tikriausiai tilpsite į pusę krovinio, mokėsite kokią šimtinę ar pusantros. O jei tik lagaminas, gali ir šešiasdešimt eurų užtekti. Geriau paskambinkit, apskaičiuosim. Viskas čia labai skirtinga, bet pigiau nei mokėti už bagažą oro uoste viršijant normas.

Ar galiu pasiųsti tik du lagaminus, ar privaloma užsakyti visą mašiną?

Ne, tikrai neprivaloma. Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais dažnai vyksta kaip dalinis krovinys – vadinasi, jūsų daiktai vežami kartu su kitais. Atsimenu, praėjusį mėnesį vežiau siuntą klientei: du lagaminus ir gitarą. Ji neturėjo nė pusės mikroautobuso – viskas tilpo šalia kažkieno dulkių siurblio ir trijų miegmaišių. Tik reikia suprasti, kad gali tekti palaukti, kol surinks pakankamai krovinių važiuoti. Tai ne taksi, kuris išlėkia tuoj pat. Būna dienų, kai mikriukas pilnas, būna – tuščias.

Kodėl vieni vežėjai žada pervežti per dvi dienas, o kiti sako savaitę?

Čia realybė paprasta: jeigu jie jau rytoj važiuoja ir turi vietos, gal ir per dvi dienas pasieks. Bet kartais kroviniai renkami tris dienas po įvairius Lietuvos kampus, paskui važiuojama. Aš pats savo klientams dažniausiai sakau – keturios-penkios dienos į vieną pusę. Jei kas greičiau – laimingas nutikimas. Tie, kurie žaidžia su dviejų dienų pažadais už pusę kainos, dažnai arba meluoja, arba turi labai specifinę grafiką. Būkit skeptiški. Aš per tiek metų mačiau, kaip žmonės lieka be daiktų, nes patikėjo gražiomis frazėmis. Greitis kelyje – ne tik greičio riba, bet ir logistika.

Pakavimas – paprastai, bet reikia galvos

Kaip geriausia supakuoti daiktus, kad jie neatvažiuoti sugriuvę?

Nepirkite tų plonų parduotuvinių dėžių. Tikrai ne. Kartonas turi būti bent dvigubo sluoksnio, geriau trisluoksnis. Aš klientams vis kartoju: jeigu dėžėje galite atsisėsti ir ji nesubliūkšta – tinka. Kalbam apie bagažo transportavimą į Angliją mikroautobusais, o pakeliui kartais tenka stabtelti ir daiktai pasislenka. Toje erdvėje jie remiasi vieni į kitus. Kita klaida – tuščios ertmės. Užpildykite popieriumi, rankšluosčiais, bet kuo. Kitaip tas pats fotelis atkeliauja su įbrėžimais, kurie atsirado ne dėl blogų rankų, o dėl kelio duobių. Per Prancūziją ypač.

Ar man reikia baldus suvynioti, ar vežėjas pasirūpins?

Apsirūpinkit patys, jeigu norite ramybės. Kai kurie vežėjai atsiveža antklodes, kartoną, bet kai kuriems tinginiauti. Aš asmeniškai pervežimų metu visada turiu kelis užvalkalus ir diržus, bet – o dabar pagalvojau – ne visi tai daro. Buvo atvejis prieš kokius penkerius metus, kai vežiau spintą, aš pamaniau, kad klientas suvynios. O jis galvojo, kad aš. Atvežėm su įbrėžimais, pyktis buvo didelis. Tai geriau patys padarykit pagrindą. Vežėjas užsikraus, bet apsaugos lygis – jūsų atsakomybė.

Ar tikrai negalima siųsti skysčių? O jei tai dviračio alyva?

Skysčiai – problema. Aš čia jau nebesu šimtu procentų tikras dėl visų taisyklių po tų naujų reguliavimų… regis, truputį griežčiau pasidarė. Alyvą geriau palikite pas mamą arba išpilkite. Paštas ir kurjeriai dažnai atsisako. Su mikroautobusu kartais prasisuka, bet jei muitininkai patikrins – galite turėti nemalonumų. Vienas vairuotojas man pasakojo, kad vežė šampūno buteliuką, o pasirodo – skystas muilas išsiliejo po visą mašiną, nes dėžė nukrito. Kvepėjo gerai, bet klientas buvo įsiutęs. Geriau ne. Kieti daiktai – mažiau galvos skausmo.

Ar drabužius galima tiesiog suversti į maišus, ar būtinos dėžės?

Maišai… na, galima, bet brangūs drabužiai gali atvažiuoti šlapi. Nedidelis šansas – kad iškristų. Buvo toks atvejis: moteris supakavo viską į juodas šiukšlių maišus. Atrodo logiška, erdvė taupoma. Bet kelyje maišas nutriuškėjo, pametėme porą džinsų prie Kauno žiedo, radom tik grįžę. Juokinga, bet ne jai. Jei jau maišai – tie ortakinių tipai, ne parduotuviniai. Nors… atvirai, dėžės kur kas patikimesnis variantas. Ir nepripildykite per daug sunkiai, nes vairuotojas ne robotas, o stuburas irgi turi jausti ribas.

Popieriai, muitinė ir kiti „oficialūs“ reikalai

Ar reikia kokių nors dokumentų, kai asmeninius daiktus vežu į Londoną?

Paprastai ne, jei tai jūsų seni dalykai, naudoti, be pardavimo vertės. Bet jeigu siunčiate visiškai naujas dėžes su etiketėmis, muitininkai gali sugalvoti paklausinėti. Aš esu šitose kelionėse matęs, kaip sąžiningas vaikinas bandė paaiškinti, kad keturios naujos dyzelinės žoliapjovės – tai dovanos dėdei. Muitininkai nelabai tikėjo. Tai jeigu vertinga ir nauja – galite susimokėti mokestį. Patartina turėti sąrašiuką ką vežate. Nebūtinai ant oficialaus blanko, ranka parašytas irgi turi svorį. O jeigu tik dėžės su megztiniais – nekreipkit dėmesio, važiuojam.

Ar muitininkai gali atidaryti mano dėžes pasienyje?

Taip. Ir daro tai dažniau, nei manote. Jei krovinys keliauja su vilkiku, ten dažniausiai skenuoja. Su mikriuku per Eurotunelį ar keltą kartais stabdo tiesiog profilaktiškai. Nemėgstamas vaizdas – vidury nakties iškrauti viską ant asfalto per lietų. Aš per savo praktiką matęs gal keturis kartus, kai teko atplėšti popierių ir rodyti vidų. Žmonės dažnai supyksta, bet čia jų darbas. Tiesa, jei vežate tik asmeninį bagažą be prekių, greičiausiai pravažiuosite. Bet kartais stabdo be priežasties – gal tiesiog nuobodulys. Kartais jie pasiilgsta pašnekėti lietuviškai, who knows.

Brexit ką nors pakeitė bagažo transportavime į Angliją?

Oho, čia ilga tema. Techniškai taip, dabar daugiau popierizmo. Bet realiai, kai kalbam apie individualų bagažo transportavimą į Angliją mikroautobusais, skirtumas ne toks katastrofiškas, kaip galvojot. Verslininkai kenčia labiau. Paprasti žmonės vis dar gali siųsti asmeninius daiktus, tik reikia atidesnio sąrašo ir kartais ilgesnio laukimo pasienyje. Būna spūsčių. Aš pats prieš porą metų stovėjau Kent'e tris valandas dėl dokumentų tikrinimo, o anksčiai – kone pralėkdavom. Sistema pasikeitė, bet ne gyvenimą verčiančiai aukštyn kojom. Tiesiog kantrybės reikia.

Ar galiu siųsti daiktus, kurie priklauso ne man, o manodukrai studijuojančiai Lidse?

Taip, galima. Čia klausimas, kurį gaunu labai dažnai. Svarbu turėti raštelį, kad turite teisę vežti. Dukros asmens dokumento kopija, jos adresas Anglijoje, ir trumpas paaiškinimas „siunčiu dukrai studijų reikmėms“. Aš čia nesu teisininkas (dabar pagalvojau – taip, tikrai nesu ir niekada nebuvęs), bet realybėje muitininkai žiūri į daiktus. Jei tai ne prekybiniai kiekiai – paprastai praleidžia. Buvo atvejis, kai motina siuntė puodų rinkinį ir antklodę. Tai tipiška migrantų istorija. Visi suprantam kas ir kaip. Tiesiog neverskit vežti keturių identiškų televizorių – čia jau įtartina.

Kas dedasi kelyje ir kaip vyksta pristatymas

Kur dažniausiai paliečia mano siuntą – sandėlyje ar prie buto durų?

Prireiks pakeliui pasukti. Anksčiau, maždaug iki 2015-ųjų, visi norėdavo pristatyti į namus. Dabar Londono centre su mikriuku – tokia kančia, kad geriau sutartis dėl saugesnio rajono. Dažnai būna taip: surenkam krovinį Lietuvoje, išsilaipinimas – privažiavus prie namų. Bet jei ten tik raudonos linijos, spūstys ir mokestis už įvažiavimą – vairuotojas paskambina. Klausia, ar galit atvykti iki TESCO parkingo ar kitos vietos. Kartais atveža tiesiai. Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais turi šitą privalumą – lankstumas, bet ne visada durų prie durų operacija.

Ar mikroautobusai važiuoja tiesiai iki mano namų Anglijoje?

Londonas didelis. Labai perdaug didelis. Jeigu gyvenate Kroydone ar Barkingyje – galima. Bet jei BBC biuro prieigose Westminster'yje – pamirškite. Visuomeninis transportas centras veikia, bet mikroautobusui ten vienas įspėjimas ir bauda. Aš asmeniškai mieliau susitinku klientus metro stotyse su padėklu arba vežu iki artimiausio galimojo taško. Kas pasakė, kad pervežimas turi būti holivudinis? Jūs gaunate daiktus, sveiki, be papildomų transportavimo kaštų – man rodos, čia svarbiausia.

Ar mano daiktai vežami tik viename mikriuke, ar su kitais klientų kroviniais maišomi?

Maišomi, dažniausiai. Pilną mikroautobusą vienas žmogus užsako retai. Realybė – trys klientai iš Kauno, du iš Panevėžio, vienas iš Šiaulių, ir visi laukia Londone. Kiekvieno daiktai suskirstyti, pažymėti. Bet aš matęs ir blogesnių kompanijų, kurios krauna bet kaip. Kartais ant tavo lagamino uždeda svetimą šaldytuvą. Jeigu paklausi iš anksto, kaip bus kraunama, ir parodysi nuotrauką – apsisaugai. Štai kodėl renkiesi ne pagal kainą. Geros įmonės turi krovos schemas, blogos – haoso filosofiją. Asmeniškai aš visada dėžes žymiu spalvotais lipdukais. Klientams ramiau. Ir man tvarkingiau.

Kaip žinoti, kad mano daiktai tikrai atkeliavo į Angliją, o ne dingo kelyje?

Reikia gyvo kontakto. Ne tik gražaus internetinio puslapio, o telefono numerio, kuris atsiliepia. Aš klientams siunčiu nuotraukas iš Doverio uosto, kartais – iš kelio, kai stojame kavos. Jei vežėjas dvi dienas neatsako į žinutes – jau blogas ženklas. Geros kompanijos paskambina patikslinti adresą prieš pat pristatymą. Blogos tiesiog atvažiuoja ir sako: „va, aš čia“. Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais, mano galva, paremtas pasitikėjimu. Jūs negalite važiuoti šalia, tai turit jausti, kad žmogus kitam gale ne šiaip sau vairuoja, o atsako už daiktus. Paprašykit registracijos numerio net. Rimtas vairuotojas nepasididžiuos.

Ar vairuotojai dažniausiai kalba angliškai, jei reikia susisiekti su giminaičiu Londone?

Priklauso nuo ekipažo, bet dažniausiai taip, bent jau pagrindus moka. Aš pats angliškai šneku laisvai, nors akcentas kaip iš kovinio filmo apie Rytus. Kartais vairuotojai – jaunesni vaikinai, tik pradėję dirbti, gali sutrikti sudėtingesnių nurodymų. Bet jei reikia paskambinti giminaičiui ir pasakyti „po valandos busiu prie namų“ – susitvarko. Kartais mandagiai prašo, kad pats klientas paskambintų. Nes ten skirtingi akcentai – lietuviškas, lenkiškas, vietinis londonietiškas. Žodžiai maišosi. Geriau trumpai ir aiškiai SMS'u. Čia ne egzaminas, o daiktų atidavimas. Baikit tuos bereikalingus formalumus.

Ribos, draudimai ir kas nepriimtina

Ar per tokį bagažo transportavimą pasitaiko, kad daiktai pavagiami ar tiesiog pasimeta?

Pasimeta – retai, bet pasitaiko. Pavagiami – aš asmeniškai per dvidešimt trejus metus neturėjau atvejo, kad būtų tyčia pavogta. Bet esu girdėjęs iš kolegų apie neblaivius vairuotojus, kurie palikdavo mašinas atidarytas prie degalinės. Jūs rinkitės kompaniją pagal rekomendacijas, ne pagal gražiausią skelbimą. Blogų pavyzdžių yra. Vienas klientas man pasakojo, kad rado savo lagaminą, bet be nešiojamo kompiuterio. Policijai nedavė jokių įrodymų, reikalas dūla jau trejus metus. Tai taip, rizika egzistuoja. Tačiau dažniau daiktus sugadina ne vagystės, o netinkamas pakavimas. Čia jau jūsų dalis atsakomybės.

Kas nutinka, jei perkelto svorio mašina sugenda kelyje? Ar mano daiktai ten pasilieka?

Sugenda, žinoma. Kaip ir bet kokia mašina. Rimtesnės įmonės turi draudimą ir partnerius kelyje. Perkelia krovinį į kitą transportą. Bet jei vežėjas dirba vienas, be jokio plano B – tada jūsų daiktai stovi prie autostrados valandų valandas. Buvo pas mus toks atvejis prie Lilio Prancūzijoje. Generatorius nulūžo. Teko laukti trigubu tempu, bet mes turėjom pagalbininką pusvalandžio bėgyje. Blogiausia, kai žmonės pasirenka pigiausią pasiūlymą be jokio supratimo, kas yra paslaugos teikėjas. Tada ir lieka prie šimtądešimtojo kilometro tik su palinkėjimais. Rimtys kainuoja. Amžina tiesa.

Kodėl kai kurie vežėjai nustoja atsiliepti gavę avansą?

O čia jau apie negeras įmones. Aš nežinau, ar man leidžiama taip tiesmukai, bet – taip, yra tokių. Pasiima šimtą eurų avansą, dvi savaites migdžioja klientą, o po to – nėra nei signalo. Tai paprastai nebūna „oficialios firmos“, o pagal skelbimus susimetęs vaikinas su draugu. Avansas gali būti normalus, bet jei prašo visos sumos prieš rinkimą – mirksėkit. Aš pats imu avansą tik tada, kai tikrai esu užsitikrinęs vietą. Dar kartais žmonės patys neperskambina, pamiršta. Bet jei trys skambučiai be atsako – klauskite pinigų atgal arba grasinkit rimtai. Negalima tylėti.

Ar saugu pervežti vertingą elektroniką – monitorių, kompiuterį, konsolę?

Saugiau nei per paštą, bet ne idealiai. Ekranai – jautrūs. Mikriukai, kad ir kaip gerai važiuoja, vis dar jaučia duobes. Jei nepatys supakuosite į putplasčio medžiagas su užrašu „Stiklas – atsargiai“, vairuotojas to nematys viduje. Aš dažnai vedžiojuosi lipdukų, kuriuos klijuoju ant dėžių su technika. Kita vertus, transportavimas į Angliją mikroautobusais leidžia daiktams būti sausam ir šiltam, o ne palečių pašte, kur ant viršaus kasa kitą siuntą. Tai pliusas. Bet dėl tos technikos – fotografuokite serijinius numerius prieš išleisdami. Jei kas – turėsite įrodymą.

Ar tiksliai galima numatyti pristatymo valandą, pavyzdžiui, šeštadienį po pietų?

Galima numatyti dieną, bet valanda… Aš jums pasakysiu sąžiningai: kelyje visko pasitaiko. Spūstys prie Kalė, pasienis, net oras gali sugadinti planus. Šeštadienį po pietų – realu, jeigu viskas klostosi sklandžiai. Bet jeigu mikroautobusas ryte stringa Doverio eilėje, tada jūsų šeštadienis tampa sekmadieniu arba vėlyvu vakaru. Aš bandau visada skambinti likus porai valandų. Kartais klientai pyksta, kad ne laiku. Aš irgi pykstu, kad eilėje stovi tris valandas. Tai bendras procesas. Geriau planuokit laisvesnę datą ir nesitikėkit, kad kaip Wizz Air – tiksliai 15:40.

Kaip neišsirinkti vežėjo iš pragaro

Radau vežėją perpus pigesnį už kitus – ar čia gaudyklė?

Devynis kartus iš dešimt – taip. Ypač jei kainos neatitinka logikos. Aš mačiau, kad pilnas krovinys vežamas už du šimtus eurų. Tai net kuro neužtenka ten ir atgal. Kaip jie dirba? Nežinia. Kartais tai žmonės, kurie neturi leidimų, draudimo, nieko. Jūsų daiktai – jų pirmasis ir paskutinis reisas. Kartais jie paima penkis avansus ir išvažiuoja į kaimą ūkininkauti. Smarkiai neperdėsiu. Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais kainuoja tam tikrą sumą. Jei kas siūlo pigiau nei vidurkis trisdešimt procentų – klauskite kodėl. Rimtas žmogus paaiškins. Sukčius apsimeluos arba nustebs, kad nepasimetėt ant kabliuko.

Ar reikia rašyti sutartį, kai vežu tik lagaminus ir dėžes?

Reiktų. Dauguma nieko nepasiima. Aš kartais ir pats padarau klaidą – skubu, telefonu viską sutariu, žmogus mielas, ką ten rašysi. Bet kai vežamų daiktų vertė viršija tūkstantį eurų – sutartis gelbsti. Bent jau raštiškas patvirtinimas SMS ar elektroniniu paštu su kaina, data ir sąrašu. Kartais teko aiškintis teismuose dėl sugadinto fortepijono. Buvo labai nejauku, nes anksčiau nieko neturėjau. Nuo to laiko – popierius popieriumi, nors ir nebūna visada tobulas. Žodis prieš žodį, o po metų niekas nepamena, kas kam žadėjo. Patikėkit, žmonių atmintis selektyvi kaip senas radijas.

Kokius požymius matyti, kad bendrovė gali būti nepatikima?

Paieškoję internete, radote gražų pavyzdį – visos frazės surašytos idealiai, „profesionali komanda“, „sklandus procesas“. O atsiliepimų nėra. Arba jie visi per daug geri. Nuoširdūs atsiliepimai turi klaidų, nevienodą toną, kartais piktų žodžių. Kitas požymis – kai telefone pašnekovas nemoka atsakyti į paprastą klausimą: „Koks jūsų transporto numeris?“ Trečias – kai prašo pervesti pinigus į privačią sąskaitą ne įmonės vardu. Ir dar vienas: kai negali pasakyti, kur tiksliai yra jų biuras. Aš pats turiu nedidelį sandėlį Kaune, bet jei klientas nori – parodau Google Maps nuorodą. Kas slepiasi, tas turi ką slėpti. Tai toks gyvenimas.

Ar visa tai galima sutvarkyti telefonu, ar reikia kažkur atvažiuoti?

Telefonu galima. Dažnai net nereikia niekur važiuoti. Aš šiandien sutvarkiau keturis užsakymus net neatsikėlęs nuo kėdės. Nuotraukos per WhatsApp, adresai, avansas per banką. Taip, yra klientų, kurie nori asmeniškai pamatyti, kur deda daiktus – ir čia pagarba. Bet jaunimas dažnai viską susitvarko nuotoliniu. Svarbu, kad paskutiniame etape prieš pristatymą viskas būtų patvirtinta. Kartais žmonės paskambina paskutinę minutę: „oi, aš juk sakiau antradienį, o ne ketvirtadienį“. Ne, ne sakei. Bet jei raštu – neprisimesi. Tai ar telefonu, ar gyvai – abu variantai veikia. Nemėgstu biurokratijos, bet dokumento lašas išgelbsti.

Bagažo transportavimas į Angliją mikroautobusais, kai galvoju apie visą savo karjerą, išliko vienu tų dalykų, kur technologijos keičiasi, o žmonių rūpesčiai lieka tie patys. Ar daiktai saugūs? Ar kaina sąžininga? Ar atvažiuos laiku? Atsakymai paprasti: rinkitės ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal gyvą kontaktą. Pakuokit rimčiau, nei atrodo reikalinga. Ir nepamirškit, kad kelias ilgas, o vairuotojas irgi tik žmogus. Sėkmės kraustantis. Jei kils klausimų – skambinkit, o ne rašykit komentarus po keturiasdešimt straipsnių.