Atsakingas siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu laiku

Žinai, kai žmonės skambina ir klausia, ar tikrai galiu garantuoti, kad sofa iš Vilniaus atsidurs Londone antradienį lygiai 14 valandą? Atsakymas visada toks pats – jei sakau, kad taip, tai taip. Per pastaruosius dešimt metų pervežiau tiek daiktų į Angliją, kad praradau skaičių. Mikroautobusas čia yra auksinis viduriukas: ne taip brangu kaip didelis vilkikas, o už kelių kambarių buto krovinį drąsiai sutalpinsi. Bet atsakingas siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu laiku – tai ne tik vairavimas. Tai planavimas, žinojimas, kur važiuoti, ir supratimas, kad pasienyje gali įsivyrauti chaosas, kurio niekas neužsakė.

Kainos ir popieriai – nuo ko pradėti

Kiek iš viso kainuoja nusivežti siuntą į Londoną mikroautobusu?

Na, žiūrėk, čia nėra McDonald's meniu su fiksuotomis kainom. Viskas priklauso nuo kubinių metrų ir maršruto. Šiaip jei pilnas krovinys iš Vilniaus į Londoną, tai kaina svyruoja tarp aštuonių šimtų ir tūkstančio keturių šimtų eurų. Kartais žmonės skambina, sako radę pigiau, bet paskui paaiškėja, kad ten ne draudimas, ne muitas, o kartais licencijos neturi vairuotojas. Aš mėgstu viską pasakyti iš karto – kurui, nakvynei, amortizacijai. Taip sąžiningiau, nors ir skamba brangiau nei tie, kurie meta kainą tik privilioti.

Kodėl vieni prašo mokėti už svorį, o kiti už kubus?

Oi, čia amžinas karas. Mikroautobuse limituota erdvė, ne svoris – eigulys iš Šiaulių taip pasakytų. Nors iš tiesų riboja abi sąlygos. Bet jei veši plunksninę antklodę, ji sveria nieko, bet užima daug. Tada mokėsi už kubus. Knygų dėžė – sunki, bet maža, vis tiek vieta dings. Aš vertinu pagal erdvę, bet jei siunta ypač sunki, paspaudžiu stabdžius. Kaina turi būti teisinga abiem pusėm, kitaip vienas liks apgautas. Aš nekenčiu nesąžiningumo.

Ar galiu atsiskaičyti grynaisiais, kai jau atvažiuojate?

Koks kurjeris? Aš vairuoju pats, kartais su draugu, bet ne DPD. Grynieji gerai, bet mėgstu avansą kuro dėlei. Yra buvę, kad žmogus sako „sumokėsiu kai atvažiuosi“, o paskui jo nebėra namie. Tuomet stovi su pilnu furgonu svetimame kieme ir galvoji, ar ne per vėlu viską mesti. Paprastai trisdešimt procentų iš anksto, likutis vietoje. Sąskaita faktūra, jei reikia. Dėl grynaisiais (taip, rašau „dėl grynaisiais“, nors turėtų būti „grynaisiais“ – whatever, klaviatūra šiandien streikuoja) – sutariam individualiai, bet retai kas renkasi.

Ar reikia mokėti muitus vežant asmeninius daiktus po Brexit?

Tai jau visai kitas filmas nei prieš dešimt metų. Jei daiktai naudoti ir vedi kaip persikraustymą, formalumai mažesni. Bet nauji daiktai, dovanos – gali tekti deklaruoti. Aš ne muitinės agentas, reikia tikrintis GOV.uk, taisyklės keičiasi dažniau nei mano padangos. Buvau vežęs moteriai visą butą, vyras anglas – praėjo lyg vanduo. Kitą kartą studentė gabeno monitorių ir dviratį, muitininkai šnairavo. Nežinau kodėl taip skirtingai, gal nuo nuotaikos. Pildau kaip mokėta, bet visiškai naujų dalykų siųsti nepatarčiau.

Kas dedasi kelyje – realybė, ne reklama

Kiek realiai trunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos iki Anglijos?

Teoriškai maždaug dvi paras. Realiai trisdešimt šešios–keturiasdešimt aštuonios valandos, jei viskas gerai. Bet Karlšrūhėje gali užtrukti dvi valandas dėl avarijos, o Doverio uoste per klaidą atsidursi eilėje su vilkikais, nors neturėtum ten stovėti. Kartą praleidau keturias valandas, nes sistema užlūžo. Klientas skambino, aš jau buvau išsiklasęs nervų, o jis dar paklausė, ar tikrai ant balto furgono. Nėra balto, yra pilkas. Maži dalykai, bet laikas bėga. Atsakingas siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu laiku įmanomas, bet kelias yra gyvas organizmas.

Ar tikrai galima užsakyti pristatymą konkrečia valanda?

Na, klientai prašo, kad penktadienį 17:30 būčiau Birmingemo centre, nes baigia darbą. Aš sakau – bandysiu, bet ne minutę į minutę. Iki plius minus valandos? Dažniausiai taip. Bet jei M25 aplink Londą stovi kaip visada ir tu įklimpęs su keturiomis sofomis gale, galiu ir pavėluoti. Tuomet skambinu iš karto. Sąžiningumas svarbiau nei pažadas, kurio negali išpildyti. Blogos įmonės tiesiog išjungia telefoną ir atvažiuoja kitą dieną. Aš to nemėgstu ir taip nedirbu.

Kas bus, jei muitinėje sukils abejonių dėl turinio?

Buvo paskutinis mėnuo... atvežiau senovinių rūbų konteinerį, muitininkas aiškina, kad komercinė siunta. Aš sakau – žmogau, tai asmeniniai daiktai, antrąkart vežu šitą pašalpą. Ilgai aiškinomės. Galiausiai praleido, bet praradau tris valandas. Jeigu veži kažką neaiškaus – elektroniką, daug tos pačios prekės – turėti sąrašą. Nes jei įtars prekybą, gali tekti mokėti PDV. Ne pasaulio pabaiga, bet atsakingas siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu laiku tada strigsta. Pasiruošk dokumentus, jei siunta rimtesnė.

Ar mikroautobusas patikimesnis už didžiąsias kurjerines bendroves?

Žiūrint ko nori. Didelės kompanijos turi vilkikų parką, bet ten tavo siunta – numeriukas kontineryje. Mikroautobuse dažniausiai vežu vieno ar dviejų klientų daiktus, žinau kiekvieną dėžę vardu. Jei kas nutinka, atsakomybė ant manęs, ne ant robotizuotos sistemos Varšuvoje ar Berlyne. Vilkikas ekonomiškesnis degalams, bet kai veži butą iš Kauno į Mančesterį, mikroautobusas praktiškiau. Ypač siaurose Londono gatvėse, kur didelis furgonas nelįs. Aš ten prasisukęs ne kartą.

Ar vežate siuntas į visus Anglijos miestus, ar tik į Londoną?

Londonas – paprasčiausia. Bet buvau ir Kornvalyje (stubaras dar atsigauna), ir Liverpulyje, ir netgi Škotijos pasienyje, nors ten jau biškį ne Anglija. Taip, vežame visur, kur keliai. Kaina auga atstumui. Į Bristolį ar Notingemą – standartiškai. Į kaimą prie Penrith – sudėtingiau, nes ten galai paskutiniai ir atgal tuščias nuostolinga. Bet jei turiu du krovinius vienam regione, sutvarkom. Kartais atsakingas siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusu laiku pasiekia ne didmiestį, o užkampį, kur navigacija rodo avį kaip kelio ženklą.

Pakavimas – ten daug kam galvos skausmas

Ar man reikia patiems supakuoti, ar jūs padėsite?

Aš padėti galiu, bet neesu pakavimo kompanija. Kartais atvažiuoju, o stiklinis stalas be nieko, tiesiog įmestas. Važiuoju atgal su skilusia kojele, o savininkas dar pyksta. Kartais viską sulaminuoja, net tualetinis popierius – tada erdvė baigiasi per greitai. Geriausia: žmonės patys susirinktų į dėžes, o aš sutvarkau išdėstymą furgone. Būna, padedu apsivynioti sofą filmu. Bet profesionalus pakavimas – ne mano arkliukas, tam reikia specialistų.

Kas dažniausiai nukenčia ir sulūžta pervežimo metu?

Monitoriai, jei nėra originalių dėžių. Ir lemputės, nes jas meta kaip senas kojines. Bet didžiausia bėda – veidrodžiai. Sakau kaskartą: apvyniokit antklodėm, pastatikit vertikaliai. Jei nevairuoju kaip ekstremalas (kartais stabdau dėl stirnos), dažniausiai viskas gyva. Blogiausias atvejis... kai klientas paslėpė vyno butelius tarp drabužių. Liejosi. Kelionė kvepėjo vynuogėm. Nuostoliai ne tik skysčiams, bet ir marškiniams. Skysčiai atskirai, gerai uždaryti, nes fizikos neapgausi.

Kokių medžiagų reikia, jei nusprendžiu pakuotis pats?

Kartono dėžės, burbuliniai vyniojiniai, lipni juosta ir kantrybė. Jeigu gali gauti iš statybų parduotuvės – imk. Dažnai matau senas vaisių dėžes, kurios trūkinėja. Po to klausia, kodėl indaujos kampas subraižytas. Na, gal todėl, kad kartonas iš praeito šimtmečio? Dar reikia žymeklių. Nerašytos dėžės – košmaras, kai neši į penktą aukštą be lifto. Atspėk, kuri virtuvė, kuri – miegamasis. Aš nežaidžiu pokerio su daiktais – rašykite ant viršaus, kas viduje.

Ar sumontuojate baldus atgal, kai jau atvešate?

Ne. Atvežu, įnešu, bet surinkimas – ne. Nors prisipažinsiu, kartais prisuku sofos kojelę, jei akivaizdu ir žmogus be įrankių. Bet didelės spintos – ne. Neturiu tam laiko, o jei ką ne taip prisukti, kaltė ant manęs. Kartą bandžiau padėti stalui, o paskui jis linguodavo. Klientai gerai, kad nepamiršo, bet aš pamiršau. Dabar turiu taisyklę – atvežu, padedu, einu. Meistrus susisiekite patys. Atleiskit, bet taip geriau.

Saugumas ir ribos – ko nepasakys iš karto

Ar mano siunta bus vienintelė furgone?

Vienareikšmiškai tik tada, kai užsakai pilną krovinį. Dalinis – beveik visada kelių klientų daiktai. Bet aš nesiūlau chaoso: vienas kampas – tavo, kitas – kito. Naudoju diržus, antklodes, pertvaras. Buvo atvejis: kalnų dviratis ir poros iš Prienų indauja. Nubraižė? Ne, apvyniojau ir pritvirtinau. Bet jei labai bijai, mokėk už pilną krovinį. Daugelis taupiųjų renkasi dalinį, o paskui nervinasi. Suprantu, bet negaliu padaryti stebuklo iš šimto eurų. Taip dažnai būna.

Kaip atpažinti, kad vairuotojas tikrai nėra sukčius?

Oho, čia reikia atsidaryti. Pirma – įmonės kodas, ID. Antra – sutartis prieš paimant. Trečia – jei kaina pora šimtų, atsargiai. Mačiau istorijų: avansas penki šimtai į „Revolut“, numeris nebeveikia. Tada rašo man, bet aš ne teleportas. Tikrinkite rekvizitus, pasiūlykite pasirašyti vežimo lapą. Gerą vairuotoją pažinsi iš to, kad pats daug klausia apie daiktus, o ne tik dalija tuščius pažadus. Kartais net paprašo nuotraukų – tai geras ženklas.

Ar saugu vežti žiemą per kanalą po Lamanšu?

Iš Calais į Folkestone – trumpa, bet žiemą vėjas taip učioja furgonus, kad atrodo, lyg kas purtytų dėžę. Buvau sausį: daiktai sutvirtinti, bet vis tiek tikrinau vaizduotėje, ar viskas savo vietose. Kalnų lygumose lyja, sninga, rūkas. Įkopęs į Alpes su grandinėmis beveik kasmet, bet Lamanšo pakrantė – vėjas, vėjas, vėjas. Saugumas priklauso nuo pakavimo ir vairuotojo jausmo. Pilnas furgonas stabiliau nei tuščias. Vasarą eilės, žiemą – gludesnis oras. Visada kompromisas, į kurį reikia atsižvelgti.

Ką iš tiesų reiškia paslauga „durų iki durų“?

Teoriškai – atvažiuoju Vilniuje, atiduodu Londone. Realybė: pirmas aukštas be lifto – OK. Bet Kembridže senovinis daugiabutis, mokama zona, įvažiuoti draudžiama, o žmogus penktame aukšte. Aš atvežiu iki laiptų. Įnešimas – pagal jėgas. Kartais padedu su mažomis dėžėmis, kartais sutariu su vietiniais. Bet jei durys aukščiau nei Everesto bazinė stovykla... atsiprašau. Furgonas gatvėje, toliau – protingi žmonės pasikviečia draugą. Tai ne tinginystė, o fizika ir įstatymai.

Ar galima gabenti augalus ir maisto produktus?

Augalai po Brexit – tragedija. Mėlynas pasas, tikrinimai. Aš nevežu dirvos, sodinukų, nes gali būti karantinas. O maistas – kumpiai, sūriai. Skanu, bet muitinė nežino. Kartą klientas įkišo dešrų po sofa. Radau muitinėje pagal kvapą. Teko palikti Prancūzijai. Dabar aiškiai – jokių gendančių produktų, jokių augalų. Svajonių medis lietuviškas turi likti Lietuvoj. Ne todėl, kad aš prieš, o todėl, kad baudos realios, o mano laikas irgi brangus.

Ar viskas apdrausta vežimo metu?

Va čia tai svarbiausias dalykas, kurio nepaklausia, o turėtų. Taip, normalioje įmonėje viskas apdrausta – CMR draudimas privalo būti. Bet mačiau atvejų, kai vaikinas su vokiškais numeriais veža be jokio popieriaus, o jei kas nutinka, pamiršk savo daiktus. Gerai, jei turi papildomą draudimą namų ūkio daiktams, bet ne visi tai daro. Aš savo klientams siūlau paklausti telefonu, nes raštu kartais pamiršta paminėti... nors turėtų. Nežinau kaip kitur, pas mus – taip, 100 procentų.

Paskutiniai niuansai prieš renkantis

Kas bus, jei paaiškės, kad siunta didesnė nei sutarta?

Pamatau prie durų ir žinau. Žmonės sako „dešimt dėžių“, o pasirodo dvidešimt penkios ir šaldytukas. Tampa nemaloniai. Jei telpa ir netrukdo kitiems – vežu, bet kaina koreguojasi.