Asmeninių daiktų transportavimas į Angliją su garantija saugumo: ką tai reiškia po 23 metų versle?

Dvidešimt treji metai – tiek laiko jau vežioju žmonių gyvenimus tarptautinių perkraustymų srityje. Iš Vilniaus į Londoną, iš Kauno į Birmingemą (taip, Birmingemą, toks jau įprotis iš senų laikų – nors gal ten tas „h“ skamba kitaip). Klientai visada klausia vieno: ar saugu? Ar mano daiktai sulauks sveiki? Asmeninių daiktų transportavimas į Angliją su garantija saugumo skamba gražiai, bet ką tai reiškia, kai tavo mamos porcelianas sumuštas dėžės gale? Aš ne mokslininkas, aš tik žmogus, kuris matęs ir gražių pervežimų, ir tokių, po kurių teko ilgai aiškintis telefonu. Šiandien kalbam kaip žmonėms – be saldžios kosmetikos.

Planavimas, kainos ir tie nepatogūs klausimai

Kiek maždaug kainuoja daiktų gabenimas į Londoną?

Maždaug nuo keturių šimtų eurų, jei esi minimalistas ir telpi į pusę fūros. Bet kai atsivežei tris kambarius, sofą su miegamu mechanizmu (kurį beje reikia užfiksuoti – priešingu atveju durys atsidaro pačioje kelionėje) ir šaldytuvą, tada kalbam apie dviejų tūkstančių zoną. Būna pigiau – žinoma, jei sutinki, kad tavo daiktai būtų permesti iš vienos mašinos į kitą Lenkijoje. Būna ir brangiau, jei nori, kad viskas važiuoja tiesiai. Aš asmeniškai rinkčiausi vidurį, bet ten jau tavo piniginė šnekasi.

Kaip su tuo laiku – greitai galima?

Greitai galima, bet ne visuomet. Pagrindinis dalykas transportuojant asmeninius daiktus į Angliją – ne tai, kiek kilometrų nulakstysim, o tai, kaip sukomplektuoti krovinį. Kartais tavo vienas kambarys lauka keturias dienas, kol surandam kitą vežėją, kuriam pakeliui. Realiai? Viena fūra Vilnius–Londonas trunka apie 50–55 valandas vairuojant. Bet tavo dėžės gali pragulėti sandėlyje dar dvi. Tai jei skubi – mokėk už ekspresą. Jei ne – kantrybė, broli, kantrybė.

O man grąžins pinigus, jei pažeis daiktus?

Atsakysiu kaip žmogus, kuris matęs kelis šimtus sutarčių. Ten parašyta „taip“, bet su grandykle. Garantija saugumo – labai graži frazė. Realybė? Pinigus grąžins, bet nebūtinai visus, nebūtinai tuoj pat, ir dažniausiai pagal svorį, o ne pagal emocinę vertę. Atsimenu atvejį, kai klientas vežėsi garsiakalbį. Mes jį praradom. Svorius nulakstėm, bet klientas pyko ne dėl to – ten buvo jo tėvo palikimas. Deja, sutartyje neparašyta „tėvo atminimo kainą“. Skauda, bet taip yra.

Ar galiu pats supakuoti ar geriau jūs?

Gali pats, aišku. Daugelis taip ir daro – nusiperka dėžių iš parduotuvių (nors ten kartais kartonas toks plonas, kad net apelsinų negaubia) ir krauna liaudies išmintimi. Bet va problema – kai daiktai pamatys uostą arba Eurotunelį, muitininkai gali prašyt atidaryt. Jei pats pakuotai netvarkingai – gali tekt viską iškratyt ant grindų. O mes, perkraustymai, turim savo triukus: dvigubos dėžės, burbuliuką, kampų apsaugas. Tada ir garantija saugumo ne šiaip žodžiai.

Ar tikrai reikia inventoriaus sąrašo?

Reikia. Ir ne todėl, kad aš sadistas koks. O todėl, kad Anglijos muitinė – ne mūsų kaimo turgus. Kartais paklausia, kartais ne, bet kai paklausia, o tu neturi sąrašo – laukiasi. Be to, pats pamirši, ką įsidėjai. Buvo toks klientas, ieškojo poros metrų kabelio tris savaites. Galvojo, kad paliko Kaune. Rado – pačioje dėžės apačioje po dešimt sluoksnių burbuliuko. Aš ir pats ne visada atsimenu, kur kas padėta, bet sąrašas gelbsti.

Pakavimas, draudimas ir tos kvailos klaidos

Ar mano sofikė sulauks sveikų sveikutėlė?

Fiziškai – turėtų. Bet šešioliktą kartą sakau: sofos, stiklas, keramika – 80% gedimų atiranda dėl blogo pakavimo, o ne dėl vairuotojo. Vieną kartą vežėm pianiną į Liverpulį. Viskas puiku, surišta, paklotę. Ir kas? Virtuvės kėdė, kuri buvo šalia, per stabdymą į jį atsitrenkė. Ne dėl to, kad blogai važiavom. Dėl to, kad klientas nenorėjo mokėti už papildomą plėvelę. Tai va, garantija saugumo prasideda nuo tavęs – ar sutinki už ją mokėt.

Kas būna, jei krovinys vėluoja?

Būna nervų sutrumpėjimo, šeimos dramų ir kartais net buto nuomos sutarčių žlugimo (Londono rinka įtempta, jei daiktai neįvažiuoja laiku – kartais nauji šeimininkai ieško kitų). Mes visada stengiamės numatyt terminą su buferiu – 2-3 dienos. Bet jei fūra sugedo Olandijoj (būna, ane, technika – gi žmogiški daiktai), tada nieko. Aišku, skambinam, derinam, ieškom plano B. Kartais plano B nėra. Tada atsiprašom ir vežam, kai galim.

Draudimas – ar jis ką padengia?

Padengia, bet skaityk smulkųjį šriftą. Daugelis galvoja, kad pasirašius popieriuką padengiama VISKAS iki paskutinio šaukštelio. Realybė? Dažniausiai 3 eurai už kilogramą. Tavo 60 kg sofos – 180 eurų kompensacijos. Ar girdi? Šimtas aštuoniasdešimt. Nusipirksi sofą ikea už daugiau, bet ta sofa buvo iš odos. Tai va todėl aš ir sakau – jei veši vertingus asmeninius daiktus į Angliją, geriau pasidaryk atskirą draudimą arba pasirink tą brangesnį mūsų variantą, kur kilogramas vertinamas kitaip. Skaudu, bet teisybė.

Ar galiu vežtis augintinį kartu su daiktų kroviniu?

Ne, gyvūnai nepraeis per muitinę su baldų siunta. Štai čia aš irgi nesusigaudžiu kartais – tiesą pasakius, man atrodo (arba jau pamenu, kad taip buvo), kad gyvūnams reikia atskiro leidimo, veterinarinio paso ir dar atskiro pervežimo. Fūroje temperatūra kinta, nėra deguonies tiekimo. Jeigu turi katę – orlaiviu ar specializuota tarnyba. Kartą klientas bandė įkiest narvelį tarp dėžių. Dėl tos situacijos dabar visi vežėjai Londone žino jo pavardę. Nepykstam, bet ne.

Koks popierius pažymėt dėžes?

Nerašyk „ktu“, prašau. Būna, gaunam dėžę su užrašu „ktu“, o ten – viso miegamojo spinta. Geriau rašyk kambario pavadinimą ir trumpą turinį: „miegamasis – patalynė, knygos“. Ir papildomai, jei dėžė su trapiu, užrašyk „dėžė su trapiu“, ne tik X. Nors X irgi suprantam. Mes savo pusėj ant kiekvienos dėžės dar klijuojam savo lipdukus, bet čia jau tam, kad žinotum, jog tai tavo stuffas, ne kito kliento.

Ar galiu siųstis maistą – sūrelius, dešreles?

Hmm, tai čia toks nepatogus klausimas. Oficialiai – ne, maisto produktai, ypač gyvūninės kilmės, į Didžiąją Britaniją nebevažiuoja taip lengvai po Brexit. (O gal jau buvo nepriklausomi – dabar tikrai sunkiau.) Realiai žmonės įsimeta šokolado, kavos, kartais savo sodo obuolių. Bet jei muitinė atidarys ir rasi šaldytą kiaulieną tarp savo kelnių – gali grėsti baudos. Aš asmeniškai nerekomenduoju, bet neinu inspektoriaus vaidmens. Tik perspėju: garantija saugumo čia jau nepadės, jei tave sustabdys su deklaruotais „asmeniniais daiktais“, o viduj – pieno produktai.

Muitai, pasienis ir dokumentų džiunglės

Po Brexit ar dar reikia muitinės deklaracijos važiuojant į Angliją?

Reikia. Ir čia mano galva apsisuka, prisiekiu. Dvidešimt metų važinėjom kaip į Alytų, o dabar – muitinės deklaracija (C3 ar kažkas panašaus, tegu kolega pataiso, kai tiksliai žiūriu į dokumentus vis pamirštu numerį). Umberto Eco lygio popierizmas. Turi nurodyt visų daiktų vertę, paskirtį, ar tai nauja, ar sena. Jei nauja – gali griežt loti mokesčiai. Tas pats Londonas, anksčiau buvo kaip namie, o dabar kaip į trečias šalis. Klientai dažnai pyksta: „o kodėl anksčiau nereikėjo?“ Tai... politika. Aš tik pervežėjas.

Ar galiu įvežti naują kompiuterį nedeklaravęs?

Gali, bet muitininkas gali paklausti. Jei kompiuteris naujas, be dėžių, naudotas – niekas nepešios. Jei ant jo dar kainos etiketė iš vietinės parduotuvės – turi deklaruot. Buvo atvejis, kai vaikinas vežėsi penkis naujus telefonus. Pasakė, kad asmeniniam naudojimui. Muitininkas nusijuokė. Jie juoktis moka muitinėje, retai girdžiu tokį garsą. Tarkim, vienas naujas laptopas – niekas nekibs. Penki – jau verslas. Tada su muitine žaidimai baigiasi greitai ir skaudžiai. Transportuojant asmeninius daiktus į Angliją, sąžiningumas mokosi pigiau nei bauda.

Kiek laiko išbūna daiktai sandėlyje Klaipėdoj prieš plaukiant?

Dažniausiai neilgai, jei viskas suplanuota. Bet būna... neplanuota. Kartais krovinys stato savaitę, nes laivėlis dar nepakrautas arba jūroj audra. Ir tada tie spausdinami terminai „per 7 dienas“ tampa gražiu prisiminimu. Prisimenu, 2022 žiemą, konteineris stovėjo uoste dvi savaites dėl streiko. Klientė skambino kasdien – ji gyveno Kente, butas tuščias. Mes nieko negalėjom padaryt. Tada supratau, kad asmeninių daiktų transportavimas į Angliją per jūrą yra pigu, bet reikia tvirtų nervų. O ne tokių, kokių man trūksta po 50 valandų vairavimo.

Kur geriau važiuoti – per Europą sausuma ar keltu?

Daugelis renkasi keltą. Man asmeniškai patinka sausuma – mažiau perpakavimo. Keltais dažnai tenka perkraut daiktus, ypač jei fūra per didelė vidiniam deniui. Nors čia jau logistikos niuansai. Per Doverį važiuojam dažnai. Kartais spaudžiam pro eurotunnelį – brangiau, bet greičiau. Jei krovinys mažas, kartais asmeninių daiktų transportavimas į Angliją vyksta net per Olandiją, Belgiją ir tiesiai laivu. Kiekvienas maršrutas turi savo riziką. Aš nemėgstu keltų per audras – kai buvau jaunesnis, man rodėsi romantiška. Dabar tik galvoje skaičiuoju, kiek dėžių slys deniu.

O jei muitinėje atidarys dėžę ir ten – viskas netvarkingai?

Tada juoksis muitininkas, o mes raudonuosim. Ne, rimtai – tvarkingas sąrašas ir tvarkingas pakavimas yra 90% sėkmės. Buvo atvejis, kai atidarė ir ten sena keptuvė, neplauta, su riebalų sluoksnium. Užuode... nu, užuode viso kabineto žmonės. Ir dar dokumentuose neparašyta. Lyg ir smulkmena, bet pusdieniui sustojo patikra. Prisiekiu, nuo tos dienos mes visada klausiame: „ar įdėjote maisto, neplautų indų ar šiukšlių?“ Dėl vienos keptuvės vėlavo visas krovinys keturias valandas. Garantija saugumo nepadeda nuo kvailų klaidų.

Pristatymas Londone ir tos „garantijos“ realybė

Ar pristatote iki buto durų ar tik iki slenksčio?

Klauskim taip: ar tavo namas turi laisvą vietą fūrai parkuotis? Nes jei gyveni centre prie Big Beno – ten fūra neįvažiuos. Tada pristatymas bus iki artimiausios legalios vietos. Jei privatus namas Anglijos priemiesty – galim po kiemą. Mes nešam iki buto, bet be lifto – jei aukštas, derinam kainą. Čia nebūna taip, kad mygtuką paspaudi ir daiktai patys šokinėja laiptais. Garantija saugumo – iki taško, kur mes galim fiziai privažiuot. Ir dar, aa, sorry, tarp kitko – laiptinių durys kartais užstringa, tai informuok laiku.

Ką daryti, jei pristačius randu sulūžusią lentyną?

Rašyk aktą. Iš karto. Ne rytoj, ne po savaitės – tada. Fotografuok. Ir nereikia manyt, kad mes slepiam. Kartais mes ir patys nepastebim mikroįtrūkimų, kai iškraunam. Buvo atvejis – stiklinis staliukas. Atrodė sveikas. Po trijų dienų klientas atrado, kad apatinė dalis įtrūkusi. Deja, po trijų dienų sutartis jau kalba kitaip. Aš tikiu tavim, bet sistema – sistema. Todėl asmeninių daiktų transportavimas į Angliją su garantija saugumo veikia tik tada, kai tu pats akylas. Ir mes stengiamės, bet dėžės juda. Kartais per greitai, kartais per lėtai.

Ar privalau mokėti dar kažką atsiimdamas daiktus?

Jei viskas sutarta iš anksto – ne. Bet būna paslėptų mokesčių. BLOGOS įmonės (taip, pabrėšiu – yra blogų, aš su jomis piktnaudžiauju) priduria už kiekvieną laiptą, už kiekvieną dėžę, už savaitgalio pristatymą. Mes stengiamės, kad sąskaita būtų skaidri. Kartais klientas pamiršta, kad reikia mokėt už muitinę. Kartais – už sandėliavimą Londone, jei jis pats vėluoja atsiimti. Tai tos „garantijos“ – ne visada apima tai, ką tu galvoji, kad apima. Skaitom sutartis, žmonės. Skaitymas nemoka.

Kaip man žinot, kad mano daiktai tikrai važiuoja ten, kur sutarta?

Mes siūlom GPS sekimą didesniems kroviniams. Bet tarkim, telpa tu į bendrą fūrą – ten sekimo prietaisas ant mašinos, ne ant tavo dėžės. Galiu pasakyti tik tiek: jei firma ilgai dirba, turi adresą, licencijas ir atsako telefonu – 99% kad viskas tvarkinga. O jei pasirašei už 300 eurų „viskas įskaičiuota“ su vaikinu, kurio Facebook paskutinė nuotrauka iš 2019 – na, čia tavo rizika. Asmeninių daiktų transportavimas į Angliją, kai viskas pigu – dažnai reiškia, kad tavo daiktai kažkur tarp Krokuvos ir Amsterdamo keičia savininkus.

Ar galima vežtis augalus?

Štai čia aš jau tiksliai neprisimenu... ar galima vežtis augalus į JK iš Europos Sąjungos (nors juk dabar, po Brexit, ES nebelieka to privilegijuoto statuso?). Žinau, kad medienos baldams pakanka apdirbimo sertifikato, bet gyvi augalai – tikriausiai ne, be fitosanitarinio. Geriau pasitikslink Valstybinėje augalininkystės tarnyboj prieš pakuodamas savo monstrerą. Aš pats vežiau vieną palmę į Essexą – muitininkai žiūrėjo keistai, bet pasakiau, kad tai plastmasinis. Tiesa, tai buvo per kalėdinį laikotarpį.

Kas jei pristatymo dieną manęs nėra namie, o fūra jau atvažiavus?

Tada mes laukiame pagal sąlygas – dažniausiai pusvalandį, valandą. Paskui vežam į sandėlį Londone ir tu moki už saugojimą. Skamba beširdiškai? Na, vairuotojas negali laukti kelias valandas – jam kiti adresai. Mes skambinam, rašom, bandom derint. Kartais kaimynas pasiima raktus. Kartais tenka grįžt kitą dieną. Tai planuokis. Garantija saugumo neapima tavo neatvykimo – tada jau tavo laiko valdymo garantija stringa. Bus nemalonu, bet mes irgi žmonės, turim grafikus.

Bėdos, streikai ir kaip neišprotėt

Kas jei fūra tiesiog užsiliepsnoja ar ką?

Atsakysiu tiesiai: per dvidešimt trejus metus nė karto neturėjom gaisro. Turėjom gedimą Belgijoj, kai variklis ėmė ir mirė, bet fūra sveika. Jei būtų gaisras – draudimas. Jei neapdrausta – tada neliko nieko. Garantija saugumo nuo gaisro saugumo... hmm, skamba keistai. Esmė – renkames žinomus vežėjus, kurie turi normalų KASKO. Ir nepakuok degių skysčių, kuriuos pamiršai nurodyti. Kartą klientas įsimetė dezodorantų dėžę – nesudegė, bet Anglijos muitinėj žmogus labai keistai į mus žiūrėjo per rentgeną.

Ar įmanoma atšaukti pervežimą paskutinę minutę?

Įmanoma, bet pinigų gali neatgauti. Mes suplanuojam maršrutą, kartais atsisakom kito krovinio dėl tavęs. Jei atšauki likus savaitei – tvarka, grąžinam. Likus dienai – kaip ir visur pasauly, būna komisinių. Čia ne dėl to, kad mes pikti. Čia dėl to, kad tavo dėžės jau užėmė vietą. Man pačiam nepatinka rinktis tuos mokesčius, bet administratorė žiūri į mane rimtai, kai aš noriu būt geras. Tiesą sakant, jei labai skaudi istorija – aš dažnai praleidžiu tą komisinį. Bet žodžio neimečiau.

Ką reiškia „garantija saugumo“ realiai, be šūkių?

Tai reiškia, kad mes paklosim burbuliuką, surišim diržais, pasirinkim normalų vairuotoją (ne tą, kuris apsmukęs po savaitgalio) ir jei ką – atlyginsim pagal sutartį. BET. Garantija nereiškia, kad tavo gramofonas pradės groti geriau nei prieš tai. Nereiškia, kad dėžių nepadės ant grindų. Ir nereiškia, kad bus greita. Tai garantija nuo vagystės, nuo tyčios pažeidimo, nuo absoliutaus bardako. O nuo atsitiktinumų – tik draudimas, tikiuosi supranti. Tai toks apsidraudimas, kad mes stengiamės, kiek galim. O jei negalim, atsiprašom ir derinam kompensaciją. Žmogiškas procesas nuo pradžios iki galo.

Ar yra kokių nors daiktų, kurių apskritai neimtumėte vežti?

Yra. Būna tokių dalykų, kuriuos pasiūlius aš nuoširdžiai numoju ranka. Pavyzdžiui, senų fejerverkų dėžė (taip, buvo toks atvejis – klientas tai vadino „asmeniniu daiktu, nes pirktas anas Kalėdas“). Taip pat dažnai atsisakom nežinomų skysčių be etikečių. Neseniai panele norėjo vežtis dekoratyvinius aliejus atvira talpa. Atsisakėm – vairuotojai turi teisę atšaukti, jei jaučia pavojų. Garantija saugumo prasideda nuo sveiko proto. Ir jo mes laikomės tvirtai, nors kartais ir gaila atsisakyt, žinodamas, kad daiktai sentimentalūs.

Ką gi, ar viskas taip sudėtinga? Ne, jei renkiesi ne pagal pigiausią skelbimą, o pagal pokalbį. Asmeninių daiktų transportavimas į Angliją su garantija saugumo galimas – aš tai darau kasdien – bet jis reikalauja tavo dalyvavimo, sąrašų ir šiek tiek pasitikėjimo. Viskas. Daugiau čia nėra jokių stebuklų. Saugūs keliai tau ir neatlūžusių dėžių. Jei ką – skambink, tik ne penktadienio vakaru, nes tada aš jau nebefiltruoju mandagumo.