Ar operatyvus siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu – ir ką verta žinoti prieš pakuojant dėžes?

Dirbu perkraustymų ir siuntinių gabenimo srityje jau nuo dvidešimt antrųjų – šiek tiek daugiau nei du dešimtmečius, jei taip patogiau suskaičiuot. Klausimą "ar galima greitai nunešti siuntinį į Angliją mikroautobusu?" girdžiu maždaug keturis kartus per savaitę. Ypač kai žmonės skuba atsiųsti mamytei vaistų arba iš Birmingemo į Kauną pervežti detalę, kuri kitą dieną jau reikalinga. Trumpai tariant – taip, operatyvus siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu yra ne tik įmanomas, bet ir vienas greičiausių būdų ten nugabenti neišskirtinai sunkius daiktus. Bet. Viskas turi savo bet. Čia tiesiog pokalbis prie kavos apie tai, kaip ten viskas yra, kai sėdi ne prie kompiuterio, o prie stalo su telefonu rankoj ir bandai suprast, ar tas vairuotojas, kurį radai feisbuke, nenuveš tavo lagamino iki Latvijos pasienio.

Kainos, laikas ir logistika

Kiek maždaug kainuoja siuntinių gabenimas mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją?

Žiūrėk, jei kalbam apie standartinę dėžę – kokių trijų keturių kubinių metrų – kaina svyruoja nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų eurų. Kartais mažiau, jei važiuoju pats tuščias arba turiu laisvų duobių. Atsiprašau, vietų (žinai, kaip būna kalbant gyvai). Didžiųjų miestų maršrutai – Londonas, Bristolas, Mančesteris – pigesni, nes ten daugiau klientų. O jei reikia į Škotiją ar Velso vidurią... ten jau papildomas mokestis. Kartais žmonės pyksta – "kodėl brangu?" O aš atsakau: degalai, olandų tiltai, keltas arba traukinys po Lamanšą. Visa tai susideda.

Ar mikroautobusu galima nuvažiuoti į Angliją per vieną parą, ar tenka nakvoti kelyje?

Teoriškai galima, bet praktiškai – nebent esi du vairuotojai ir niekur nestoji. Pats vienas? Nepervaziuosi. Aš paprastai skaičiuoju tris dienas: pirmą išsiunčiu, antrą važiuoju per Vokietiją, trečią jau rytinė Anglija. Kartais greičiau, jei viskas tobulai sueina ir pasienyje niekas nestoja. Buvo kartas, kai važiavom per naktį per Belgiją, pabėgom nuo kamščių, ir vakarop buvom Rytų Londone. Bet tada aš nebemiegojau tris paras. Taip kad – skaičiuok tris dienas, o jei bus greičiau – šventė.

Ar fiksuota kaina, ar skaičiuojat pagal svorį, vietą ir nuotaiką?

Kainą pirmiausia lemia vieta – kiek toli nuo M25 žiedinio kelio. Svorį kartais net neatmenu, nebors tai konteineris ar metalo gaminiai. Mikriukas turi savo ribas – paprastai iki pusetono ar trijų keturių kubinių metrų. Kaina fiksuota tik tada, kai aš pats matau daiktą ir žinau, kad jis tilps. Teko vežti kartą... Hmm, ne, kitą kartą papasakosiu. Trumpai – rašydamas žinutę neatspėsiu kainos iki cento, bet tiksliai apytiksliai pasakysiu. Jei vežėjas žada kainą nepamatęs daikto – kažkas ne taip.

Kaip greitai surenkat siuntinius – ar galiu paskambint šiandien ir rytoj jau važiuojat?

Jeigu jau turiu sudėliotą maršrutą ir tu esi pakeliui – taip, galiu paimti net išeiginėmis. Bet jei šiandien pirmadienis, o tu nori, kad trečiadienį jau būtum Bristole – turi skambinti likus savaitei minimum. Operatyvus pervežimas nereiškia stebuklų. Kartais žmonės skambina penktadienio vakarą: "rytoj ryt reikia Panevėžyje!" Na, jei aš esu Klaipėdoje, tai ne. Būna savaičių, kai visi nori vienu metu – tada net ir geri klientai palaukia dieną kitą. O kartais tuščias važiuoju ir pasiimu per valandą. Tai – laimės dalykas.

Ką galima vežti ir ko geriau palikti namie

Ar galiu dėžėje pridėt porą dešimčių cigarečių draugui kaip dovaną?

Gali, bet tada mes abu dirbsim juodai. Ne, rimtai – tai muitinės pažeidimas. Po Brexito į Angliją galima vežti tik tą kiekį, kurį leidžia įvežti ne komerciniam naudojimui. Mikroautobusu vežant siuntinius negali važiuoti kaip turistas su kuprine – tu esi vežėjas, ir jei randasi cigarečių siuntoje, bauda krenta ant manęs, kaip ant transporto savininko. Buvo atvejis prieš kokią dešimtmetį, kai vairuotojas nepasakė, kad dėžėje yra spirito... Ai, nelabai smagi istorija. Atidariau pasienį. Trumpai – cigarečių nevežam, nebent tavo asmeniniame bagaže ir oficialiai.

Koks didžiausias svoris, kurį dar priimate, nepaspringdami?

Priklauso nuo mašinos. O mano – Mercedes Sprinter, krovininis. Gali užsikraut apie keturis šimtus kilogramų be vargo. Kartais daugiau, jei tolygiai pasiskirstę. Bet jei kažkas atneša šešis šimtus kilogramų cemento maišų... tada jau reikia sunkvežimio. Mikriukas turi savo važiuoklės ribas. Aš dažniausiai sakau – iki pusės tonos. O jei klausi apie gabaritus – trijų metrų longbordas tilps, o keturių metrų balkono stiklas – jau nebežinau, gal reikės ant stogo dėti. Ne, geriau ne ant stogo, per daug vėjas ten. Tilps ar ne – žinau tik pamatęs.

Ar reikia visko registruoti, jei vežu asmeninius daiktus, o ne parduotuvės prekes?

Jei tai tikrai asmeniniai daiktai – seni žurnalai, keletas rūbų, nedidelė buitinė technika – užtenka paprasto sąrašo. Anglijos muitinė kartais gali paklaust, ar neplanuoji parduoti. Tada reikia įrodyti, kad daiktai nėra nauji. Aš paprašau žmonių fotografuot spintos turinį prieš pakuojant. Skamba kvailai? O kai muitininkas klausia, kodėl dešimt tos pačios striukės – pravers nuotrauka su tavo vardu ant dėžės. Kartais, žinoma, viskas praeina be žvilgsnio. Bet geriau turėt popierių, nei aiškintis Calais stotyje šeštą ryto prieš užeinant keltui.

Kaip pakuoti daiktus, kad jie nesubyrėtų iki Doverio?

Storo kartono dėžės, lipni juosta – ir ne ta, kuri nuo pašto centro. Burbulinė plėvelė stalams, drabužiai – maišuose, bet ne šiukšliniuose. Kartais žmonės sudeda porcelianą į laikraščius... laikraščiai riebaluoti, dažai nusivalo. Geriau balto popieriaus aplankalai, jei jau taip taupai. Mikroautobusu vežant važiuojama greičiau nei vilkiku – dėl to daiktai trankosi kiek kitoniškai. Aš savo mašinoje turiu baldų tvirtinimo diržus, bet jei dėžė silpna – ji atsivers kaip būsto paroda. Ir dar – rašyk ant viršaus "čia pati viršus", nes kai kraunama tamsu, niekas nežino, kur yra kur.

Dokumentai, pasienis ir Brexit pakitimai

Ar po Brexit labai pasikeitė siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu?

Pasikeitė taip, kad anksčiau važiuodavom kaip į kaimą – o dabar į trečiąją šalį. Reikia eksporto deklaracijų, importo – priklauso nuo daiktų vertės. Jei vežu asmeninius daiktus – kitaip nei jei verslo siuntinius. Anksčiau pakildavom į keltą Lilo ar Calais ir tiesiog nuvažiuodavom. Dabar pasieniečiai pasitempę. Kartais klausia kvailų klausimų, kartais – labai tikslių. Pvz., koks daikto kilmės šalis. Tai jei veži kineskopinį televizorių iš devyniasdešimtųjų... iš kur jis? Nežinai. Tada sėdi ir galvoji. Taip kad – taip, pasikeitė. Laiko daugiau atima, bet baisu nėra, jei esi pasiruošęs.

Ar reikia dabar mokėt muitus, jei vežu dovanų draugams gimtadienio proga?

Jei dovana neverta daugiau nei šimto svarų – ar kiek ten dabar ta riba – nebepamenu tiksliai, gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt, reikia pasitikslinti – paprastai ne. Bet jei tai brangi elektronika arba dešimt butelių Midus... tada gali tekti susimokėt. Aš tiesiog klausiu kliento prieš važiuodamas – ar tai dovana, ar prekė? Nes jei prekė, Anglijos muitinė gali prisikabint. Draugams vežant asmenines dovanas – tai viena. O jei tu verslininkas ir slepi prekybą po "dovana" – tada bus nemalonu abiem pusėm. Buvo toks atvejis su dviračiais. Sako – dovana. O ten dvidešimt dviračių. Hm.

Ar tikrina dažnai pasienyje, ar muitininkai jau atsipalaidavę?

Pasitaiko abiejų. Kartais praleidžia tiesiog pamojęs, kartais – lipa vidun, kvėpuoja tau į kaklą ir prašo atidaryt kiekvieną dėžę. Aš per savo karjerą mačiau visko. Buvo metas, kai po Brexit tikrino beveik kiekvieną mikroautobusą. Dabar – rečiau, bet jei turi lenkiškus numerius arba važiuoji vidurnaktį iš paskutinio keltų reiso – gali pakviest į patikrą. Nesižvalgyk pernelyg neramiai, turiu omeny... ne, šiaip nepriklauso nuo tavo žvilgsnio. Atrodo, kad priklauso nuo srauto ir nuo to, ar jų viršininkas stovi šalia.

Ar reikia siuntiniui kokio nors asmens dokumento – ar duodu savo pasą siunčiamam televizoriui?

Ne, paso televizorius neturi. Tau reikia. Jei siuntinys registruojamas oficialiai – dokumentas reikalingas. Aš vežuosi savo vežėjo licenciją, CMR (kai reikia), eksporto deklaracijas. Klientui kartais užtenka pateikt sąrašą ir ID kopiją. Jei vežu tavo senelės komodą – komoda dokumentų neturi. Turi juos tu. Kartais žmonės nustemba: "o kodėl jūs rašote mano asmens kodą ant popieriaus?" Todėl, kad muitinėje klaus. Aišku, duomenų apsaugą ir visa tai... bet kertant sieną su kroviniu – to neužtenka. Turi žinot, kas tas siuntinys ir kam jis skirtas.

Kas kelyje gali pakrypti ne į tą pusę

Ar pasitaiko, kad vežėjai pasiklysta Londone – atrodo juokinga, bet rimtai?

Ne tik pasitaiko – tai beveik tradicija. Londonas nėra tik "Londonas". Tai east endas, vestas, orai... ir visi namai vienodi. Aš prisimenu savo pirmąjį kartą prieš dvidešimt penkis metus. Blokų tinklas, lietus, navigacija dar nebuvo ta, kokia dabar. Užtrukau apie porą valandų ieškodamas gatvės, kurioje namo numeris prasideda nuo keturiolikos, o aš ieškojau vieno. Šiandien su Google Maps lengviau, bet ten vis dar galima pasukti į vienuolyno gatvę ir sustot prie daugiabučio, kuris atrodo kaip taikinys... o ne, kitas rajonas. Be to, Londone parkavimas – atskira tragedija. Kartais privažiuoji, o vietoj nėra kur sustot.

Kas bus, jei mikroautobusas sugenda tarp Kylio ir Doverio, kai mano daiktai viduje?

Pirmiausia – aš skambinu savo mechanikui, o ne tau. Ne todėl, kad tu nesi svarbus, o todėl, kad kol tu nervuosiesi, aš turiu spręsti problemą. Paprastai turim pagalbos kelyje draudimą Europoje. Jei sugedu traukinyje per kanalą – truputį baisiau, bet ten yra protokolai. Kartais remontas užtrunka dieną, daiktai perkeliami į kitą mašiną. Buvo kartas, kai kolega sugedo netoli Liuksemburgo. Daiktai tūnojo tris dienas. Klientas rėkė. O kolega – irgi rėkė, bet į pagalvę. Realybė tokia, kad mikriukai sukasi daug, dyla ir kartais "atsisėda". Aš savo mašiną tikrinu prieš kiekvieną reisą, bet taškas – visada gali nutikt.

Ar buvote atvejo, kai klientas sako "viskas sutarta", o paskui pradeda pridėt dar tris daiktus paskutinę minutę?

Būna taip dažniau, nei norėčiau. Penktadienio vakarą skambutis: "ai, dar ten dežutė viena atsirado". O aš jau beveik viską suplanavęs. Mikriukas turi tikslų tūrį. Jeigu pridėsi dar vieną dėžę – kažkas netilps. Kartais aš būnu švelnesnis ir bandau perkraut, bet tada kentėsi tu, nes daiktai suspaudžiami. Kartais sakau "ne". Ir tada būna nemalonu, nes klientas galvoja, kad aš esu blogas žmogus. O aš tiesiog žinau, kad jei mane sustabdys su perkrovu automobiliu – bauda man, ne jam. Paskutinės minutės pakeitimai – taip, realybė. Bet ne visada įmanomi. Atleisk.

Ar realu, kad daiktai gali pasimesti pervežimo metu?

Pasimesti – ne, jei visko yra daug ir niekur neiškraunama. Bet pamesti... taip, gali. Ypač jei vežėjas krauna krovinius pas keletą skirtingų pasiuntinių. Aš stengiuosi vengti tokių schemų – kai krauni iš vieno taško ir veži į kitą, kontrolė didesnė. Buvo atvejis prieš metus, kai kolega sumaišė dvi dėžes – vieną iš Panevėžio, kitą iš Šiaulių. Vienas gavo moteriškus batus, o kita – grąžtus. Juokinga, kol neatiduosi saugiuku. Dėl to aš numeruoju kiekvieną dėžę ir darau nuotraukas prieš pakrovimą. Tai užkerta. Na, beveik visada užkerta. Devyniasdešimt devyni procetai. Nelabkam patinka tas vienas procentas.

Kaip rasti normalų vairuotoją ir neapsimauti

Ką patartumėte tikrint pirmiausia – kainą ar automobilio numerius?

Numerius ir licencijas. Kaina yra svarbi, bet jei vairuotojas turi lenkiškus numerius ir siūlo pervežt tavo daiktus iš Lietuvos į Angliją... na, gali būti visko. Aš nesakau, kad lenkai blogi vežėjai – priešingai, dažnai labai geri – bet turi žinot, kas per žmogus stovi prie tavo durų. Ar turi jis civilinį draudimą? Ar mašina registruota kaip komercinis transportas? Kartais žmonės samdo ką nors iš feisbuko grupės, kuris turi paprastą keturiavilį Fordą. Tada muitinėje gali kilt klausimų. Kaina antraeilis dalykas, kai pirmiausia svarbu saugumas ir tvarka.

Ar normalu, kad vežėjas prašo visos sumos prieš kelionę, ar tai jau sukčiavimas?

Dalies sumos prašymas – normalu. Visos – jau keista. Aš paprastai imu ketvirtį arba trečdalį avanso, ypač jei klientas manęs nepažįsta. Likusį atsiskaitau pristatant daiktus. Buvo toks tipas... na, busiu mandagus ir vardų nesakysiu. Paėmė trisdešimt žmonių pinigus, susikrovė mikriuką ir dingo. Kur dingo – nežinia, gal į Ispaniją. Tos visos žaliosios grupės socialiniuose tinkluose pilnos skelbimų "pigiai vežu". Kai visą sumą ima prieš tai – rizika didelė. Gali būti sąžiningas, bet gali būti ir paskutinis kartas, kai matai savo televizorių. Aš sakau – dalis prieš, dalis po. Taip saugiau abiem pusėm.

Ar dar galima rasti patikimų vežėjų Facebook grupėse, ar ten dabar vien tik sukčiai lenda?

Dar galima. Bet turi atsirinkt kaip grūdus. Aš pats anksčiau ieškodavau klientų ten, bet pamačiau, kad konkurencija tapo... kaip pasakyt... ne visada sąžininga. Dabar žmonės rašo atsiliepimus, tikrina profilius. Jei profilis sukurtas prieš savaitę ir ten trys nuotraukos iš Google – bėk. Jei ten realūs komentarai, nuotraukos su mašina, licencijos numeris – gali rizikuot. Bet net ir tada. Kartais geriau mokėt dvidešimt eurų daugiau, bet turėt raštišką sutartį. Arba bent jau el. laišką su patvirtinta kaina ir data. Sutartis – ne todėl, kad aš tave noriu paduot į teismą, o todėl, kad abu žinom, ką sutarėm.

Praktiniai dalykai, kuriuos pravartu žinoti

Ar verta rašyti inventorius ant dėžių, ar tai tik laiko švaistymas?

Verta. Ir ne tik ant dėžių – dar pasidaryk nuotrauką. Ne todėl, kad aš ketinu kažką pavogt – aš ne. Bet kai vidurį nakties kraunu tamsioj gatvėj, aš nebeatsimenu, kuri dėžė su lėkštėm, o kuri su batais. Ir jei reikia kažką išimt – žinai, kad nekrauni ant viršaus to, ko nereikia. Be to, Anglijos muitinėje kartais prašo parodyt turinį. Tada atidarai, randi dėžę su "vynas" nebaigtai pakuoto vietoj dokumentų... Ir visai nebūtai tavo kaltė, kartais žmonės patys supakuoja chaotiškai. Inventorius gelbsti. Tikrą žodį.

Ar galima vežti gyvūnus mikroautobusu į Angliją, jei labai skubu?

Katės ir šunys – taip, bet su veterinariniais pasais, skiepais, ir turi būti... kaip ten... chipuoti, taip. Kitaip Anglija jų neįleidžia. Ir ne bet kuris mikroautobusas tam tinka – reikia vėdinimo. Jei tu manai, kad galiu į bagažinę įmest keturių savaičių kiškį – ne. Gyvūnams reikia specialių sąlygų, vežėjas turi turėt leidimą gyvūnams vežti. Aš asmeniškai vežu retai, nes man neramu. Kartais atvejus perdaviau kolegai, kuris specializuojasi. Bet jei tai auksinė žuvelė stiklainyje – gali būt, kad pravesiu, nors ir to... nesiimu garantuoti. Geriau jau gyvūnus palikti tiems, kas turi etais jų transportavimui.

Ką darote, jei klientas pabaigoje lieka nelaimingas dėl subraižyto stalo?

Pirmiausia – žiūriu, ar tai tikrai nutiko per mano vežimą. Kartais braižų jis turėjo jau prieš dešimt metų, o dabar tiesiog prisiminė. Jei tai mano kaltė – atsakau. Turiu CMR draudimą, kuris dengia tokius dalykus pagal nustatytas taisykles. Bet čia svarbu suprast – mikroautobusu pervežimas yra lankstus, bet ne visada absoliučiai tobulas metodas. Jei stalas buvo nesupakuotas ir aš perspėjau – tada atsakomybė dalijasi. Buvo atvejis, kai klientas pats atnešė stiklą be plėvelės. Atsitrenkė. Ir kaltino mane. Aš sumokėjau iš savo kišenės, nes nebuvo nuotraukos prieš pakrovimą. Nuo tada viską fiksuoju. Ne todėl, kad žmonės blogi – o todėl, kad kartais emocijos užtemdo faktus.

Ar įmanoma vežti abiejomis kryptimis – iš Anglijos į Lietuvą tuo pačiu reisu?

Taip, ir tai netgi efektyviau. Aš vadinu tai "kombinuotuoju reisu". Važiuoju į Londoną pas pirmąjį klientą, ten iškraunu, būtinai pasiemu ką nors grįžtamam keliui, ir vežu atgal į Vilnių ar Kauną. Pigiau gaunasi abiem pusėms, nes man nereikia grįžti tuščiu. Būna dienų, kai surinkimas Londone užtrunka tris valandas, nes adresai išsimėtę kaip šventės proga. Bet tada užtat Lietuvos pusėje gal greičiau, jei visi sostinės rajone. Kombinuoti reisai – mano mėgstamiausi. Tik reikia labai gerai suplanuot maršrutą, nes jei Anglijos pusėje vėluoji dvi valandas – keltas į Europą nusėda be tavęs. O tada jau kitą dieną viskas krenta. Tokių reisų metu aš dažniausiai geriu tik kavą, bandau nevalgyt riebaus... sunku.

Verslui ir paskutinės minutės pokyčiai

Ar mikroautobusas tinka ir verslo siuntiniams, ar tik privatiems asmeniniams daiktams?

Verslui? Na, priklauso. Jei turi parduotuvę elektronikos prekėm ir reikia atvežti dešimt monitorių – geriau jau vilkikas arba kurjerinis skrydis. Bet jei tai prototipas, dokumentai ar viena didesnė detalė – mikroautobusas idealiai tinka. Greitai, tiesiogiai, be tarpinių sandėlių. Aš vežu ir verslo klientams, bet jie dažniausiai supranta, kad tai nėra masinis servisas. Vienam klientui vežiau iš Birmingemo į Vilnių serverį. Brangu? Taip. Bet jis turėjo veikti kitą dieną. Verslui laikas yra pinigai. Tik svarbu, kad verslo siuntiniams dokumentai turi būt tvarkingesni nei asmeniniams.

Kaip elgtis, jei pasikeičia pristatymo adresas, kai jau esate kelyje?

Skambink iš karto. Kuo anksčiau, tuo geriau. Kartais žmonės rašo žinutę feisbuke ir galvoja, kad aš matau. O aš važiuoju per Vokietiją ir neturiu interneto. Skambink. Jei adreso pasikeitimas nedidelis – pvz., iš vieno Londono rajono į kitą – dažniausiai galiu prisitaikyt be papildomo mokesčio. Bet jei tu rašai, kad nebe Londonas, o Edinburgas, kai aš jau esu prie Notingamo... tada jau bėda. Tada reikia derinti alternatyvų pristatymą arba sandėliavimą. Buvo atvejis, kai klientas pardavė butą savaitę anksčiau. Daiktus teko palikti mano pažįstamo garaže porai savaičių. Ne visada idealu, bet surandu sprendimą.

Išvada

Tai va. Operatyvus siuntinių pervežimas į Angliją mikroautobusu yra gyvas, realus ir dažnai pats racionaliausias būdas pervežti asmeninius daiktus, kai lėktuvas per brangus, o paštas per lėtas. Bet žiūrėk į akis tam, kuris veža. Klausk, ar turi licenciją, ar yra draudimas, kaip mokėsi. Nes pigiausias variantas kartais kainuoja brangiausiai. Aš šitoje srityje – jau seniai, bet vis dar mokausi. Nes kiekviena kelionė kitokia. Sėkmės renkantis.