Anglijos krypties siuntų pristatymas mikroautobusais greitai: kaip tai vyksta iš tikrųjų?

Jau dvylika metų dirbu su perkraustymais ir siuntomis į užsienį, tai mačiau visko – nuo tobulų pristatymų iki tokių istorijų, kurias prisimenant dar ir dabar sukandu lūpas. Anglijos krypties siuntų pristatymas mikroautobusais greitai skamba kaip idealus sprendimas, ypač kai reikia nusiųsti mamai dėžę sūrelių ar sau numesti daiktus po persikraustymo. Bet ar tikrai viskas taip rožėta? Ne visada. Paaiškinsiu kaip draugas prie alaus, ne kaip brošiūra. Jei tikiesi sausų instrukcijų – greičiausiai ne ta vieta.

Kainos, terminai ir realybė

Kiek kainuoja nusiųsti vidutinę dėžę į Londoną mikroautobusu?

Daugiausia priklauso nuo dydžio ir svorio, bet mažai dėžei dažnai tenka mokėti nuo trisdešimt iki penkiasdešimt svarų. Būna pigiau, būna brangiau. Vienas vyrukas norėjo siųst didelę spintą už dvidešimt eurų – juokėsi, kai paaiškinau, kad tai maždaug tiek kainuoja mažas lagaminas. Kaina dar priklauso nuo to, kiek toli reikės nukrypti nuo pagrindinio maršruto, nes jei adresas užkampyje, kur pravažiuoja du automobiliai per dieną, vairuotojas paprašys papildomai. Tai logiška.

Ar tikrai galima pasiekti Angliją per dvi–tris dienas?

Teoriškai taip, praktiškai… pagyvensim, pamatysim. Kai oras geras, sienos pralaidos, keltas vėluoja pusvalandį, tada per tris dienas daiktai gali atsirasti Birmingame ar Londone. Bet būna ir taip, kad Karaliaučiaus apylinkėse eilė, arba Doveris padaro kiaulystę su tikrinimais. Kartą vairuotojas strigo Kalejje šešias valandas dėl kažkokio tunelio gedimo, nežinau tiksliai, sako buvo chaosas. Vietoj dviejų dienų gavosi keturios. Taip kad geriau nesižadėti konkrečios datos ypatingoms progoms.

Kodėl vienur skaičiuoja 50, kitur 120 eurų už tą patį siuntinį?

Ne visada brangiau reiškia geriau. Yra maršrutininkai, kurie važinėja nuolat ir krauna vietas, yra autobusiukai, kurie važiuoja kai susirenka krovinys, o yra ir tiesiog chuliganai, kurie krauna kainą, nes turi gražią svetainę. Pigiau nei trisdešimt eurų kelia įtarimą. Kartą mačiau, kaip kieme ant dyzelinio Citroën Jumper slenksčio dėžė su elektronika guli šalia bulvių maišo. Kaina priklauso nuo svoris ir matmenu (velniop, kaina priklauso nuo svorio ir matmenų, kalbu per greitai) – bet čia aišku. Taupymo pavyzdys.

Ar sekmadienį galima išsiųsti siuntą tą pačią dieną?

Sekmadienį išsiųsti tą pačią dieną praktiškai neįmanoma, nors kai kurios ekipažos pajuda dar šeštadienį vakare arba sekmadienio naktį. Pažįstu komandą, kuri renkasi jau šeštadienio vidurdienį. Taigi jei palikai daiktus penktadienį, techniškai kelionė jau vyksta. Bet realiai daugelis žada “bet kada”, o paskui pradingsta iki pristadienio. Gali užtrukti daugiau nei žadėjo, jei reisas kažkur stringa. Skambink ir tikslink, nes interneto grafikai meluoja dažniau nei politikai, bet vis tiek meluoja.

Kiek tai užtrunka, jei siunčiu ne iš Vilniaus, o iš mažesnio miesto?

Priklauso nuo maršruto. Vilnius-Kaunas-Klaipėda – patogu, greita. O jei esi Marijampolėje ar prie Zarasų, tai arba moki už siuntėjo pavėžėjimą iki Kauno, arba važiuoji pats. Vienas klientas iš Alytaus, kad sutaupyti penkiolika eurų, atvežė dėžes pats į Kauno terminalą. Protingas sprendimas. Kartais vairuotojai sutinka užsukti, bet tada kelias valandas nukrypsta, o jie nemėgsta nukrypti ne už dyką.

Pakuotė, turinys ir pasiruošimas

Ar tinka sena dėžė nuo batų, ar reikia pirkti naujas?

Batų dėžė geriau nei nieko, bet silpna. Gerai apjuosti lipnia juosta, ir ne viena juostele – apskritai per vidurį, per kraštus. Viduje apgulkite kuo yra – drabužiais, popieriumi, plastiku. Prieš mėnesį vienas žmogus siuntė stiklainius senoje batų dėžėje. Stebuklas, kad atvyko sveiki. Rūbams – OK. Elektronikai – pirk tvirtesnę dėžę arba mokėk už profesionalų pakavimą. Kai kurie vairuotojai vežioja atsargų ir parduoda už simbolinę kainą.

Ar būtina klijuoti visas etiketes ant siuntos?

Taip, aiškiai. Siuntėjo ir gavėjo adresai, telefonai bent jau lietuviškai ir angliškai. Atrodo savaime suprantama, bet būtent čia žmonės klysta dažniausiai. Rašo tik vardą “Jonas” ir telefono numerį. Londone ar Mančesteryje tokių Jonų tūkstančiai. Aiškiai nurodyk miestą, pašto kodą jei žinai (nes UK pašto kodai yra šventi dalykai), ir abiejų pusių kontaktus. Vairuotojai neprivalo žinoti, kurioje gatvėje gyvena tavo brolis – tai turi rašyti ant dėžės.

Ar galiu kišti maisto produktus, pavyzdžiui, dešrų ar sūrio?

Oficialiai – mėsos ir pieno produktai į JK negalima. Neoficialiai… žmonės tai daro. Džiovinti produktai, saldainiai, gerai vakuumuoti dalykai paprastai praeina. Sūreliai… eh, pavojinga. Turėjau kolegą, kuris “savo atsakomybe” vežė lietuviškas dešras. Praslydo, bet nenorėčiau statyti ant to verslo. Jei muitinė tikrins ir ras šviežią sūrį ar dešrą, gali konfiskuoti. Kartais paprasčiau nusipirkti ten vietoj, nors skonis ir ne tas, žinau, mama verkia be lietuviško varškės sūrelio.

Jei turiu tris dėžes, ar mokėsiu trigubai?

Nebūtinai. Daug kas priklauso nuo to, ar tavo trys dėžės užima atskiras vietas, ar telpa į vieną nisą. Jeigu tai trys kompaktinės dėžutės, kurios draugiškai stovi ant vienos sėdynės, logiška būtų mokėti ne kaip už tris didžiules, o kaip už “vieną vienetą vietos.” Tačiau kai kurie skaičiuoja tiesiog po penkiasdešimt eurų už kiekvieną. Derėkis. Bet prieš skambindamas pasvok ir pasmerk – turi žinoti matmenis, nes “vidutinė dėžė” reiškia visai nieko.

Ar reikia pateikti kokius nors ypatingus dokumentus siuntimui?

Paprastai asmens dokumento kopijos pakanka vežėjui identifikuoti siuntėją. Po Brexito situacija pasikeitė – į JK dabar reikia labiau aiškinti, kas ir kodėl. Jei siuntinys vertingas ar komercinis, gali pareikalauti sąskaitos ar kitų popierių. Pasas arba ID kortelė dažnai prašomi tiesiog kad žinotų su kuo reikalas. Priklauso nuo vežėjo ir turinio. Kiekvienas biuras truputį savo taisykles turi, nors principas tas pats. Geriau turėti popierius, nei klausinėt po to.

Kas dedasi kelyje ir su kuo tenka susidurti

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mano giminaitį, ar dar kažkur važinėja?

Jei neišsinuomojai viso automobilio už tūkstantį ar du tūkstančius svarų, tavo daiktai keliauja su kitais krautiniais. Maršrutas planuojamas pagal adresus: pirmiausia Londonas, gal Readingas, tada gal Birmingham kryptis. Jei tavo žmonės gyvena užkampyje prie Velso, teks palaukti, kol kas nors ten važiuos, arba pakelsi iš artimiausio taško. Tiesiogiai į duris su daliniu kroviniu – retenybė, nebent pats moki už visą vietą. Dalinį krovinį veža dalimis, čia visai logiška.

Ar pasitaiko vėlavimų dėl oro ar gedimų?

Žiemą ar audringu metu pasitaiko. Kalnų perėjos, keltų eilės, avarijos. Kartą mikroautobuso šaldymo agregatas sugedo – vežėm ir jautrią temperatūrinei produkcijai (sumaišyta siunta buvo) – vairuotojas stojo remontuoti ir vėlavo aštuonias valandas. Skambinom kiekvienam. Buvo sąžininga, bet nemalonu. O dėl oro… gali užtrukti ilgiau (ne, čia jau ne gali – užtrunka, buvau patekęs į kamštį Vokietijoje ir tikrai praradom pusdienį). Realybė tokia.

Kaip sužinoti, kur siunta yra kelionės metu?

Didelių firmų sekimo puslapiai veikia, o pas mažesnius operatorius – skambini ir klausi. Kartais vairuotojas pats paskambina, kai jau prie namų. Pažangūs naudoja “WhatsApp” lokacijos dalinimąsi. Praktiškai šis verslas juda link modernumo, bet lėtai. Jei niekas nekelia ragelio šešias valandas, tikėtina, kad vairuotojas tiesiog miega arba vairuoja, o dispečeris prapylė telefoną. Kita vertus, jei jau dvi dienas niekas neatsimena tavęs – dabar jau neramu.

Ar vairuotojai pakankamai pailsi tarp apsukų?

Tikri profesionalai žino, kad reikia miegoti. Yra tokių “herojų”, kurie pasakoja, kad miegoti nereikia, ir dispečeriai, kurie verčia važiuoti po dvidešimt valandų. Tai pavojinga ir neteisėta. Geros komandos keičiasi vairuotojai ties Kale arba Doveriu. Klausk apie poilsio grafiką – jei atsako nenoriai arba šaiposi, kad miegas yra silpniems, rinkis kitą. Greitis yra gerai, bet saugumas svarbiau. Klientai gi nori, kad daiktai atvarytų sveiki, o ne dūžtantys pakelės griovyje.

Ar buvę taip, kad siunta pasimetė visiškai?

Visiškai pasimesti reta, bet “paslėpti” tarp kitų daiktų – taip. Paskutinis Citroën Jumper ar Mercedes Sprinter būna prikrautas iki lubų. Kartą nedidelė dėžė su nešiojamu kompiuteriu nusmigo už čiužinio. Radom ją tik Birmingame, kai iškraipinėjom. Vairuotojas jautėsi kaltai. Todėl aš visada fotografuoju užkrautas siuntas su etiketėmis. Tokie dalykai. Mažos dėžės turėkite omenyje – jos mėgsta slėptis. Didelės spintos taip nepasimeta.

Muitai, taisyklės ir draudimas po Brexit

Ar dabar reikia muitinės deklaracijų siunčiant į Angliją?

Taip, po Brexito reikia. Anglija paliko ES, grįžo sienos. Dovanos iki tam tikros vertės dar paprastesnės, bet taisyklės keičiasi taip dažnai, kad šiandien pasakytas dalykas rytoj gali būti kitaip. Naujiems metams jau gal ir vėl ką nors pakeis – nežinau tiksliai, reikia sekti naujienas. Komerciniai kroviniai be EORI ir sąskaitų nebeįsivaizduojami. Gerai veikiantys vežėjai patys padeda deklaruoti, bet atsakomybė lieka ant siuntėjo pečių. Būk pasiruošęs popieriams.

Ar verta drausti siuntą, jei važiuoja mikroautobusu?

Jei viduje kažkas vertinga – būtinai. Standartinė atsakomybė pas dalinininkus dažnai juokinga – gal dešimt eurų už kilogramą ar panašiai. Turėjau klientą, kuris siuntė rankų darbo gitarą vertą aštuoni šimtai svarų. Vėliau įvyko nedidelis susidūrimas – kažkas įlūžo mikroautobusui į šoną – ir gitara tapo moderniu meno kūriniu. Jam atlygino gal šešiasdešimt eurų, nes nebuvo normalaus draudimo. Širdį skauda prisiminus. Apdrauskite savo daiktus.

O jei siunčiu tik popierius, ar čia kažkas keičiasi?

Dokumentai – puikus pasirinkimas šiam būdui. Būna net pigiau nei per kurjerį, kai reikia į Midlands greitai. Svarbu tik – vandeniui atsparus vokas arba plastikinė aplanklė viduje. Kartą vairuotojas stabtelėjo staigiai prie kavinės Frankfurte, kava aplijo maišą. Laimei, skubūs dokumentai buvo plastikiniame apvalkale. Ligi šiol pamatavimas buvo laimingas. Visada plastikuok svarbius popierius, nes kelyje nutinka visko.

Kas atsako, jei muitinė sulaiko siuntą inspektavimui?

Tu, siuntėjas, arba gavėjas, jei taip sutarta. Vairuotojas nevyksta laukti tris dienas pasienyje dėl tavo dėžės su megztiniais. Siunta atsiduria saugykloje, tu vėliau mokėsi mokesčius. Todėl tikslus aprašymas yra auksas. Nerašyk “daiktai” ar “asmeniniai reikalai.” “Naudoti žieminiai drabužiai, 3 kg, vertė keturiasdešimt svarų” – daug geriau. Neaiškūs aprašymai provokuoja tikrinimą. O tikrinimas kainuoja laiką, o kartais ir piniginę.

Ar galiu išsiųsti siuntą be sąskaitos faktūros apie daiktų vertę?

Jei naudoti asmeniniai daiktai – kartais taip. Bet jei nauja elektronika, muitinė norės įrodymų. Kitaip jie įvertins patys, ir jų įvertis visada bus iš didžiosios raidės. Klientas pirko telefoną už du šimtus svarų per išpardavimą – be kvito. Muitinė pažiūrėjo į modelį ir pasakė “šitas naujas kainuoja keturis šimtus.” Ginčas truko savaites. Laikykite kvitus, ekranvaizdžius, rašliavas. Viską. Sutaupys nervų.

Tikrovė rinkoje ir kaip neišsišauti

Kaip atpažinti patikimą pervežėją, o ne sukčius?

Jie atsako į skambučius prieš sumokant. Turi adresą, kurį gali patikrinti. Neprašo visų pinigų į “mįslingą” sąskaitą prieš tai neatvažiavę pasiimti siuntos. Buvau apgautas vienos firmos, kuri egzistavo tik “Facebooke” su pavogtomis nuotraukomis. Mikroautobusas taip ir neatvyko. Normalios kompanijos kartais prašo dalinio avanso, bet ne šimto procentų prieš užkrovimą. Tikrink atsiliepimus, bet žinok, kad jie perkami. Pasitikėk intuicija.

Kodėl apie tą pačią įmonę atsiliepimai tokie skirtingi?

Nes verslas netvarkingas. Puikus pristatymas – klientas tyli. Viena sugadinta dėžė – įsiplieskia pyktis ir viena žvaigždutė. Be to, konkurentai kartais rašo šmeižikiškus komentarus. Mačiau, kaip sąžiningas mažas vežėjas be priežasties gavo penkis velnius iš šviežių paskyrų. O blogos įmonės perka dešimt puikių atsiliepimų už eurą. Imk viską šaukšteliu druskos. Paklausk lietuvių grupių emigrantų – ten žmonės kartais per daug atviri, bet tikri.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju, jei turiu daug daiktų?

Techniškai kai kurie mikroautobusai turi keleivines vietas, bet čia jau ne “siuntų pristatymo”, o “perkraustymo” paslauga. Kaina visai kitokia. Dėl vizų, draudimų, atsakomybės – baisus galvos skausmas. Dažniausiai atsakymas bus “ne”, nebent specialiai tariates perkraustymą. Nemanyk, kad gali atsisėsti šalia dėžių už penkiasdešimt eurų. Tai ne autobusas į Palangą. Rinkis kitą transportą sau, jei reikia keliauti.

Ar mikroautobusas yra saugesnis nei pašto tarnybos padėkla?

Kitos rizikos. Paštas pameta sandėliuose, mikroautobuso vaikinai… na, ten mažiau rankų liečia tavo dėžę, mažiau perkrovimų. Bet mašina gali pakliūti į avariją, gal pakenkti drėgmė jei prakiuro sandarinimas. Mano galva, keistų, didelių, ne standartinių daiktų transportavimui mikroautobusas geriau. Mažam vokui – paštas visai ok. Tavo mamos puodelių kolekcijai į Bristolį – tikrai mikroautobusas. Tik pakavimas turi būti karinis.

Ką daryti, jei siunta atvyko pažeista?

Fotografuok iš karto. Prieš atidarinėdamas, atidarinėjęs. Skambink kompanijai tą pačią dieną, ne kitą savaitę. Dauguma turi dvidešimt keturių–keturiasdešimt aštuonių valandų limitą pretenzijoms. Jei pasirašei “gauta tvarkingai” nepasižiūrėjęs – velnias, tada jau nieko nepadarysi. Visada sakau: tikrink prie vairuotojo, jei įmanoma. Nepatogu? Taip. Būtina? Irgi taip. Vieną kartą klientas atidarė po dviejų dienų – tenka pripažinti, tada jau jo problema.

Apie grįžtančius reisus ir paskutinius patarimus

Ar galima siųsti daiktus atgal iš Anglijos į Lietuvą tokiu būdu?

Taip, vadinamieji “atgaliniai kroviniai.” Mikroautobusai retai grįžta tušti – atsiveža “Amazon” grąžinimus, asmeninius daiktus, baldus. Kainos panašios, kartais pigiau jei laisva vieta ir laukia užsakymo. Bet terminai mažiau lankstūs – išvažiuoja, kai susirenka arba kai vairuotojas turi važiuoti. Jei reikia konkrečios datos, gali tekti mokėti už dedikuotą reisą. Kitaip palauksi savaitę ar dvi. Būna ir taip, kad ta kryptis užtrunka daugiau laiko nei norėtumėsi.

Anglijos krypties siuntų pristatymas mikroautobusais greitai yra realus dalykas, bet ne stebuklas. Rinkitės vežėją ne pagal gražiausią svetainę, o pagal tai, ar jie atsako į klausimus, ar paaiškina rizikas, ar turi ką parodyti. Neprisispauskite ant kainos – geriau sumokėti truputį daugiau ir miegoti ramiai. Pasiruoškite daiktus kaip žmogus, kuris supranta, kelyje bus duobžių. Sėkmės siunčiant – o jei kas, skambinkite keliems, palyginkite, ir pasitikėkite savo nuojauta.