Visiškas kelionės į Vokietiją mikroautobusu planavimo ir išvykimo vadovas

Vokietija – viena populiariausių kryptų ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui. Lietuviai čia vyksta lankyti giminių, pasidomoti vokiška kultūra arba tiesiog pasimėgauti kokybiškais automagistralėmis. Kaip žmogus, kuris tarptautinių pervežimų srityje dirbu jau virš dviejų dešimtmečių, galiu pasakyti viena: sėkminga kelionė prasideda ne tada, kai užsivedi variklį, o dar kelias savaites iki to. Planuoti kelionę į Vokietiją mikroautobusu – tai ne tik maršruto brėžimas žemėlapyje. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis dėmesio techninei būklei, teisiniams niuansams ir žmogiškiesiems ištekliams.

Mikroautobuso pasirinkimas suteikia laisvės – keliaujate savo ritmu, turite patogią erdves keleiviams ir bagažui. Tačiau Didžiosios Britanijos ar Vokietijos keliai turi savo specifiką, o nežinojimas gali brangiai kainuoti. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir padėsiu Jums sudaryti tokį planą, kad kelionė ne tik įvyktų sklandžiai, bet ir nekeliatų nereikalingų rūpesčių. Mes aptarsime viską nuo dokumentų tikrinimo iki patogaus išvykimo ryto organizavimo.

Svarbu suprasti, kad mikroautobuso vairavimas užsienyje skiriasi nuo paprasto automobilio. Čia svarbu ne tik tai, kaip vairuoji, bet ir tai, kaip paruošei savo transporto priemonę bei keleivius. Štai išsami instrukcija, kaip tai padaryti profesionaliai.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi keliaujant į Vokietiją mikroautobusu?

Tai vias svarbiausias klausimas, dėl kurio dažniausiai kyla problemų pasienio punktuose. Esu matęs daug situacijų, kai grupės pasiliekdavo sienoje dėl vieno trūkstančio lapo. Pirmiausia, reikalingi vairuotojo dokumentai: galiojantis vairuotojo pažymėjimas (jei turite seną tipo knygutę, rekomenduoju pasidaryti tarptautinį pažymėjimą, nors ES šalyse nėra būtinas, bet tai palengvina gyvenimą susidūrus su pareigūnais), ir asmens tapatybės dokumentas (pasas arba ID kortelė).

Taip pat būtina transporto priemonės techninė apžiūra (TA) – ji privalo būti galiojanti visos kelionės metu. Negalima vykti su TA, baigiančia kelionės dieną – vokiškai "kein Zentimeter Toleranz". Dar vienas esminis dalykas – civilinės atsakomybės draudimas (Žaliasis kortelė arba "Green Card"). Nors dauguma draudikų duoda šias kortele elektroniniu būdu, fizinis atspausdintas lapas visada yra saugesnis variantas, ypač kai keliaujate per kitas šalis (pvz., Lenkiją).

Jei mikroautobusu keliaujate komerciniu tikslu (pvz., už pinigus vežate keleivius), Jums reikės licencijų ir tarptautinių kelionių lapų. Jei tai nuosavas mikroautobulas ir keliaujate savo reikalais (pvz., futbolo komanda ar šeimos šventė), tokio reikalavimo nėra, tačiau verta turėti raštišką įgaliojimą iš įmonės arba savininko, kad Jums teisėtai pavesta vairuoti šį mikroautobusą. Tai išvengs nesusipratimų dėl transporto priemonės savininkystės.

2. Ar reikia specialios vairuotojo kategorijos mikroautobusu, ir kuo svarbi svarbiausia taisyklė?

Tai klasikinis klausimas, kuriuo dažnai užduoda jauni vairuotojai. Pagrindinė taisyklė vokiškai vadinama "Mietwagen-Regelung" arba nuomos taisykle. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, jei mikroautobuso bendroji leistina masė neviršija 3,5 tonos, ir jis turi ne daugiau kaip 9 sėdimas vietas (vairuotojo neįskaitant), jį galima vairuoti turint tiesiog "B" kategoriją.

Tačiau čia yra vienas "pavojingas" momentas, apie kurį dažnai pamirštama. Jei į mikroautobusą įdedama daug bagažo, ir jo masė viršija 3,5 tonas (dažnai 9 vietų mikroautobusai neturi didelės rezervos), automatiškai privaloma turėti "D1" (jei iki 16 keleivių) arba "D" kategoriją. Vokietijos policija yra labai griežta dėl svorio. Jei Jūsų mikroautobuso techniniame passe parašyta 3500 kg, o svėrimo aikštelėje rodo 3520 kg – Jums gali būti skirta didelė bauda, o be "D" kategorijos vairuotojas gali būti nušalintas nuo vairo. Todėl prieš išvykstant būtinai pasikalbėkite su savo techniku arba nuvairuokite ant svarstyklių ir užtikrinkite, esate saugioje zonoje su "B" kategorija.

3. Kaip teisingai suplanuoti maršrutą, kad būtų vengiama spūsčių ir uždarų kelių?

Maršruto planavimas šiandien yra daugiau nei tik "Google Maps" įvedimas. Per savo 20 metų patirtį išmokau, kad reikia turėti atsarginius planų. Vokietijoje dažnai vyksta automagistralių (Autobahn) remonto darbai, todėl eismo apribojimai yra įprasti dalykas.

Rekomenduoju naudotis specialiomis aplikacijomis, skirtom sunkvežimiams ir mikroautobusams (pvz., "TruckMap" arba "TomTom GO Navigation" su sunkvežimių nustatymais). Jos rodo, kuriuose ruožuose yra apribojimai pagal transporto priemonės aukštį arba svorį. Niekada neplanuokite pernelyg ilgos etapų – optimalus nuovargio mažinimas yra raktas. Jei keliaujate iš Lietuvos, tai apie 1200–1400 km kelias. Mano praktika rodo, kad geriausia tai padaryti per dvi dienas su pernakvojimu viduryje (pvz., Lenkijoje), o ne stumtis viena diena, nes pavargęs vairuotojas yra pavojingiau nei blogas kelyje.

Taip pat atkreipkite dėmesį į "Umweltzone" – aplinkosaugos zonas. Didžiuosiuose Vokietijos miestuose (Berlynas, Miunchenas, Homburgas, Kelnas) neįsileidžiami transporto priemonės be specialios žaliosios spalvos lipduko (Umweltplakette). Jei Jūsų maršrutas eina per miesto centrą, šis lipdukas yra privalomas. Jo įsigijimas Lietuvoje arba pirmoje degalinėje Vokietijoje yra būtinas žingsnis.

4. Kokie yra mokesčiai Vokietijos keliuose, ir kaip juos apmokėti?

Geras žinios: jei Jūsų mikroautobuso masė neviršija 3,5 tonos, Jums nereikia mokėti kelių mokesčio (Maut) už važiavimą Vokietijos automagistralėmis. Tai viena iš priežasčių, kodėl Vokietija patinka mikroautobuso vairuotojams. Tačiau čia yra vienas "bet". Kai kurie tuneliai arba specifiniai tiltai (pvz., Herreno tunelis netoli Miuncheno) gali turėti atskirus mokesčius. Juos galima sumokėti kortele arba grynaisiais pinigais vietoje.

Jei Jūsų transporto priemonės masė viršija 3,5 tonas (kas būna dėl sunkesnių šasių mikroautobusų), tuomet Jums būtina turėti "MAUT" įrangą – on-board unit (OBU), kuris automatiškai registruoja nuvažiuotą atstumą ir nuskaito mokesčius. Be to, reikės mokėti mokesčius Lenkijoje (viaTOLL) ir, jei keliaujate per Čekiją arba Austriją, ten taip pat reikalingi vinjetės arba mokami mokesčiai. Nepamirškite, kad Lenkijoje mokesčiai taikomi visiems transporto priemonėms, viršijantiems 3,5 t, o Vokietijoje tik sunkiesiems. Vengiant nesusipratimų, prieš išvykstant patikrinkite Jūsų mikroautobulo techninį pasą dėl tikslios masės.

5. Kokios yra techninės reikalavimai transporto priemonei prieš išvykstant?

Techninė būklė – tai ne tik saugumo, bet ir pinigų klausimas. Vokietijos policijos reidai dažnai tikrina būtent techninę pusę. Pirmiausia – padangos. Jei keliaujate žiemą (nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 10 d., o taip pat esant žiemos sąlygoms), privalomos žieminės padangos. Jos turi turėti ne mažiau kaip 4 mm protektoriao gylį (Vokietijoje reikalavimas griežtesnis nei Lietuvoje, kur 3 mm). Vasarą nenaudokite žieminės padangos, nes tai taip pat gali būti baudžiama, jei jos nebeatitinka saugumo standartų.

Antra – žibintai. Vokietijoje yra griežtai draudžiama vairuoti su degančiais arba net veikiančiais, bet nereguliuotais žibintais. Prieš išvykstant pasitikrinkite ar visi žibintai šviečia, ar reguliuojamos "šviesos" (nuleidimo galvos). Trečia – pirmosios pagalbos ir trikampis. Vokietijoje privaloma turėti atitinkančią standartą pirmosios pagalbos aptvarką ir atspindėtį trikampį. Nors tai atrodo smulkmena, griežti pareigūnai gali nubausti už jo nebuvimą arba netinkamą būklę.

6. Kaip organizuoti vairuotojo darbo laiką ir poilsį, kad būtų laikomasi taisyklių?

Dauguma mikroautobusų, kuriuos vairuoja "B" kategorijos vairuotojai, nėra įrengti tachografais. Tačiau tai nereiškia, kad vairuotojas gali vairuoti be perstojo. Vairuotojo nuovargis yra didžiausia pavojų šaltinis. Profesionaliame pervežime laikomės taisyklės: po 4,5 valandų vairavimo būtinas bent 45 minučių pertrauka. Galima ją padalinti į 15 minučių ir 30 minučių, bet ne mažiau. Po 9 valandų vairavimo per parą būtina 11 valandų nepalaužiamo poilsio.

Jei kelionę atlieka du vairuotojai, tai žymiai palengvina situaciją, tačiau ir tada reikia tiksliai planuoti, kas ir kada sėda prie vairo. Mano patarimas: neskubėkite. Geriau praleisti valandą degalinėje, papietauti ir pailsėti, nei vėluoti į paskirties vietą dėl avarijos ar sustojimo policijai. Vokietijos degalinės (pvz., "Tank & Rast" ar "Autohof") yra labai gerai įrengtos, ten yra dušai, restoranai ir poilsios zonos, todėl poilsis gali būti malonus.

7. Ką daryti su bagažu, jo svoriu ir tvirtinimu?

Bagažo tvarkymas mikroautobuse yra kritiškas dalykas dėl stabilumo. Esu matęs, kaip netvarkingai supakutas bagažas sukelia mikroautobuso svyravimą greitokose trasose. Visada laikytės taisyklės: sunkiausius daiktus reikia padėti žemiau ir kuo arčiau ašies, tarp ratų. Lengvi daiktai (knygos, drabužiai) gali eiti viršuje.

Jei turite daug bagažo, svarbu, kad jis neblokuotų išėjimo iš mikroautobuso ir neviršytų leidžiamo svorio. Jei bagažo per daug, verta galvoti apie priekabą (jei techniniu požiūriu leidžiama). Taip pat būtina tvirtinti bagažą, kad jis nejudėtų staigaus stabdymo metu. Nenaudojamos dirbtuvės, kurios gali nukristi ant keleivių, yra draudžiamos. Užblokuotas vaizdas į galinius veidrodžius taip pat yra pažeidimas, todėl bagažas neturi užkliūti vairuotojo matomumui.

8. Kaip pasiruošti degalų kainoms ir kur geriausia degti?

Degalų kainos Vokietijoje yra aukštesnės nei Lietuvoje, tačiau jos gali smarkiai skirtis priklausomai nuo regiono. Automagistralėse esančios degalinės ("Autohof" ar "Raststätte") dažnai brangesnės už mažesnius kaimo miestelius degalines. Tačiau nenuokrykite toli nuo magistralės tik taip siekdami sutaupyti 5 centus už litrą – Jūs prarasite laiką ir, reikia pripažinti, kuro sąnaudos.

Mano patarimas: naudokite aplikacijas, rodančias degalų kainas realiu laiku (pvz., "Tanken"). Jei keliaujate per Lenkiją, degus ten yra žymiai pigiau. Svarbu: Vokietijoje dažnai degalinėse yra "Maut" stovėjimo aikštelės sunkvežimiams, kurios mokamos, tačiau keleiviniam mikroautobusui (iki 3,5 t) paprastai galima stovėti nemokamai trumpam laikui (30 min) deginant kuro. Tačiau už ilgesnį stovėjimą ten reikia sumokėti. Planuokite deginimą taip, kad derėtų su maisto ir poilsio pertraukėmis.

9. Kokios yra specifinės vairavimo Vokietijoje taisyklės, apie kurias reikia žinoti?

Vokietija žymi savo "Autobahn" – automagistralėmis, kuriose vietomis nėra greičio apribojimo. Tačiau tai nereiškia, kad galima važiuoti kaip nori. Rekomenduojamas greitis yra 130 km/h. Jei įvyksta avarija važiuojant greičiau, draudimo kompanija gali sumažinti išmoką. Be to, daugumoje ruožų greitis vis tiek apribotas (120 arba 100 km/h). Visada laikykitės greičio ribojimo ženklų.

Kita svarbi taisyklė – "Rechtsfahrgebot". Vokietijoje privaloma važiuoti dešiniaja juosta, o kairiąją naudoti tik lenkiant. Važiavimas kairiajuoju juosta be lenkimo (net jei ten nieko nėra) yra draudžiamas ir baudžiamas. Taip labai griežtai tikrinama. Taip pat atkreipkite dėmesį į "Stop" ženklus – Vokietijoje jie reiškia visišką sustojimą. Net jei matote, kad kelyje nieko nėra, ratai turi sustoti. Policija to gali netikrinti, tačiau tai saugumo kultūros dalis, kurios verta laikytis.

10. Kaip turėtų atrodyti idealus išvykimo rytas?

Idealus išvykimas prasideda ne ryte, o vakare. Paskutinę išvykimo dieną patikrinkite orus, maršrutą ir degalų kainas. Ryte būtinai atvykite prie mikroautobuso bent 30–40 minučių prieš planuojamą išvykimą. Pirmiausia pasidarykite "įėjimo ratą" – apžiūrėkite, ar nėra padangose pažeidimų, ar nutekėjo tepalai (po mikroautobusu gali būti dėmės).

Tada įsitikinkite, ar visi keleiviai atvyko laiku (nepamirškite, kad grupės dažnai vėluoja). Įsitikrinkite, kad visi prisegti saugos diržais (Vokietijoje tai griežtai tikrinama, baudos už neprisegtą diržą yra didelės). Iš anksto nustatykite navigaciją ir, jei įmanoma, įsijunkite "Traffic" režimą, kad išvengtumėte spūsčių. Ir svarbiausia – neskubėkite. Ramus ir pasiruošęs vairuotojas – tai pusė sėkmingos kelionės.

Išvada

Kelionė į Vokietiją mikroautobusu gali būti puiki patirtis, jei ji parengta atsakingai.