Svarbi informacija planuojant kelionę į Vokietiją mikroautobusu: Visiškas vadovas

Vokietija – tai viena pagrindinių krypčių ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui bei asmeniniams reikalams Lietuvos vairuotojams. Šalis žymi savo puikia kelių infrastruktūra, tačiau ir griežtais eismo taisyklių laikymosi reikalavimais. Kelionė mikroautobusu, kurio keleivių skaičius svyruoja nuo 9 iki 17 ar daugiau, turi savų niuansų, kurie skiriasi nuo paprasto automobilio vairavimo. Ilgametė patirtis tarptautinių pervežimų srityje mokė viena: pagrindinė sėkmės dalis ne tik vairavimo įgūdžiuose, bet ir išankstiniame pasiruošime. Ignoruojant techninius ar teisinius reikalavimus, kelionė gali baigtis neplanuotomis staigiomis išlaidomis, o dar blogiau – teisiniais sankcijomis.

Šiame straipsnyje mes sužinosime, į ką būtina atsižvelgti renkantis kelią, kokius dokumentus reikia turėti po ranka ir kaip išvengti dažniausių klaidų, kurias daro net patyrę vairuotojai kirtoje su Vokietijos pareigūnais. Nors ši šalis priklauso Europos Sąjungai ir Schengen erdvei, vietinės taisyklės, ypač susijusios su sunkesniais transporto priemonių tipais, gali būti netikėtai griežtos.

Įvadas

Planuojant kelionę mikroautobusu į Vokietiją, reikia suprasti, kad čia nebevyksta tas pats „laisvės“ režimas, kurį mes kartais įsivaizduojame važiuodami Lietuvos keliais. Vokietijos kelių policija (Autobahnpolizei) yra gerai aprūpinta technologijomis ir turi didelius įgaliojimus sustabdyti ir patikrinti bet kurį įtartiną transporto priemonę. Mikroautobusai Vokietijoje dažnai yra priskiriami prie „komercinio“ arba „lengvojo komercinio“ transporto kategorijos, todėl jiems taikomi griežtesni greičio, techninio buvimo ir aplinkos apsaugos reikalavimai.

Visų pirma, svarbu suprasti transporto priemonės klasifikaciją. Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos arba jis yra pritaikytas vežti daugiau kaip 9 žmones (įskaitant vairuotoją), jis gali patekti į kitą mokesčių ir leidimų sistemą. Be to, Vokietija yra labai jautri aplinkos klausimais, todėl įvairios aplinkosaugos zonos (Umweltzone) miestuose gali tapti tikra nenumatyta kliūtimi net ir trumpam sustojimui.

Šio straipsnio tikslas – suteikti jums pilną informacinį skydą, kuris padės išvengti nepageidaujamų nuotolių. Mes aptarsime dokumentus, techninius reikalavimus, greičio limitus, kuriuos dažnai pamiršta, bei specifinius Vokietijos kelionių niuansus, susijusius su degalų kainomis, poilsiu ir saugumu.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sauje, važiuojant į Vokietiją mikroautobusu?

Tai vienas svarbiausių klausimų, nes dokumentų trūkumas – dažniausia paaiškinimas, kodėl kelionė baigiasi pakeliui. Būtina turėti galiojančius vairuotojo pažymėjimus (jeigu jis išduotas ne lotyniškais rašmenimis, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, tačiau Lietuvos pažymėjimai tinka). Transporto priemonės registracijos sertifikatas (techninė pasas) turi būti originalas. Nepamirškite draudimo „Žaliosios kortelės“ – ji yra pagrindinis įrodymas, kad transporto priemonė yra apdrausta civilinės atsakomybės draudimu užsienyje.

Jei mikroautobuso masė viršija 2,8 tonos (priklausomai nuo specifikos), gali reikėti sunkvežimio vairuotojo darbo laiko apskaitos įrenginio (tachografo) duomenų atspausdinimų paskutinių 28 dienų laikotarpiui. Taip pat būtina turėti galiojančią techninės apžiūros žymę. Jeigu keliaujate komerciniais tikslais (pvz., vežate keleivius už pinigus), būtina turėti licenciją ir kelionių lapus (Waybills), jei tai reikalaujama sutartyje arba įstatymų.

2. Ar reikia specialios vairuotojo kategorijos, norint vairuoti didelį mikroautobusą (pvz., 9 vietų ir daugiau)?

Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, situacija šiek tiek skiriasi priklausomai nuo sėdimų vietų skaičiaus ir transporto priemonės leidžiamosios masės. Jeigu mikroautobusas turi nuo 9 iki 16 sėdimų vietų (įskaitant vairuotoją) ir jo masė neviršija 3,5 tonos, dažniausiai pakanka „B“ kategorijos, jeigu vairuotojas yra pasiekęs 21 metų amžių ir turi vairavimo stažą bent 2 metai (taisyklės gali keistis, todėl visada verta patikrinti galiojančius įstatymus). Tačiau jeigu vietų yra daugiau arba masė viršija 3,5 t, būtina „D1“ arba „D“ kategorija.

Vokietijoje šios taisyklės taikomos griežtai. Jeigu sustabdys jus policija ir paaiškės, kad trūksta teisingos kategorijos, ne tik gausite didelį baudą, bet ir transporto priemonė bus likviduojama vietoje (uždrausta ją toliau vairuoti). Tai reiškia, kad turėsite skambinti pagalbai ir ieškoti legalaus vairuotojo, kas gali užtrukti dienomis. Todėl prieš kelionę patikrinkite savo pažymėjime esančias kategorijas ir jas suderinkite su techniniu transporto priemonės passe nurodytais duomenimis.

3. Kas yra „Umweltplakette“ (aplinkosaugos ženklelis) ir ar jis būtinas mano mikroautobusui?

„Umweltplakette“ – tai specialus lipdukas, rodantis transporto priemonės išmetamųjų teršalų klasę (žalias, geltonas arba raudonas). Vokietijos miestuose yra įvestos aplinkosaugos zonos (Umweltzone), į kurias galima važiuoti tik su šiuo ženkleliu. Beveik visi didieji miestai (Berlynas, Miunchenas, Hamburgas, Kelnas ir kt.) turi tokias zonas, o jose užvažiavimas be ženklelio baigiasi 80 eurų bauda.

Mikroautobusams, kurie yra registruoti kaip keleiviniai (M1 klasė), dažniausiai reikalingas žalias ženklelis, jeigu automobilis atitinka Euro 4 ir aukštesnius standartus. Vis dėlto, jeigu mikroautobusas yra registruotas kaip krovininis (N1), taisyklės gali būti griežtesnės. Ženklelį galima įsigyti internetu (pvz., „TÜV“ arba „DEKRA“ svetainėse) arba fiziniuose paštuose Vokietijoje. Pirkdami nurodykite tikslų transporto priemonės registracijos numerį (VIN kodą). Ženklelis turi būti kabinamas ant priekinio stiklo vidinėje pusėje, dešinėje arba kairėje pusėje, tačiau ne trukdydamas vairuotojo regos laukui.

4. Ar mikroautobusai turi mokėti kelių mokesčius Vokietijoje (vignettes ar mokesčiai už sunkesnius automobilius)?

Vokietijoje, skirtingai nei Austrijoje ar Šveicarijoje, nėra bendrosios automobilių vignettės systemos. Asmeniniai automobiliai (iki 3,5 t) gali važiuoti autostradomis (Autobahn) nemokamai. Tačiau situacija pasikeičia, kai kalbame apie sunkesnius mikroautobusus.

Jei jūsų mikroautobuso leidžiamoji masė viršija 3,5 tonas, jis laikomas sunkvežimiu ir privalo mokėti kelių mokesčius (Lkw-Maut). Tam reikia turėti specialų įrenginį (On-Board Unit – OBU), kuris automatiškai užskaityja mokesčį. Jeigu tokio įrenginio nėra, mokesčį reikia apmokėti rankiniu būdu per „Toll Collect“ terminalus arba internetu prieš įvažiuojant į autostradą. Jeigu mikroautobuso masė mažesnė nei 3,5 t, bet jis yra naudojamas komerciniais tikslais (pvz., nuoma), visada verta patikrinti, ar jis nebuvo techniniu būdu perdarytas taip, kad priskiriamas prie mokesčius mokančių transporto priemonių. Nepamirškite, kad kai kurie tiltai ir tuneliai (pvz., pasienyje arba dideliuose miestuose) gali turėti atskirus mokesčius net ir lengvesniems automobiliams.

5. Kokie greičio apribojimai galioja Vokietijoje mikroautobusams?

Tai viena pavojingiausių sričių, nes daugelis klaidingai mano, kad Vokietijoje galima važiuoti tiek, kiek leidžia automobilis. Deja, tai taikoma tik dalimi asmeniniams automobiliams, ir tai nėra absoliuti taisyklė. Mikroautobusams, netgi iki 3,5 t, taikomi griežtesni apribojimai.

Miestuose greitis dažniausiai apribotas 50 km/h, o gyvenamuosiuose rajonuose – 30 km/h. Užmiestyje greitis negali viršyti 100 km/h (dėl greičio matavimo įrenginių ribojimo techninių galimybių arba įstatymų). Autostradose (Autobahn) rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, tačiau jeigu mikroautobusas yra sunkesnis nei 3,5 t, jo greitis yra griežtai ribojamas 80 km/h (jeigu nėra įrengtų specialių greičio limitatorių, leidžiančių 90 km/h). Net jei matote tuščią kelią ir norite pasileisti, atminkite: jeigu transporto priemonės masė viršija 2,8 t, ji dažnai priskiriama prie lėtesniųjų transporto priemonių, ir viršijus 100 km/h gresia didelės baudos bei taškai pažymėjime.

6. Kokie yra reikalavimai dėl žiemos padangų ir avarinio stopo signalo?

Vokietijoje „situacinė žiemos padangų prievolė“ (situative Winterreifenpflicht) galioja nuo spalio iki balandžio, tačiau tai nereiškia, kad kitu metu negali būti sniego. Taisyklė paprasta: jeigu kelyje yra sniego, ledo, šlapdros (šlapia ir slypi), transporto priemonė turi būti apsirengusi žieminėmis padangomis. Mikroautobusui, kurio masė viršija 2,8 t, reikalavimai gali būti griežtesni (M+S žymėjimas privalomas). Bauda už važiavimą be tinkamų padangų tokiose sąlygose siekia 60 eurų, o jei dėl to trukdomas eismas – dar didesnė.

Kas dėl avarinio stopo signalo (triukšmo švytuoklės)? Vokietijoje nėra privaloma turėti švytuoklę, tačiau visiškai privaloma turėti avarinę šviesą (švyturėlį) ir atspindėtųjų liemenų kiekvienam keleiviui (jei išeisite iš automobilio autostradoje). Be to, mikroautobuse turi būti pirmosios pagalbos apdanga (Verbandskasten), kuri turi būti hermetiška ir negaliojusi data pasibaigusi.

7. Kaip elgtis su degalais Vokietijoje? Ar verta jų imti Lietuvoje?

Degalų kainos Vokietijoje paprastai yra šiek tiek aukštesnės nei Lietuvoje, tačiau skirtumas nėra toks didelis, kad vertėtų kelti papildomus kanoistus su degalais, kas saugumo sumetimais yra griežtai draudžiama. Vokietijoje degalinių tinklas (Tankstellen) yra išvystytas puikiai. Autostradose degalinės yra kas 20–50 km, tačiau jos brangesnės. Jeigu norite sutaupyti, verta važiuoti į miesto degalines (pvz., „Aral“, „Shell“, „Esso“ arba pigesnes „HEM“, „Freie“).

Mikroautobusams, dažnai turintiems dyzelinius variklius, svarbu atkreipti dėmesį į „AdBlue“ priemonę. Jeigu jūsų automobilis ja varomas, užtikrinkite, kad bako lygis nebus kritiškai mažas, nes Vokietijoje ne visose degalinėse yra AdBlue atsiskleidimo žarnelių sunkesniems transporto priemonėms. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad degalinėse dažnai būna automobilių plovimo paslaugos, kurios yra brangios, tačiau labai kokybiškos – jeigu turite laiko, tai puikus būdas atšvęsti automobilį po ilgos kelionės.

8. Ar galima sustoti bet kur autostradoje poilsiui?

Absoliučiai ne. Vokietijos autostradose (Autobahn) sustoti uždrausta, išskyrus avarinę situaciją. Poilsiui skirtos specialios zonos – „Raststätte“ (su restoranais ir parduotuvėmis) bei „Rasthof“ (paprastesnės, tik su tualetais ir automatais). Taip pat yra „Parkplatz“ – paprastos aikštelės, kuriose galima sustoti trumpam.

Jeigu mikroautobuseje užsidegs variklio arba techninės būklės indikatorius, privaloma užsidėti avarinę šviesą ir užsidėti liemenę. Išlipti iš automobilio uždrausta, jei tai neįmanoma saugiai (pvz., esant užtvaros už autostrados). Už neteisėtą sustojimą autostradoje gresia baudos nuo 70 eurų, o jei tai sukelia pavojų – baudos gali siekti kelis šimtus eurų, ir gali būti atimtas vairuotojo pažymėjimas vietoje. Jeigu pastebėjote, kad pradeda trūkti degalų, važiuokite iki artimiausios degalinės, o ne stabdykite pakelės – tai laikoma neatsakingumu.

9. Kokie yra alkoholio tolerancijos reikalavimai vairuotojams Vokietijoje?

Vokietijoje leidžiamas maksimalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,5 promilės. Tai panašu kaip ir Lietuvoje. Tačiau jeigu vairuotojas yra jaunesnis nei 21 metai arba jis turi „pradedančiojo“ statusą (Probeführerschein), riba yra 0,0 promilės.

Čia svarbu paminėti niuansą, susijusį su mikroautobusais. Jeigu kelionė vyksta komerciniais pagrindais (pvz., turistinė kelionė, kurią organizuoja kelionių agentūra), vairuotojas gali būti laikomas profesionaliu vairuotoju, ir jam taikomos griežtesnės taisyklės. Profesionaliems vairuotojams dažnai taikoma 0,0 promilės riba darbo metu.