Saugus keliavimas mikroautobusu į Vokietiją – naudingi patarimai

Kelionė mikroautobusu į Vokietiją yra dažnai pasirenkama ne tik dėl ekonomiškumo, bet ir dėl komforto bei galimybės keliauti grupėje. Vokietija, kaip viena svarbiausių Europos transporto krypčių, vilioja verslininkus, turistus ir taip pat tuos, kurie keliauja dėl asmeninių reikalų. Tačiau, turint daugiau kaip dvidešimt metų patirties tarptautiniame pervežime, galiu drąsiai pasakyti: sėkminga kelionė – tai ne tik įsėdimas į transporto priemonę ir paspaudimas degalo pedalos. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis atidumo, žinių ir, svarbiausia, pasiruošimo.

Kai kalbame apie mikroautobusų nuomą arba kelionę savo transportu, rizikų faktoriai didėja, palyginti su paprastu automobiliu. Mikroautobusas yra didesnis, sunkesnis, jo elgsena kelyje skiriasi, o orentaciją Vokietijoje nulemia ne tik geros kokybės keliai, bet ir griežti eismo taisyklių reikalavimai bei kultūra. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo sukaupta patirtimi, kad jūsų kelionėtų ne tik būtų sklandi, bet ir visiškai saugi. Mes aptarsime techninį pasiruošimą, teisinius niuansus, vairavimo ypatumus Vokietijos autostradose ir tai, ką daryti kritinėse situacijose. Nors šis tekstas yra orientuotas į klientus, jis taip pat tarnaus kaip tikrasis gidas tiems, kurie nori jausti saugumo užtikrinimą kelyje.

Svarbiausia taisyklė, kurią išmokau per šiuos metus, yra paprasta: geriausias būdas išvengti problemų yra jas numatyti dar prieš jiems susidarant. Todėl, skirdami laiką pasiruošimui, jūs ne tik taupote pinigus, bet ir, kas svarbiau, saugote savo bei keleivių gyvybes. Štai išsamus vadovas, padėsiantis jums susitvarkyti su visais iššūkiais, kuriuos gali padėti kelionė į Vokietiją.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sauose, keliaujant mikroautobusu į Vokietiją?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, ir, deja, dažnai nepaisoma jo iki pat pirmojo policijos sustojimo. Keliaujant tarptautiniais maršrutais, „pasiu“ turinys turi būti tvarkingesnis nei kasdienybėje. Pirmiausia, tai aišku, yra vairuotojo pažymėjimas. Jei kelionė trunka ilgiau arba planuojate vairuoti pagal darbo grafiką, būtina užtikrinti, kad vairuotojas neperviršija leidžiamų vairavimo valandų (nors tai labiau aktualu komerciniams vežėjams, privatūs vairuotojai taip pat turi atidžiai vertinti savo fizinę būklę).

Be to, būtina turėti techninį pasą (Technischer Prüfbericht) ir transporto priemonės registracijos liudijimą. Jei mikroautobusas nėra jūsų nuosavybė (pvz., nuomos būdu), būtina turėti notariškai patvirtintą įgaliotojo raštą arba sutartį, leidžiančią valdyti šį transporto priemonę užsienyje. Nepamirškite „Civilinės atsakomybės“ draudimo poliso (žaliąją kortą) – ji privaloma. Jei keliaujate verslo reikalais, verta turėti ir kvitų už degalus bei apmokėjimų dokumentus, tačiau pagrindas yra dokumentai, patvirtinantys teisę valdyti transportą ir jo techninį tinkamumą.

2. Kaip pasiruošti mikroautobusą kelionei techninės pusės požiūriu?

Techninis pasiruošimas yra pusė sėkmės. Prieš išvykstant į kelionę, kuri gali trukti daugiau nei dešimt valandų viena kryptimi, būtina atlikti „kapitalinę“ tarpsavižiūrę. Pradedame nuo padangų. Jos turi būti ne tik tinkamo sezono (apie žiemos padangų reikalavimus kalbėsime vėliau), bet ir geros būklės. Protektoriaus gylis turi atitikti normas, o oros slėgis – gamintojo rekomendacijas. Nenuvertinkite šansų, kad sena padanga gali sprogti važiuojant 130 km/h greičiu autostradoje – tai ne tik pavojinga, bet ir brangu.

Kitas svarbus aspektas – stabdžiai ir pakaba. Mikroautobusas, apkrautas keleiviais ir bagažu, yra daug sunkesnis nei tuščias. Stabdžių skysčio lygį, stabdžių trinkelės būklę bei amortizatorių darbą reikėtų patikrinti profesionalioje serviso centre. Taip pat neužmirškite patikrinti visų šviesų (darbo šviesos, posūkiai, stabdžių žibintai) bei „dukterinių“ priedų – žibintų valytuvų, kurie Vokietijoje yra būtini lietingą orą. Galiausiai, patikrinkite variklio aušinimo skysčio lygį ir tepalus – variklio perkaitimas autostradoje yra dažna problema, kuri gali apsunkinti kelionę arba ją visiškai sustabdyti.

3. Kokios yra greičio ribos Vokietijoje ir kaip jose neapsisukti?

Legenda apie tai, kad Vokietijoje nėra greičio ribų, yra viena labiausiai klaidinančių turistams. Taip, yra ruožų autostradoje (Autobahn), kur nėra fiksuotos greičio ribos (tik rekomenduojamas 130 km/h greitis), tačiau tai nėra taisyklė visur. Įvežant į gyvenvietes, greitis dažniausiai sumažėja iki 50 km/h, o ties sankryžomis – net iki 30 km/h. Už miesto ribų, keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, greičio riba yra 100 km/h.

Dėl mikroautobusų yra ypatingų niuansų. Jei mikroautobuso maksimali leistina masė viršija 3,5 tonas, greičio ribos gali būti mažesnė (pvz., 80 km/h keliuose už miesto). Tačiau dažniausiai nuomojami mikroautobusai (pvz., 9 vietų) sverbia mažiau, todėl jiems galioja tos pačios taisyklės kaip ir lengviesiems automobiliams. Visgi, mano patarimas: nevairuokite didžiausiu leistinu greičiu, jei nesate įgudęs valdyti sunkesnės transporto priemonės. Vokietijos eismas yra labai dinamiškas, o staigus manevravimas dideliu greičiu gali būti pavojingas.

4. Ar Vokietijoje reikalingos specialios žiemos padangos ir kada?

Žiemos padangų klausimas Vokietijoje yra labai griežtai reguliuojamas. Įstatymas nustato, kad nuo spalio mėnesio iki balandžio pabaigos (t. y. vadinamosiose „žiemos situacijose“) transporto priemonė privalo būti apdovanota žieminėmis padangomis. Kas tai reiškia praktiškai? Jei kelyje yra sniego, ledas, šlapdriba arba net tiesiog temperatūra nukrenta žemiau nulio, o jūs važiuojate su vasarinėmis padangomis, gausite didelį baudą (nuo 60 eurų ir daugiau), o jei sukelsite eismo įvykį – draudimas negalės atlyginti žalos.

Be to, žiemos padangos turi atitikti tam tikrus reikalavimus (turi būti „M+S“ arba „Alpine“ žymėjimas). Aš visada patariu savo klientams nešiotis grandines, ypač jei planuojate važiuoti į pietinę Bavariją arba kalnuotus rajonus, tačiau lygiuose Vokietijos regionuose dažniausiai pakanka kokybiškų žiemos padangų. Naudingi patarimai: nebijokite klausti serviso meistrų apie padangų tinkamumą, nes „pakeltas protektorius“ gali netenkinti Vokietijos pareigūnų.

5. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė ženkla) ir ar ji būtina?

Tai vienas dažniausių nesusipratimų, su kuriuo susiduria vairuotojai pirmą kartą važiuodami į Vokietijos miestus. Daugelyje Vokietijos miestų (tokie kaip Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Frankurtas ir kt.) įvestos „žaliosios zonos“ (Umweltzone). į jas galima važiuoti tik turint specialią ekologinę ženklą (vokietiškai – Feinstaubplakette), kuriama priekiniame stikle.

Šios ženklos kainos nėra didelės (priklausomai nuo miesto, 5–15 eurų), tačiau bauda už jos nebuvimą gali siekti 100 eurų. Mikroautobusams, kaip ir lengviesiems automobiliams, dažniausiai reikalinga žalia (Gelb) geltonė (Gelb) ženkla, priklausomai nuo išmetamųjų dujų standarto (Euro 4, Euro 5, Euro 6). Prieš išvykdami, būtinai sužinokite, ar jūsų maršrutas eina per miesto centrus. Jei taip, šią ženklą reikia įsigyti iš anksto (dažnai parduodama degalinėse, techninėse apžiūros stotyse arba internetu).

6. Kaip elgtis autostradoje (Autobahn)? Kokie yra nerašyti etiketo dalykai?

Vokietijos autostrada yra unikali infrastruktūra, kurioje taisyklės dažnai remiasi ne tiek įstatymais, kiek bendruomeniškumu. Pirmasis ir svarbiausias taisyklė: „dešinė juosta važiavimui, kairė – lenkimui“. Niekada nenaudokite kairės juostos, jei ne lenkiate. Net jei važiuojate 130 km/h, o dešinėje juostoje viskas užstoja, privalote užtikrinti, kad kairėje juostoje važiuojantys greitesni automobiliai galėtų pravažiuoti. Tai ne tik mandagumas, tai reikalavimas, nes „važiavimas kairėje juostoje ir trukdymas“ (Links fahren) baudžiamas.

Kitas svarbus dalykas – lenkimas. Lenkiant Vokietijoje draudžiama naudoti „garso信号ą“ (signalo ragą) ar šviesas. Reikia nusileisti iš toliau, pasirinkti saugų atstumą ir po to grįžti į dešinę juostą. Taip pat verta paminėti „Stau“ – spūstis. Jei matote spūstį, privalote įjungti „avarinius signalus“ dar prieš pat sustodami, kad įspėtumėte vairuotojus už jus. Tai leidžia išvengti grandiniinių smūgių, kurie, deja, Vokietijoje yra dažni.

7. Ką daryti, jei mikroautobuse sugenda ar įvykia avarija?

Niekas nenori galvoti apie blogiausią scenarijų, tačiau būti pasiruošusiam – tai protingumo, ne pesimizmo, ženklas. Jei mikroautobuse sustoja variklis ar įvykta avarija, veiksmai turi būti greiti ir tikslūs. Pirmiausia, įjunkite avarinius signalus ir užsidėkite šviesinę liemenę (ja turi būti aprūpintas kiekvienas keleivis, o ne tik vairuotojas). Po to uždėkite avarinį trikampį atitinkamu atstumu (už miesto – mažiausiai 100 metrų, mieste – 50 metrų).

Jei reikia pagalbos, Vokietijoje galite skambinti pagalbos numeriu 112. Operatoriai dažniausiai kalba angliškai. Jei turite „Allianz“ arba kitą tarptautinę draudimo pagalbos kortelę, skambinkite į jų pagalbos centrą – jie organizuos vilkiką. Svarbu: niekada nepabėkite nuo automobilio, jei tai pavojinga (pvz., intensyviame autostrados eisme). Jei įmanoma, išlipkite per dešines duris (į saugumo zoną, ne į eismo juostą). Prisiminkite, kad mikroautobuso stovėjimas autostradoje yra ekstremalai pavojingu, todėl saugumas yra pirmiausia.

8. Kaip Vokietijoje traktuojamas alkoholis vairuotojams?

Vokietija, nors ir garsėja alumi, turi labai griežtas taisykles vairuotojams. Leidžiamas maksimalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,5 promilės. Tai standartinis normatyvas daugumai vairuotojų. Tačiau jei vairuotojas yra pradedantysis (mažiau nei 2 metai stažo) arba jei jo elgsena kelyje kelia abejonių, riba gali būti nulinė (0,0 promilės).

Mūsų patirtis rodo, kad geriausias pasirinkimas yra visiškai nevartyti alkoholio, jei planuojate vairuoti kitą dieną rytą. Baudos viršijus 0,5 promilės ribą yra griežtos, nuo 500 eurų pradedant, be to, gali būti atimtas vairuotojo pažymėjimas. Be to, jei įvykstate avarija būdamas neblaivus, draudimas nebus mokėti jokių išmokų, o civilinė atsakomybė gali būti baisi. Keliaujant mikroautobusu su keleiviais, atsakomybė dar didesnė, todėl blaivybė – tai ne pasirinkimas, o privalomas reikalavimas.

9. Ar reikia mokėti už važiavimą keliais ar mokesčius už vėdinimą?

Vienas iš patogumų važiuojant į Vokietiją yra tas, kad, skirtingai nei Prancūzijoje ar Italijoje, Vokietijoje nėra mokamų autostradų (mažais automobiliais arba mikroautobusais iki 3,5 t). Tai reiškia, kad nereikia įsigyti jokių vinjetų ar mokėti už kelių ruožus mokėjimo terminaluose. Tačiau tai nereiškia, kad kelionė yra nemokama.

Svarbu atsiminti, jei jūsų kelias eina per kitas šalis, pvz., Lenkiją ar Čekiją. Ten automobiliams ir mikroautobusams gali būti taikomi mokesčiai už važiavimą autostradomis (pvz., Lenkijoje per „viaTOLL“ sistemą arba paprastus mokesčius už vėdinimą). Todėl maršruto planavimas turi apimti ir šių šalių taisyklių patikrinimą. Vokietijoje mokama tik sunkvežimiams (virš 7,5 t), tad standartinis 9 vietų mikroautobusas važiuoja nemokamai. Tačiau kai kurie tiltai arba tuneliai (pvz., kelias į Austrijos kalnus) gali būti mokami, tad pasididžiavimą verta patikrinti GPS programose.

10. Kokios yra taisyklės, susijusios su keleiviais mikroautobuse?

Keliaujant grupe, atsakomybė už keleivių saugumą tenka vairuotojui. Vokietijoje griežtai reikalaujama, kad kiekvienas keleivis būtų įsisegęs saugos diržus. Tai ne tik reikalavimas, bet ir saugumo klausimas – bauda už neįsisegusį keleivį gali būti paskirta vairuotojui, jei jis neįsitikino, kad visi saugūs. Taip pat uždrausta pervežti keleivių daugiau, negu yra sėdimų vietų.

Jei mikroautobuse yra vaikiškos kėdutės, jos turi būti patvirtintos ir tinkamai įrengtos. Svarbu prisiminti, kad keleiviai neturi trukdyti vairuotojui. Didelis triukšmas ar netinkamas elgesys gali nukreipti dėmesį nuo kelio, o tai ypač pavojingu greitame Vokietijos eisme.