Saugus keliavimas mikroautobusu į Vokietiją be jokių problemų: Eksperto vadovo

Įvadas

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena pagrindiniu kryptimi tiek verslo, tiek privačių kelionių atžvilgiu. Kalbant apie krovinių gabenimą, čia viskas aišku: standartai, logistika, terminai. Tačiau kalbant apie keleivinių pervežimų, ypač mikroautobusais, sritį, situacija yra šiek tiek kitokia. Per daugiau nei dvidešimt metų praleistų tarptautinių pervežimų versle esu matęs ne vieną situaciją, kai puikiai prasidėjusi kelionė užstrigdavo ties pirmuoju Lenkijos arba Vokietijos pasienio punktu arba, dar blogiau, ant autostrados su uždegusiu varikliu.

Saugumas kelyje nėra tik apie tai, kad nenukristum nuo kelio. Tai kompleksinė disciplina, apimanti techninį transporto priemonės pasiruošimą, vairuotojo psichologinę būklę, teisinių niuansų išmanymą ir gebėjimą numatyti potencialias rizikas. Kelionė mikroautobusu į Vokietiją gali būti maloni patirtis, kurią prisiminsite dėl patogumo ir greičio, tačiau ji taip pat gali tapti tikru košmaru, jeigu ignoruojami pagrindiniai reikalavimai.

Šiame straipsnyje nenukelsiu į sausus įstatymų straipsnius. Vietoj to, pasidalinsiu praktine patirtimi ir žiniomis, kurios, kaip tikiu, padės jums suprasti, kaip užtikrinti, kad Jūsų kelionė į Vokietiją vyktų sklandžiai, saugiai ir be jokių nereikalingų rūpesčių. Nesvarbu, ar planuojate nuomoti mikroautobusą su vairuotoju, ar važiuojate savo transporto priemone, šie principiai yra universali ir būtini.

Šiuolaikinės logistikos pasaulyje, kai greitis dažnai lenkia saugumą, mano filosofija liko nepakitusi: geriau atvykti valandą vėliau, bet saugiai, nei neišvykti visai. Žemiau išdėstytuose atsakymuose į dažniausiai užduodamus klausimus rasite visą reikalingą informaciją, kuri padės išvengti tipiškų klaidų ir mėgintis keliauti ramiai.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius techninius reikalavimus turi tenkinti mikroautobusas, kad kelionė į Vokietiją būtų saugi?

Techninė būklė yra pagrindas. Prieš išvykstant į Vokietiją, mikroautobusas turi būti ne tik „važiuojantis“, bet ir idealiai techninės būklės. Vokietijoje kelių policija yra labai griežta ir techniškai apmokyta, o jų tikrinimai gali būti netikėti. Pirmiausia, padangos. Jeigu kelionė vyksta žiemos periodą (nuo spalio 1 d. iki balandžio 4 d.), Vokietijoje privalomos būti žieminės padangos visais ratais. Jų protektoriaus gylis turi būti ne mažiau kaip 4 mm (nors Lietuvoje dažnai tenkina 3 mm, Vokietijoje reikalavimas griežtesnis). Vasarą nereikia tiksliai nurodyti padangų rūšies, tačiau jos turi būti be giliai įtrūkimų ir pradėjusios „išsiskirti“ gumos.

Antra, stabdžių sistema. Mikroautobusas, dažniausiai vežantis 8-9 keleivius, yra daug sunkesnis už įprastą automobilį, todėl stabdžiai turi veikti 100 procentų efektyviai. Patariu prieš kelionę atlikti pilną techninę apžiūrą, ypatingą dėmesį skiriant stabdžių skysčiui, diskams ir kaladėlėms. Trečia, apšvietimas. Visi žibintai turi veikti, o „priekiniai rūko žibintai“ Vokietijoje nėra privalomi, tačiau esant blogam matomumui jie padeda. Taip pat būtina turėti aptarnavimo komplektą: atsarginę padangą (arba remonto komplektą su kompresoriumi, jei leidžia gamintojas), „traukos lyną“, liemenę ir saugos liemenes. Be šių elementų policija gali ne tik nubausti pinigine bauda, bet ir uždrausti toliau važiuoti.

2. Ar reikalingi specialūs vairuotojo pažymėjimai ar dokumentai?

Tai vienas dažniausiai painiojamas klausimų. Viskas priklauso nuo to, kiek sėdynių yra mikroautobuse ir kokiais tikslais jis naudojamas. Jeigu mikroautobuse yra nuo 9 iki 16 vietų įskaitant vairuotoją, ir jis naudojamas komerciniais tikslais (vežami keleiviai už pinigus), vairuotojas privalo turėti ne tik „B“ kategorijos vairuotojo pažymėjimą, bet ir profesionalų vairuotojo kvalifikacinę kortelę (95 kodas), taip pat atitikti vairuotojo darbo ir poilsio laiko reikalavimus (tachografas). Jeigu tai yra 8 vietų (be vairuotojo) ar mažiau mikroautobusas, ir juo naudojasi ne verslo, o tik šeimos ar draugų grupės (pvz., keliaujant į futbolo rungtynes), tuomet pakanka „B“ kategorijos.

Tačiau yra vienas svarbus niuansas. Net jeigu turite „B“ kategoriją, kelionės metu turi su savimi turėti vairuotojo pažymėjimą, techninį pasą (jeigu to reikalauja šalis, bet ES viduje dažniausiai pakanka registracijos liudijimo), galiojantį civilinės atsakomybės draudimą („Žalos kitų asmenų turtui draudimo“ polisas užsienyje) asmens dokumentą. Jeigu kelionė yra komercinė, būtinas ir tarptautinio keleivinio pervežimo leidimas (Licencija). Be šių dokumentų, Vokietijos pareigūnai gali transporto priemonę konfiskuoti, o tai reiškia ne tik baudą, bet ir galvos skausmą grįžtant namo. Visada patariu prieš išvykstant patikrinti, ar draudimas galioja Vokietijoje – šiais laikais dauguma „Kasko“ ir „Civilinės“ polisų apima „�alias kortas“, tačiau verta tai patvirtinti.

3. Kaip tinkamai suplanuoti maršrutą, kad išvengtumėt užstrigimų ir streso?

Maršruto planavimas – tai ne tik tikslaus adreso įvedimas į navigaciją. Esu matęs, kaip vairuotojai renkasi trumpiausius kelius per miestelius, kur yra griežti greičio apribojimai, daug „ramstinių“ (liet. siaurų gatvių arba statinių), o galiausiai praranda daugiau laiko nei važiuodami keliu „A“. Kelionė į Vokietiją dažniausiai eina per Lenkiją arba per Lietuvą-Latviją-Estiją ir toliau jūra. Mano patirtis rodo, kad, jeigu kryptis yra į vakarų ar pietų Vokietiją (Berlynas, Miunchenas, Frankfurtas), efektyviausias maršrutas yra per Lenkiją (Via Baltica, S61, A2).

Svarbu atsižvelgti į mokesčius už važiavimą keliais. Lenkijoje dauguma greitųjų kelių yra mokami, todėl reikia turėti paruoštas korteles arba grynusius pinigus (nors daugiau kasų nebėra, reikia įsirašyti „viaTOLL“ sistemą arba naudoti automatinius mokėjimus). Vokietijoje automobiliams iki 3,5 tonos (dauguma mikroautobusų) važiavimas autostradomis (Autobahn) yra nemokamas. Tačiau kai kuriose miestuose įcentuose (pvz., Berlynas, Miunchenas, Hanoveris) yra įvedama „Umweltzone“ – aplinkos apsaugos zona. į ją patekti galima tik su specialiu žaliuojančiu lipduo (Umweltplakette) ant priekinio stiklo. Be šio lipduko įvažiavimas į zoną baigsis 100 eurų bauda. Todėl maršrą planuokite taip, kad išvengtumėte šių zonų, jeigu lipduo neturite, arba užsakykite jį iš anksto.

4. Kaip užtikrinti keleivių saugumą ir komfortą ilgos kelionės metu?

Keleivių saugumas prasideda ne nuo oro pagalvių, o nuo jų elgesio. Ilgos kelionės, ypač į Vokietiją, kur gali trukti 12–14 valandų, sukelia nuovargį. Vairuotojas turi būti autoritetas ir užtikrinti, kad keleiviai nekelia triukšmo, kuris trukdytų koncentruotis. Tačiau kalbant apie fizinį saugumą, visi keleiviai privalo užsisegti saugos diržus. Vokietijoje už neusegtą diržą bauda skiriama kiekvienam keleiviui atskirai, o tai gali smarkiai pakenkti kelionės biudžetui.

Komfortas taip pat įtakoja saugumą. Jeigu keleiviai yra sutalpinti „kaip sardinės“, jie negali judėti, atsiranda kojų tirpimas, kas gali sukelti kraujagyslių problemas. Mikroautobuse, skirtame 8-9 žmonėms, turi būti pakankamai vietos bagažui. Bagažas negali būti dedamas į salono vidų – jis turi būti bagažinėje. Neprifixuotas bagažas avarijos metu tampa mirtinu sviediniu. Be to, svarbu užtikrinti veikiančią ventiliaciją ar oro kondicionierių. Vokietijoje vasarą oras gali pakilti iki 30-30 laipsnių, o be vėdinimo vairuotojas gali užmigti nuo karščio. Žiemą – atvirkščiai, šaltas oras verčia dėvėti striukes, kas riboja judesius. Gerai sureguluota temperatūra salone – tai pusė sėkmės.

5. Kokios yra pagrindinės vairuotojo darbo ir poilsio taisyklės tolimojo reiso metu?

Tai vienas svarbiausių taškų, apie kurį dažnai pamirštama. Net jeigu kelionė ne yra komercinė (pvz., važiuoja draugas), vairuotojo fizinės galimybės yra ribotos. Esu matęs, kaip vairuotojai bando „nukirsti“ 1500 km viena diena be poilsio. Tai yra tiesioginiai vairuotojo mirties rizikos veiksniai. Pagal EK taisykles, jeigu mikroautobusas naudojamas komerciškai, vairuotojas gali vairuoti ne daugiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po to privaloma 45 minučių pertrauka (arba 15+30 min). Per parą galimas vairavimo laikas – 9 valandos (gali būti pratęstas iki 10 valandų ne daugiau kaip 2 kartus per savaitę).

Jeigu kelionė privati, teisiškai vairuotojas gali vairuoti tiek, kiek pajėgia, tačiau sveikas protas sako, kad po 4-5 valandų reikia sustoti. Mano praktika rodo, kad optimalus reisas į Vokietiją (pvz., į Berlyną) turi būti suplanuotas bent su viena ilga poilsio pertrauka arba net pernakvojimu kelyje, jeigu kelionė vyksta iš pačios Lietuvos gilumos. Pavargęs vairuotojas reaguoja lėčiau, matymas prastėja, o Vokietijos autostradose, kur kai kur leidžiama važiuoti net 130 km/h (ir nerekomenduojama daugiau, nors dažnai važiuojama greičiau), klaida gali būti mirtina. Geriau praleisti valandą kavos prie kelio, nei rizikuoti gyvybe.

6. Kaip elgtis autostradoje (Autobahn) Vokietijoje? Kokie yra greičio apribojimai ir neaprašyti taisyklės?

Vokietijos autostrados yra legendinės, tačiau ir pavojingos. Pirmoji ir svarbiausia taisyklė: važiuoti dešiniaisiais juostomis. Kairioji juosta skirta lenkimui. Jeigu važiuojate kairioje ir jus „vygsta“ iš dešinės, nesate pasiruošę lenkti – jūs pažeidžiate taisykles ir keliate riziką. Greičio apribojimai: didžiojoje dalyje autostradų greitis yra nerekomenduojamas (Richtgeschwindigkeit) – 130 km/h. Tai reiškia, kad jeigu važiuojate greičiau ir įvyksta avarija (kaltę priskiriant jums), draudimas gali nemokėti, o baudos gali būti didesnės. Tačiau yra daug skyrių su griežtais apribojimais (80, 100, 120 km/h), dažnai dėl triukšmo arba statybų. Juos stebi greičio kameros.

Kita svarbi taisyklė – „Autobahn rytmetis“ (važiavimas eismo spūstyje). Jeigu susidarius spūstims, visi vairuotojai turi sudaryti „gelbėjimo koridorių“ tarp kairiosios ir dešiniosios juostos (jeigu yra 4 juostos – tarp 2 ir 3). Nors tai teisėtas reikalavimas, dažnai pamiršiamas. Taip pat, jeigu mikroautobusas sugenda, visi keleiviai turi išlipti į saugią vietą už apsauginių grotų ir laukti už transporto priemonės, niekada ne sėdėti viduje. Stovint autostradoje yra itin pavojinga dėl „priešpriešinių“ avarijų. Ir dar vienas dalykas: degalinės Vokietijoje yra ne tik degalui, tai ir socialiniai centrai. Ten geriau ilsėtis, nei kelkraščiuose, nes ten yra saugu ir galima nusipirkti maisto.

7. Kas daryti, jeigu įvyko avarija arba sugedo technika Vokietijoje?

Esant avarijai, pirmiausia reikia įjungti „avarinius šviesos signalus“ (keturkampius) ir užsidėti šviesinę liemenę. Tai Vokietijoje yra griežtas reikalavimas. Jeigu įvyko avarija su žala arba sužeistaisiais, skubiai kviečiama pagalba telefonu 112. Vokietijos pagalbos tarnybos veikia labai efektyviai, o dispečeriai dažnai kalba angliškai. Jeigu avarija nėra rimta („paršelis“), transporto priemonė turi būti nuvaryta nuo važiuojamosios dalies. Jeigu negali važiuoti, ją reikia užtikrinti, kad nekeltų grėsmės.

Svarbu užpildyti „Euro-avarijos pranešimą“ (European Accident Statement). Vokietijoje dažnai vairuotojai jį turi su savo. Jeigu ne, reikia nufotografuoti abiejų transporto priemonių pažeidimus, aplinką ir paimti liudytojų duomenis. Jeigu technika sugedo ne dėl avarijos, reikia skambinti savo draudimo kompanijos pagalbos linija (dažniausiai tai „Kasko“ draudimas su technine pagalba). Prisimenu vieną atvejį, kai klientas bandė pats remontuoti variklį autostradoje – tai griežtai draudžiama dėl gyvybės pavojaus. Reikia laukti profesionalios pagalbos. Vokietijoje techninė pagalba brangi, todėl geriau turėti draudimą, apimantį techninės pagalbos iškvietimą užsienyje.

8. Ar yra kokių nors specifinių draudimo niuansų, kuriuos reikia žinoti?

Standartinis civilinės atsakomybės draudimas (OSAGO) galioja visoje Europos Sąjungoje, taigi Vokietijoje jis veiks. Tačiau Vokietijoje žalos išmokėjimo sistema yra specifinė ir gali būti lėta. Jeigu įvykote avariją Vokietijoje ir nekalbate vokiškai, gali kilti problemų dėl dokumentų supratimo. Todėl labai rekomenduoju turėti „Kasko“ draudimą, kuris apsaugotų Jūsų paties turtą, arba papildomą „Žalos transporto priemonei draudimą užsienyje“.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į „Keleivių draudimą“. Lietuvoje daugelis draudimų automobiliuose neapima keleivių sužalojimo atvejų (išskyrus OSAGO bazinę dalį, kuri yra nedidelė). Keliaujant mikroautobusu, ypatingai jeigu tai komercinis reisas, būtina turėti draudimą, kuris apimtų keleivių gyvybes ir sveikatą avarijos atveju. Vokiškai tai vadinama „Insassenunfallversicherung“. Be to, patikrinkite, ar draudimo polisyje nėra išskirtų šalių, į kurias važiuoti negalima (nors ES viduje tai retai, tačiau verta patikrinti). Ir svarbiausia: nelikite be draudimo.