Saugumo reikalavimai vežant keleivius į Vokietiją: Visas vadovas

Tarptautinių keleivinių pervežimų srityje dirbau jau virš dviejų dešimtmečių. Per šį laiką matavau viską – nuo triukšmingų ir laimingų ekskursijų iki sudėtingų situacijų užsienio keliuose. Vienas dalykas išliko nepakitęs: kelyje saugumas visada yra prioritetas, o kai kalbame apie Vokietiją, šis reikalavimas išauga į aukščiausią lygį. Vokietija yra viena iš discipliniai griežčiausių šalių Europoje, ir ten nėra vietos kompromisams, kai kalbama apie techninę būklę, dokumentus ar vairuotojo darbo laiką.

Šiame straipsnyje nepasakosiu tik sausų teisinių faktų, kuriais gausite bet kurioje teisinės konsultacijos knygoje. Čia bandysiu paaiškinti, kaip visa tai atroba praktikoje, ką tiksliai reiškia „saugumas“ vokiškame kontekste ir kodėl reikia rūpintis kiekviena smulkmena, jeigu norite, kad jūsų kelionė į Vokietiją būtų sklandi ir be nemalonumų. Nesvarbu, ar organizuojate didelę turistinę grupę, ar vežate keleivius verslo reikalais, taisyklės vienos – aukšti standartai.

Įvadas

Kiekvienas, kas kada nors važiavo Vokietijos automagistralėmis (Autobahn), pastebėjo, kad eismas ten vyksta kitaip – greičiau, tačiau ir labiau organizuotai. Taip yra todėl, kad vokiečiai itin gerbia taisykles. Tai daro labiau nei viena kita tauta. Transporto priemonių techninės apžiūros standartai yra vieni griežčiausių pasaulyje, o kelių policijos kontrolės dažnai būna išsamios ir netikėtos.

Vežant keleivius į Vokietiją, saugumas apima ne tik tai, ar autobusas nešvaisto į šonus. Tai kompleksinė sistema, susidedanti iš tinkamos transporto priemonės parinkimo, vairuotojo kvalifikacijos, teisingai paruoštų dokumentų, draudimo ir galiausiai – pačių keleivių elgesio. Viena maža detalė, pvz., neveikiantis ABS sensorius arba netinkamai užpildytas kelionės lapelis, gali baigtis ne tik dideliu baudos lapu, bet ir transporto priemonės sustabdymu tolimesniam judėjimui.

Šioje apžvalgoje mes panagrinėsime pagrindinius aspektus, kuriuos turi žinoti ne tik vairuotojai, bet ir kelionių organizatoriai bei patys keleiviai. Suprasdami procesus, galėsite jaustis saugiau ir tikėtis, kad kelionė įvyks be jokių nesklandumų.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Šioje dalyje suformulavau dešimt labiausiai aktualių klausimų, kuriuos dažniausiai girdžiu iš savo klientų ir partnerių. Atsakymai į juos padės susidaryti išsamią vaizdą apie tai, kas laukia kelyje.

1. Kokius techninius reikalavimus turi tenkinti autobusas ar mikroautobusas, vežant keleivius į Vokietiją?

Vokietijos keliuose techninė būklė yra pirmas dalykas, į ką atkreipiamas dėmesys. Autobusas turi būti techniškai tvarkingas ir atitikti ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos keliamus standartus (Euro standartai). Svarbu, kad visi prietaisai būtų veikiantys: ypač ABS, ESP, greičio matuokliai, šviesos ir signalizacija.

Labai dažnai kontroliuojama padangų būklė. Vasarą padangos turi turėti pakankamai gylį (mažiausiai 1,6 mm, tačiau rekomenduojama ne mažiau kaip 3 mm dėl saugumo), o žiemą – būtinai turi būti žieminės arba visų sezonų padangos su „M+S“ arba „Alpine“ ženklu. Be to, autobuse privalo būti visi reikalingi saugumo įrenginiai: ugn gesintuvai (patikrinti ir galiojantys), pirmosios pagalbos rinkinys, atsparūs smūgiams stiklai bei veidrodžiai. Jeigu autobuse yra WC, jis turi būti švarus ir techniškai veikiantis, nes tai taip pat įtraukiama į bendrą saugumo ir higienos vertinimą.

2. Kokius dokumentus privalo turėti vairuotojas?

Dokumentų paketas turi būti idealus. Pirmiausia, tai vairuotojo pažymėjimas (kategorija D arba D1), leidimas dirbti (tarnybinis pažymėjimas) ir CPD (Certificate of Professional Competence) kvalifikacijos pažymėjimas. Be šių dokumentų vairuotojas negali vykdyti tarptautinių pervežimų legaliai.

Taip pat būtina turėti transporto priemonės techninį pasą (nors Lietuvoje jau nebenaudojame popierinių knygelių, užsienyje verta turėti elektroninės versijos išrašą arba patvirtinimą), transporto priemonės registracijos liudijimą ir tarptautinę kelionės licenciją (jei vykdoma reguliari linija arba turistiniai reisai). Labai svarbus yra „Kelionės lapelis“ (Waybill), kuriame turi būti nurodyti maršrutas, vairuotojų pavardės, keleivių skaičius ir išvykimo/grįžimo laikai. Vokiška policija labai mėgsta tikrinti šį lapelį, nes jis leidžia sekti, ar vairuotojas nesilaiko viršvalandžių.

3. Kaip Vokietijoje reguliuojamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas?

Tai vienas sensencingiausių klausimų. Vokietijoje taikomi ES reglamentai (EG 561/2006), kurie yra griežtai kontroliuojami. Vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po to privaloma padaryti 45 minučių pertrauką (kurią galima padalinti į 15 min. + 30 min., bet ne mažiau). Paros poilsis turi būti bent 11 valandų (gali būti sumažintas iki 9 valandų ne daugiau kaip 3 kartus per savaitę).

Svarbiausia – tai fiksuojama takografe. Vokietijos policija turi prietaisų, kuriais akimirksniu nuskaito takografo duomenis. Jei bus pastebėta pažeidimų (pvz., vairavimo ilgiau nei 4,5 val. arba manipuliavimas takografu), baudos yra milžiniškos, o vairuotojas gali būti nedelsiant nušalintas nuo vairo. Mano patirtis rodo, kad geriau laikytis taisyklių ir atvykti vėliau, nei rizikuoti baudomis ir keleivių saugumu dėl pavargusio vairuotojo.

4. Ar reikalingas specialus draudimas vežant keleivius į Vokietiją?

Taip, būtinas. Standartinė „Civilinės atsakomybės“ draudimo polisas (OCTA), kurį turi kiekvienas transporto priemonės savininkas Lietuvoje, užtikrina tik žalos atlyginimą trečiesiems asmenims. Tačiau vežant keleivius, būtinas „Keleivių draudimas“ (Passenger Liability Insurance). Šis draudimas apsaugo keleivius atveju, jei įvyksta avarija ir jie patiria sužalojimą.

Vokiškai tai vadinama „Personenbeförderungsschein“ arba atitinkamas draudimo liudijimas. Be to, rekomenduojama turėti ir „Kasko“ draudimą, nors jis nėra privalomas įstatymo, tačiau apsaugo transporto priemonės savininką, jei autobusas patirs žalą (pvz., užklius į žemą statinį arba techninės gedimas). Vokietijoje techninės pagalbos kainos yra labai aukštos, todėl kasko gali sutaupyti tūkstančius eurų.

5. Kokie yra specialūs reikalavimai vaikų vežimui autobusu?

Vokietija yra ypatingai griežta vaiko saugumo klausimais. Jeigu autobuse vežami vaikai, turi būti laikomasi specialių taisyklių. Visi vaikai, kurių ūgis yra mažesnis kaip 150 cm, privalo sėdėti specialiose vaikų saugos sistemose (įrengtose sėdynėse) arba naudoti pritvirtinimus, jeigu tokia įranga yra autobuse.

Taip pat yra griežtos taisyklės dėl mokyklinių autobusų pažymėjimo. Jei vežama moksleivių grupė, autobusas turi būti pažymėtas specialiais geltonais švyturėliais viršuje (Schulbusschild). Juos reikia įjungti, kai važiuojate prie mokyklos ar iš jos. Ignoruoti šią taisyklę gali brangiai kainuoti, nes vokiečių policija ypač saugo vaikus kelyje.

6. Ar reikia rūpintis „Umweltplakette“ (Aplinkos pažymėjimu)?

Absoliučiai taip. Tai vienas dažniausių pažeidimų, kuriuos pastebiu tarp pirmą kartą Vokietijoje važiuojančių vairuotojų. Dauguma Vokietijos miestų turi taip vadinamas „Environmental Zones“ (Umweltzone). Į jas gali važiuoti tik tie automobiliai ir autobusai, kurie turi specialią spalvotą lipduką (dažniausiai žalią arba geltoną) priekinio stiklo dešinėje pusėje.

Be šio lipduko įvažiavimas į miesto centrą (pvz., į Berlyną, Miuncheną, Frankfurtą) yra draudžiamas ir baudžiamas. Lipdukas gali būti įsigyjamas tik pagal transporto priemonės techninį pasą ir Euro standartą. Jeigu jūsų autobusas yra senas ir neatitinka Euro 4 ar aukštesnio standarto, gali būti, kad jis išvis negaus leidimo važiuoti į miesto centrą. Tai reiškia, kad reikės keisti maršrutą ir keleivius išlaipinti už miesto ribų, kas sukuria didelį nepatogumą.

7. Ką daryti avarijos atveju arba techninio gedimo metu Vokietijoje?

Gedimas ar avarija – tai kiekvieno vairuotojo košmaras, ypač svetimoje šalyje. Pirmiausia, jei įvyko avarija, privaloma užtikrinti vietos saugumą: įjungti signalizaciją (švyturėlius), uždėti šviesos atšvaitus (ne mažiau kaip 50-100 metrų nuo automobilio, greičio ribojimo zonoje net 100-150 m) ir, jei reikia, iškviesti pagalbą.

Vokietijoje veikia galinga pagalbos tarnyba „ADAC“, tačiau reikia turėti tarptautinę draudimo poliso „Green Card“ kortelę, kurioje nurodytas pagalbos telefono numeris. Būtina iš karto informuoti savo darbdavį arba pervežimo įmonę. Jeigu autobuse yra keleiviai, vairuotojas privalo užtikrinti jų saugumą ir, jei įmanoma, organizuoti pervežimą į artimiausią stotį arba poilsio vietą. Vokietijos policija dažnai atvyksta į didelius incidentus ir padeda koordinuoti keleivių evakuaciją.

8. Kaip elgtis su keleiviais, kad kelionė būtų saugi?

Saugumas priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo žmonių. Vairuotojas yra atsakingas ne tik už vairavimą, bet ir už keleivių elgesą autobuse. Prieš išvykstant privaloma trumpai informuoti keleivius apie saugumo taisykles: kur yra išėjimai užsigeltus atveju, kaip naudotis diržais (jei jie yra), kad neleistų vaikščioti po autobusą judant.

Jeigu keleiviai elgiasi agresyviai, trukdo vairuotojui ar pažeidžia viešosios tvarkos ir saugumo normas (pvz., rūko arba vartoja alkoholį), vairuotojas turi teisę (ir pareigą) sustoti ir reikalauti, kad elgesys pasikeistų, o esant būtinybei – net perduoti juos policijai. Per savo karjerą mačiau atvejų, kai neblaivi keleiviai kėlė grėsmę visam autobusui, ir vokiška policija tokiose situacijose reaguoja labai greitai ir nedviprasmiškai.

9. Ar yra kokių nors ypatingų greičio apribojimų autobusams Vokietijoje?

Nors Vokietija žymi savo automagistralėmis be greičio apribojimų, tai netaikoma autobusams. Autobusų greitis Vokietijoje yra griežtai ribojamas. Ant automagistralių (Autobahn) autobusai gali važiuoti ne greičiau kaip 100 km/h (80 km/h, jei autobuse nėra ABS arba jis neviršija 7,5 tonų, nors šiuo metu be ABS beveik nebekeliauja). Užmiestyje greitis ribojamas iki 80 km/h, o gyvenvietėse – standartiškai 50 km/h.

Šiuos apribojimus kontroliuoja ne tik policija, bet ir fiksuotos greičio kameros. Taip pat verta paminėti, kad daugelyje vietų, ypač statybų zonose (Baustelle), greičio apribojimas gali būti sumažintas iki 60 ar net 40 km/h, už ką taip pat gresia didelės baudos. Vairuotojas turi būti ypatingai atidus, nes greičio viršijimas autobusu su keleiviais laikomas itin sunkiu pažeidimu.

10. Kokios yra baudos už saugumo reikalavimų nevykdymą?

Vokietijos baudų sistema (Bußgeldkatalog) yra labai detalizuota ir brangi. Už techninius trūkumus (pvz., blogas stabdžiai ar padangos) baudos gali svyruoti nuo 30 iki 100 eurų taškais (punktais), tačiau jei trūkumas kelia tiesioginę pavojų, bauda gali siekti kelis šimtus eurų, o autobusas gali būti uždraustas toliau važiuoti.

Už pažeidimus, susijusius su darbo laiku ir poilsiu (pvz., neįrašytas poilsis takografe), baudos gali siekti nuo 150 iki tūkstančio eurų vienam vairuotojui, o įmonei gali būti skirtos dar didesnės baudos. Už važiavimą be aplinkos lipduko (Umweltplakette) bauda yra 100 eurų. Ignoruoti šias taisykles tiesiog neapsimoka, nes viena bauda gali „suvalgyti“ didelę dalė pelno iš kelionės.

Išvada

Apibendrinant, saugumo reikalavimai vežant keleivius į Vokietiją nėra tiesiog biurokratinė našta, o pagrindinis raktas į sėkmingą verslą ir sklandžias keliones. Mano daugiametė patirtis moko, kad geriausia reklama yra saugus ir laiku atvykęs autobusas. Vokiška rinka reikalauja profesionalumo, pasiruošimo ir disciplinos.

Rūpindamiesi technine būkle, dokumentų tvarka, vairuotojo poilsio laiku ir smulkmenomis, tokiomis kaip aplinkos pažymėjimas, jūs ne tik išvengsite baudų ir problemų kelyje, bet ir užtikrinsite, kad jūsų keleiviai jaustųsi rūpinamais ir saugiais. O galiausiai, saugumas – tai ne taisyklių laikymasis dėl pačių taisyklių, o atsakomybė už kiekvieną gyvybę, kurią pasitikite savo transporte.