Saugumo reikalavimai keleivių pervežimui į Vokietiją: Visapusiškas eksperto vadovas

Vokietija vienodai laikoma ir viena svarbiausių, ir viena reikliausių rinkų Europoje. Per daugiau kaip dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų versle, mačiau, kaip pasikeitė taisyklės, o svarbiausia – kaip išaugo reikalavimai saugumui. Keleivių pervežimas nėra paprasčiausias logistikos uždavinys; čia kiekvienas kilometras atneša atsakomybę už žmogaus gyvybę ir sveikatą. Vokietijos įstatymai šioje srityje yra vieni griežčiausių pasaulyje, ir tai ne kasdien. Šalis su itin gerai išvystyta infrastruktūra ir aukšta eismo kultūra reikalauja, kad transporto priemonės bei jų vairuotojai atitiktų aukščiausius standartus.

Kai klientas renkasi pervežėją, dažnai domina kaina ar išvykimo laikas, tačiau retai kas susimąsto apie tai, kas vyksta „po gaubtu“. Kokios dokumentacijos reikia? Ar autobusas tikrai saugus? Kiek vairuotojas gali vairuoti be pertraukos? Šiame straipsnyje aš, remdamasis ilgamečia praktika, detaliai paaiškinsiu, kaip vyksta keleivių pervežimas į Vokietiją ir kokie saugumo reikalavimai yra privalomi. Suprasdami šiuos niuansus, ne tik tikėsisčiau saugesnės kelionės, bet ir sužinotumėte, kodėl profesionalūs pervežėjai veikia taip, kaip veikia. Saugumas čia nėra tik formalumas – tai gyvenimo būdas.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Šioje skiltyje surinkau dešimt dažniausiai kylančių klausimų, susijusių su saugumu ir organizacija, kai keliaujama į Vokietiją. Atsakymai į juos padės suprasti visą proceso gylį.

1. Kokius dokumentus turi turėti vairuotojas vykdydamas keleivių pervežimą į Vokietiją?

Vairuotojo dokumentacija yra pirmasis dalykas, kurį tikrina Vokietijos pareigūnai. Tai ne tik „teisės“ ir pažymėjimas. Profesionalus vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą (kategorijos D arba D1, priklausomai nuo autobuso dydžio) bei kvalifikacijos pažymėjimą (Driver CPC – Certificate of Professional Competence). Šis pažymėjimas įrodys, kad vairuotojas ne tik moka vairuoti, bet ir yra išlaikęs specialius kursus apie darbo laiką, saugumą ir sveikatą.

Be to, būtina tachografo kortelė. Ji fiksuoja vairavimo ir poilsio laiką. Vokietijoje tranzite arba patikrinimo metu pareigūnai gali prašyti parodyti šią kortelę bei paskutines 28 dienas spausdintų tachografo juostų (arba jų skaitmeninių kopijų). Taip pat vairuotojas turi turėti su savim galiojančius leidimus transporto priemonei vežti keleivius (Community Licence) bei techninį pasą transporto priemonei. Jei vairuotojas dirba pagal darbo sutartį, turi būti ir darbo sutarties kopija bei kelionės lapelis (Waybill), kuriame nurodyta maršruto informacija. Trūkstant bent vieno dokumento, rizikuojame ne tik baudomis, bet ir autobuso stovėjimu iki situacijos išsprendimo.

2. Kokius techninius saugumo reikalavimus turi atitikti autobusas ar mikroautobusas?

Techninė autobuso būklė yra prioritetas. Vokietijoje galioja griežti techninio saugumo reikalavimai, todėl transporto priemonė privalo būti reguliariai techniškai patikrinama. Lietuvoje tai yra TA periodinė apžiūra, tačiau tarptautiniam maršrutui reikalingas ir galiojantis techninis pasas. Autobuse turi būti veikiantys ABS stabdžiai, ASR (prošvaistės kontrolė), o jei autobusas naujesnis – ir griežtesnių euro standartų variklis (Euro 6 ir aukštesnis).

Vienas iš svarbiausių dalykų – padangos. Vokietijoje yra griežta „žiemos padangų“ įstatymo sąlyga (Winterreifenpflicht). Tai reiškia, kad esant žiemos sąlygoms (sniegui, ledui, šlapdribai), autobusas privalo turėti žieminę padangą su specialiu žymėjimu (M+S arba sniego puslapėlio simbolis). Neteisingos padangos gali baigtis ne tik bauda, bet ir draudimo išmokos atsisakymu įvykus avarijai. Taip pat būtina, kad visi keleivių sėdynės turėtų saugos diržus (jei tai reikalaujama techninėje įrangoje) ir, svarbiausia, kad šie diržai būtų veikiantys. Užgesęs „Airbag“ ar stabdžių gedimo indikatorius ant prietaisų skydelio yra nedraudžiamas dalykas tol, kol gedimas nepašalintas.

3. Kaip reglamentuojamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas?

Tai vienas sudėtingiausių, tačiau labiausiai į saugumą įtakos turinčių aspektų. ES reglamentai (EC Nr. 561/2006) yra griežti ir jie taikomi visiems keleiviniams pervežimams. Pagrindinė taisyklė: vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po šio laiko privaloma padaryti bent 45 minučių pertrauką (kurią galima padalyti į 15 minučių ir 30 minučių, tačiau pirmoji pertrauka turi būti bent 15 min.).

Paros poilsis turi trukti bent 11 valandų (gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne daugiau kaip 3 kartus per savaitę). Savaitinis poilsis turi būti 45 valandų nepertraukiamai. Šios taisyklės nėra „rekomendacijos“ – jas kontroliuoja tachografas. Per mano praktiką mačiau daug atvejų, kada vairuotojai bandydavo „sukti“ laiką, tačiau Vokietijos policija (Bundespolizei) moka tikrinti tachografo duomenis labai smulkiai. Pavargęs vairuotojas yra pavojingiausias kelio dalyvis, todėl šie apribojimai yra būtini keleivių saugumui.

4. Ar reikalingas specialus draudimas keleivių pervežimui Vokietijoje?

Taip, įprasta civilinė atsakomybės draudimo (OCTA) polisas, kurį turi dauguma Lietuvoje registruotų automobilių, čia nepakankamas arba jo ribos gali būti per mažos. Tarptautiniams keleivių pervežimams būtinas tarptautinis draudimo polisas (Green Card) ir ypatingas keleivių civilinės atsakomybės draudimas.

Vokietijoje minimali draudimo suma, kurią turi turėti vežėjas, yra gana didelė (paprastai svyruoja apie kelis milijonus eurų žalos atveju vienu įvykiu). Tai reiškia, jei įvykus eismo įvykiu bus sužeisti keleiviai ar kiti dalyviai, draudimo kompanija padengs žalą iki didelių sumų. Be tokio draudimo, autobusas gali būti sulaikytas sienos kirtimo metu ar patikrinimo metu, o vežėjas gauti didelę baudą. Patikrinus, ar pervežėjas turi galiojantį draudimo sertifikatą, kuris galioja visoje Europos Sąjungoje, mes užtikriname, kad kelionė nebus nutraukta dėl biurokratinių kliūčių.

5. Kokios taisyklės taikomos važiuojant per Vokietijos automagistralių (Autobahn) darbo zonas?

Vokietijos automagistralės garsėja neribotu greičiu tam tikrose ruožuose, tačiau darbo zonose (Baustelle) taisyklės pasikeičia radikaliai. Čia saugumas yra antroje vietoje po tiesioginio gyvybės išsaugojimo. Darbo zonose greitis dažnai apribotas iki 60 ar net 80 km/h, o kai kuriose vietose – iki 60 km/h.

Ypač svarbu laikytis „juostų susiliejimo“ (Zipper method) taisyklės, kai viena juosta uždaroma. Vairuotojai privalo leisti susiliesti vienai eilei – vienas automobilis iš kairės, vienas iš dešinės. Jei autobusas bandys „priveržti“ priešais kitą transporto priemonę ar neleis susiliesti eilėms, tai laikoma sunkiu pažeidimu, baudžiamamu didelėmis baudomis ir taškais. Be to, darbo zonose dažnai būna siaurėjimai ir aštri posūkiai, todėl vairuotojas privalo pritaikyti greitį ir atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio. Mūsų vairuotojai yra instruktuojami būti ypatingai budrūsi šiuose ruožuose, nes ten dažniausiai ir įvyksta nelaimingi atsitikimai dėl staigaus greičio sumažėjimo.

6. Ar keleiviai turi kažką daryti susidūrus su policijos patikrinimu Vokietijoje?

Keleiviai paprastai nejaučia atsakomybės už techninius reikalavimus, tačiau jų elgesys patikrinimo metu gali svarbiai paveikti proceso sklandumą. Jei autobusą sustabdo Vokietijos policija arba Federalinė policija (Bundespolizei), svarbiausia yra ramybė. Keleiviai turi likti savo vietose ir nekelti triukšmo.

Policija gali prašyti parodyti asmens dokumentus (pasą ar asmens kodą su ID kortele), ypač jei patikrinimas vyksta arti sienos ar jei yra abejonių dėl nelegalios migracijos. Verta prisiminti, kad Vokietijoje galioja asmens identifikavimo pareiga, todėl dokumentus turėti reikia visada. Jei keleivis neturi dokumentų, tai gali sukelti nereikalingų problemų ir uždelsimų. Taip pat draudžiama keleiviams vartoti alkoholį autobuse pervežimo metu (išskyrus atvejus, kai tai leidžia konkreti licencija, tačiau tai retai pasitaiko standartiniuose reisuose). Policija gali patikrinti, ar autobuse nėra draudžiamų medžiagų, todėl keleiviai neturi turėti su savimi jokių neteisėtų daiktų.

7. Kaip užtikrinamas keleivių saugumas viduje autobuso (įranga, taisymas)?

Vidinis autobuso saugumas yra ne mažiau svarbus nei išorinis. Autobuse privalo būti veikianti ventiliacijos ar oro kondicionieriaus sistema, ypač vasarą, kad vairuotojas neprarastų koncentracijos dėl karščio. Žiemą – veikiantis šildymas.

Taip pat būtina pirminės ugnies gesinimo priemonės – gesintuvai. Jie turi būti patikrinti, galiojantys ir lengvai pasiekiami. Kiekvienas autobusas turi turėti bent du gesintuvus. Taip pat privaloma būti medicininei apyrankei (pirmai pagalbai). Šių dalykų buvimą tikrina ne tik techninė apžiūra, bet ir policija. Jei gesintuvas neveikia arba yra pasibaigęs jo galiojimo laikas, autobusas gali būti nušalintas nuo kelio. Be to, sėdynės turi būti tvirtai pritvirtintos prie grindų. Per mano karjerą mačiau atvejų, kai blogai pritvirtinta sėdynė sužalojo keleivį staigaus stabdymo metu. Todėl prieš kiekvieną išvykimą atliekamas vizualinis patikrinimas – ar visos sėdynės tvirtos, ar langai užsidaro.

8. Kokios yra taisyklės dėl vaiko vežimo autobuse?

Vaiko saugumas yra ypatingas rūpestis. Vokietijoje vežiant vaikus iki 12 metų ūgio arba iki 150 cm ūgio, reikia laikytis specifinių reikalavimų, nors autobusuose taisyklės šiek tiek skiriasi nuo automobilių. Jei autobuse yra įrengtos saugos diržų vietos, vaikas privalo sėdėti ant pritaikytos sėdynės arba naudoti pakėlimą (booster), jei diržai netinka jo ūgiui.

Tačiau daugumoje turistinių autobusų (kurie nėra pritaikyti miesto reisams su smulkiais sustojimais) sėdynės gali būti be diržų, tuomet vaiko saugumas užtikrinamas sėdynės konstrukcija (aukštesnės atgalgalės). Vis dėlto, jei kelionė vyksta mikroautobusu, kur visos vietos turi diržus, vaikas privalo juos naudoti. Mes visada rekomenduojame tėvams pasirūpinti savo vaikų saugumu ir, jei įmanoma, naudoti specialias vaiko kėdutes, jei mikroautobuso konstrukcija to leidžia (pvz., Isofix arba diržų fiksacija). Negerai, kai vaikas važiuoja ant tėvo knygių – tai yra pavojinga ir, be to, Vokietijoje gali būti baudžiama.

9. Ką daryti, jei įvyksta techninis gedimas ar avarija Vokietijoje?

Techninis gedimas gali ištikti bet kurį, net naujausią autobusą. Svarbiausia šioje situacijoje – ne panika ir griežtas saugumo protokolas laikymasis. Pirmiausia, vairuotojas privalo uždegti šviesas (avarines) ir pastatyti užkardą (trikampį) atitinkamu atstumu (automagistralėje tai maždaug 100–150 metrų už gedimo vietos).

Visi keleiviai turi palikti autobusą ir persikelti už saugos juostos (baltos linijos, esančios pakraštyje). Tai kritiška Vokietijos automagistralėse, kur greičiai dideli. Žiūrėti į ateinančius automobilius reikia link važiavimo krypties, kad matytum, ar artėja pavojus. Negalima likti autobuse, jei yra ugnies ar dujų nuotėkio pavojus.

Vairuotojas iš karto skambina pagalbos tarnybai, o mūsų dispicerės centras organizuoja keleivių pervežimą arba techninę pagalbą. Jei autobusas negali tęsti kelionės, mes privalome užtikrinti pakeitimą – tai nėra keleivio problema, tai mūsų, kaip pervežėjo, atsakomybė. Vokietijoje techninė pagalba (ADAC ar pan.) veikia labai efektyviai, tačiau reikia laikytis instrukcijų, kad neužtruktume ilgiau nei būtina.

10. Ar leidžiama vartoti alkoholį ar maistą autobuse?

Tai klausimas, dažnai kylančias ilgos kelionės metu. Vokietijoje galioja griežtas rūkymo draudimas visuose viešuose transportuose, įskaitant autobusus. Tai taikoma ir vairuotojui, ir keleiviams. Už rūkymą autobuse gresia didelės baudos.

Dėl alkoholio: keleiviams, kaip taisyklė, leidžiama vartoti nedidelius kiekius alkoholio, jei tai nesikerta su viešosios tvarkos nustatymais ir jei keleivis nekelia grėsmės kitiems. Tačiau mūsų kompanijos politika dažnai riboja alkoholio vartojimą, siekiant išvengti konfliktų ir nepagarbos elgesio. Vairuotojui draudžiama vartoti net mažiausią alkoholio kiekį prieš ir kelionės metu – tai nulinė tolerancija. Maistas (užkandžiai, gėrimai) yra leidžiami, tačiau prašome neužteršti autobuso ir rūpintis tvarka. Mes visada stengiamės numatyti sustojimus prie kavinių ar poilsio vietų (Rasthof), kur keleiviai ramiai gali pavalgyti ir atsigerti.

Išvada

Keleivių pervežimas į Vokietiją yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik gerų automobilių, bet ir žinių, patirties bei griežto disciplinos laikymosi. Per savo dvidešimt metų šioje srityje įsitikinau, kad saugumas nėra kažkas, ką galima „užtikrinti“ vienu pasirašymu. Tai nuolatinis procesas: nuo vairuotojo poilsio laiko kontrolės iki mažiausios variklio detalės techninės būklės patikrinimo.

Vokietijos reikalavimai atspindi šalies požiūrį į žmogaus gyvybę.