Patogus keliavimas į Vokietiją su galimybe vežtis dviračius: Eksperto Vadovas

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena populiariausių kryptų ne tik verslo kelionėms arba pirkinių turizmui, bet ir aktyviam poilsii. Kaip žmogus, kuris tarptautinių pervežimų srityje dirbau beveik du dešimtmečius, galiu pasakyti viena: šalis pasižymi išskirtine infrastruktūra, kurią sukuria ne tik greitieji keliai, bet ir tūkstančiai kilometrų dviračių takų. Dažnai mano klientai klausia, kaip patogiai ir saugiai nuvykti į Vokietiją nepamirštant savo dviračio. Tai natūralu – savo technika jaučiatės laisvesni, tikėsite ją kaip savo akį, o Vokietijoje dviratis tampa ne tik įrankiu, bet ir būdu atrasti šalį tokiu, kokiu ją nemato paprasti turistai.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir praktiniais patarimais, kaip organizuoti toką kelionę, kad ji būtų ne tik įmanoma, bet ir tikrai patogi. Mes aptarsime skirtingus transporto priemones, būtinas paruošimo procedūras ir svarbius niuansus, kurie gali padaryti didelę įtaką jūsų kelionės kokybei. Nors šiandieninės technologijos leidžia rasti dviračių nuomos vietų Vokietijoje beveik kiekviename kampe, daugelis dviratininkų vis dar pageidauja važiuoti su savo „gelumbės žirgu“. Svarbiausia čia – logistika. Kaip pervežti dviratį, kad jis ne trukdytų ir ne būtų pažeistas? Kaip išvengti nereikalingų rūpesčių sienos kirtimo metu? Apie tai ir kalbėsime toliau.

DUK

1. Koks geriausias būdas nuvykti į Vokietiją su dviračiu: savo automobiliu ar autobusu?

Apie tai diskutuojama dažnai, ir atsakymas priklauso nuo to, kas jums svarbiau – lankstumas ar patogumas. Jei keliatės savo automobiliu, turite visišką laisvę. Galite sustoti kur tik norite, pasiimti daugiau bagažo, o dviratis gali būti pakabintas ant stogo, užmontuotas ant galinės dalies (jei turite priekabos jungtį) arba sudėtas į keleivinę saloną (jei tai didelis visureigis). Logistikos požiūriu tai yra lanksciausias variantas, tačiau reikia atsižvelgti į papildomą kuro sąnaudas dėl oro pasipriešinimo (jei dviratis ant stogo) ir kompleksiškumo praradimą miestuose.

Autobusu (pvz., tokiomis kompanijomis kaip „Kautra“ ar kitomis, kurios tiesiogiai veda į Vokietijos miestus) keliaujant taip pat įmanoma vežti dviračius. Čia svarbiausia yra išankstinis rezervavimas. Autobusuose dažnai būna specialios vietos dideliems bagažams ar net dviračiams, tačiau vietos yra ribotos. Jei keliatės be automobilio, autobusas yra puikus sprendimas – nereikia nuovargžiauti vairuodami, o dviratį patikėsite profesionaliam vairuotojui, kuris jį įkraus į specialų skyrių. Mano patirtis rodo, kad didelėse grupėse autobusas yra ekonomiškesnis, tačiau pavieniui keliaujantiems asmenims automobilis duoda daugiau laisvės atvykus į vietą.

2. Ar visi autobusų vežėjai priima dviračius, ir kiek tai kainuoja?

Ne, ne visi autobusų vežėjai priima dviračius. Standartiniai turistiniai arba vietinio susisiekimo autobusai dažnai neturi pakankamai vietos dideliems dviračiams bagažinėje, ypač jei ji jau užpildyta lagaminų. Todėl labai svarbu prieš įsigyjant bilietus susisiekti su pervežėju arba atidžiai perskaityti jų svetainės skyrių „Dviračių pervežimas“. Tarptautiniuose maršrutuose, kurie yra orientuoti į turistus (pavyzdžiui, maršrutai į Alpes arba prie jūros), dviračių pervežimas yra įprasta praktika.

Kaina taip pat svyruoja. Kai kurios kompanijos dviračius veža nemokamai kaip papildomą bagažą (jei vietos užtenka), tačiau dažniausiai tai yra mokama paslauga. Kaina gali svyruoti nuo 10 iki 50 eurų vienam krypčiui, priklausomai nuo atstumo ir dviračio dydžio (pvz., elektriniai dviračiai dažnai kainuoja brangiau dėl svorio). Aš visada patariu šią paslaugą užsakyti iš karto, kai perkate bilietą, kad išvengtumėte nemalonumo stotyje, kai paaiškės, kad vietos nebėra.

3. Kaip tinkamai paruošti dviratį pervežimui automobiliu, kad jis nebuvo pažeistas?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, ir ne veltui. Per mano dvidešimt metų praktiką esu matęs nemažai subraižytų rėmų ir nulūžusių pedalų, nes dviratis buvo blogai užfiksuotas. Jei vežate dviratį ant stogo laikiklio, pirmiausia įsitikinkite, kad laikiklis yra tvirtai pritvirtintas prie automobilio stogo. Naudokite papildomas apsaugas (pvz., minkštus rėmų laikiklius), kad neįbrėžtumėte dažų.

Svarbiausia taisyklė – nustatykite dviratį mažiausią pavarą (priešakinę žvaigždę su mažiausia dantų skaičiumi, o gale – didžiausią). Tai apsaugo pavarų perjungimo mechanizmą nuo smūgių važiuojant nelygiu keliu. Taip pat nuleiskite vairą žemyn, jei įmanoma, kad sumažintumėte aukštį ir pasipriešinimą vėjui. Jei dviratis vežamas bagažinėje (viduje), užtikrinkite, kad jis negali judėti – naudokite diržus arba užmaukite specialų apsauginį dangalą, kad neapsiteptumėte purvo ar tepalų, esančių grandinėje. Nepamirškite nuleisti oro iš amortizatorių, jei jie yra, taip sumažindami apkrovą.

4. Ar sunku vežti elektrinį dviratį (e-bike), ir ar yra kokių nors ypatingų reikalavimų?

Elektriniai dviračiai šiuo metu yra tarp populiariausių, tačiau jie sukelia daugiau logistinių galvosūkių. Pagrindinis skirtumas – svoris. Standartinis dviratis sveria apie 10–15 kg, o elektrinis gali siekti 25 kg ir daugiau. Jei planuojate vežti jį ant automobilio stogo laikiklio, būtinai patikrinkite laikiklio keliamąją galią. Dauguma pigesnių laikiklių yra skirti 15–20 kg, tad elektriniam dviračiui gali netikti. Tokiu atveju geriau rinktis laikiklius, kur montuojami ant priekabos jungties (towing hitch), nes jie gali atlaikyti didesnį svorį ir yra lengviau pakraunami (nereikia kelti dviračio virš galvos).

Keliaujant autobusu, būtinai praneškite apie elektrinio dviračio svorį ir matmenis. Kai kurios kompanijos gali atsisakyti pervežti labai sunkius dviračius dėl techninių apribojimų arba darbininkų saugumo. Taip pat atkreipkite dėmesį į bateriją – dauguma pervežėjų reikalauja, kad baterija būtų išimta ir vežama atskirai keleivio salone (kaip rankinis bagažas), nes uždaroje bagažinėje gali kilti temperatūra arba gali atsirasti trumpojo jungimo pavojus.

5. Kaip užtikrinti dviračio saugumą pervežimo metu ir atvykus į Vokietiją?

Saugumas visada yra prioritetas, ypač kai keliaujate į užsienį. Jei dviratis yra ant automobilio išorės, nenaudokite brangių ir greitai nuimamų detalių (pvz., vaizdo kamerų, GPS trackerių ar brangių žibintų), kurias galima lengvai pavogti stovint degalinėje ar prie užeigos. Patariu įsigyti specialų dviračio užraktą, net jei jis yra ant laikiklio – tai papildus atgrasymas vagims.

Atvykus į Vokietiją, situacija su dviračių vagystėmis yra panaši kaip ir kitur didmiesčiuose – dideliuose miestuose (Berlyne, Miunchene, Hamburge) reikia būti atsargesniame. Vokietijoje labai populiarios dviračių stovėjimo aikštelės su „gardelėmis“, prie kurių galima užrakinti rėmą. Naudokite kokybišką U formos užraktą, kuris yra sunkiau perlaužiamas nei paprastas lyninis. Jei apsistojate viešbutyje, visada klauskite, ar yra saugoma dviračių saugykla (daugelis Vokietijos viešbučių tai siūlo kaip standartinę paslaugą).

6. Ar verta rinktis dviračio nuomą Vokietijoje vietojo jo pervežimo?

Tai labai geras klausimas, kurio atsakymas priklauso nuo jūsų dviračio vertės ir kelionės trukmės. Vokietijoje dviračių nuomos sistema yra išvystyta labai gerai. Galite rasti nuomos punktų net pačiuose geležinkelio stoties pastatuose. Nuomos kainos svyruoja, tačiau paprastas dviratis kainuoja maždaug 10–20 eurų per dieną, o elektrinis – 25–40 eurų.

Jei jūsų kelionė trunka savaitę ir dviračio nuoma kainuoja 150 eurų, o jūsų dviračio pervežimas (kuras + laikiklis ar bilietas) kainuoja mažiau, aišku, kad verta vežti savą. Be to, savo dviračiu visada jaučiatės saugiau ir žinote jo įgūdžius. Tačiau jei turite seną dviratį ir norite išbandyti šiuolaikinį elektrinį dviračią Alpėse, nuoma gali būti geriausias sprendimas. Taip pat išvengsite logistinių rūpesčių grįžtant – tiesiog palikiate dviratį nuomos punkte ir važiuojate toliau.

7. Kokios taisyklės galioja dviračių pervežimui traukiniu Vokietijoje (Deutsche Bahn)?

Kadangi Vokietijoje traukinių tinklas yra labai tankus, dažnai keliautojai naudojasi traukiniais vietinėms kelionėms. „Deutsche Bahn“ leidia vežti dviračius, tačiau tai nėra taip paprasta kaip Lietuvoje. Pirmiausia, dviračiui būtina įsigyti specialų bilietą – „Fahrradticket“. Jo kaina priklauso nuo maršruto, tačiau paprastai kainuoja apie 5–9 eurus (neįskaitant keleivio bilieto).

Svarbiausia taisyklė – viename vagone vietos dviračiams yra ribotos. Nėra rezervacijos (išskyrus kai kurias ICE traukinių linijas), todėl taisyklė „pirmasis atėjo – pirmasis pasiėmė“ čia veikia 100 %. Aš patariu atvykti į stotį bent 15 minučių anksčiau ir ieškoti dviračių ženklo (mėlyno dviračio piktogramos) prie vagono. Būkite pasiruošę, kad populiariais maršrutais arba savaitgaliais dviračių vietų gali netikti, ir teks laukti kito traukinio. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad dviratis turi būti švarus, kad neapsiteptų keleivių drabužių.

8. Ką daryti, jei dviratis sugenda pervežimo metu arba atvykus į vietą?

Nepriežiūrėtas dviratis gali nulemti visos kelionės nesėkmę. Prieš išvykstant būtina atlikti techninę apžiūrą: patikrinkite padangų orą (kad nesusprogtų nuo temperatūros pokyčių bagažinėje), stabdžius ir pavarų perjungimą. Visada su savimi turėkite nedidelę remonto komplektą: atsarginę kamerą, pompos komplektą, įrankius grandinei ir t. t.

Jei dviratis sugenda pervežimo metu (pvz., dėl blogo užfiksavimo automobilyje), patariu nedelsiant susisiekti su savo draudimo kompanija. Dauguma kasko draudimų neapima dviračių, jei jie nėra užfiksuoti kaip inventorius, tačiau keliaujant autobusu, vežėjas dažnai turi atsakomybės draudimą. Jei sugenda Vokietijoje, padėti gali vietinės dviračių parduotuvės (Fahrradwerkstatt). Vokietijoje jų gausu, o meistrai yra labai kvalifikuoti, tačiau paslaugos kainos gali būti aukštesnės nei Lietuvoje.

9. Ar yra kokių nors specialių reikalavimų ar draudimų dėl dviračių plovimo prieš išvykstant?

Tai yra labai aktuali tema, ypač kalbant apie agrarines ir fitosanitarines taisykles. Nors asmeniniams kelionėms reikalavimai nėra tokie griežti kaip komerciniams pervežimams, visada verta būti atsargiam. Jei dviračiu važiavote miške, žvyruotu taku arba žemės ūkio laukais, ratus ir grandinę būtina nuplauti prieš įsodinant į automobilį arba perduodant pervežėjui.

Kodėl? Vokietijoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, yra griežtos taisyklės dėl invazinių rūšių ir ligų plitimo. Žemės likučiai ratuose gali talpinti sėklas arba ligas, kurios gali pakenkti vietinei augalijai. Nors retai kada tikrinami asmeniniai automobiliai, jei dviratis labai purvinas, pervežėjas gali atsisakyti jį priimti, kad neapsiteptų kitų keleivių bagažo. Be to, švarus dviratis – tai ir mažiau rūpesčių jums pačiams namuose grįžus.

10. Kokios yra geriausios maršrutų rekomendacijos Vokietijoje, pradedančiajam dviratininkui?

Kadangi ačiu daug keliavau, galiu rekomenduoti keletą maršrutų, kurie idealiai tinka tiems, kurie vežė savo dviračius ir nori pamatyti šalį. Vienas populiariausių yra „Rheintal“ (Reino slėnis). Maršrutas veda nuo Bazelho (Šveicarija) iki Kiolno ar net iki šiaurės jūros. Keliai yra plokščiai, o vaizdai – įspūdingi (pilys, vynuogynai, upė).

Kitas puikus variantas – „Moselradweg“ prie Mozelio upės. Čia taip pat nėra didelių kalvų, o kelyje galite sustoti daugybėje vyno dūdelių. Jei norite šiek tiek iššūkio, bet ne per daug, „Bodensee-Königssee-Radweg“ prie Bodeno ežero siūlo gražius vaizdus į Alpes. Visi šie maršrutai yra gerai pažymėti, turi daug poilsio vietų ir yra pritaikyti šeimoms. Atsiminkite, kad Vokietijoje dviratininkas kelyje yra labai gerbiamas dalyvis, todėl vairuotojai yra kantrūs, tačiau visada vadovaukitės eismo taisyklėmis ir naudokitės dviračių takais, jei tokie yra.

Išvada

Kelionė į Vokietiją su dviračiu gali būti viena įdomiausių patirčių, jei ji gerai suplanuota.