Patarimai planuojant keliones mikroautobusu į Vokietiją: Eksperto Žinynas

Vokietija jau dešimtmečiais išlieka viena populiariausių kryptų ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui bei vizitams pas artimuosius. Kaip žmogus, kuris tarptautinių pervežimų srityje dirbu jau virš dvidešimties metų, galiu pasakyti tikrai viena: sėkminga kelionė neprasideda tada, kai užsivedamas variklis, o dar gerokai anksčiau – kai tik susiformuoja idėja keliauti. Mikroautobuso nuoma su vairuotoju arba kelionė savo transportu yra puikus sprendimas grupėms, suteikiantis laisvės ir komforto, tačiau Vokietija turi savo specifinių niuansų, kuriuos būtina žinoti, kad kelionėnebūtų aptemta staigiais nemaloniais netikėtumais.

Šiame straipsnyje dalinsiuosi savo patirtimi ir praktiniais patarimais, padėsiančiais jums išvengti dažniausių klaidų. Mes aptarsime viską – nuo teisinių reikalavimų ir dokumentų iki kelių eismo taisyklių, ekologinių zonų ir vairuotojo darbo režimo. Nors šios šalies keliai laikomi vienais geriausių Europoje, griežtumas jų laikymosi srityje yra legendarus. Todėl, norint, kad kelionė „į vakarus“ būtų maloni prisiminimų, o ne stresų kupina istorija, reikia pasiruošti kruopščiai. Žemiau pateikiamas išsamus vadovas, padėsiantis susitvarkyti visus smulkius, bet svarbius dalykus.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Kokius dokumentus būtina turėti kelionės metu, kai važiuojame mikroautobusu į Vokietiją?

Tai vienas svarbiausių klausimų, nes dėl netinkamų dokumentų galite ne tik gauti didelį baudą, bet ir būti sustabdyti tolimesniam judėjimui. Esu matęs daugybę situacijų, kai grupės likdavo įstrigusios sienos kirtimo punktuose arba policijos patikrose dėl banalių neatitikimų. Pirmiausia, vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, atitinkamą kategoriją (dažniausiai tai D1 arba D kategorija, priklausomai nuo mikroautobuso vietų skaičiaus ir svorio).

Be to, jei mikroautobusas yra naudojamas komerciniais tikslais (net jei tai jūsų įmonės darbuotojų kelionė), reikalingi profesionalaus vairuotojo kvalifikaciniai pažymėjimai („95 kodas“ arba CPC sertifikatas). Transporto priemonė turi turėti galiojančią techninę apžiūrą (Lietuvoje – TA, Vokietijoje – TÜV), draudimo „Žaliąją kortelę“, kuri patvirtina civilinės atsakomybės draudimą užsienyje. Taip pat būtina kelionės įskaita arba sutartis, jei transportas nuomojamas. Nepamirškite ir asmens dokumentų – paso arba ID kortelės visiems keleiviams. Mano patarimas: visus dokumentus pasidarykite kopijas ir laikykite vienoje vietoje, o originalus – saugiai.

2. Ar reikia mokėti už važiavimą autostradomis (vinietes) Vokietijoje?

Tai vienas dažniausiai kylančių nesupratimų. Vokietija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur už lengvųjų automobilių ir mažųjų mikroautobusų važiavimą autostradomis mokesčiai paprastai neimami (nėra vinietės sistemos, kaip, pavyzdžiui, Austrijoje ar Šveicarijoje). Tačiau čia yra vienas svarbus „bet“. Jei jūsų mikroautobuso bendroji leidžiama masė viršija 3,5 tonos (o dauguma 9 vietų mikroautobusų, ypač jei jie pilnai pakrauti, arba didesni 16-21 vietų autobusai, svorio peržengia šią ribą), situacija keičiasi.

Transporto priemonėms, viršijančioms 7,5 tonas, Vokietijoje galioja kelių mokesčių sistema (LKW-Maut). Tačiau tarp 3,5 ir 7,5 tonų esančioms transporto priemonėms taip pat gali būti taikomi mokesčiai, priklausomai nuo konkretaus maršruto ir transporto priemonės klasifikacijos. Todėl prieš kelionę būtina tiksliai sužinoti savo mikroautobuso techninius duomenis. Jei važiuojate lengvuoju mikroautobusu (iki 3,5 t), važiuojate nemokamai, tačiau visada verta pasirūpinti galimybėmokėti „Vignette“ tipo mokesčius, jei jūsų maršrutas eina per Austriją arba kitas šalis, kurios reikalauja vinietės.

3. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė kortelė) ir kodėl ji tokia svarbi?

Tai, galbūt, svarbiausias dalykas, apie kurį dažnai pamiršta Lietuvoje planuojant keliones į Vokietijos miestus. Vokietija yra labai rūpinasi aplinka, todėl daugelyje miestų įvestos ekologinės zonos (Umweltzone). Į jas įvažiuoti gali tik tie automobiliai ir mikroautobusai, kurie turi specialią ekologinę kortelę – „Umweltplakette“. Ši lipdukas (dažniausiai žalios, geltonos arba raudonos spalvos) kabinamas ant priekinio stiklo.

Be šios kortelės įvažiavus į centrinę miesto dalį (pvz., Berlynas, Miunchenas, Frankfurtas, Kelnas, Štutgartas), gresia didelė bauda, kuri gali siekti šimtus eurų. Turistams ar verslo kelionių dalyviams tai yra nemalonus siurprizas. Žalia kortelė (kurią gauna dauguma šiuolaikinių, Euro 4 ir aukštesnio standarto mikroautobusų) leidžia važiuoti be apribojimų. Geltona ir raudona turi ribojimus. Mano patarimas: užsakykite šią kortelę iš anksto per savo draudimo brokerį arba automobilių klubą (pvz., „ADAC“), ją gausite paštu ir užklijuosite prieš kelionę. Tai pigiau ir saugiau nei rasti problemų miesto centre.

4. Kokios yra greičio apribojimai Vokietijoje ir kaip jie taikomi mikroautobusams?

Legenda apie Vokietijos autostradas, kur nėra greičio apribojimų, yra tiesa tik dalinai. Taip, yra ruožų (dažniausiai tarp miestų), kur galima važiuoti neribotą greitį, tačiau vis dažniau pasitaiko ribojimai (130 km/h arba 100 km/h), o ypatingai svarbu mikroautobusams. Vokietijos įstatymai mikroautobusus (ypač tuos, kurie sveria daugiau nei 3,5 tonos arba turi daugiau nei 8 vietas keleiviams) dažnai priskiria prie sunkvežimių kategorijos pagal greičio apribojimus.

Įprastai, užmiestyje greitis mikroautobusams ribojamas iki 80 km/h (jei nėra specialios techninės galimybės važiuoti greičiau, tai dažnai nurodyta techniniame pase). Autostradose, jei techninė leidžia, dažnai galima važiuoti 100 km/h. Tačiau visada reikia atsižvelgti į kelio ženklus. Jei matote ženklą su skaičiumi 80 juodame fone baltais skaičiais su raudonu apvadu, tai jums taikomas ribojimas. Jei matote 130 kvadratiniame ženkle su balta fone – tai rekomenduojamas greitis, kurio viršijimas nėra baudžiamas, tačiau jei įvyksta avarija, kaltė gali būti priskirta viršijusiam šį greitį. Miestuose standartiškai galioja 50 km/h, o gyvenamuosiuose rajonuose – 30 km/h. Niekada neperženkite greičio – Vokietijoje daugelis autostradų ruožų turi fiksuotus greičio matuoklius, o baudos yra labai aukštos.

5. Kaip teisingai planuoti vairuotojo darbo laiką ir poilsį (tachografas)?

Dirbdamas šioje srityje 20 metų, galiu pasakyti, kad tai yra viena svarbiausių saugumo sričių. Vokietijos policija yra labai griežta ir dažnai tikrina vairuotojų darbo laiką, ypač komerciniuose transportuose. Jei jūsų mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos arba jis skirtas keleivių pervežimui komerciniu būdu, jis turi būti įrengtas tachografu.

ES reglamentai numato griežtas taisykles: vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas, po kurių privalo padaryti 45 minučių pertrauką (kurią galima suskaldyti į 15 min. + 30 min.). Per paros leidžiama vairuoti ne daugiau kaip 9 valandas (kartą per savaitę galima iki 10 val.). Po savaitės reikalingas ilgas poilsis. Jei keliaujate savo transportu nekomerciniu tikslu (pvz., kelionė su draugais), tachografo reikalavimai gali būti šiek tiek kitokie, tačiau vis tiek reikia laikytis saugumo normų. Mano patarimas: niekada neverskite vairuotojo (arba savęs, jei vairuojate patys) viršyti šių normų. Pavargęs vairuotojas yra pavojingiausias dalykas kelyje. Planuokite maršrutą taip, kad poilsis būtų ne tik privalomas, bet ir malonus – sustokite prie malonaus kavos baro „Rasthof“ (poilsio aikštelėje autostradoje).

6. Ką daryti, jei mikroautobusas sugenda įvykus avarijai Vokietijoje?

Niekas neplanuoja gedimų, tačiau jie įvyksta. Esu matęs, kaip grupėms stojasi šventės, kai transportas stovi šalia kelio. Pirmiausia, užtikrinkite saugumą: įjunkite „avarinius žibintus“, užsidėkite šviesos atšvaitus (liemenes) ir pastatykite trikampį (Vokietijoje jis turi būti pastatytas maždaug 100 metrų atstumu už autostrados ar 50 metrų už miesto kelių). Jei esate autostradoje, jei įmanoma, išlipkite iš transporto priemonės per saugios zonos (grotelių) pusę ir laukite pagalbos už apsauginės juostos.

Būtina nedelsiant skambinti pagalbos tarnybai. Jei turite „ADAC“ narystę arba tarptautinę draudimo pagalbos police (pvz., su „�aliają kortele“), skambinkite jums nurodytu numeriu. Vokietijos pagalbos tarnybos („Autobahnnotruf“) veikia labai efektyviai – geltonais telefonais, esančiais tiesiai ant autostradų, galima susisiekti su centru nenušokę nuo kelio. Būtinai užfiksuokite incidentą (paimkite nuotraukas), jei tai kelių įvykis, ir susisiekite su policija. Jei reikia remonto, pasitikėkite tik sertifikuotais servais, kad išvengtumėte problemų vėliau.

7. Kur leidžiama stovėti ir parkuoti mikroautobusu Vokietijos miestuose?

Parkavimas Vokietijos didmiesčiuose gali būti tikras iššūkis, o baudos už neteisingą parkavimą yra didelės. Paprastai mikroautobusai, ypač jei jie aukštesni ar platesni už standartinį automobilį, netilps į požeminius parkingus dėl aukščio apribojimų. Todėl reikia ieškoti viršutinių (atvirų) parkavimo aikštelių, pažymėtų specialiais ženklais „P+R“ (Park and Ride) – tai puikus būdas palikti transportą miesto pakraštyje ir nuvykti į centrą viešuoju transportu.

Miestuose griežtai laikytės ženklų. Jei ženklas su uždraustu stovėjimu turi papildomą lentelę su mikroautobuso piešiniu arba užrašu „Kraftfahrzeuge“ (transporto priemonėms), draudimas galioja ir jums. Dažnai senamiestyje stovėjimas leidžiamas tik su specialia kortele arba apmokėjus automatinį stovėjimo mokestį (parkomatus). Venkite stovėti ant „bikelane“ (dviračių takų) – tai viena brangiausių klaidų. Mano patarimas: visada planuokite laiką parkavimui paieškoti – tai gali užeiti net 20–30 minučių intensyviame mieste.

8. Kaip susitvarkyti su bagažu – kiek daugiau maždaug telpa į mikroautobusą?

Bagažo skyriaus talpa dažnai yra apribota, ir tai yra viena dažniausių priežasčių, kodėl kelionės tampa nepatogios. Standartinis 8-9 vietų mikroautobusas turi bagažinę, kuri, paprastai, talpina apie 8–10 didelių lagaminų. Tačiau reikia atsiminti, kad tai priklauso nuo keleivių skaičiaus – jei mikroautobuse pilna žmonių, kiekvienas turi savo rankinį bagažą, kuris dažnai užima vietą keleivių salone, jei ten nėra specialių dėžių.

Jei planuojate kelionę su sportine įranga (slidėmis, dviračiais), būtina tai pranešti iš anksto, nes gali reikėti prikabinti specialią priekabą arba rinkti mikroautobusą su paaukštintu stogu (dėžė). Perkrauta transporto priemonė ne tik kad blogiau vairuojasi ir daugiau degala, bet ir yra neteisėta. Vokietijos policija gali sulaikyti transportą dėl perkrautumo. Vertėkite bagažą realiai – jei žmonių daug ir daiktų daug, geriau išsinuomoti didesnį autobusą su atskira bagažine („trunk“), nei kentėti spūstyse.

9. Ar yra kokių nors ypatingų taisyklių, susijusių su alkoholiu vairuotojui?

Vokietija garsėja alumi, tačiau kai kalbame apie vairavimą, čia vyrauja „nulinio tolerancijos“ kultūra, nors oficialiai leidžiama 0,5 promilės (kaip ir Lietuvoje). Tačiau profesionaliems vairuotojams, atliekantiems komercinius pervežimus, taikoma griežtesnė norma – 0,0 promilės. Net jei vairuojate savo grupę nekomerciniu tikslu, visada verta laikytis principo: jei vairuoji – negeriai. Baudos už girtumo vairavimą Vokietijoje yra labai didelės, gresia bauda, vairuotojo pažymėjimo atėmimas ir net kalėjimas.

Be to, jei įtariamas girtumas, policija gali atimti pažymėjimą vietoje. Mano patirtis rodo, kad geriausia strategija – pasirūpinti, kad vairuotojas visuomet būtų atsakingas ir ramus. Jei grupė planuoja vakarėlį su alkoholiu, būtina numatyti, kad vairuotojas toje dalyje nedalyvauja arba yra organizuojamas pervežimas iš viešbučio į restoraną ir atgal taksi.

10. Kaip geriausiai planuoti maršrutą, kad išvengtumėte spūsčių („Stau“)?

Vokietijos autostrados yra intensyvios, ir spūstys (vokiškai – „Stau“) yra kasdienybė, ypač prie didžiųjų miestų (Frankfurtas, Miunchenas, Niurnbergas) ir statybų vietų. Planuodami maršrutą, visada naudokite patikimus GPS navigacijos sistemas, kurios atnaujinamos realiu laiku (pvz., Google Maps, Waze arba profesionalių sunkvežimių navigacija, jei mikroautobusas didelis). Jos padės išvengti didžiausių spūsčių, nukreipdamos per apkeliuosius kelius.

Taip pat verta pasirūpti „ADAC“ ar kitų kelių tarnybų aplikacijomis, kurios rodo eismo intensyvumą. Jei keliaujate per švenčių dienas (pvz., Velykas, Kalėdas arba vasaros atostogų pradžią), būkite pasiruošę, kad „Stau“ gali trukti valandas. Mano patarimas: jei įmanoma, planuokite važiavimą ne aukščiausioje intensyvumo valandomis (pvz., vengti važiuoti prieš 9:00 ryta ir po 16:00 popietę didmiesčiuose). Taip pat vertėkite galimybę naktį važiuoti naktiniu poilsiu, tačiau atsiminkite apie vairuotojo poilsio režimus – negalima tiesiog „nukeliauti“ naktį, jei dieną jau vairavote.