Patarimai Planuojant Kelionę Į Vokietiją: Kaip Kelionė Taptų Sėkminga ir Lengva

Vokietija jau dešimtmečiais yra viena populiariausių kryptų ne tik turistams, bet ir verslo atstovams bei vairuotojams, kuriems tenka kirsti šią šalį keliaujant į tolimesnius Vakarų arba Pietų Europos taškus. Per daugiau kaip dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų srityje, aš daug kartų esu matęs, kaip netrukdoma entuziazmas gali būti aptemdyta smulkių, bet svarbių organizacinių detalių, kurios buvo nepaisytos planavimo etape. Vokietija – tai šalis, kurioje veikia tikslūs mechanizmai, o jos kelių infrastruktūra ir taisyklės yra vienos geriausių pasaulyje, tačiau jos taip pat reikalauja ir atitinkamo žinojimo bei pasiruošimo.

Sėkminga kelionė nėra tik tai, ką matome iš kelio nuotraukose – tai ramybė, kurią jaučiate, žinodami, kad viskas tvarkoje: nuo dokumentų iki automobilio techninės būklės. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir suteiksiu jums išsamų patarimų, kaip suplanuoti kelionę taip, kad ji ne tik būtų lengva, bet ir be nereikalingų nemalonumų. Mes aptarsime viską, pradedant būtinaisiais dokumentais ir baigiant subtiliais kultūriniais bei eismo niuansais, kuriuos vertina tik "savęs žinantis" keliautojas. Nesvarbu, ar važiuojate poilsiui, ar verslo reikalais, šis gidas bus jūsų patikimu kompasu vokiškame automobilių ir kelių pasaulyje.

DUK (Dažniausiai Užduodami Klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi keliaujant į Vokietiją automobiliu?

Tai vienas pagrindinių klausimų, į kurį turiu atsakyti kiekvienam savo klientui. Vokietijoje dokumentų kontrolė gali būti griežta, ypač jeigu susidursite su eismo įvykiu arba rutinine policijos patikra. Pirmiausia, turite turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Jeigu jis išduotas ne lotyniškais rašmenimis (pavyzdžiui, lietuviškas yra, tad problema nėra), reikėtų gauti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, tačiau Lietuvos dokumentai Vokietijoje pripažįstami be jokių problemų.

Be abejo, būtinas automobilio registracijos sertifikatas (techninės apžiūros knygelė arba mažasis techninis pasas). Jeigu automobilis ne jūsų, būtina turėti įgaliotojo vairuotojo rašytą sutartį arba notarinę sutartį, patvirtinančią teisę valdyti šį transporto priemonę. Nepamirškite civilinės atsakomybės draudimo "Žaliosios kortelės". Nors dauguma šalių (ir Vokietija) jau yra susitarusios dėl draudimo pripažinimo be jos, tačiau šis dokumentas vis dar yra puikus įrodymas, jog draudimas galioja, ir jis gali labai pagreitinti problemų sprendimą avarijos atveju. Taip pat patariu pasidaryti kopijas visiems šiems dokumentams ir laikyti juos atskirai nuo originalų – tai sutaupys nervingų valandų, jeigu originalai pasiklysdings ar bus paimami policijos.

2. Ar reikia specialių rekvizitų automobilyje (vaistinėlė, liemenės, ženklas)?

Per savo darbą pastebėjau, kad dažniausiai baudos už techninį automobilio nepritaikymą keliautojus staigina. Vokietijos reikalavimai šiuo atžvilgiu yra griežti ir nenuoseklūs su kaimyninėmis šalimis. Privaloma įranga yra tokia: pirmosios pagalbos vaistinėlė, kurios negaliojimo laikas turi būti nepasibaigęs, atsparus smūgiams (tinka mūsų rinkoje parduodamos su CE ženklu), dviejų raudonų atsparių smūgiams trikampių (vienas gale, vienas priekyje arba saugykloje) ir bent vienas šviesiai atspindintis (fluorescencinis) saugos liemenės.

Svarbiausias niuansas, kurį dažnai pamirštame: liemenė turi būti transporto priemonės salone, o ne bagažinėje. Vairuotojas turi galėti pasiekti ją išėjęs iš automobilio be papildomo rūpesčio. Jeigu važiuojate su keleiviais, patariu turėti liemenes kiekvienam keleiviui, nes jeigu teks išeiti iš automobilio greitajame kelyje dėl gedimo ar avarijos, tai yra klausimas gyvybiško saugumo. Taip pat verta paminėti, kad jeigu jūsų automobilyje nėra "M+S" (žieminės arba universalios) padangų, o sąlygos yra žiemiškos (sniegas, šlapdriba, ledas), ne tik gausite baudą, bet ir, jeigu įvyks eismo įvykis, draudimo kompanija gali atsisakyti mokėti žalos atlyginimą.

3. Kaip suprasti Vokietijos "Umweltplakette" (aplinkosaugos ženklą) reikalavimus?

Tai vienas dažniausiai keliuotojų painiojamų dalykų. Vokietija labai rūpinasi oro kokybe miestuose, todėl daugelyje miestų (pvz., Berlyne, Miunchene, Kelne, Hamurgue) yra įvestos "žaliosios zonos" (Umweltzone). Į jas važiuoti leidžiama tik turint specialų aplinkosaugos ženklą (vok. Feinstaubplakette), priklijuotą priekinio stiklo vidinėje pusėje.

Šis ženklas kainuoja labai nedaug (apie 5–10 eurų) ir gali būti įsigytas daugelyje vietų: techninės apžiūros stotyse Lietuvoje (jeigu važiuojate pro jas), degalinėse Vokietijoje arba internetu. Yra trys spalvos: raudona, geltona ir žalia. Mums, keliautojams su asmeniniais arba naujesniais automobiliais, reikalinga žalia spalva. Jeigu bandysite važiuoti į miesto centrą be šio ženklo, gausite nemažą baudą (nuo 80 eurų), o jeigu neturite net ir geltonosios – baudos dar didesnės. Nereikia rizikuoti – įsigykite jį iš anksto. Policija Vokietijos miestuose dažnai tikrina būtent tai, o ne greitį, todėl "užkliuvimas" ant šio reikalavimo gali sugadinti kelionės biudžetą.

4. Kokios yra greičio apribojimų ypatybės Vokietijos autostradose (Autobahn)?

Legenda apie Vokietijos autostradas, kuriose nėra greičio apribojimų, yra tik dalinai tiesa. Taip, yra ruožų (pavyzdžiui, A9 kelyje tarp Miuncheno ir Niurnbergo), kur galima važiuoti neribotą greitį, tačiau tai yra išimtis, o ne taisyklė. Didžiojoje dalyje autostradų galimas maksimalus greitis yra 130 km/h (nors dažnai matome 130 su brūkšneliu, reiškiančiu rekomenduojamą greitį, tačiau techninė baudos už viršijimą gali būti taikoma tik esant nenumatytoms aplinkybėms).

Tačiau svarbiausia taisyklė, kurią turi žinoti kiekvienas: jeigu eismo juostoje nėra greičio apribojimo ženklo, tai reiškia, kad nėra ribojimo, bet jūs visada privalote važiuoti taip, kad galėtumėte visiškai sustoti per matomą atstumą. Be to, Vokietijoje griežtai draudžiama lenkti iš dešinės pusės. Jeigu kairėje juostoje jus "veja" greitesnis automobilis, privalote persikelti į dešinę, net jeigu ir jūs važiuojate virš 130 km/h. Ignoravimas šios taisyklės yra viena dažniausių priežasčių, kodėl vokiečiai pasibeldžia į vairą ir gali pranešti apie jus policijai už "eismo judėjimo trukdymą".

5. Kaip elgtis su degalų kainomis ir mokėjimo degalinėse?

Vokietijoje degalai yra brangūs, ir tai yra faktas, į kurį reikia atsižvelgti planuojant biudžetą. Tačiau yra keletas patarimų, kaip sutaupyti. Degalų kainos svyruoja priklausomai nuo regiono ir degalinės grandinės. Paprastai, toliau nuo autostradų (prie miestelių ar kaimų kelių) degalai gali būti pigesni nei pačiose autostradų degalinėse ("Autohof" arba "Raststätte").

Dėmesį reikėtų atkreipti ir į mokėjimo būdus. Nors dauguma degalinių priima kreditines korteles, yra ir tokių, ypač mažesnėse ar naktinėje laiko, kuriose galima apmokėti tik grynaisiais arba vietinėmis kortelėmis ("EC-Karte"). Visada turkite su savo šiek tiek grynųjų eurų. Taip pat verta paminėti "Pfand" sistemą – tai užstatas už butelius. Jeigu perkate vandens ar gėrimų degalinėje, kaina bus didesnė dėl užstato (pvz., 0,25 eurų). Negalima išmesti šių butelių į šiukšliadėžę – juos galima gražinti bet kurioje parduotuvėje ar degalinėje ir susigrąžinti pinigus. Tai ne tik ekologiška, bet ir ekonomiška.

6. Ar reikia mokėti už važiavimą keliais (mokesčiai už naudojimąsi keliais)?

Lietuvoje esame pripratę prie vinjetės sistemos, tačiau Vokietijoje situacija kitokia. Asmeniniai automobiliai (iki 3,5 tonų) Vokietijoje gali važiuoti autostradomis ir keliais be jokio mokesčio. Jums nereikia įsigyti jokios vinjetės – tai vienas malonumų, kuriuo galite mėgautis. Tačiau situacija pasikeičia, jeigu važiuojate sunkvežimiu arba vilkiku, tačiau tai jau kita sritis, susijusi su mokesčiais "Maut".

Vis dėlto, kai kurie tuneliai, tiltai arba specialūs kalnų keliai (pvz., Alpių regione, netoli sienos su Austrija ar Šveicarija) gali būti mokami. Juose paprastai yra specialios keltuvų arba automatizuotos kasos. Planuodami maršrutą, patariu pasitikrinti, ar jūsų kelias neveda pro tokius mokamus objektus, kad nebūtų staigmenų. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Vokietijoje yra daug miestų, kuriuose už važiavimą centrinėmis dalimis gali būti imamas mokestis (pvz., "City Maut" kai kuriuose miestuose, nors tai daugiau būdinga sunkvežimiams, tačiau visada verta patikrinti vietinius reglamentus).

7. Ką daryti, jeigu įvyko eismo įvykis arba automobilis sugedo?

Niekas nenori galvoti apie blogiausią scenarijų, tačiau kaip ekspertas aš turiu pasakyti: tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam. Jeigu įvyko avarija, pirmiausia įjunkite pavojų šviesas ir uždėkite saugos liemenę. Tada statote trikampį – Vokietijoje jis turi būti pastatytas maždaug 100 metrų atstumu nuo automobilio autostradoje ir 50 metrų mieste. Jeigu sąlygos blogos (rūkas, tamsa), atstumas turi būti didesnis.

Jei niekas nenukentėjo, nuimkite automobilius iš kelio (jeigu įmanoma), kad netrukdytumėte eismui. Užpildykite Europos avarijos deklaraciją (Euro formą) – ji yra dvikalbė, todėl problemų neturėtų būti. Jeigu automobilis tiesiog sugedo, skambinkite pagalbos tarnybai. Jeigu turite "ADAC" arba analogišką draudimą, tai puiku, jeigu ne – skambinkite pagalbos numeriu 112. Vokietijos gelbėtojai veikia labai greitai ir profesionaliai. Svarbiausia – niekada nesiderėkite su kita šali vietoje, jeigu yra žala, be policijos protokolo. Tai gali sukelti didelių problemų vėliau gaunant išmoką iš draudimo.

8. Kokios yra pagrindinės vairavimo etiketo taisyklės, kurios skiriasi nuo mūsų?

Vokietijos vairuotojai laikomi vienais disciplinuotiausių pasaulyje, tačiau jų elgesys gali atrodyti šiek tiek agresyvesnis mums, įpratusiems prie ramesnio eismo. Vienas svarbiausių dalykų – "Rechts vor Links" (dešinė prieš kairę). Taisyklė galioja nevisur, bet miestuose, lygiagrečiuose keliuose be ženklų, reikia praleisti vairuotoją iš dešinės pusės. Dažnai pamirštame tai, kai suksime pro mažus kaimelius.

Taip pat griežtai draudžiama naudoti mobilųjį telefoną rankomis (net jeigu laikote tik garsiakalbį). Už tai baudos yra didelės. Naudokite tik "hands-free" sistemas. Dar vienas niuansas – rūkymas automobilyje, jeigu važiuojate su vaikais, yra draudžiamas ir baudžiamas. Ir, žinoma, alkoholis. Leidžiamas maksimalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,5 promilės, tačiau jaunesniems nei 21 metų vairuotojams bei naujokams (turintiems vairuotojo pažymėjimą mažiau nei 2 metus) – 0,0 promilės. Geriausia taisyklė: jeigu vairuojate – negerkite nieko.

9. Kaip planuoti poilsį ir sustojimus (Raststatt ir Autohof)?

Ilgos kelionės Vokietija gali būti pavargtinančios, todėl poilsis yra ne tik malonumas, bet ir saugumo reikalavimas. Vokietijoje autostradose yra dviejų tipų sustojimų vietos: "Raststätte" (pilnos paslaugos poilsio zonos) ir "Autohof" (mažesnės, dažniausiai šalia autostrados, bet ne tiesiai ant jos). "Raststätte" siūlo restoranus, tualetus, dušus, parduotuves ir dažnai yra labai patogios, tačiau kainos ten gali būti šiek tiek aukštesnės.

"Autohof" yra pigesnis variantas – ten galima užpilti degalų, nusipirkti maisto ir pailsėti. Planuodamas kelionę, visada įtraukiu sustojimus kas 2–3 valandas. Tai leidžia išlaikyti koncentraciją. Taip pat verta paminėti, kad Vokietijoje yra daug specialiai pritaikytų poilsio vietų (Wohnmobile) tiems, kurie keliauja su gyvenamaisiais automobiliais, tačiau ir paprasti automobiliai ten gali stovėti. Naudokitės navigacijos programomis (pvz., Google Maps ar "ViaMichelin"), kurios rodo šias vietas, kad nereikėtų važiuoti "aklais".

10. Kuo skirsiasi apgyvendinimosi pasirinkimas ir ką svarbu žinoti apie parkavimą?

Apgyvendinimas Vokietijoje gali būti įvairus – nuo brangių viešbučių centruose iki "Pension" (pensionų) kaimuose, kur siūlomas puikus kainos ir kokybės santykis. Mano patirtis rodo, kad verta rezervuoti viešbutį iš anksto, ypač jeigu kelionė vyksta šventiniu laikotarpiu arba didelių renginių (pvz., Frankfurto automobilių paroda, Oktoberfest) metu.

Labai svarbus dalykas – parkavimas. Miesto centruose parkavimas yra brangus ir sudėtingas. Daugelyje vietų galioja "Parkuojimo bilieto" (Parkschein) sistema – reikia nusipirkti bilietą iš automato ir padėti po priekiniu stiklu.