Mikroautobusų pasirinkimas kelionėms į Vokietiją: Eksperto vadovas ir rekomendacijos

Įvadas

Per pastaruosius du dešimtmečius, dirbdamas tarptautinių keleivinių pervežimų srityje, esu matęs ne vieną šimtą kilometrų nuvažiavusį mikroautobusą ir, svarbiausia, tūkstančius keleivių, kuriems ši kelionė buvo arba maloni atostoga, arba, deja, išbandymas kančia. Vokietija – tai viena populiariausių kryptų mūsų regione. Mes ten važiuojame lankyti savo artimųjų, verslo reikalais, į parodas Hanoverio arba Frankfurto mugėse, tiesiog pasigrožti Alpėmis arba Berlyno architektūra. Tačiau kelyje, kuris trunka 12–18 valandų viena kryptimi, ne svarbu tik tai, ką mes matome pro langą, bet ir tai, kuo mes važiuojame.

Dauguma klientų, renkantis transportą, dažniausiai atkreipia dėmesį į vieną dalyką – kainą. Tačiau kaip žmogus, kuris per savo karjerą yra išgirdęs visus įmanomus „kelionių siaubus“ prasidėjus nuo sulūžusio vairo šaltuoju metu Vokietijos autobane iki vėdinimo sistemos išjungimo aukščiausioje Alpių perėjoje, galiu pasakyti viena: transporto priemonės pasirinkimas nulemia kelionės kokybę. Vokietija nėra vieta, kurioje galima rizikuoti su technika. Ten keliai aukštos kokybės, tačiau ir reikalavimai transportui, bei greičiai (kurie dažnai viršija 130 km/h) reikalauja, kad mikroautobusas būtų techniškai idealios būklės.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir paaiškinsiu, kokie mikroautobusai tikrai verti dėmesio renkantis kelionei į Vokietiją. Mes nekalbėsime tik apie „žymenis“ ant radiatoriaus grotelių, bet ir apie tai, kas slepiasi po gaubtu – variklius, važiuoklę, ergonomiką ir saugumą. Juk sėdint šiuolaikiniame, erdiame ir patogiame mikrobe, 1000 kilometrų kelionė tampa tyla ir ramybe, o ne kovos lauku su nuovargiu.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kodėl rekomenduojamas būtent „Mercedes-Benz Sprinter“ kelionėms į Vokietiją?

Per savo ilgą karjerą esu priėjęs prie išvados, kad „Mercedes-Benz Sprinter“ yra neatsiejama tarptautinių pervežimų industrija dalis, ir nėra atsitiktinumas, kad jis dominuoja Vokietijos keliuose. Visų pirma, tai gimtoji šios šalies technika, kas reiškia, kad jei kiltų bet kokia techninė problema, bet kurioje Vokietijos serviso stotyje rasite dalis ir mechaniką, kuris žino, kaip ją sutaisyti. Tai suteikia nepalyginamą psichologinį ramybę jums vairuotojui bei keleiviams.

Antra, „Sprinter“ siūlo vieną geriausių važiuoklių rinkoje. Ilgose kelionėse, pavyzdžiui, maršrutu Vilnius–Berlynas, kelyje susiduriame su įvairiausiu dangos paviršiumi – nuo idealiai lygių Vokietijos autobanų iki miestų grindinio arba vokiškų kelių remonto ruožų. „Sprinter“ važiuoklė, ypač jei kalbame apie naujesnius modelius su galine ašies pneumatinės pakabos galimybe, sugeba suminkštinti bumps ir užtikrinti sklandų judėjimą. Taip pat šio modelio varikliai, ypač 3.0 l V6 dyzelio versijos (nors dabar ir dažniau randama 2.1 l modernizuotų versijų), turi pakankamai sukimo momento, kad lengvai įveiktų kalnuotas Vokietijos dalies vietas (pvz., Bavarijoje) net su pilna keleivių ir bagažo apkrova. Tai yra „aukso standartas“, prie kurio lyginame visus kitus.

2. Ar „Volkswagen Crafter“ gali būti lyginamas su „Mercedes“ kokybe?

Tai labai pagrįstas klausimas, ir daugelis klientų susiduria su dilema. Kaip ekspertas galiu pasakyti: „Volkswagen Crafter“, ypač naujesniosios kartos (kurios, tiesa sakant, bendrai sukurimosi etape daug ką pasiskolino iš „Mercedes“ platformos), yra puikus alternatyvus pasirinkimas. Jei „Mercedes“ yra asocijuojamas su konservatyviu patikimumu, tai „VW Crafter“ dažnai laikomas modernesniu ir ergonomiškesniu sprendimu.

Vokietijos keliuose „Crafter“ jaustis taip pat kaip namuose. Varioji jo privalumas yra vairuotojo darbo vietos komfortas. Ilgos kelionės reiškia, kad vairuotojas praleidžia valandas sėdamas. „Volkswagen“ dažniausiai siūlo labiau „automobilinę“ išdėstymo vairuotojo kabiną, geresnę medžiagų kokybę bei intuityvesnę informacines sistemas, kas vairuotojui leidžia mažiau nuvargti. Techninė pusė: jei renkatės „Crafter“ su 2.0 TDI varikliu (kuris dabar yra standartinis), nereikėtų bijoti jėgos trūkumo, net jei mikroautobusas yra 9 vietų. Tačiau verta paminėti, kad senesniuosiuose modeliuose (prieš 2017 m.) buvo naudojami savi varikliai, kurie, nors ir buvo geri, vis tiek šiek tiek nusileidžia „Mercedes“ ilgaamžiškumo statistikoje. Jei pasirinksite naujesnį „Crafter“, skirtumo tarp jo ir „Sprinter“ patikimumo praktiškai nesijausite, tačiau gausite šiek tiek modernesnę išvaizdą.

3. Kokia svarbiausia charakteristika varikliui tokioms ilgos kelionėms?

Renkantis mikroautobusą kelionei į Vokietiją, vienas didžiausių klaidų, kurią pastebiu tarp nepatyrusių keleivių ar net pervežėjų, yra orientacija į mažiausią kuro sąnaudas. Žinoma, ekonomika svarbi, tačiau 1000–1500 km kelionėje svarbiau yra variklio „tvermė“ ir efektyvumas esant dideliems apkrovimaiems. Mano patirtis rodo, kad idealus variantas yra 2.3 litrų arba didesnio darbinio tūrio dyzelinis variklis.

Kodėl? Vokietijos autobanuose dažnai tenka važiuoti 120–130 km/h greičiu. Mažesnio tūrio varikliai (pvz., 1.9 ar 2.0 l senesnėse versijose) su įsijungusiu kondicionieriumi ir 9 keleiviais salone turi dirbti ribinėse galiose. Tai ne tik padidina degalų sunaudojimą (mažas variklis „geria“ daugiau, kai verčiamas dirbti ant ribos), bet ir trumpina variklio resursą bei didina jo perkaitimo riziką vasarą, kai oras Vokietijoje pasiekia 30 laipsnių šilumos. Todėl visada rekomenduoju ieškoti variantų su galingesniais agregatais (nuo 140–170 AG ir daugiau). Toks mikroautobusas važiuos lengviau, tyliau, o vairuotojui nebus reikalingas pastovus „pėdsakas“ duose, kad išlaikytų greitį.

4. Kaip mikroautobuso tipas įtakoja vairuotojo darbo saugumą ir nuovargį?

Nepaisant to, kokia patogi yra keleivių salonas, jei vairuotojas pavargs, kelionės saugumas mažėja. Vairuotojo ergonomika yra raktas sėkmingai kelionei. Ilgamečiai vairuotojai žino, kad 10 valandų sėdėjimas „Volkswagen Transporter“ T5 arba T6 kabinose skiriasi nuo sėdėjimo senesniuose „Renault Master“ ar „Fiat Ducato“ modeliuose. Naujesni modeliai turi gerokiau priderintas sėdynes su šoniniu palaikymu ir daugiau reguliavimo galimybių.

Taip pat svarbu yra vairo padėties reguliavimas ir pasiekiamas. Vokietijoje daug važiuojama greitkeliais, todėl vairuotojas turi turėti galimybę atsistatyti patogiai, ne tik sujudęs rankomis, bet ir pakeičęs sėdynės nuolydį. Be to, šiuolaikiniai sistemos, tokios kaip „Cruise Control“ (palaikomo greičio sistema) yra būtinos, o ne prabangos kelionėje į Vokietiją. Autobane nuolat kinta greičio ribos (pavyzdžiui, 120 km/h ribos zonos), todėl aktyvus greičio palaikymas leidžia vairuotojui daugiau dėmesio skirti keliui, o ne pedalo spaudimui. Pasirinkdami mikroautobusą, užtikrinkite, kad jis turi šią funkciją – tai tiesiogiai įtakoja kelionės saugumą.

5. Kokius mikroautobusus (8+1, 9+1) geriau rinkti pagal vietų skaičių ir bagažą?

Tai vienas dažniausių ginčų. Klientas sako: „Mums reikia 9 vietų, mes visi su bagažu“. Čia prasideda pagrindinė problema. Standartinis 9 vietų mikroautobusas (pvz., „Mercedes Vito“ ar „VW Transporter“) yra labai patogus mieste, tačiau jo bagažinės skyrius, kai užimamos 9 vietos, tampa mikroskopinis. Jei vykstate į Vokietiją su 9 asmenimis ir kiekvienas turi po didelį lagaminą, bagažas tiesiog netilps į vidų. Jį teks įkrauti ant stogo (kas pablogina centrą svorio ir padidina degalų sunaudojimą) arba vilkti priekabą (kas Vokietijoje reikalauja papildomų mokesčių ir vairuotojo įgūdžių).

Todėl, jei vyksta didelė grupė su daug bagažo, aš visada rekomenduoju rinktis „ilguosius“ mikroautobusus, pavyzdžiui, „Sprinter“ ar „Crafter“ su ilgu ratu (LWB). Juose galima susidėti 9 keleivius ir vis tiek turėti pakankamai vietos gale bagažui, netgi neuždengus galinio vaizdo. Jei bagažo nėra daug, ir kelionė trumpa, tuomet kompaktiškesni 8+1 modeliai gali būti geriau dėl manevringumo miestuose. Bet tiems, kurie važiuoja į Berlyną ar Miuncheną savaitgaliniai išvykai, ilgesnis mikroautobusas yra vienintelis protingas pasirinkimas dėl komforto.

6. Ar svarbi automatinės pavarų dėžės buvimas šiose kelionėse?

Anksčiau, prieš 15–20 metų, buvo manoma, kad automatinė pavarų dėžė mikroautobuse yra prabanga, kuri dažnai sugenda. Tačiau situacija pasikeitė drastiškai. Šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės (ypač „Mercedes“ 7G-Tronic arba „VW“ 8-speed automatikos) yra labai patikimos ir pritaikytos sunkioms apkrovoms. Kelionė į Vokietiją, ypač per didžiuosius miestus, kurie gali būti užstatyti sustojimais (pvz., Frankfurto centras arba Hamelno senamiestis), su mechanine dėže gali tapti tikru vairuotojo maratonu.

Esu matęs, kaip patyrę vairuotojai, įveikę 1000 km, išlipę iš mikroautobuso su mechanine dėže, tiesiog negalėję normaliai vaikščioti dėl kojų skausmo. Automatika šiuo atveju nėra tinginys priemonė, o saugumo ir komforto reikalavimas. Ji leidžia vairuotojui daugiau dėmesio skirti situacijai kelyje, mažiau nuvargti ir, svarbiausia, greičiau reaguoti sunkiose eismo situacijose. Jei jūsų biudžetas leidžia, visada pasirinkite variantą su automatine pavarų dėže – ilgose kelionėse tai apsimoka per geriausią vairuotojo formą.

7. Kokie yra Vokietijos techniniai reikalavimai (Umweltplakette) ir kaip tai veikia mikroautobuso pasirinkimą?

Tai yra kritiškai svarbus klausimas, apie kurį dažnai pamirštama, kol neapsunkina bauda. Vokietijoje veikia „Umweltzone“ (Aplinkos zonos) – zonos miestuose, į kurias gali važiuoti tik automobiliai su tam tikra emisijos klase. Dauguma didžiųjų Vokietijos miestų (Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Štutgartas ir kt.) yra tokiose zonose. Norint įvažiuoti į jas, priekiniame stikle turi būti pritvirtinta speciali žalia (retesniais atvejais geltona) raudona kortelė – „Umweltplakette“.

Kas tai reiškia pasirenkant mikroautobusą? Jei nuomajatės seną mikroautobusą (pavyzdžiui, 2005–2007 m. gamybos), jis gali neturėti būtinų filtrų (pvz., DPF – dalelių filtro) ir gali neįgyvendinti reikalavimų gautos žalios kortelės. Be jos įvažiavus į miesto centrą gresia 100 eurų ir daugiau bauda. Todėl, renkantis transportą, visada patikrinkite, ar mikroautobusas atitinka Euro 5 arba aukštesnį standartą. Beveik visi naujesni nei 2011–2012 m. gamybos „Sprinter“ ar „Crafter“ modeliai netenka šios problemos, tačiau jei planuojate keliauti senesniu transportu, būtinai pasidomėkite šia kortele. Be jos, kelionė gali baigtis ne maloniai pietūs Alpėse, o nepageidaujamu susitikimu su policija.

8. Kaip salono įranga (kondicionierius, DVD, WiFi) veikia keleivių patirtį?

Ilgos kelionės Vokietijon trunka. Net jei važiuojate per naktį, dienos metu temperatūros svyravimai gali būti dideli. Kondicionierius šiuolaikiniame mikroautobuse nėra prabanga, o būtinybė, ypač vasarą. Vokietijos vasaros gana karštos, ir sėdėti įkaitusioje „metaline“ dėžėje be vėdinimo yra neįmanoma. Be to, svarbu ne tik vėsinimas, bet ir šildymas žiemą – kai kelionė vyksta Sausio mėnesį, -5 laipsnių už lange, salone turi būti +20.

Dėl pramogų: šiandien keleiviai, ypač jaunesni kartos ar verslo grupės, tikisi būti prisijungę. Mikroautobuso WiFi routeris, kuris veikia visame kelio maršrute (Lietuva-Lenkija-Vokietija), leidžia ne tik praleisti laisvalaikį, bet ir dirbti kelyje. DVD grotuvas su monitoriais gali atrodyti pasenęs, tačiau ilgose kelionėse su vaikais arba turistine grupė tai puikus būdas užimti keleivius. Tačiau man kaip ekspertui svarbiausia yra patogios sėdynės. Sėdynių aukštis, atlošo kampas, rankų atlošai – tai smulkmenos, kurios po 8 valandų vairavimo tampa svarbiausiomis. Geriausi mikroautobusai turi sėdynes su „Combi“ tipo diržais (t.y., įsiūta į sėdynę), kurie yra daug saugesni ir patogesni nei paprasti pilkai diržai.

9. Ar „Ford Transit“ ar „Fiat Ducato“/„Peugeot Boxer“ gali būti rimti varžovai šiuose maršrutuose?

�inoma, rinka neapsiriboja tik Vokietijos gamintojais. „Ford Transit“, ypač paskutinės kartos modelis, yra vienas geriausių pasiūlymų rinkoje šiuo metu. Jis pasižymi puikiu varikliu (2.0 EcoBlue), kuris yra labiausiai „išmanus“ ir efektyvus.