Mikroautobusas ar autobusas geriau kelionei į Vokietiją?

Ryškiai balta linija, lygus asfaltas ir aiškios taisyklės – taip dažniausiai asocijuojasi keliaujantiesiems į Vokietiją. Šalis yra ne tik mums artima geografiškai, bet ir ekonominiais bei kultūriniais ryšiais. Kasmet tūkstančiai lietuvių komandų, šeimų, turistų grupių ir verslo atstovų keliauja į Vokietijos miestus – nuo Berlyno ir Miuncheno iki Hamburgo ir Frankfurto. Tačiau, kai susiduriama su organizavimo klausimais, vienas pirmųjų ir svarbiausių iššūkių iškyla: ką pasirinkti – mikroautobusą ar autobusą?

Per daugiau nei dvidešimt metų dirbu tarptautinių pervežimų srityje. Per šį laikotarpį organizavau ir lydėju begalę kelionių į Vokietiją – nuo mažų šeimynčių išvykų iki didelių korporatyvinių renginių. Galiu drąsiai pasakyti, kad nėra vieno teisingo atsakymo, kuris tiktų visiems. Pasirinkimas priklauso ne tik nuo keleivių skaičiaus, bet ir nuo kelionės tikslų, trukmės, biudžeto ir, svarbiausia, nuo to, kokį patirtį norite užtikrinti savo grupės nariams.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi, išsamesniais techniniais aspektais ir praktiniais patarimais, padėsiančiais jums nuspręsti, kuri transporto priemonė geriau atitiktų jūsų poreikius. Kalbėsime ne tik apie vietų skaičių, bet ir apie tai, kaip pasirinkimas įtakoja komfortą, vairuotojo darbo režimą, logistiką miestuose ir galutinę kelionės kainą.

Įvadas: Kodėl pasirinkimas yra kritiškas?

Kelionė į Vokietiją iš Lietuvos tai nėra trumpas nuotolis. Priklausomai nuo maršruto, tai gali būti nuo 800 iki virš 1200 kilometrų viena kryptimi. Vidutiniškai kelionė automobiliu trunka apie 10–12 valandų, tačiau su pertraukomis, vairuotojo poilsio režimais ir galimais užstatymais šis laikas gali išsiplėsti iki 14–16 valandų. Toks ilgas laikas transporto priemonėje verčia labai atsakingai žiūrėti į jos pasirinkimą.

Dažnai klientai, kreipiasi į mane, vadovaujasi vieninteliais kriterijais – kaina arba vietų skaičiumi. Tačiau per ilgą laiką matau, kad pigumo siekimas dažnai suverčia kelionę į išbandymų maratoną, o neteisingas vietų skaičiaus vertinimas sukuria nepatogumų, kurie sugadina įspūdį net nuo pačių gražiausių Vokietijos vietų.

Mikroautobusas (paprastai tai 8–19 vietų transporto priemonė, tokia kaip Mercedes-Benz Vito, Sprinter arba VW Crafter) ir autobusas (nuo 30 iki 60 vietų, pvz., Mercedes-Benz Tourismo, Setra arba Neoplan) yra visiškai skirtingi pasauliai. Jie turi skirtingas vairavimo savybes, skirtingą techninę priežiūrą, skirtingą degalų suvartojimą ir, kas svarbiausia, skirtingą poveikį keleivių psichologinei būklei.

Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime visus šiuos aspektus, pradedant nuo banalaus "kiek vietų", baigiant sudėtingais vairuotojo darbo laiko apribojimais, kurie yra kritiški tolimose kelionėse po Europą.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

Šioje skyriuje pateikiamas išsamus klausimų ir atsakymų sąrašas, kuris padės jums sužinoti visus niuansus, susijusius su mikroautobuso ir autobuso pasirinkimu kelionei į Vokietiją.

1. Kokia pagrindinė skirtumo tarp mikroautobuso ir autobuso esmė pagal keleivių skaičių?

Pagrindinis ir akivaizdžiausias skirtumas yra talpa. Mikroautobusai dažniausiai yra klasifikuojami kaip transporto priemonės, galinčios vežti nuo 8 iki 19 keleivių. Tai yra idealus pasirinkimas mažoms komandoms, šeimoms arba verslo delegacijoms. Jie yra kompaktiški, "agilesnės" išvaizdos ir dažnai primena didelius keleivinius automobilius.

Autobusai (arba turistiniai autokarai) prasideda ten, kur baigiasi mikroautobusai. Standartinis turistinis autobusas turi nuo 49 iki 55 vietų, nors egzistuoja ir mažesni, 30–40 vietų variantai, kartais vadinami "midibusais". Autobusas yra erdvus, aukštas, turi atskirą bagažinį skyrių po keleivių salono grindimis, kuris gali talpinti didžiulius kiekius bagažo. Jeigu jūsų grupė sudaro daugiau nei 20 žmonių, mikroautobusu tiesiog fiziškai neįmanoma nuvažiuoti vienu metu – reikėtų samdyti kelias transporto priemones, kas ir ekonomiškai, ir organizaciškai nėra patogu.

2. Kuri transporto priemonė ekonomiškesnė mažoms (iki 15 žmonių) grupėms?

Čia dažnai klystama manydami, kad autobusas visada brangesnis. Taip, autobuso valandinė nuoma arba kilometrinė kaina yra didesnė, tačiau reikia skaičiuoti bendrąsias išlaidas vienam keleiviui. Jeigu grupėje yra, pvz., 14 žmonių, mikroautobuso nuoma gali atrodyti prieinama. Tačiau jeigu grupė padidėja iki 18 ar 19, mikroautobusas tampa perpildytas, o 19-viečiais mikroautobusais vairuotojui reikalingos ypatingos teisės (D kategorija), kas pakelia kainą.

Be to, Vokietijoje keliaujant mikroautobusu, reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurie miestai turi mokesčius už įvažiavimą į centrą arba ribojimus ("Umweltzone" – ekologinės zonos), tačiau tai labiau aktuali sunkesniems autobusams. Mažoms grupėms iki 15 žmonių mikroautobusas be abejo yra ekonomiškesnis dėl mažesnio degalų suvartojimo ir mažesnių mokesčių už keltuvus (jeigu kelias eina per Baltijos jūrą, nors į Vokietiją dažniau važiuojama sausuma). Taigi, iki 15 žmonių – mikroautobusas laimi. Tarp 15 ir 20 – reikia griežtai skaičiuoti, o virš 20 – tik autobusas.

3. Kaip komfortas įtakoja keleivių nuovargį 1000 km kelionėje?

Komfortas yra tas faktorius, kurį dažnai nepaisome, kol nepradeda skaudėti nugaros. Kelionė į Vokietiją trunka visą dieną. Standartiniame mikroautobuse (pvz., 8 vietų) keleiviai sėdi panašiai kaip lengvajame automobilyje, tik šiek tiek aukščiau. Dideliuose 9-viečiuose ar daugiau vietų mikroautobusuose sėdynės yra aukštesnės, kojos gali būti ištiestos po priekiniu sėdyniu, tačiau erdvės vis tiek mažiau.

Autobuse situacija visiškai kitokia. Ten yra galimybė atsistoti, paeilioti prie tualeto (jeigu jis yra įrengtas), pasiekti mini virtuvėlę su kavos aparatu. Sėdynės autobuse yra platesnės, turi geresnę atramą nugarai, dažnai įrengtos pėdų atramos (footrest). Ilgoje kelionėje, ypač jeigu grįžtama tame pačiame dienoje arba po intensyvios programos Vokietijoje, autobuso keleiviai jaučiasi daugiau atsipalnavę. Mikroautobuse, net ir jeigu jis prabangus, ilgas sėdėjimas sužaloja. Jeigu grupėje yra vyresnių žmonių arba turistų, kuriems svarbu komfortas, autobusas (arba prabangus VIP mikroautobusas su atlenkiamomis sėdynėmis) yra vienintelis teisingas pasirinkimas.

4. Ar mikroautobuse įrengtas tualetas, ir kodėl tai svarbu?

Tai vienas kritiškiausių klausimų. Didžioji dauguma mikroautobusų neturi tualetų. Yra išimčių – dideli, 19 vietų "Jumbo" tipo mikroautobusai gali turėti sanitarijos mazgą, tačiau tai yra retas atvejis ir brangus pasirinkimas. Įprastas mikroautobuso važiavimo režimas reikalauja sustojimo kas 2–3 valandas ne dėl degalų, o dėl fiziologinių poreikių.

Autobusai, skirti tolimiems reisams (kaip į Vokietiją), beveik visada turi tualetą. Tai leidžia planuoti maršrutą laisviau: sustojama tik degalams arba trumpam papietauti, o ne ieškant viešojo tualeto po automobilių stovėjimo aikštele. Be to, Vokietijoje, važiuojant greitkeliais, degalinės yra puikiai įrengtos, tačiau sustojimas su dideliu autobusu kai kuriose mažose degalinėse gali būti problematiškas dėl aukščio arba vietos trūkumo. Turint tualetą autobuse, vairuotojas gali pasirinkti tinkamesnę degalinę, o ne važiuoti į artimiausią tik dėl keleivių poreikių.

5. Kaip atrodo bagažo klausimas? Ar mikroautobuso bagažinė pakaks?

Bagažas – tai dažniausia nematoma problema. Mikroautobuso bagažinė yra jo gale arba apačioje (priekyje/gale), tačiau jos tūris yra ribotas. Jeigu važiuojate su 8 žmonėmis ir kiekvienas turi po didelį lagaminą bei rankinį bagažą, mikroautobuso bagažinė bus pilna iki pat stogo. Jeigu dar reikia vežti sportinę įrangą (slidės žiemą į Alpes, dviračius ar turgaus prekes), laisvos vietos neliks.

Autobuso bagažinė (po salono grindimis) yra erdvi, didelės aukščios sienos, ten telpa kelios dešimtys didelių lagaminų, specialių dėžių, net ir baldai. Mano patirtis rodo, kad jeigu kelionės tikslas – prekybos centrai (pvz., "Poland" prie Vokietijos sienos ar didieji "IKEA" centrai), arba parodos Hanoverio ir Frankfurto parodų centruose, autobusas yra privalomas. Bagažo skyriaus trūkumas mikroautobuse verčia keleivius dėti lagaminus į saloną, kas sumažina vietą ir mažina saugumą.

6. Kokios yra vairuotojo darbo laiko taisyklės ir kaip jos veikia maršrutą?

Tai techninis, bet labai svarbus aspektas. ES taisyklės nustato griežtas vairuotojo darbo ir poilsio normas. Vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos, o turi poilsį mažiausiai 45 minučių. Per parą vairuotojas gali dirbti ne daugiau kaip 9 valandas (išskirtiniais atvejais iki 10 valandų du kartus per savaitę).

Keliaujant į Vokietiją, šios taisyklės lemia, kad reikia planuoti ilgas pertraukas. Jeigu mikroautobuso vairuotojas yra vienas, o kelionė trunka 12 valandų, jis tiesiog fiziškai negalės nuvažiuoti ir grįžti tos pačios dienos metu pažeisdamas taisykles. Tokiu atveju reikalingas nakvynei viešbutis arba antras vairuotojas. Autobusuose dažniausiai važiuoja du vairuotojai (jeigu tai tolimas reisas arba greitas grįžimas), kas leidžia keistis ratu ir nepraleisti laiko.

Taip pat svarbu paminėti, kad Vokietijoje greičio apribojimas sunkiesiems autobusams (virš 3,5 t) greitkeliuose yra 80 km/h (nors daugeliu atvejų leidžiama važiuoti 100 km/h su tam tikromis sąlygomis). Mikroautobusai (jeigu svoris neviršija 3,5 t) gali važiuoti 130 km/h (rekomenduojamas greitis) ar net greičiau, jeigu nėra ribojimų. Tai reiškia, kad mikroautobusu techninis kelionės laikas gali būti trumpesnis, tačiau realybėje dėl vairuotojo poilsio la skirtumas sumažėja.

7. Ar mikroautobusas gali važiuoti greičiau nei autobusas Vokietijos automagistralėse (Autobahn)?

Teoriškai – taip. Vokietijos automagistralėse ("Autobahn") nėra bendrojo greičio apribojimo, tačiau yra rekomenduojamas greitis – 130 km/h. Lengvieji automobiliai ir iki 3,5 tonos sveriantys mikroautobusai gali važiuoti greičiau (jeigu to nedraudžia vietinis ženklas). Tačiau sunkieji turistiniai autobusai, kurių masė viršija 3,5 tonos, Vokietijoje yra ribojami – jie negali važiuoti greičiau kaip 80 km/h (nors tam tikros technologijos leidžia 100 km/h, tačiau tai reikalauja specialios įrangos).

Tačiau praktikoje šis greičio pranašumas nėra toks didelis. Vokietijoje daugelyje vietų (prie miestų, statybų zonose, nevažiuojamosios juostos srityse) yra griežti 120 arba net 80 km/h apribojimai. Be to, didelis autobusas dėl savo masės ir stabdymo kelio judosi labai sėkmingai srauto viduryje, o mikroautobusas dažnai įsiterpia tarp mažųjų automobilių. Visgi, jeigu jums svarbu kuo greičiau nuvažiuoti konkrečius 1000 km, ir vairuotojas gali dirbti ilgiau (laikantis taisyklių), mikroautobusas gali sutaupyti valandą ar dvi. Tačiau saugumo požiūriu, didelis autobusas yra stabilesnis ir atsparesnis vėjo purtymui, kas Vokietijos greitkeliuose, kur važiuojama 120-130 km/h greičiu, yra svarbu.

8. Kokios yra problemos lankantis Vokietijos miestuose (Berlynas, Miunchenas)?

Čia mikroautobusas turi ryškių privalumų. Vokietijos didmiesčiuose senamiestiai dažnai yra siauri, gatvės apkrautos, o vietos autobusams apribotos. Didelis, 12 metrų ilgio autobusas gali negalėti priartėti prie jūsų viešbučio ar restorano, todėl keleiviai gali tekti įlipti ir išlipti kelias šimtus metrų nuo tikslo. Taip pat dideliems autobusams reikalingos specialios aikštelės, kurios miestuose dažnai yra mokamos arba jas reikia rezervuoti iš anksto.

Mikroautobusas, dėl savo kompaktiškumo, gali važiuoti beveik visur, kur gali ir lengvieji automobiliai. Jis lengviau randa parkavimo vietą, gali užvažiuoti į kiemą, prie pat įėjimo. Jeigu jūsų kelionės programa labai intensyvi ir susijusi su aktyviu miesto tyrinėjimu (pvz., kelionė į Kolną arba Dresdeną), mikroautobusas suteiks daugiau judėjimo laisvės. Tačiau reikia atsižvelgti ir į "Low Emission Zones" (Žemos emisijos zonos) – jose negali važiuoti seni, neekologiški automobiliai, tačiau ši taisyklė taikoma ir mikroautobusams, ir autobusams.

9. Kaip atrobi kainos skirtumas ir ką jis apima?

Kainos formavimas yra sudėtingas. Mikroautobuso valandinė nuoma gali būti 50–80 EUR, o autobuso – 80–120 EUR (priklausomai nuo sezono ir rūšies). Atrodo, kad skirtumas nedidelis. Tačiau, kai suskaičiuojame, kad į Vokietiją ir atgal reikia daugiau degalų, o autobuso suvartojimas yra 30–40 litrų/100 km, o mikroautobuso – 10–15 litrų/100 km, degalų kaina svyruoja.

Taip pat svarbu vairuotojo dienos rationis (pinigai maistui). Dažnai mikroautobuso vairuotojas gali būti tas pats žmogus, kuris veda ir aptarnauja, o dideliame autobuse (ypač jeigu jis prabangus) gali būti ir antras vairuotojas, ir vadovas. Taigi, mažai grupei (iki 10 žm.) mikroautobusas bus gerokai pigesnis. Grupei nuo 20 iki 30 žmonių dažniausiai pasirodo, kad vieno didelio autobuso nuoma yra pigesnė nei dviejų mikroautobusų, be to, tai sumažina organizacinius rūpesčius (vienas vairuotojas prieš du, viena parkavimo vieta prieš dvi).

10. Ką daryti, jei grupės dydis yra "tarpinis" (pvz., 22 žmonės)?