Kraustymasis į Olandiją su augintiniais: Pilnas eksperto vadovas

Kiekvienas, kuris kada nors bandė sujungti gyvenimo pokyčius su gyvūnų auginimu, žino, kad tai nėra paprasta užduotis. Per daugiau nei dvidešimt metų dirbu tarptautinių pervežimų srityje, ir galiu pasakyti viena: kraustymasis į užsienį, ypač į tokią šalį kaip Olandija, be savo keturkojų draugų daugeliui atrodo kaip neįveikiamas iššūkis. Tačiau tiesą sakant, turint tinkamą informaciją, šis procesas gali būti netgi malonus. Olandija yra viena labiausiai gyvūnams draugiškų šalių Europoje, bet čia taip pat galioja griežti taisyklės ir reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir žiniomis, kaip organizuoti saugų ir teisėtą augintinio pervežimą į Nyderlandus. Mes ne tik aptarsime biurokratinius reikalavimus, bet ir parodysime, kaip užtikrinti, kad jūsų augintinis jaustųsi patogiai bei saugiai visos kelionės metu. Nesvarbu, ar keliate su šunimi, kate, ar egzotiniu gyvūnu – planavimas yra raktas į sėkmę.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Žemiau pateikiamas išsamus klausimų ir atsakymų sąrašas, kuris padės išsiaiškinti visus smulkmenus, susijusias su kraustymosi į Olandiją su augintiniais procesu.

1. Kokius pagrindinius dokumentus reikia turėti, vežant augintinį į Olandiją?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių klausimų, ir ne veltui, nes be teisingų dokumentų siena gali tapti neįveikiama. Jei keliaujate iš Europos Sąjungos (ES) šalių (įskaitant Lietuvą) į Olandiją, situacija yra gana standartizuota. Pirma ir svarbiausia – tai jūsų augintinio pasas. Tai nėra tas pats, kas žmogaus pasas. Tai specialus veterinarijos dokumentas, kurį išduoda licencijuotas veterinaras.

Šiame pase turi būti įrašyti gyvūno duomenys (rūšis, lytis, amžius, spalva, microchip numeris), taip pat savininko kontaktinė informacija. Labai svarbu, kad pase būtų įrašyta informacija apie pasiskiepijimą pasiutligės (rabies) vakcina. Be šio įrašo, su galva negalėsite įvežti gyvūno į Olandiją. Jei keliaujate iš šalių, kurios nėra ES narės (pvz., Jungtinės Karalystės po „Brexit“, Šveicarijos ar Norvegijos), situacija gali šiek tiek skirtis, tačiau ES taisyklės dažniausiai taikomos ir šiems atvejams, jei šalys priklauso ES reguliavimui dėl gyvūnų judėjimo. Visada patikrinkite, ar pasas galioja – jis neturi būti pasenęs, o visi įrašai turi būti aiškiai skaitomi.

2. Ar mikročipas yra privalomas, ir kada jis turi būti įskiepytas?

Absoliučiai taip. Mikročipas nėra papildomas privalumas, o griežtas reikalavimas. Jis yra vienintelis būdas unikaliai identifikuoti jūsų augintinį. Svarbiausia taisyklė, kurią dažnai pamiršta savininkai: mikročipas turi būti įskiepytas prieš skiepijant nuo pasiutligės.

Kodėl tai taip svarbu? Todėl, kad vakcinacijos įraše veterinarijos pase turi būti nurodytas to mikročipo numeris. Jei pirmiausia bus padarytas skiepas, o tik po to įskiepytas mikročipas (arba jei mikročipo numeris pase bus įrašytas neteisingai), skiepjimas laikomas negaliojančiu. Tai reiškia, kad teks skiepyti gyvūną iš naujo ir laukti atitinkamo laikotarpio. Mikročipas turi atitikti ISO 11784 standartą (15 skaitmenų, skaitomas be problemų bet kokio tipo skaitytuvu). Jei jūsų gyvūnas turi seną, neskaitymo neįgalų čipą, gali tekti įskiepyti naują prieš kelionę.

3. Kaip turi būti atliekamas pasiutligės skiepjimas ir kokie yra laiko apribojimai?

Pasiutligės vakcina yra pagrindinis „bilietas“ į Olandiją. Vakcina turi būti inaktyvuota (sunaikinta viruso forma). Gyvūnas turi būti pasiskiepytas ne anksčiau kaip po to, kada jam suėjo 12 savaičių (3 mėnesių) amžiaus. Po pirmojo skiepjimo reikia palaukti 21 dieną (ne mažiau), kol susiformuoja imunitetas, prieš keliaujant į Olandiją.

Taip pat būtina stebėti vakcinos galiojimo laiką. Pirmasis skiepjimas paprastai galioja vienerius metus. Vėliau atliekami paskiepijimai (revakcinacija) gali galioti iki 3 metų, priklausomai nuo vakcinos gamintojo rekomendacijų, kurias turi patvirtinti veterinarijos gydytojas. Labai dažna klaida yra ta, kad žmonės planuoja kelionę paskutinę dieną, kai vakcina dar galioja, bet neatsižvelgia į tai, kad 21 dienų laukotis nebegalima, jei vakcina jau nebegalioja. Visada planuokite vizitą pas veterinarą mažiausiai mėnesiu iki planuojamo išvykimo, kad būtų laiko viską patikrinti.

4. Kokius reikalavimus turi tenkinti transportavimo būdelė (kėdutė)?

Tai vienas svarbiausių aspektų, garantuojančių ne tik patikimumą, bet ir gyvūno fizinę sveikatą. Aš, kaip patyręs logistikos specialistas, visada primenu: būdelė turi būti laikoma ne kaip „kalinys“, o kaip saugiausia vieta kelionės metu. Būdelė turi būti pakankamai didelė, kad gyvūnas galėtų stovėti, užsiristi, gulėti ir lengvai pasisukti.

Daugeliu atvejų, ypač jei keliaujate lėktuvu arba profesionalia pervežimo kompanija, reikalaujama, kad būdelė atitiktų IATA (Tarptautinės Oro transporto asociacijos) standartus. Svarbiausia: būdelė turi būti tvirta, plastiška, su metalinėmis durimis iš priekio (ne grotelėmis, kurios gali įsprūsti). Viršuje ir šonuje turi būti angos orui praleisti. Tarpas turi būti toks, kad gyvūnas negalėtų įsitempti pro duris. Taip pat būtina, kad dugne būtų įdėtas įsisavinantis kilimėlis ar rankšluostis, kad gyvūnas neslystų ir jautusiųsi saugiau. Prieš išvykstant leiskite šuniui ar katei prisipažinti būdelę, palikdami ją namuose atidarytą su mėgiamu žaislu viduje.

5. Ar reikia kokių nors papildomų gydymo ar parazitų naikinimo procedūrų?

Skelbiant apie reikalavimus Olandijai, dažnai kyla painiava su ekinokoko (pavojingo kirmėlės) gydymu. Paprastai šis gydymas yra būtinas tik tada, keliaujant į tas šalis, kurios yra laikomos ekinokoko laisvomis (pvz., į Suomiją, Airiją, Maltą) iš rizikos zonių. Olandija nėra tokių grieštų reikalavimų sąraše, todėl oficialiai gydymas nuo ekinokoko (turi būti atliktas 24–120 valandos prieš išvykstant) nėra būtinas įvažiavimui į šalį iš ES.

Tačiau, kaip profesionalas, aš visada rekomenduoju neatsilikti nuo profilaktikos. Prieš išvykstant būtina apdoroti gyvūną nuo erkinių ir blusų (pvz., „Frontline“, „Bravecto“ ar panašiomis priemonėmis). Olandijoje klimatas drėgnas, ten gausu vandens telkinių, todėl rizika susirgti parazitinėmis ligomis yra reali. Be to, kelyje, poilsiautojų vietose, gyvūnas gali lengvai užsikrėsti. Sveikatos apsauga yra geriau nei gydymas svetimoje šalyje, kur veterinarinės paslaugos gali kainuoti brangiau.

6. Kaip geriausiai organizuoti patį kelionę: automobiliu, lėktuvu ar traukiniu?

Pasirinkimas priklauso nuo atstumo, jūsų biudžeto ir, svarbiausia, jūsų augintinio charakterio. Automobiliu kelionė dažnai yra mažiausiai stresinga šunims, jei jie įpratę važiuoti. Jūs turite galimybę stoti, paeiti, duoti vandens. Tačiau ilgos kelionės (pvz., iš Lietuvos) gali būti pavargtos. Būtina planuoti poilsio pauzes kas 2–3 valandas.

Lėktuvu keliaujant maži gyvūnai (iki 8 kg su būdele) gali skristi salone su savininku. Didesni gyvūnai skrenda krovežinėje sekcijoje. Tai yra saugu, tačiau gali būti stresuojanti dėl triukšmo ir temperatūros pokyčių. Čia būtina pasirūpti kokybiška būdele. Traukiniu Olandijoje ir po Europą keliauti galima, tačiau būtina turėti bilietą gyvūnui (paprastai jis kainuoja 50% nuo standartinio bilieto kainos arba fiksuotą sumą). Šunys turi būti ant pavadėlio ir su antsnukiu (išskyrus kates ir mažus šuniukus, kurie gali būti būdelėse). Asmeniškai aš dažniausiai rekomenduoju profesionalų pervežimą automobiliu, jei savininkas negali važiuoti pats – tai užtikrina nuolatinę priežiūrą ir profesionalų požiūrį į gyvūno gerovę.

7. Ar saugu duoti augintiniui raminamuosius vaistus (sedaciją) prieš kelionę?

Tai yra klausimas, dėl kurio nuomonės skiriasi, tačiau veterinarijos asociacijos ir patyrę pervežėjai vieningai sako: NE, nebent tai yra absoliučiai būtina dėl medicininių priežasčių ir konsultuojantis su veterinarijos gydytoju.

Raminamieji vaistai (sedacija) ne tik „užmigdo“ gyvūną, jie veikia jo kvėpavimą, širdies ritmą ir gebėjimą reguliuoti kūno temperatūrą. Lėktuvo krovežinėje sekcijoje arba automobilyje temperatūra gali svyruoti. Seduotas gyvūnas negali reaguoti į šiuos pokyčius, kas gali būti mirtingai pavojinga. Be to, seduotas gyvūnas praranda balansą – jei lėktuvas turbulencija sukrės, gyvūnas gali nukristi, susižaloti arba uždusti dėl nenormalios padėties būdelėje. Geriau rūpintis, kad gyvūnas būtų pavargęs (prieš kelionę daugiau žaisti), negu chemiškai nurintas.

8. Kokios yra specialiųjų veislių (pvz., Pit Bull, Staffordshire Bull Terrier) taisyklės Olandijoje?

Olandija turi griežtą įstatymą, reglamentuojantį agresyvių šunų veislių laikymą. Yra sąrašas šunų, kurie yra laikomi „potencialiai pavojingais“ („hoog risico“). Į šį sąrašą paprastai įeina Amerikiečių Pit Bull terjeras, Fila Brasileiro, Tosa Inu ir kai kurios kitos kovinės veislės.

Jeigu jūsų šuo priklauso šioms veislėms arba yra jų mišrūnas, įvežti jį į Olandiją gali būti labai sunkina, o kartais ir neįmanoma be specialaus leidimo. Prieš išvykstant būtina gauti informaciją iš Olandijos maisto ir vartojimo prekių saugumo tarnybos (NVWA). Be to, Olandijoje tokių veislių šunims taikomi griežti reikalavimai: jie turi būti ant trumpo pavadėlio (ne ilgesnio kaip 1,2 m) ir su antsnukiu viešumoje vietoje. Kai kurioms veislėms gali būti reikalingas specialus „sąžiningumo pažymėjimas“ (Certificate of Good Behaviour), kurį turi patvirtinti certyfikuotas treneris. Ignoruoti šiuos įstatymus gresia didelės baudos ir gyvūno konfiskavimas.

9. Ar reikia registruoti augintinį atvykus į Olandiją ir kaip tai padaryti?

Atvykus į Olandiją, jūsų augintinis tampa oficialiu šalies gyventoju. Jei planuojate gyventi ilgiau kaip 4 mėnesius, būtina jį užregistruoti. Tai paprasta: turite susisiekti su savo vietos savivaldybe (Gemeente). Kai registruojatės patys (gaunate BSN – piliečio numerį), turite pranešti apie augintinį.

Daugelyje savivaldybių taip pat reikia mokėti šunų mokestį (hondenbelasting). Tai yra vietinis mokesčio už šunį laikymą tipas, kurio dydis priklauso nuo savivaldybės (paprastai tai kelių dešimčių eurų suma per metus). Katės mokestį paprastai neturi. Registracija svarbi ne tik dėl mokesčių, bet ir dėl to, kad jei šuns pabėgtų, mikročipo numeris būtų susietas su jūsų adresu olandiškoje duomenų bazėje. Be to, Olandijoje visi šunys turi būti su antsnukiu ir pavadėliu viešose vietose, o tai taip pat yra susiję su jūsų teisine atsakomybe.

10. Kaip surasti tinkamą veterinarijos kliniką ir gyventi su augintiniu Olandijoje (būstas, draudimas)?

Olandijoje veterinarijos paslaugos yra aukšto lygio, tačiau brangios. Geriausia ieškoti veterinaro („Dierenarts“) atvykus, pasiklausius kaimynų ar paieškę internete savo rajone. Verta pasidomėti, ar klinikoje kalbama angliškai, jei dar nesate laisvai kalbantis olandiškai – dauguma veterinarų kalba angliškai puikiai.

Draudimas („huisdierenverzekering“) yra labai populiarus Olandijoje. Jis padengia išlaidas gydymui, operacijoms ir netgi vakcinacijoms. Kadangi veterinarinės paslaugos brangios, draudimas gali sutaupyti šimtus eurų. Būstas paieška su augintiniu gali būti sudėtinga – daugelis nuomotojų Olandijoje (ypač didmiesčiuose kaip Amsterdamas ar Roterdamas) nenusileidžia nuo taisyklės „be augintinių“ („Geen huisdieren“). Reikia būti sąžiningu ir ieškoti būstų, kur iškarto nurodyta, kad augintiniai priimami, arba tiesiogiai tartis su nuomotoju, pateikiant rekomendacijas iš buvusių nuomotojų, kad jūsų šuo yra ramus ir tvarkingas.

Išvada

Kraustymasis į Olandiją su augintiniais nėra procesas, kurį reikėtų rimti baimintis. Jis reikalauja kantrybės, dėmesio smulkmenoms ir gero planavimo. Visi mano metai, praleisti šioje srityje, rodo, kad pagrindinės klaidos daromos ne dėl blogos valios, o dėlinformacijos ar vėlavimo. Užtikrinkite, kad mikročipas ir vakcina yra tvarkingi, pasirūpinkite patogia būdele ir išanksto susipažinkite su Olandijos įstatymais.

Olandija pasitiks jūsų keturkojų draugą atvirai: čia daug parkų, miškų, o jūros pakrantės vienomis vietomis leidžia laisvai bėgioti šunims (pvz., Scheveningo paplūdimyje žiemą). Rūpinimasis savo augintiniu parodo jūsų atsakomybę. Sėkmingos kelionės ir laimingo gyvenimo naujojoje šalyje!