Kokie yra saugumo reikalavimai kelionėms į Vokietiją mikroautobusu?

Vokietija – tai viena iš labiausiai apsilankomų šalių ne tik dėl verslo, bet ir dėl turizmo. Kasdien tarp Lietuvos ir Vokietijos kursuoja tūkstančiai transporto priemonių, o mikroautobusai tapo vienu populiariausių būdų keliauti mažoms grupėms. Esu dirbęs tarptautinių pervežimų srityje daugiau kaip dvidešimt metų ir per tą laiką mačiau, kaip pasikeitė taisyklės ir, kas svarbiausia, kaip suštrietė jų kontrolė. Vokiečiai žinomi savo tvarka ir disciplina, o jų keliai laikomi vienais saugiausių pasaulyje. Tačiau šis saugumas kainuoja – jis paremtas griežtais reikalavimais, kuriuos turi būti užtikrinęs ne tik transporto priemonės savininkas, bet ir keleiviai.

Kai planuojate kelionę mikroautobusu į Vokietiją, svarbu suprasti, kad tai nėra paprasta važiavimo po miestą ar net trumpa kelionė Lietuvoje. Tarptautiniai pervežimai reikalauja išsamios pasiruošimo. Dažnai klientai klausia: „Kodėl reikia tiek daug dokumentų?“ arba „Kodėl negalima tiesiog važiuoti greičiau?“. Atsakymas vienas – saugumas ir teisinis saugumas. Vokietijos kelių policija (Autobahnpolizei) yra labai efektyvi ir netoleruoja jokių pažeidimų, ypač kai kalbama apie komercinį transportą ar keleivinį transportą, kurio masė viršija 3,5 tonos.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir žiniomis, siekdamas padėti jums suprasti, kas tikrai svarbu ruošiantis kelionei. Mes aptarsime techninę mikroautobuso būklę, būtiną įrangą, vairuotojo reikalavimus, o svarbiausia – konkrečius Vokietijos įstatymų niuansus, kuriuos dažnai pamiršta net patyrę vairuotojai. Nuo tinkamų padangų iki specialių aplinkosaugos ženklų – kiekviena detalė čia turi savo reikšmę. Sėkminga kelionė prasideda ne tada, kai užvedamas variklis, o tada, kai darbo stale yra sudėlioti visi reikiami dokumentai ir įsitikinta, kad transporto priemonė atitinka griežčiausius standartus.

Geriau užtrukti valandą pasiruošiant ir išvengti trijų dienų delay’o sulaikymo pasienyje arba didelio baudos apskaitimo Vokietijos kelyje. Toliau pateikiamas išsamus vadovas, kuris padės jums bei jūsų vairuotojui jaustis ramiai ir saugiai vokiškuose keliuose.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kokia techninė įranga privaloma būti mikroautobuse, važiuojant į Vokietiją?

Tai vienas svarbiausių klausimų, nes techninės įrangos trūkumas gali baigtis ne tik bauda, bet ir transporto priemonės stovėjimu. Pagal Vokietijos įstatymus (StVO), kiekviena transporto priemonė turi būti aprūpinta tam tikrais saugumo elementais. Pirmiausia, tai apima šviesų atšvaitų rinkinį (varžtas su šviesos atšvaitu), kuris turi būti originalus, gamintojo pateiktas, o ne savarankiškai surinktas iš rinkinio.

Antra, privaloma turėti medicininę priemonių apyrankę (pirmosios pagalbos rinkinį). Vokietijoje reikalavimai šiam rinkiniui yra griežtesni nei kitur – jis turi atitikti DIN 13164 standartą ir būti nepažeidžiamas (su hermetišku uždarymu). Taip pat būtinas aptakiųjų priemonių rinkinys (gesintuvas). Mikroautobusuose, kurie naudojami keleiviams pervežti, gesintuvas turi būti bent 2 kg talpos, o jis turi būti patikimai užtvirtintas taip, kad nenukristų staigaus stabdymo metu.

Svarbiausias ir dažniausiai nepaisomas reikalavimas – šviesos atšvaitiniai liemenės. Vokietijoje yra privaloma, kad kiekvienas keleivis mikroautobuse turėtų prieigą prie šios liemenės. Jos turi būti laikomos lengvai pasiekiamoje vietoje, pvz., po sėdynėmis arba specialiame dėžutėje. Jeigu įvykia avarija ir reikės išeiti iš transporto priemonės tamsiu metu arba ant greitkelio, kiekvienas keleivis privalo dėvėti šią liemenę. Policija tikrina ne tik tai, ar liemenės yra, bet ir ar jų kiekis atitinka keleivių skaičių.

2. Ar yra specialūs reikalavimai dėl padangų ir jų būklės?

Absoliučiai taip. Vokietijoje padangų kokybė ir tinkamumas yra kontroliuojami itin griežtai. Pagrindinė taisyklė – padanga turi atitikti sezoną. Nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 20 d. (o esant žiemos sąlygoms – ir šiuo laikotarpiu už šių datų ribų) privalomos būti žieminės padangos. Vokietijoje „žieminė padanga“ apibrėžiama kaip padanga, kurios protektoriaus gylis yra ne mažiau kaip 4 mm (palyginti su 1,6 mm minimalaus gylio reikalavimu vasaros padangoms) ir kuri yra pažymėta specialiu žiemos simboliu („Alpine“ – sniego gėlės pavidalo simbolis) arba užrašu „M+S“.

Mano patirtis rodo, kad dažnai problemos kyla su protektoriaus gyliu. Lietuvoje paplitęs požiūris, kad „jei nebaigta – važiuojam“, tačiau Vokietijoje, jeigu matuoklis rodo mažiau nei 4 mm žiemos metu, bauda gali siekti 60 eurų vienam vairuotojui, o jeigu dėl to trukdomas eismas – bauda dar didesnė. Be to, jeigu transporto priemonė yra su priekaba, reikalavimai taikomi ir jai. Taip pat verta paminėti, kad neleidžiama maišyti įvairių tipų padangų (pvz., vienoje ašyje žieminės, kitoje vasaros), o radialinės ir diagonalinės padangos negali būti naudojamos kartu.

3. Kas yra „Umweltplakette“ (aplinkosaugos ženklas) ir ar jis reikalingas mikroautobusui?

Tai vienas dažniausių nepasisekimų mūsų vairuotojams, kurie pirmą kartą važiuoja į Vokietijos miestus. „Umweltplakette“ – tai spalvotas lipdukas, užklijuojamas priekiniame stikle, kuris leidžia važiuoti į taip vadinamas „žaliasias zonas“ (Umweltzone) miestuose. Šios zonos įvestos siekiant mažinti oro taršą miestuose.

Dauguma didelių Vokietijos miestų (Berlynas, Miunchenas, Hanoveris, Kelnas ir kt.) turi tokias zonas. Jeigu mikroautobuso svoris viršija 3,5 tonas (kas dažnai būna su 9 vietų mikroautobusais, kai užpildytos visos vietos ir pridėti bagažai), jis gali būti klasifikuojamas kaip sunkvežimis, o tada reikalavimai gali būti griežtesni. Tačiau net ir lengvesniems mikroautobusams reikalingas šis ženklas. Jis gali būti žalias (mažiausiai teršiantys), geltonas arba raudonas. Daugeliu atvejų, jei mikroautobusas atitinka Euro 4 ir aukštesnes emisijos standartus, galima gauti žaląją kortelę.

Ją galima įsigyti iš anksto internetu (pvz., per TÜV arba automobilių klubų svetaines) arba degalinėse Vokietijoje. Nėra nieko blogiau, kaip atvykti į centro viešbutį Miunchene ir gauti 80 eurų baudą už važiavimą be šio lipduko. Policija stovi šių zonų įvažiavimuose ir fotofiksatoriai fiksuoja kiekvieną pažeidimą.

4. Kokius greičio apribojimus turi laikytis mikroautobusai Vokietijoje?

Čia dažnai klystama manydami, kad mikroautobusas gali važiuoti taip pat kaip lengvasis automobilis. Vokietijos kelių eismo taisyklės skiria transporto priemones pagal jų konstrukcinį greitį ir masę. Jeigu mikroautobuso leistinas maksimalus greitis yra didesnis nei 100 km/h, tada jis gali važiuoti greičiau, tačiau čia yra niuansas.

Dauguma 9 vietų mikroautobų (pvz., VW Crafter, Mercedes Sprinter) techniniuose pasuose turi nurodytą leistiną greitį 100 km/h ar net 90 km/h (ypač jei tai senesni modeliai arba jei yra įrengta apribojimo sistema, kurią dažnai diegia pervežimo įmonės taupydami kuro ir padangų sąnaudas). Jeigu techniniame pase nurodyta „Vmax = 100 km/h“, tuomet ant greitkelio (Autobahn) negalima važiuoti greičiau. Jeigu techninis pasas leidžia didesnį greitį, tačiau mikroautobuso masė viršija 3,5 tonas, greičio limitas kelyje (ne greitkele) dažnai būna 80 km/h (už miesto ribų) ir 60 km/h (mieste), nebent yra specialiems greičiams skirti keliai.

Ant „Autobahn“ (automagistralės), rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, tačiau jeigu mikroautobuso techninis greitis apribotas iki 100 km/h, vairuotojas privalo laikytis šio apribojimo. Jeigu policija užfiksuos viršijimą (pvz., 120 km/h su 100 km/h apribotu mikroautobusu), bauda bus didelė, o taip pat gali būti skiriamas draudimas toliau važiuoti Vokietijoje.

5. Kokie yra reikalavimai vairuotojo darbo ir poilsio laikui (tachografas)?

Tai ypač aktuali tema, jeigu mikroautobusu vyksta komercinė kelionė (pvz., keleivių pervežimas už užmokestį). Pagal ES reglamentas (EC) Nr. 561/2006, jeigu mikroautobuso konstrukcinė greitis viršija 100 km/h arba jeigu jis yra naudojamas komerciniams pervežimams ir turi daugiau kaip 8 keleivių vietas (be vairuotojo), jame privalomas būti tachografas.

Vairuotojas privalo laikytis griežtų darbo ir poilsio režimų: - Kasdieninis vairavimo laikas negali viršyti 9 valandų (gali būti pratęstas iki 10 valandų ne daugiau kaip 2 kartus per savaitę). - Po 4,5 valandų vairavimo privaloma bent 45 minučių pertrauka (gali būti skaidoma į 15 min. + 30 min.). - Kasdieninis poilsis turi trukti bent 11 valandų (gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne dažniau kaip 3 kartus per savaitę).

Mano praktikoje buvo atvejų, kai vairuotojai bandydavo „įsivažiuoti“ į Vokietiją be tachografo kortelės arba su neaktyviu tachografu, manydami, kad „tai tik mikroautobusas“. Vokietijos inspekcija (BAG) tai tikrina labai kruopščiai. Pažeidimai baudžiami šimtais ar net tūkstančiais eurų, o vairuotojui gali būti uždrausta tęsti kelionę iki atsitiesimo.

6. Ar reikalingi specialūs vairuotojo pažymėjimai ar sertifikatai?

Taip, jeigu kalbame apie profesionalų vairuotoją. Norint vykdyti keleivinius pervežimus tarptautiniais maršrutais, vairuotojas turi turėti: 1. Vairuotojo pažymėjimą (Code 95) – tai patvirtina, kad vairuotojas įgijo reikiamas žinias apie darbo ir poilsio laiką, tachografus ir techninę priežiūrą. 2. Profesinio kvalifikacijos pažymėjimą (PŽK) – Lietuvoje tai privaloma visiems, kurie dirba su keleiviniu transportu. 3. Galiojantį medicininį patvirtinimą.

Be šių dokumentų, vairuotojas laikomas neteisėtu, o įmonė gali būti kaltinama nelegaliu pervežimu. Net jeigu tai yra vienkartinė kelionė (pvz., įmonės darbuotojų išvyka), teisiškai tai laikoma komerciniu pervežimu, jeigu už jį mokama įmonės lėšomis arba jeigu vairuotojas gauna atlyginimą. Vokietijos pareigūnai labai gerai išmano šias subtilybes ir gali sustabdyti transporto priemonę net paprastame „stovėjime“ prie kavos norint patikrinti šius dokumentus.

7. Kokius dokumentus turi turėti su savimi vairuotojas patikros metu?

Dokumentų paketas Vokietijoje turi būti idealus. Trūkstamas vienas lapelis gali sukelti nemažai problemų. Pradedant nuo pagrindinių: vairuotojo pažymėjimas (su tinkama kategorija – D1 arba D, priklausomai nuo mikroautobuso dydžio), techninis pasas (Fahrzeugschein) ir registracijos liudijimas. Jeigu mikroautobusas priklauso įmonei, būtina įmonės registracijos dokumentų kopija arba originalas.

Be to, būtina turėti galiojančią draudimo polisą („Zulassungsbescheinigung“ dalyje, kurioje nurodyta draudimo numeris, tačiau verta turėti ir „Green Card“ – Žaliąją kortelę, nors ji nebūtina ES viduje, bet padeda greičiau nustatyti draudimo galiojimą). Jeigu transporto priemonė yra nuomojama, reikalinga galiojanti nuomos sutartis. Taip pat privaloma turėti CMR draudimo (jeigu yra pervežamas krovinys, pvz., keleivių bagažas kaip atskira siunta) arba keleivių draudimo polisą. Darbo laiko apskaitos lapai (išspausdinti iš tachografo) arba vairuotojo kortelė taip pat yra dokumentai, kuriuos pareigūnai turi teisę reikalauti.

8. Kaip Vokietijoje reglamentuojamas alkoholio kiekis vairuotojo kraujyje?

Vokietija turi griežtas alkoholio normas, tačiau jos skiriasi priklausomai nuo transporto priemonės tipo. Įprastinis vairuotojas (lengvasis automobilis) gali vairuoti su 0,5 promilės. Tačiau profesiniai vairuotojai, kurie vairuoja transporto priemones virš 3,5 tonos arba keleivinį transportą (įskaitant mikroautobusus su daugiau kaip 8 vietomis), yra susieti su „0,0 promilės“ taisykle.

Tai reiškia, kad vairuotojas negali vartoti jokio alkoholio prieš vairavimą. Net mažiausias alkoholio kiekis kraujyje gali būti pagrindas vairuotojo pažymėjimo atėmimui vietoje ir didelėms baudoms. Esu matęs, kaip pavėluota vakarienė su alumi prieš išvykimą ryte baigėsi dideliu nedarbo ir baudų sąrašu. Mano patarimas: jeigu rytoj reikia vairuoti mikroautobusą į Vokietiją, alkoholis visiškai uždraudas. Tai ne tik klausimas teisės, bet ir atsakomybės keleivių gyvybėms.

9. Ką daryti, jeigu mikroautobusu įvykia avarija ar techninis gedimas Vokietijoje?

Tai scenarijus, kurio niekas nenori patirti, bet būtinai reikia žinoti, kaip elgtis. Pirmiausia, užtikrinkite saugumą: įjunkite „avarinius žibintus“, užsidėkite šviesos atšvaitines liemenes (visi keleiviai!) ir pastatykite įspėjamąjį trikampį maždaug 100 metrų (esant greitkeliui – 150–200 m) atstumu nuo incidento vietos. Vokietijoje tai yra griežta taisyklė, ir jos nevykdymas gali būti baudžiamas, net jeigu avariją sukėlė kitas vairuotojas.

Antra, skambinkite pagalbos numeriu 112. Vokietijoje šis numeris veikia nepriekaištingai, ir operatoriai dažnai kalba angliškai. Jeigu turite „ADAC“ ar kitos pagalbos tarnybos draudimą, skambinkite jiems. Jeigu mikroautobusas yra nuomojamas ar priklauso įmonei, būtina nedelsiant susisiekti su dispečeriu arba savininku.

Jei įvykėlyje yra nukentėjusiųjų, būtina suteikti pirmąją pagalbą (jeigu turite žinių ir įgūdžių) ir laukti medicinos pagalbos. Užpildykite avarijos protokolą (Europos avarijos pareiškimas).