Kokie yra saugumo reikalavimai keleivių vežimui iš Vokietijos? Išsamus eksperto vadovas

Įvadas

Dirbu tarptautinių keleivių pervežimų srityje jau daugiau kaip dvi dešimtis metų. Per šį laikotarpį mačiau viską – nuo puikių, gerai organizuotų kelionių iki liūdnų atvejų, kai neatsižvelgiant į smulkmenas, kelionės baigdavosi teismo procesais arba dideliais baudų sąskaitais. Vokietija yra viena iš griežčiausių ir labiausiai reguliuojamų rinkų Europoje. Jei manote, kad ten galima „važiuoti kaip kur“, kelyje pasitaikantys pareigūnai greitai išves jus iš apgavimo. Vokietijos kelių policija (Autobahnpolizei) ir federalinė kelių transporto tarnyba (Bundesamt für Güterverkehr – BAG) turi beveik neribotas galimybes patikrinti transporto priemonę, dokumentus ir vairuotojo pareigas.

Saugumas keleivių vežime nėra tik formalumas – tai gyvybiškai svarbus dalykas, užtikrinantis, jog keleiviai atvyks į paskirties vietą sveiki ir laiku, o vežėjas išvengs sunkių sunkvežimių baudų arba veiklos sustabdymo. Straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir žiniomis, aiškindamas, kokius konkrečius saugumo reikalavimus reikia atitikti vykdant keleivių pervežimus iš Vokietijos. Mes ne tik apžvelgsime oficialias nuostatas, bet ir pakalbėsime apie tas praktines sritis, kurios dažniausiai kelia problema net patyrusiems vežėjams.

Nesvarbu, ar planuojate organizuoti vienkartinę kelionę futbolininkų grupei, ar reguliarius reisus į Lietuvą – taisyklės vienos. Suprasti šią sistemą reiškia investuoti į savo verslo stabilumą ir reputaciją. Vokietijoje saugumas pradedamas ne nuo saugos diržų ( nors ir jie svarbūs), o nuo griežtų teisinių, techninių ir organizacinių standartų, kurie yra užrašyti tiek Vokietijos įstatymuose (pvz., PBefG), tiek Europos Sąjungos reglamentuose.

Sėkmingam vežimui būtina suprasti ne tik tai, ką turi daryti vairuotojas, bet ir kokią atsakomybę neša transporto įmonė. Štai kodėl šis straipsnis bus skirtas ne tik vairuotojams, bet ir įmonių savininkams bei logistikos vadovams, norintiems išvengti nemalonumų užsienio keliuose.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Toliau pateikiu išsamų atsakymų į dešimt klausimų, kurie man dažniausiai kyla bendraujant su klientais ir kolegomis versle. Šie atsakymai apima pagrindinius saugumo aspektus, pradedant dokumentais ir baigiant technine būkle.

1. Kokius licencijų ir leidimų tipus turi turėti transporto įmonė, teisėtai vežanti keleivius iš Vokietijos?

Tai yra pagrindas, be kurio neįmanoma pradėti jokios veiklos. Jei įmonė registruota Lietuvoje ir vykdo tarptautinius keleivių pervežimus, jai būtina gauti Bendrijos licenciją. Šis dokumentas leidžia atlikti tarptautinius reisus visoje Europos Sąjungoje. Be šios licencijos bet kokia veikla yra nelegali ir laikoma kontrabanda.

Tačiau, jei planuojate vykdyti ne tik tiesioginius reisus iš Vokietijos į kitą šalį (pvz., Lietuvą), bet ir atlikti vietinius pervežimus pačioje Vokietijoje (tai vadinama kabotažu arba turistinių kelionių dalimi), situacija pasidaro sudėtingesnė. Vokietijoje vežiant keleivius už atlygį (ne tik savo darbuotojus, o komerciniu pagrindu), dažnai reikalingas Vokietijos keleivių vežimo leidimas (Genehmigung nach Personenbeförderungsgesetz - PBefG). Ypač tai svarbu, jei autobusas Vokietijoje nuomojamas su vairuotoju („Self-drive“ nuoma draudžiama be specialių leidimų).

Be to, įmonėje turi būti paskirtas transporto vadovas, turintis profesionalią kompetenciją. Jo duomenys turi būti įrašyti į Bendrijos licencijos kopiją, kuri privaloma kabinti transporto priemonėje. Mano patirtyje, Vokietijos pareigūnai visų pirma prašo parodyti būtent šį dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą. Jei trūksta nors vieno lapo – autobusas sustabdomas iki situacijos išsprendimo.

2. Kokius reikalavimus turi atitikti vairuotojas? Ar pakanka standartinio vairuotojo pažymėjimo?

Nėra nieko blogiau kaip matyti patyrusį vairuotoją, kuris negeba parodyti reikiamų dokumentų. Vairuotojo saugumas ir kompetencija – tai pirmas prioritetas. Paprasto B kategorijos pažymėjimo čia tikrai neužtenka. Vairuotojas privalo turėti D kategorijos vairuotojo pažymėjimą (leidžiantis vairuoti autobusus) ir 95 kodą (taip vadinamas „Driver CPC“ – profesionalių vairuotojų kvalifikacija).

95 kodas rodo, kad vairuotojas ne tik moka vairuoti, bet ir išmano transporto verslo, saugumo bei darbo laiko reguliavimo niuansus. Be šio pažymėjimo vairuoti autobusą komerciniu tikslu griežtai draudžiama, ir baudos už tai Vokietijoje yra milžiniškos. Dokumentas galioja 5 metus, po kurių turi būti atnaujinamas praktiniu mokymu.

Be to, būtina darbo laiko apskaitos įranga (tachografo) kortelė. Vairuotojas turi naudotis tik savo kortele. Jei policija nustato, kad vairuotojas vairavo be kortelės arba naudojosi svetima, tai laikoma apgavyste. Taip pat svarbu, kad vairuotojas atitiktų medicininius reikalavimus (turi galiojantį medicininį pažymėjimą), o įmonėje turėtų sudarytas galiojantį darbo sutartį. Vokietijos inspektoriai dažnai tikrina, ar vairuotojas nėra „pavienis samdinys“, kuris neturi jokio teisinio ryšio su įmone.

3. Kokios techninės būklės reikalavimai taikomi autobusams, vykstantiems iš Vokietijos?

Techninės priežiūros srityje Vokietija nėra kompromisų. Autobusas turi būti ne tik „važiuojantis“, bet ir techniškai idealios būklės. Pirmiausia, tai techninė apžiūra. Lietuvoje atliktas TA (techninė apžiūra) privalo būti galiojantis, tačiau Vokietijoje taikomi ir griežtesni standartai, ypač dėl išmetamųjų dujų (Euro standartai). Jei autobusas senukas ir nebeatitinka Euro 5 ar aukštesnio standarto, jis gali būti įtrauktas į „Umweltzone“ ( aplinkos apsaugos zonų ) sąrašą ir į juos neįleistas.

Autobuse privalo veikti visi ABS ir ASR sistemos. Svarbu, kad būtų užtikrintas ne tik vairuotojo, bet ir keleivių komfortas bei saugumas: visi sėdynių diržai turi būti tvarkingi, o jei autobuse yra stovimos vietos – tvirtinimo diržai turi būti patikimi.

Labai dažnai tikrinamas greičio ribotuvas. Autobusai, kurių maksimalus leistinas greitis viršija 100 km/h, privalo būti su techniškai užfiksuotu ir užplombuotu greičio ribotuvju (limiteriu), neleidžiančiu važiuoti greičiau nei 100 km/h. Vokietijos policija turi specialią įrangą, kuri per kelias sekundes išmatuoja, ar ribotuvas veikia. Jei jis išjungtas arba nereguliuoja greičio, autobusas sustabdomas, o įmonei skiriama didelė bauda.

4. Kokia yra vaidmenų pasiskirstymas tarp vežėjo (įmonės) ir užsakovo (kliento) užtikrinant saugumą?

Tai vienas labiausiai painių klausimų. Dažnai klientai mania, kad sumokėję už paslaugą, jie visiškai atsiskaito, o atsakomybė tenka vežėjui. Tačiau saugumas – tai bendra dviejų šalių atsakomybė. Vežėjas (transporto įmonė) atsako už techninę būklę, vairuotojo kvalifikaciją, drėgmens atsisakymą (alkoholio) ir laikysis darbo laiko taisyklių.

Ką turi daryti užsakovas (klientas)? Jis turi užtikrinti, kad keleiviai elgsis tvarkingai. Užsakovas privalo pateikti tikslią ir išsamią informaciją apie maršrutą. Jei klientas netiesiogiai verčia vairuotoją viršyti darbo laiką (pvz., pernelyg užpildydamas grafiką ir neleidždamas poilsio), jis taip pat gali būti atsakingas. Vokietijos įstatymai sako, kad užsakovas negali daryti spaudimo vairuotojui, pažeidžiančiam poilsio režimą.

Be to, jei kelionės metu keleiviai pažeidžia viešosios tvarkos ir saugumo taisykles (nerūkymas salone, neįsijungus saugos diržams, triukšmavimas trukdantis vairuotojui), užsakovas privalo tai sustabdyti. Aš dažnai savo sutartyse rašau punktą, kad jei keleivių elgesys kelia pavojų, vairuotojas turi teisę nutraukti kelionę. Tai apsaugo ir vairuotoją, ir užsakovą nuo didesnių nelaimių.

5. Kaip Vokietijoje reglamentuojamas vairuotojų darbo laikas ir poilsis? Kuo tai skiriasi nuo kitų šalių?

Vokietijoje darbo laiko taisyklės yra vienos griežčiausių pasaulyje, nors jos ir remiasi ES reglamentais (561/2006). Tačiau vietiniai pareigūnai jų laikymąsi seka ypatingai aktyviai. Pagrindinė taisyklė: vairuotojas gali vairuoti ne daugiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po to privaloma 45 minučių pertrauka (kuri gali būti padalinta į 15 + 30 minučių).

Paros poilsis turi trukti 11 valandų (gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne daugiau kaip 3 kartus per savaitę, bet turi būti atstatytas iki tolimesnės savaitės). Savaitinis poilsis turi būti bent 45 valandų (nepaliestas).

Vokietijoje ypatingai dažnai tikrinama tachogramų analizė. Pareigūnai gali užimti vairuotoją ir pasiskaityti paskutines 28 dienas. Jei randama nukrypimų (pvz., vairavimo ilgesniu laikotarpiu be pertraukos, „rankinių“ įrašų manipuliavimas), baudos skaičiuojamos ne tik pagal kiekvieną pažeidimą, bet ir gali baigtis teismo procesu. Mano patirtis rodo, kad geriausia yra naudotis skaitmenine sistema ir niekada nesikliauti „pamiršau įjungt kortelės“. Vokietiškas pragmatizmas šiuo atveju netoleruoja išpažinčių – tik dokumentai kalba.

6. Kokias įrangas ir priemones privalo turėti autobusas keleivių saugumui Vokietijoje?

Techninė įranga – tai ne tik variklis. Autobuse, vežančiame keleivius, privalo būti: * Degiųjų skysčių gesintuvas – privalo būti patikrintas ir galiojantis (tinka VdS patvirtinti gesintuvai). * Pirmosios pagalbos rinkinys – turi būti uždarytas ir su galiojimo data. * Atšvaitai ir trikampiai – privalomi neskambantį automobilį aptarnauti. * Žibintai – visi priekiniai, galiniai ir posūkio žibintai turi veikti idealiai.

Tačiau yra ir specifinių reikalavimų. Pavyzdžiui, žiemos įranga. Nuo spalio 1 d. iki balandžio 20 d. (arba atsiradus sniegui/ledui) autobuse privalo būti žieminės padangos (M+S žymėjimas). Be to, rekomenduojama turėti „sniego grandines“ arba bent jų galimybę, jei maršrutas eina per kalnų regionus (pvz., Alpes).

Taip pat svarbu įmonės kontaktinė informacija. Kabinoje turi būti užrašytas įmonės pavadinimas, adresas ir telefono numeris, kuriuo galima susisiekti 24 valandas per parą. Tai yra ne tik saugumo, bet ir teisinis reikalavimas (pvz., nustatyta Lenktijų reglamente). Jei įvykia avarija, greita pagalba priklauso nuo to, kaip greitai policija gali susisiekti su atsakingu asmeniu.

7. Kas yra „Lenktijų reglamente“ nurodyti saugumo reikalavimai ir kodėl jie svarbūs?

„Lenktijų reglamentas“ (EC 1071/2009 ir 1072/2009 bei 1073/2009) nustato bendrus reikalavimus transporto įmonėms. Nors tai ES teisės aktai, Vokietija juos įgyvendina ypatingai kruopščiai. Svarbiausia čia yra „Saugumo auditorija“. Įmonė privalo kasmet atlikti vidaus auditą, kuris vertina, kaip įmonė laikosi saugumo taisyklių.

Tai apima: * Vairuotojų mokymą (įskaitant 95 kodo mokymus). * Techninės priežiūros planavimą (preventyviniai aptarnavimai). * Tachogramų atsisiuntimą ir analizę (įmonė turi turėti duomenų saugyklą bent 12 mėnesių).

Jei Vokietijos pareigūnai (BAG) atvykia į įmonės būstinę arba sustabdo autobusą ir pareikalauja parodyti šiuos dokumentus, o jų nėra, įmonei gali būti skirtas baudoms skirtas taškų rėžimas („Schwerpunktunternehmer“), kas reiškia, kad kiekvienas tolesnis patikrinimas bus „išdarkytas“ po mikroskopu. Mano patarimas: laikykitės šio reglamento ne dėl Vokietijos, o dėl savo ramybės. Tai leidžia išvengti avarijų, kurios dažniausiai atsiranda dėl sistemos trikčių, o ne atsitiktinių priežasčių.

8. Kaip tvarkomas keleivių draudimas ir civilinė atsakomybė Vokietijos keliuose?

Draudimas yra neatsiejama saugumo dalis. Vokietijoje civilinės atsakomybės draudimo („Haftpflichtversicherung“) limitai yra vieni didžiausių Europoje. Įmonė privalo turėti draudimą, kuris padengia žalos atlyginimą keleiviams ir trečiesiems asmenims.

Standartinis draudimas Lietuvoje gali nepakakti, jei įvyksta rimta avarija Vokietijoje, kur gyvenimo lygis ir kompensacijos dydžiai yra kur kas didesni. Mano patirtis rodo, kad verta pasidomėti papildomu keleivių nelaimingų atsitikimų draudimu, kuris užtikrina, kad jei keleivius sužeistų ar žūtų avarijoje, jie (ar jų šeimos) gautų tinkamą kompensaciją.

Be to, kiekvienas autobusas turi turėti Draudimo „Žalias kortelę“ (Green Card) arba analogišką dokumentą, patvirtinantį galiojantį draudimą užsienyje. Be šios kortelės automobilis gali būti konfiskuotas. Vokietijos draudikų sistema yra labai efektyvi – jei įvykį sukėlė jūsų vairuotojas, draudimo kompanija greitai sumokės nukentėjusiajam, o po to ieškos atsakomybės iš jūsų. Todėl geriausia prevencija – gerai apdrausti ir saugiai vairuoti.

9. Kokios yra griežčiausios baudos ir sankcijos už saugumo pažeidimus Vokietijoje?

Vokietija nėra vieta, kurioje galima „susitarti“ su policininku tiesiai kelkraštyje. Čia viskas vyksta pagal „Bußgeldkatalog“ (baudų katalogą), ypač susijusį su keleivių vežimu (BOKraft). Baudos skaičiuojamos ne tik pagal pažeidimą, bet ir pagal įmonės dydį (pajamas).

Pavyzdžiui: * Vairavimas be 95 kodo pažymėjimo: baudai gali siekti kelias tūkstančius eurų. * Neveikiantis greičio ribotuvas: bauda ir priverstinis techninis patikrinimas. * Pažeidimai darbo laiko (tachografo manipuliavimas): tai yra baudžiamasis nusikaltimas. Ne tik bauda, bet ir vairuotojo tardymas bei įmonės veiklos ribojimas. * Netinkamos padangos žiemą: nuo 60 eurų kiekvienam padangai, tačiau jei tai kelia pavojų – bauda didesnė.

Ypatingai pavojinga yra tai, kad Vokietijos pareigūnai turi teisę uždrausti tolimesnę kelionę („Fahrverbot“) ir išsiųsti keleivius į viešbutį įmonės lėšomis, jei autobusas yra netinkamas važiuoti. Tai sukelia ne tik finansines nuostolių, bet ir įvaizdžio praradimą. Aš asmeniškai mačiau atvejų, kai įmonės prarado ilgamečius klientus dėl to, kad jų autobusą sustabdė prieš pat Frankfurto oro uostą.

10.