Kelionės planavimas į Vokietiją: visa reikalinga informacija dabar

Vokietija – viena pagrindinių Europos širdų, per kurią kasdien vyksta tūkstančiai krovinių ir milijonai keleivių. Kaip žmogus, kuris šioje srityje praleido daugiau kaip du dešimtmečius, galiu pasakyti viena: sėkminga kelionė nėra atsitiktinumas. Tai yra kruopštus planavimas, žinių gilumas ir gebėjimas numatyti potencialias kliūtis. Nesvarbu, ar važiuojate savo automobiliu atostogauti į Alpes, ar planuojate verslo reikalų kelionę, taisyklės išlieka tos pačios. Vokietiškas disciplinas ir kelių tvarka yra legendinės, o jų pažeidimas gali brangiai kainuoti ne tik pinigais, bet ir nervais.

Šiame straipsnyje mes sužinosime ne tik tai, ką reikia padaryti prieš išvykstant, bet ir išsamiai išnagrinėsime subtilybes, kurios dažnai užmerkia akys net patyrusiems vairuotojams. Nuo techninių automobilio reikalavimų iki specifinių greičio apribojimų „autobanuose“ – čia rasite visą informaciją, reikalingą sklandžiai ir saugiai kelionei. Pasiruoškite, nes kelias į Vokietiją prasideda ne tada, kai užvedate variklį, o tada, kai atidarykite šį vadovą.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi važiuojant į Vokietiją?

Tai vienas pagrindinių klausimų, su kuriuo susiduriama tiesiogiai pasienio kontrolėje ar, kai reikia parodyti dokumentus policijai. Dažnai galvojama, kad vairuotojo pažymėjimas yra vienintelis svarbus dokumentas, tačiau situacija yra šiek tiek sudėtingesnė. Savo patirtimi galiu pasakyti, kad vokiečių pareigūnai labai tiksliai laikosi dokumentų tikrinimo procedūros.

Pirmiausia, turite turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Jeigu jis išduotas ne Europos Sąjungos šalyje, būtinas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas. Antroji ir neabejotinai svarbiausia dokumento dalis – automobilio registracijos sertifikatas (mūsų vadinamos „techninės pasas“). Be šio dokumento važiavimas gali būti vertinamas kaip neteisėtas naudojimasis transporto priemone.

Be to, būtina turėti Civilinės atsakomybės draudimo „Žaliąją kortelę“. Nors daugumoje Europos šalių draudimas pasiekiamas pagal numerio plates, fizinė kortelė Vokietijoje dažnai padeda išvengti nereikalingų aiškinimųsi su policija. Jeigu automobilis nėra jūsų nuosavybė (pvz., įmonės ar nuomos), būtinas ir rašytinis savininko sutikimas (pilnas įgaliojimas) važiuoti šiuo automobiliu. Nepamirškite asmens tapatybės dokumento (pasas ar asmens kodą kortelę), kuris gali būti reikalingas ne tik patikrinimui, bet ir apgyvendinimo vietose.

2. Ar Vokietijoje reikalingi mokesčiai už kelių naudojimą (vinjetės)?

Tai klausimas, kuris dažnai sukelia painiavą, nes kaimyninėse šalyse situacija skiriasi. Esu matęs daugybę vairuotojų, kurie išsigando pamatę degalinių reklamas, siūlančias „vinietes“, tačiau situacija Vokietijoje yra tokia: asmeniniais automobiliais (iki 3,5 tons) važiuojant greitkeliais ir „autobanais“, mokesčio už kelią nėra.

Vokietija yra viena iš nedaugelio Vakarų Europos šalių, kur asmeninių transporto priemonių savininkai nemoka tiesioginio mokesčio už eismo priemonių kelių naudojimą. Vis dėlto, situacija visiškai kitokia, jeigu kalbame apie sunkvežimius ir komercinį transportą (virš 3,5 tons). Joms privalomas „MAUT“ mokesčio mokestis, kuris apmokėjamas per specialią įrangą arba degalinėse. Taigi, jei važiuojate paprastu automobiliu, nereikia rūpintis vinietėmis – taip galite sutaupyti nemažai pinigų, palyginti su važiavimu per Austriją ar Šveicariją.

3. Kokios yra greičio apribojimų ypatybės Vokietijoje, ypač „autobanuose“?

Legenda apie be galo greitą važiavimą Vokietijos autostradose yra viena populiariausių pasaulyje, tačiau realybė yra šiek tiek subilesnė. Tiesą sakant, kaip ilgametis vairuotojas, visada primygtinai rekomenduoju jausti atsakomybę. Taip, yra ruožų (apie 60-70 proc. viso „autobanų“ tinklo), kur greičio apribojimo nėra, tačiau tai nereiškia, kad galima važiuoti taip, tarytum būtum Formulės-1 lenktynininkas.

Jei ruožas yra be apribojimo, rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, nors techniškai viršyti jį neleidžiama tik tuo atveju, jei dėl to sukeliama pavojinga situacija. Tačiau visur, kur matote ženklą su skaičiumi (pavyzdžiui, 120 arba 100 km/h), jis yra griežtai privalomas ir už jo viršijimą baudos yra labai aštrios. Miestuose standartinis greitis yra 50 km/h, o gyvenamuosiuose rajonuose – 30 km/h.

Svarbu prisiminti, kad Vokietijoje galioja griežtas greičio viršijimo kontrolės mechanizmas. Policija naudoja ne tik stacionarias kameras, bet ir mobilias priemones, paslėptas prie sunkvežimių ar medžių. Be to, „autobanuose“ draudžiama stabdyti ar statyti automobilį net dėl techninių gedimų (išskyrus skubius atvejus) – turi būti pasiekiama artimiausia išvykimo vieta.

4. Kokia privaloma įranga turi būti automobilyje pagal Vokietijos įstatymus?

Štai čia dažnai pasitaiko klaidų. Daugelis vairuotojų mano, kad pakanka turėti aptaisą ir raktus, tačiau vokiški reikalavimai yra griežtesni. Privaloma įranga nėra sudėtinga, bet jos trūkumas gali baigtis bauda. Pirmiausia, tai apsauginė liemenė. Nors ji yra būtina visose ES šalyse, Vokietijoje jos naudojimas tikrinamas ypatingai atidžiai.

Antra, tai pirmosios pagalbos rinkinys. Jis turi būti hermetiškai uždaras ir su galiojimo data. Pasitikrinkite – jeigu rinkinyje galiojimo data pasibaigusi, bauda tokia pati, kaip jei rinkinio visai nebūtų. Trečia, atsparumo švytuliui liemenė (šviesinė liemenė). Ji turi būti mažiausiai vienam keleiviui, tačiau rekomenduojama turėti kiekvienam automobilyje esančiam asmeniui.

Taip pat privalomas trikampis „avarijos stovas“. Jis turi būti lengvai pasiekiamas (ne bagažinės gilyje, o pavyzdžiui, po priekinės sėdynės ar salono). Kai kurie šaltiniai nurodo, kad privalomas ir ugnygesnis gesintuvas, tačiau asmeniniams automobiliams jis nėra privalomas, tačiau jo turėjimas yra labai rekomenduojamas ir gali padėti išvengti didesnių nuostolių gaisro atveju. Verta paminėti, kad važiuojant žiemos sąlygomis, reikalingos žieminės padangos – tai ne įranga, o būtinas sąlyginis reikalavimas.

5. Kaip suprasti Vokietijos „Umweltzone“ (Aplinkos zonas) ir ką reikia daryti?

Vokietija yra labai jautri aplinkos apsaugai, todėl daugelyje miestų yra įvestos specialios „Umweltzone“ – aplinkos zonos. Į jas įvažiuoti gali tik tie automobiliai, kurie atitinka tam tikrus išmetamųjų dujų standartus ir turi atitinkamą lipduką („Plakette“) ant priekinio stiklo.

Šios zonos pažymėtos specialiais ženklais su užrašu „Umweltzone“ ir skirtingomis spalvomis. Šiuo metu daugiausia reikšmės turi žalia spalva – ji leidžia važiuoti be apribojimų. Geltona ir raudona spalvos dažnai reiškia apribojimus arba visišką įvažiavimo draudimą. Jeigu neturite šio lipduko, net jei jūsų automobilis yra naujas ir ekologiškas, įvažiuoti į zoną griežtai draudžiama.

Lipduką galima įsigyti daugelyje vietų: degalinėse, techninės apžiūros stotyse net ir Lietuvoje prieš išvykstant (jei jie teikia tokias paslaugas), arba internetu. Bauda už įvažiavimą be lipduko yra gana didelė, todėl prieš planuodama kelionę į Berlyną, Miuncheną ar kitus didmiesčius, būtinai patikrinkite, ar jūsų maršrutas neįeina į šias zonas. Žemėlapiai su šiomis zonomis lengvai randami internete.

6. Kokie yra alkoholio kiekio leidžiami normatyvai vairuotojams?

Vokietija pasižymi gana griežta, tačiau aiškia politika šiuo klausimu. Skirtingai nei kai kuriose šalyse, čia galioja 0,5 promilės limitas. Tačiau nereikėtų klaidingai manyti, kad tai leidžia gerti prieš vairavimą. Kaip profesionalas, visada pasakysiu: gėrimai ir vairavimas yra nesuderinami dalykai.

Yra svarbi „nulinės tolerancijos“ sąlyga. Jei vairuotojas pažeidžia eismo taisykles arba yra įtariamas, kad alkoholis pakenkia jo vairavimo įgūdžiams, net ir 0,3 promilės gali būti pakankama, kad būtų paskirta bauda ir atimtos teisės. Be to, jaunesniems nei 21 metų vairuotojams bei naujokams, turintiems vairuotojo pažymėjimą mažiau nei 2 metus („probation period“), galioja absoliutus draudimas – 0,0 promilės.

Už viršijusį 0,5 promilės limitą sekos gali būti labai nemalonos: nuo didelių piniginių baudų iki vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir privalomo medicininio-psichologinio patikrinimo (MPU), kuris yra brangus ir sudėtingas. Transporto kompanijos dažnai taiko „nulinę toleranciją“ savo vairuotojams, nes viena klaida gali nutraukti karjerą.

7. Kokios yra degalų kainos ir ką reikia žinoti apie krovimąsi?

Degalų kainos Vokietijoje, kaip ir visame pasaulyje, svyruoja, tačiau paprastai jos yra aukštesnės nei Lietuvoje. Rinkoje dominuoja didelios degalinių tinklai (Shell, Aral, Esso, Jet), tačiau taip pat galima rasti ir pigesnių, mažesnių prekybos vietų, dažnai esančių prie prekybos centrų.

Svarbu žinoti, kad Vokietijoje degalai skirstomi į „Super“ (95 oktanų), „Super E10“ (taip pat 95, bet su bioetanoliu) ir „Super Plus“ (98 oktanų). Dyzeliniams automobiliams skirtas „Diesel“. Atsargiai su E10 – ne visi senesni automobiliai gali važiuoti su tokiu kuru, todėl jei abejojate, geriau rinktis įprastą „Super“. Be to, „Super Plus“ nereikalingas daugumai šiuolaikinių automobilių, nebent tai yra sportiniai modeliai ar gamintojai specialiai reikalauja aukštesnio oktanų skaičiaus.

Mokėjimas degalinėse dažnai vyksta prie siurblio. Jūs įdedate kortelę (dažnai priimamos tik „EC“ kortelės arba vietinės banko kortelės su „Giro“ funkcija, nors vis dažniau ir „Visa“/„Mastercard“), arba grynaisiais. Po degalų pilimo reikia eiti į kioską apmokėti, jei naudojate grynaisius. Daugumoje degalinių taip pat galima nusipirkti maisto ir gėrimų, nes jos dažnai veikia kaip mini prekybos centrai.

8. Kaip elgtis su parkavimu miestuose ir kiek tai kainuoja?

Parkavimas Vokietijos miestuose gali būti tikras iššūkis, ypač centruose. Miestuose dažnai galioja mokamas parkavimas, kuris pažymėtas mėlyna zona (ne visada, dažnai tiesiog ženklais su parkavimo laikrodžiu). Mokamose zonose reikia įsigyti parkavimo bilietą iš specialių automatinų (parcomat), kurie paprastai priima monetas arba (miestuose) kortelę.

Bilietas turi būti padėtas po priekiniu stiklu, gerai matomas iš išorės. Jei bilieto nėra arba jis pasibaigęs, bauda gali būti nuo 10 iki 30 eurų, tačiau didmiesčiuose, tokie kaip Miunchenas ar Hamburgas, gali būti ir brangiau. Be to, yra specialios zonos gyventojams („Anwohnerparken“) – į jas statyti be specialios kortelės griežtai draudžiama.

Svarbu atkreipti dėmėsį į draudžiančius ženklus. Statyti automobilį ant takų, dviračių takų arba per mažiau nei 5 metrus nuo pėsčiųjų perėjos yra griežtai draudžiama ir dažnai baudžiama ne tik pinigais, bet ir automobilis gali būti nuvežtas į aikštelę (už tai reikia sumokėti papildomai). Naktiniu laiku daugelyje vietų parkavimas tampa nemokamas, tačiau visada reikia tikrinti vietinius ženklus.

9. Ką daryti avarijos ar techninio gedimo atveju?

Avarija ar gedimas užsienio šalyje yra stresas, tačiau Vokietijoje veikia labai gerai organizuota pagalbos sistema. Pirmiausia, jei įvyko avarija, būtina įjungti pavojų šviesas ir užsidėti šviesinę liemenę. „Autobane“ tai ypač svarbu – nepamirškite užsidėti liemenę dar prieš išlipant iš automobilio.

Toliau reikia užstatyti trikampį. Kelyje jis turi būti statomas mažiausiai 100 metrų (rekomenduojama 150-200 m) už avarijos vietos, o „autobane“ – net iki 200-300 metrų. Tai leidžia kitiems vairuotojams ankstyviau sužinoti apie pavojų ir sumažinti greitį. Jei įvyko avarija su sužeidimais arba dideliais nuostoliais, būtina iškviesti policiją (numeris 110). Nedidelės „bump“ tipo avarijos dažnai sprendžiamos tarp vairuotojų su užpildytu „Europos avarijos pranešimu“.

Jei automobilis sugedo, pagalbą galima iškviesti numeriu 0800 222 2222 (ADAC pagalbos tarnyba, tačiau tai daugiau skirta nariams) arba naudojant savo draudimo kompanijos pagalbos liniją. Svarbu: „autobane“ draudžiama lipti į kelią ar bandyti remontuoti automobilį eismo juostoje – visada laukite užsaugotos zonos (gelžbetinės atitvaros) už ribų.

10. Ar leidžiama naudotis radaro detektoriais ir telefonais vairuojant?

Vokietija yra labai griežta šiuo klausimu. Naudojimasis bet kokiais prietaisais, kuriais bandoma nustatyti ar išvengti greičio matavimo (radarų detektoriai, „jammeriai“), yra griežtai draudžiama. Net jei jūsų navigacinės sistemos (pvz., „Waze“ ar „Google Maps“) rodo radarus, Vokietijoje funkcija, įspėjanti apie policijos budėjimą, turi būti išjungta. Už detektoriaus turėjimą automobilyje gresia didelė bauda, o pačios įrangos konfiskavimas.

Dėl telefonų – vairuotojams draudžiama laikyti telefoną rankose net jei jame niekas neveikia (pavyzdžiui, tik laikrodis). Telefonas gali būti naudojamas tik tada, kai jis įrengtas rankų laisvo komplekte („hands-free“) ir valdomas balsu arba vienu liečiamu, jei tai nekelia pavojaus. Rašyti žinutes, naršyti internete ar laikyti telefoną ausies gale vairuojant yra draudžiama ir baudžiama.

Nepaisant to, kad technologijos tobulėja, vokiečių įstatymai lieka konservatyviai saugumo orientuoti.