Kelionės planavimas į Vokietiją: kaip pasiruošti kelionei ir išvengti nepykčų

Vokietija vienareikšmiškai yra viena populiariausių kryptų ne tik turistams, ieškantiems istorinių paminklų ar kultūros, bet ir verslo žmonėms bei vairuotojams, kuriems tenka kirsti šią šalį tranzytu. Per daugiau kaip dvidešimt metų dirbdamas tarptautinių pervežimų srityje, esu matęs ne vieną kelionę, kuri buvo sugadinta dėl menkų nereikšmingų detalės, neatsižvelgiant į specifinius šios šalies reikalavimus. Vokietija garsėja savo tvarka, efektyvumu ir, būtina pripažinti, griežtais eismo taisyklėmis.

Nepaisant to, kad Vokietija yra mūsų kaimynė ir atrodo pažįstama, čia galioja savotiškas „nebylusis kodeksas“, kurio nežinojimas gali atnešti nemažų rūpesčių ir piniginių nuostolių. Šiame straipsnyje ne paprastai išvardinsiu, ką reikia pasiimti su savimi, o nuo pat pamatų paaiškinsiu, kaip subraižyti marsrutą, kokie dokumenti yra būtini ir kaip elgtis kelyje, kad kelionė būtų ne tik sklandi, bet ir maloni. Nesvarbu, ar važiuojate savo automobiliu, ar nuomjatės vietinę transporto priemonę, pagrindiniai logistikos ir parengimo principiai išlieka tie patys. Pasiruošimas – tai pusė sėkmės, o kai kalbame apie vokiškus kelius, tai ir saugumo garantas.

Įvadas

Kelionės planavimas dažnai susiveda į bilietų įsigijimą ir viešbučio rezervavimą, tačiau kai kalba eina apie Vokietiją, ypatingą dėmesį reikia skirti eismo sąlygoms ir techninei automobilio parengiai. Šalis pasižymi išvystytia automagistralių tinklu, tačiau „Autobahn“ legendos apie neribotą greitį dažnai klaidina pradedančiuosius keliautojus. Iš tiesų, didžiojoje dalies greitkelių greitis yra ribojamas, o ten, kur ribojimų nėra, būtina turėti puikiai techniškai tvarkingą automobilį ir „geležines“ nervus.

Be to, Vokietija yra labai jautri aplinkosaugai. Miestuose veikia „žaliosios zonos“, į kurias gali užvažiuoti tik tam tikrus ekologinius standartus atitinkantys automobiliai. Nepasiruošęs vairuotojas gali net netikėtai rastis gatvėje, kurioje važiuoti draudžiama, ir tai baigtis šimtais eurų baudos. Mano patirtis rodo, dauguma problemų kyla ne dėl to, kad žmonės nežino kaip vairuoti, o dėl to, kad nepakankamai įsivaizduoja vietinę teisines ir techninę terpę.

Šiame vadove suksimės per visus svarbiausius aspektus: nuo dokumentų kontrolės ir automobilio techninės būklės iki specifinių vokiškų eismo taisyklių, kurių nėra Lietuvoje. Tikslas vienas – kad atvykdami į tikslą jausčiatumėtės ramūs ir saugūs, o ne pavargę nuo nenumatytų situacijų. Pasiruošimas prasideda ne tada, kai užsivedate variklį, o dar prieš keletą savaičių ar dienų. Panagrinėkime, kas tiksliai turi būti jūsų kontroliniame sąraše.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi važiuojant į Vokietiją automobiliu?

Tai vienas pagrindinių klausimų, kurį dažnai užduoda klientai. Nors Vokietija yra Schengeno erdvėje ir sienų kontrolės dažniausiai nėra, dokumentų tikrinimas gali įvykti bet kurioje vietovėje. Pirma ir svarbiausia – tai asmens dokumentas. Turi būti galiojantis pasas arba asmens tapatybės kortelė. Vairuotojo pažymėjimas turi būti su savimi, o jei jis nėra lietuviškas (pavyzdžiui, tarptautinis), tikrinkite, ar galiojimo terminas nenubėgęs.

Labai svarbu yra automobilio techninės apžiūros pažymėjimas (TA). Jis turi būti galiojantis. Jei automobilis neprisitaikytas keliems (neregistruotas), reikės specialių leidimų. Be to, būtinas transporto priemonės registracijos sertifikatas (techninis pasas). Jei automobilis ne jūsų, o, pavyzdžiui, draugo ar nuomos kompanijos, būtina turėti raštišką įgaliojimą vairuoti šį automobilį (dažnai reikalaujama notarinio patvirtinimo, tačiau paprastas sutartis su duomenimis dažnai užtenka policijai, jei nėra įtarimų vagystės). Ir, žinoma, negalima pamiršti civilinės atsakomybės draudimo „Žaliosios kortelės“. Nors šiuolaikinėje sistemoje duomenys yra elektroniniai, fizinė kortelė greičiau išspręs nesupratimus patikros metu.

2. Ar reikia mokėti už važiavimą automagistralėmis (vignettes) Vokietijoje?

Tai vienas dažniausių mitų ir klaidingų prielaidų. Skirtingai nei kaimyninėse Austrijoje, Šveicarijoje ar Čekijoje, Vokietijoje asmeniniams automobiliams nereikia įsigyti vinjetės (vignette) važiavimui automagistralėmis (Autobahn). Važiavimas greitkeliais asmeniniais transporto priemonėmis yra nemokamas. Tačiau nepamirškite, kad tai taikoma tik asmeniniams automobiliams su maksimalia leidžiama mase iki 3,5 tonos.

Jei keliaujate sunkvežimiu arba mikroautobusu, kuriuo reikia mokėti kelių mokesčius, situacija kitokia – čia veikia „Toll Collect“ sistema, reikalaujanti specialių įrenginių. Taip pat verta paminėti, kad kai kurie tiltai, tuneliai ar specifiniai keliai (pavyzdžiui, Alpėse netoli sienos) gali būti mokami, tai retai pasitaiko tiesioginiuose maršrutuose. Taigi, jei važiuojate standartiniu turistiniu automobiliu, piniginę pinigams už kelią galite palikti ramiai, tačiau juos reikės degalams ir, jei reikės, mokamiems automobilių stovėjimo aikštelėms miestuose.

3. Kokia yra privaloma automobilio įranga, kurią turi turėti kiekvienas vairuotojas?

Vokietijos policija labai atidžiai tikrina, ar automobilis yra aprūpintas saugumo priemonėmis. Pagrindinė dalyka, kuri skiriasi nuo Lietuvos, yra atsparumo šviesoms (šviesų atšvaitų) naudojimas. Juos privaloma turėti ir naudoti, jei automobilio šviesos yra nukreiptos kairėn (kaip Lietuvoje), nes kita kaitina važiuojančius priešais vairuotojus. Vokiškų šviesų rinkiniai yra idealus sprendimas, tačiau šviesų atšvaitai yra pigesnė alternatyva.

Be to, jūsų automobilyje privalo būti: * Apvalus šviesoforinis raudonas trikampis (avarijinis ženklas). * Pirmosios pagalbos vaistinėlė (turi būti nepažeidžta su galiojimo terminu). * Mažiausiai vienas neperšlampamas šviesą atspindintis liemenė. * Guminės pirštinės (nors ne visada privalomos, tačiau labai rekomenduojamos techninio keitimo metu). * Uždegimo žvakės (jei automobilis benzininis). Verta paminėti, kad avarinio ženklo ir vaistinėlės trūkumas baudžiamas didelėmis baudomis, todėl prieš išvykdami šiuos dalykus patikrinkite dvigubai.

4. Kaip elgtis automagistralėse (Autobahn) su neribotu greičiu?

Legendinis vokiškas greitkelis yra viena didžiausių pramogų entuziastams, tačiau tai ir viena pavojingiausių vietų. Pirmiausia, „neribotas greitis“ nėra taisyklė visiems greitkeliams. Didžiojoje dalyje (apie 40-50 proc.) greitis vis tiek ribojamas 120 arba 130 km/h. Ženklai su juodu disku ant balto fono rodo galą greičio ribojimams.

Jei važiuojate zonoje be ribojimų, labai svarbu laikytis dešinės juostos taisyklės. Kairioji juosta yra tik lenkimui ir pralenkimui. Jei važiuojate 130 km/h, o dešinėje juostoje yra erdvės, privalote važiuoti dešinėje, net jei kiti važiuoja greičiau. Lėtai važiuoti kairiojoje juostoje Vokietijoje laikoma sunkiu pažeidimu ir provokuoja agresyvų elgesį. Taip pat būkite pasiruošę, kad priekyje važiuojantis automobilis gali staiga išsijungti iš dešinės, nes jis tikisi, kad niekas jo nevažiuos 200 km/h iš kairės. Veidrodžius reikia tikrinti dažniau nei įprasta.

5. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė vinjetė) ir kada ji reikalinga?

Tai yra vienas svarbiausių dalykų miestų keliautojams. Vokietijos miestuose yra įvestos „žaliosios zonos“ (Umweltzone), į kurias gali įvažiuoti tik automobiliai, išmetantys nedaug teršalų. Šios zonos pažymėtos ženklais su užrašu „Umweltzone“ ir skirtingų spalvų žiedais. Dauguma miestų (pvz., Berlynas, Miunchenas, Kelnas) leidžia važiuoti tik su žalia spalva (Feinstaubplakette Grün).

Ši lipdukas-vinjetė kabinamas priekiniame stikle, vairuotojo pusėje. Ją galima įsigyti Lietuvoje (daugelyje techninės apžiūros stočių ar draudimo brokerių) arba jau Vokietijoje degalinėse. Jei įvažiuosite į žaliąją zoną be šio lipduko, gausite 100 eurų baudą. Patirtis rodo, kad policija dažnai stovi šių zonų pakraščiuose ir tikrina automobilius eiline tvarka. Net jei jūsų automobilis yra naujas ir ekologiškas, be fizinio lipduko jums važiuoti negalima. Tai biurokratinis reikalavimas, kurio reikia laikytis.

6. Kokie yra greičio ribojimai Vokietijos gyvenvietėse ir miestuose?

Gyvenvietėse greitis visada ribojamas 50 km/h. Tai yra griežta taisyklė, ir nereikia laukti gyvenvietės pradžios ženklo – jei matote gyvenvietės pabaigos ženklą, greitis padidėja, tačiau tarp miestų, prieš įvažiuojant į kaimą, vėl bus 50 km/h zona. Taip pat daugelyje vietų, ypač prie mokyklų ar vaikų žaidimo aikštelių, galioja 30 km/h ar net 10 km/z ribojimai („Tempo 30“ zonų).

Miestuose, ne gyvenvietėse, greitis dažniausiai ribojamas 60 km/h arba 70 km/h, tačiau čia reikia labai dėmesiai sekti kelio ženklus. Vokietijoje dažnai naudojami dinaminiai greičio ribojimai, kurie keičiasi priklausomai nuo eismo intensyvumo, oro sąlygų ar darbų kelyje. Jei matote šviesą ant lenktyninio stogo („Blitzer“), tai gali reikšti ne tik greičio matuoklį, bet ir dinaminį ženklą, nurodantį, kad reikia sulėtinti. Ignoruoti tokį ženklą lygu gauti baudą.

7. Kaip Vokietijoje tvarkomasi su alkoholiu vairuojant?

Lietuvoje galioja „nulinės tolerancijos“ politika, tačiau Vokietijoje situacija šiek tiek kitokia, tačiau vis tiek griežta. Teisėta alkoholio koncentracija kraujyje yra 0,5 promilės. Tačiau tai nereiškia, kad galima gerti ir važiuoti. Jei vairuotojas buvo pasakyta, kad jo vairavimas yra sutrikdytas (nepriklausomai nuo to, kiek promilių parodė prietaisas), bauda gali būti didelė, o vairuotojo pažymėjimas gali būti atimtas.

Ypač griežtai žiūrima į jaunuosius vairuotojus (iki 21 metų) ir vairuotojus, turinčius mažiau nei 2 metų stažą. Jiems galioja absoliuti nulinė tolerancija (0,0 promilės). Taip pat verta prisiminti, kad jei esate įtariamas girtumu, galite būti priversti atlikti kvėpavimo testą (ir ne tik įprastą, bet ir tikslų prietaisu), o atsisakymas atlikti testą lygus kaltės pripažinimui. Geriausia taisyklė – jei vairuojate, alkoholio net nedrėskite.

8. Ką daryti, jei įvyko eismo įvykis (avarija) Vokietijoje?

Eismo įvykis svetur visada sukelia stresą, tačiau Vokietijoje veikia aiški ir efektyvi sistema. Pirmiausia, įsitikinkite, ar nėra sužeistųjų, ir šaukite pagalbą (112). Jei avarija nedidelė ir nekelia grėsmės saugumui, automobilius reikia nuvesti į šalį, kad neužtrauktumės eismo rūpesčių. Vokietijoje tai ne tik leidžiama, bet ir privaloma, jei įmanoma.

Būtina užpildyti „Europinį avarijos pranešimą“ (Euro Accident Form). Jis turi dvi kalbas – vokišką ir jūsų gimtąją (arba anglų). Užpildykite jį kartu su kito šalies vairuotoju. Jei sutarimas dėl kaltės pasiekti nesėkminga, kvieskite policiją. Nepamirškite nufotografuoti avarijos vietos, automobilių padėties ir ženklų. Vokietijos draudikai yra labai techniniai, todėl geros nuotraukos padės išvengti ginčų. Būtinai susirašykite kito vairuotojo duomenis (adresas, telefonas, draudimo kompanija).

9. Ar sunku rasti stovėjimo vietą miestuose ir kiek tai kainuoja?

Stovėjimas Vokietijos didmiesčiuose gali būti tikras išbandymas ir biudžeto strydis. Nemokamų stovėjimo vietų centre beveik nėra. Dažniausiai tai mokamos aikštelės su „Parkučiais“ (automobiliais, kuriais galima mokėti grynaisiais arba kortele). Dauguma sistemų priima kreditines korteles, tačiau rekomenduoju turėti grynųjų eurų monetų – senesnėse sistemose korteles gali nepriimti.

Stovėjimo mokestis priklauso nuo zonos. Centrinėse zonose („Zone 1“) valanda gali kainuoti nuo 2 iki 4 eurų, o kartais ir daugiau. Yra ir „P+R“ (Park and Ride) aikštelių miesto pakraščiuose – jos žymiai pigesnės, ten važiuojate, palikiate automobilį ir toliau keliaujate viešuoju transportu. Būkite atidūs ženklams „Anwohnerparken“ – tai rezervuotos vietos gyventojams, už kurias stovėti kitiems draudžiama (ir baudos didelės). Taip pat dažnai galioja maksimalus stovėjimo laikas (pvz., 2 valandos) – tai reiškia, kad po to laiko reikia nustumti automobilį arba išvažiuoti.

10. Kokie yra pagrindiniai etiketo dalykai, kurių reikia žinoti ne techniniu požiūriu?

Vokietijoje kelyje veikia neformalus, bet labai svarbus etiketo kodeksas. Vienas svarbiausių dalykų – „Rechts vor Links“ (dešinė prieš kairę).