Kelionės mikroautobusu į Vokietiją planavimas: Eksperto vadovas be rūpesčių

Įvadas

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena populiariausių kryptimi ne tik verslo kelionėms, bet ir turizmui. Lietuvoje turime stiprią kultūrą keliauti būtent savo transportu, o kai kalbame apie grupes, nuo 8 iki 19 keleivių, mikroautobuso nuoma arba savo transporto vairavimas tampa logiškiausiu ir ekonomiškiausiu sprendimu. Per dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų srityje, esu matęs begalę įvairiausių situacijų: nuo puikiai suplanuotų, be rūpesčių praėjusių ekskursijų iki tokių, kurios nutrūko pirmųjų šimtų kilometrų atkarpoje dėl paprastų neatsargumo klaidų.

Kelionės planavimas – tai ne tik žemėlapio paieška ir degalų kainos patikrinimas. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis techninio žinojimo, teisinių niuansų supratimo ir, svarbiausia, psichologinio pasiruošimo vairuotojui. Vokietija – tai šalis, kurioje tvarka ir disciplina yra viršenybėje, o kelių infrastruktūra, nors ir viena geriausių Europoje, turi savo specifinių reikalavimų. Neteisingai pasiruošęs, galite netikėtai nusivilti griežtais greičio kontrolės matais, baudomis už techninius trūkumus arba painiu miesto centruose eismo judėjimu.

Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi, padėsiu išvengti tipiškų klaidų ir parodysiu, kaip mikroautobuso kelionė į Vokietiją gali tapti neprilygstama pramoga, o ne stresinė būsena. Mes aptarsime maršrutų parinkimą, teisinius reikalavimus, vairavimo ypatumus Vokietijos autostradose ir taip toliau. Kelionė prasideda ne tada, kai užvedamas variklis, o tada, kai atidaromas žurnalas ir pradedamas planavimas. Sėkminga kelionė – tai ta, kurios metu niekas nenusteina, nes viskas buvo numatyta iš anksto.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi, keliaujant mikroautobusu į Vokietiją?

Tai vienas pagrindinių klausimų, kurį dažnai užduoda pradedantys organizatoriai. Vokietijos policija yra žinoma savo išsamiais patikrinimais, ypač atvykusius iš kitų šalių transporto priemonėms. Pirmiausia, būtinas galiojantis vairuotojo pažymėjimas (jei mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos – reikalingos C kategorijos teisės, jei ne – B kategorijos, tačiau reikia atsižvelgti į keleivių skaičių ir transporto priemonės kategoriją). Ant transporto priemonės privalo būti originali transporto priemonės registracijos kortelė.

Svarbu paminėti techninį apžiūros liudijimą (TA). Jis turi būti galiojantis. Jeigu mikroautobusas yra nuomojamas, turi būti galiojantis sutartis su nuomos kompanija, kurioje aiškiai nurodytas vairuotojas. Be to, jeigu kelionė turi komercinį pobūdį (pavyzdžiui, mokomosios kelionės ar firmos renginiai), vairuotojas turi turėti darbo laiko apskaitos įrąžą (tachografo kortelę), o jei transporto priemonė to reikalauja – ir vežimo leidimą (licenziją). Nepamirškite „Zaliojo kortelės“ (Green Card) – tai draudimo liudijimas, patvirtinantis civilinės atsakomybės draudimą užsienyje.

2. Ar reikalingi specialūs leidimai ar mokesčiai važiavimui Vokietijos autostradose (vignetės)?

Vienas dažniausių mitų – kad Vokietijoje reikia pirkti vinietes, kaip Austrijoje ar Šveicarijoje. Trumpai atsakant: ne, lengviesiems automobiliams ir mikroautobusams, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 3,5 tonos, Vokietijos autostradose (Autobahn) važiavimas yra nemokamas. Nėra jokių fizinių viniečių ar elektroninių mokėjimų.

Tačiau čia yra svarbus „bet“. Jeigu jūsų mikroautobuso bendroji masė viršija 7,5 tonos (kas retai, pasitaiko tik specialiais sunkvežimiais-pervežėjais), tuomet privalomas mokėti mokesčį už naudojimąsi keliais (LKW-Maut). Standartiniai turistiniai mikroautobusai (Volkswagen Transporter, Mercedes Vito ir pan.) šio mokesčio nemoka. Vis dėlto, nepamirškite, kad autostradose degalai kainuoja brangiau nei ant šalutinių kelių, todėl dažnai patartina užpilti prieš įvažiavimą į juos arba pasinaudoti „Tank & Rast“ taškų lojalumo programomis, jei dažnai važiuojate.

3. Kas yra „Umweltplakette“ (taršos ženklas) ir ar jis būtinas mano mikroautobusui?

Tai, galbūt, svarbiausias dalykas, apie kurį dažnai pamiršta lietuvių vairuotojai. Vokietijos miestuose yra įvestos aplinkosaugos zonos (Umweltzone). į jas važiuoti gali tik tie transporto priemonės, kurios turi specialią taršos ženklelį (vokietiškai – Feinstaubplakette) priekiniame stikle. Ženklas būna vienos iš trijų spalvų: žalias, geltonas arba raudonas.

Daugumoje didžiųjų miestų (Berlynas, Miunchenas, Hamburgas, Kelnas ir kiti) leidžiama važiuoti tik su žalia spalvos ženkleliu. Jeigu įsivažiuosite be jo, gresi didelė bauda (nuo 80 eurų). Šį ženklelį gana paprasta įsigyti jums atvykus į Vokietiją (dažniausiai TÜV stočiuose, degalinėse) arba užsisakyti internetiniu būdu iš Lietuvos. Jis išduodamas remiantis transporto priemonės techninėmis charakteristikomis. Jei jūsų mikroautobusas yra naujas (Euro 5 arba Euro 6 standarto), problema išsprendžiama momentaliai. Senesniems automobiliams gali tekti įsitikinti, ar jie išvis gali gauti leidimą. Nesižymėjus transporto priemonės, rizikuojate ne tik gauti baudą, bet ir būti išvarytas iš miesto.

4. Kaip teisingai suplanuoti maršrutą, kad išvengtume „stūmėsių“?

Vokietijoje, kaip ir visoje Europoje, vyksta nuolatiniai kelių remonto darbai (Baustellen). Mano patirtis rodo, kad pasikliauti tik vienu navigaciniu prietaisu – klaida. Geriausia naudoti kelis šaltinius: „Google Maps“ ar „Waze“ (dabartinė situacija eisme) ir profesionalius vairuotojų žemėlapius ar navigacijas, kurios atsižvelgia į transporto priemonės matmenis.

Daugelis standartinių navigacijų nukreipia per miestus centrą, kad „sutaupytų“ 5 minutes, tačiau mikroautobusu važiuoti siaurame istoriniame miesto centre gali būti tiesiog neįmanoma dėl aukščio apribojimų arba sunkiai įveikiamų posūkių. Be to, Vokietijoje dažnai įrengiami greičio ribojimo bokštai (dėl dulkių ar triukšmo), kuriuos lengvieji automobiliai praleidžia, o mikroautobusai gali užkliūti. Todėl visada nustatykite navigacijoje parametrą „avoid city centers“ (vengti miestų centrų) arba pasirinkite „Truck“ režimą, jei toks yra prieinamas. Planuokite poilsio pauzes kas 2-3 valandas, o ne tik tada, kai baigsis kuras.

5. Kokios yra greičio ribos ir kaip jų laikomasi Vokietijoje?

Legenda apie neribotą greitį Vokietijos autostradose yra tik dalinai teisinga. Nors daugelio ruožų indeed nėra jokios oficialios ribos (rekomenduojamas greitis 130 km/h), tai nereiškia, kad galima važiuoti, kaip liepta. Pirmiausia, jei matai geltoną skaičių ant dėžės virš juostos – tai greičio ribojimas. Be to, daugelė ruožų turi pastovią 120 arba 130 km/h ribą.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad mikroautobusai (priklausomai nuo jų kategorijos) dažnai turi mažesnes greičio ribas nei lengvieji automobiliai. Jeigu mikroautobuso didžiausia leidžiama masė viršija 3,5 tonos, dažnai galioja 80 km/h riba (arba 100 km/h, jei yra greičio ribotuvas). Net jei jūsų transporto priemonė lengvesnė, saugu ir racionalu laikytis 100-110 km/h greičio – taip sutaupysite degalų (Vokietijoje degalai brangūs) ir sumažinsite riziką susidurti su policijos radaru. Vokietijos policija naudoja ne tik stacionarius radarus, bet ir maskuotus automobilius su vaizdo kameromis, kurie fiksuoja pažeidimus ir siunčia baudą paštu į Lietuvą.

6. Ką daryti, jei įvykė eismo įvykis ar sugedo mikroautobusas?

Niekas nenori galvoti apie blogiausią scenarijų, tačiau ekspertas žino, kad reikia būti pasiruošusiam. Vokietijoje pagalbos tarnybos (ADAC) veikia labai efektyviai, tačiau jei neturitės tarptautinio draudimo, pagalba gali kainuoti brangiai. Pirmiausia, įvykus įvykiui, įjunkite signalizaciją ir užsidėkite šviesos atšvaitus (prieš tai juos užsidėkite sau). Telefonu skambinkite 112 – visi operatoriai kalba angliškai.

Svarbu užpildyti „Europos eismo įvykio pranešimą“ (European Accident Statement). Vokietijos vairuotojai yra disciplinuoti, todėl dažnai patys siūlo tai padaryti. Dokumente aiškiai pažymėkite brėžinį ir padarykite nuotraukų. Jei mikroautobusas nustojo važiuoti dėl techninės gedimo, nieko nebandykite taisyti patys autostradoje – tai pavojinga gyvybei. Paslapukais pažymėkite vietą už maždaug 100 metrų nuo transporto priemonės ir laukite geltonųjų šviesų pagalbos automobilio („Gelber Engel“). Jei kelionės metu turite techninę pagalbą Lietuvoje, iš karto susisiekite su jais – dažnai turi partnerių Vokietijoje.

7. Ar yra kokių nors specialių taisyklių vairuotojo poilsiui?

Tai ypač aktualu, jei kelionę atlieka vienas vairuotojas arba jei tai komercinė kelionė. Vokietijos kelių policija labai griežtai tikrina, ar vairuotojas neperdirba. Lietuvoje ir Vokietijoje galioja panašios taisyklės: po 4,5 valandų vairavimo privaloma 45 minučių pertrauka (gali būti suskaidyta į 15 + 30 min.), o po 9 valandų vairavimo – 11 valandų nepertraukiamo poilsio.

Net jei tai yra privati kelionė (pavyzdžiui, draugų kompanija keliauja atostogaujant), fizinės galimybos yra tos pačios. Mano patirtis rodo, kad bandant įveikti 1000–1200 km per vieną dieną, pavojingai didėja miego deficitas. Vokietijos autostrados yra monotoninės, o vairuotojo dėmesio nuosmukis gali būti mirtinas. Planuokite nakvynes (Rasthof arba moteliai) už miesto ribų, brangiau, bet saugiau ir ramiau. Primygtinai rekomenduoju turėti antrą vairuotoją, jei maršrutas ilgesnis nei 800-1000 km viena kryptimi.

8. Kaip elgtis su alkoholiu vairuojant? Vokietija griežta?

Vokietija, palyginti su Lietuva, turi šiek tiek tolerantiškesnę alkoholio kultūrą bendrame gyvenime, tačiau vairavimo srityje – visiška nulis tolerancijos praktiškai neegzistuoja formaliai (leidžiama 0,5 promilės), tačiau realybėje rizika yra didelė. Jei vairuotojo kraujyje randama nuo 0,5 iki 1,09 promilės, gresi 500 eurų bauda, 2 taškai (Vokietijos taškų sistemoje „Fahrerlaubnisregister“) ir vieno mėnesio vairavimo įsakymo sustabdymas.

Jei viršijate 1,1 promilės – tai baudžiamasis nuobelkimas ir ilgesnė teisės atėmimo forma. Tačiau mus, kaip profesionalus, domina ne tik baudos, bet ir saugumas. Vokietijoje taip pat galioja „nulinės tolerancijos“ taisyklės jauniems vairuotojams (iki 21 metų arba vairuotojams su mažiau nei 2 metų stažu). Jei vykstate komercinėmis misijomis, bet koks alkoholio kiekis kraujyje yra draudžiamas ir gali baigtis ne tik bauda, bet ir kelių inspekcijos sprendimu uždrausti toliau tęsti kelionę (techninė apžiūra ir keleivių išlaipinimas). Geriausia taisyklė: jei rytoj vairuoji – šiandien negerti nieko.

9. Kokios yra parkavimo ypatybės miestuose?

Mikroautobuso parkavimas Vokietijos miestuose gali tapti tikru košmaru, jei nežinote taisyklių. Pirmiausia, labai daug vietų yra skirtos tik „nuomininkams“ (Anwohnerparken) – tai pažymėta specialiu ženklu su laiko apribojimais (dažnai naktį). Už parkavimą tokioje vietoje be leidimo gausite baudą, o transporto priemonė gali būti nuvaryta.

Antra, atkreipkite dėmesį į ženklus „Parkverbot“. Jei prie jų nėra papildomos lentelės su laiku (pvz., „nuo 8:00 iki 18:00“), draudimas galioja visą parą. Mikroautobusai dažnai netelpa į standartinius miesto parkavimo aikšteles dėl ilgio ar aukščio. Dažniausiai reikės ieškoti specialių „P+R“ (Park and Ride) aikštelių miesto pakraštyje, kur važiavimas į centrą toliau tęčiamas viešuoju transportu. Taip išsirūpinsite nervus ir pinigus. Nepamirškite, kad kai kuriose vietose reikalingas „Parkuhr“ (parkavimo laikrodžio) diskas, nors šiuo metu jį vis dažniau keičia mobiliųjų programėlių mokėjimai.

10. Ką reikia žinoti apie žiemos keliones Vokietiją?

Žiema Vokietijoje gali būti gana slidi, ypač pietinėse srityse (Bavarija, Alpės) ir šiaurėje. Yra griežta įstatymų nuostata dėl žiemos padangų (Winterreifenpflicht). Esant žiemos sąlygoms (sniegas, šlapdriba, ledas), privaloma važiuoti su žieminėmis padangomis. Už važiavimą vasaros padangomis tokia orais bauda siekia 60 eurų, o jei dėl to kyla sunkių padarinių – bauda padvigubėja, ir draudimas nebus mokėtas.

Taip pat rekomenduoju turėti su savimi „žiemos rinkinį“: grandinę (jei keliaujate į kalnus), šluostę, šaltalankį ir smėlį. Vokietijos eismo saugumo taisyklės reikalauja, kad žiemos sąlygomis transporto priemonė būtų paruošta tai – tai reiškia, ne tik padangos, bet ir švarūs langai, žibintai. Jeigu planuojate keltis į aukštesnes vietas, patikrinkite, ar jūsų mikroautobuse yra įrengtas šildomas priekinis stiklas ir ar veikia „ABS“ sistema – Alpėse tai ne prabanga, o būtinybė.