Kelionės Mikroautobusu Į Vokietiją Pasiruošimas: Pilnas Eksperto Vadovas

Įvadas

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena populiariausių kryptų ne tik turistams, bet ir verslo atstovams, bei vykstantiems asmeniniams reikalams. Kaip žmogus, kuris tarptautinių pervežimų srityje praleido daugiau nei dvidešimt metų, galiu pasakyti tikrai vieną: sėkminga kelionė neprasideda tada, kai užvedamas variklis, o dar daugiau nei mėnesiu prieš ją. Tai yra ilgas procesas, reikalaujantis pasitikėjimo savo transporto priemone, žinių apie kelyje laukiančius iššūkius ir, svarbiausia, supratimo apie teisinius reikalavimus, kurie Vokietijoje yra vieni griežčiausių Europoje.

Važiavimas mikroautobusu skiriasi nuo važiavimo lengvuoju automobiliu. Čia kalbame ne tik apie kitokius vairavimo jausmus, bet ir apie visiškai kitą atsakomybę lygmenį. Mikroautobusas dažnai sveria daugiau, turi didesnius matmenis, o jeigu jis naudojamas komerciniais tikslais arba jo vietų skaičius viršija 9, tai įsigali visiškai kitos taisyklės – nuo greičio apribojimų iki mokesčių už kelių naudojimą. Daugelis vairuotojų, kuriems tenka važiuoti į Vokietiją retai, dažnai padaro tą pačią klaidą: pasikliauja tuo, kad „Lietuvoje važinėju taip ir nieko“, o vėliau jau aiškinasi su vokiška policija arba dėl techninių trūkumų sustojęs priešais kelią šalia Kauno.

Šiame straipsnyje aš padalinsiusi su jumis ta patirtimi, kurią per du dešimtmečius kaupiau važiuodamas tarp Lietuvos ir Vakarų Europos. Mūsų tikslas ne tik parodyti, ką reikia pasiimti su savimi, bet ir išvengti tų klaidų, kuriančias nereikalingą stresą ir finansines nuostolius. Nuoseklus pasiruošimas yra raktas į ramią ir saugią kelionę per Vokietijos autostradas bei miesto centrus. Štai išsamus vadovas, kaip tai padaryti profesionaliai.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi keliaujant į Vokietiją mikroautobusu?

Dokumentų kontrolė yra pirmasis dalykas, su kuriuo susidursiate net jeigu ir nebus jokių pažeidimų. Vokiška policija yra žinoma savo pedantiškumu, todėl „pamiršau namuose“ čia neveiks. Turite susiruošti taip, tarsi kiekvienas sustojimas gali baigtis pilna dokumentų patikra.

Pirma ir pagrindinė – tai vairuotojo pažymėjimas. Jis turi būti galiojantis, o jeigu jaučiate, kad jo kalbos žinios nepakankamai geros (nors Lietuvoje tarptautinis nebūtinas ES viduje), verta turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, nes tai palengvina komunikaciją. Antroji – asmens dokumentas (pasas arba asmens kodą turintis pažymėjimas).

Dėl transporto priemonės: būtina turėti techninį pasą (Registration Certificate). Jeigu mikroautobusas yra nuomojamas, reikalinga galiojanti nuomos sutartis su vairuotojo duomenimis. Labai svarbu – „Darbo laiko apskaitos priemonė“ (tachografo) kortelė, jei transporto priemonė įpareigoja jos turėti. Nepamirškite ir draudimo „Žalios kortelės“. Nors Lietuva priklauso ERV (draudimo „žalos“ sistemai), ir pagrindinis civilinis atsakomybės draudimas veikia visoje ES, tačiau senosios kartos vairuotojai žino, kad popierinis lapelė suteikia daugiau ramybės ir greičiau išspręsta situacija įvykus eismo įvykiui. Taip pat patikrinkite, ar draudimo polisas apima ir Vokietiją, bei kokia yra draudimo suma – ji privalo būti ne mažesnė kaip 1,2 mln. eurų kūno sužalojimui.

2. Kokios yra techninės reikalavimų ypatybės mikroautobusams prieš išvykstant?

Techninė būklė yra ne ką mažiau svarbi nei dokumentai. Vokietijoje techninės apžiūros standartai yra aukšti, o techninius trūkumus tiriantys „TÜV“ ekspertai gali surasti smulkmenas, kurias Lietuvoje dažnai praleidžiame. Prieš išvykstant atlikite pilną techninę apžiūrą.

Pradedame nuo padangų. Jos turi atitikti sezono reikalavimus. Nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 10 d. Vokietijoje privalomos žieminės padangos (arba visasezoninės su žiemos žyme). Gylis turi būti ne mažiau kaip 4 mm (rekomenduojama, nors įstatymas nurodo mažiau, bet policija gali baudoti, jei padangos netinkamos sniegui). Visi šviesos signalai turi veikti be išlygų – tai ilgapjūvių mėgstama baudos vieta. Stabdžių sistema, vairo stiprintuvas, variklis – viskas turi veikti be jokių bjaurių garsų. Nepamirškite ir ugnies gesintuvo bei atsparumo avarijų rinkinio. Vokietijoje jų buvimas ir tinkamumas yra akcentuojamas. Jeigu mikroautobuse yra tachografas, jis turi būti sukalibruotas ir turėti galiojančią antspaudą (seal). Jeigu techninė būklė keliau abejonių, geriau atsisakyti kelionės, nei rizikuoti stoti ant kelio su sugedusiu mikroautobusu, kurio vilkimas Vokietijoje kainuoja šimtus eurų.

3. Kaip Vokietijoje veikia greičio apribojimai mikroautobusams ir ką reikia žinoti apie „Autobahn“?

Legenda apie beprotiškus greičius Vokietijos autostradose yra tikra, tačiau ji turi didelių išlygų, ypač kai kalbame apie mikroautobusus. Negalima tiesiog užspausti pėdos į dugną manydamas, kad tai leidžiama.

Esminių dalykų yra du: svorio kategorija ir vietų skaičius. Jeigu mikroautobuso leidžiama maksimali masė viršija 3,5 tonos, tada jis laikomas sunkiasvoriu transportu. Tokiais atvejais greitis autostradoje (bent kur nėra ribojimas) dažnai ribojamas 80 km/h ( kartais su leidimu 100 km/h, jeigu turi atitinkamą ženklą transporto priemonėje). Jeigu svoris mažesnis nei 3,5 t, bet vietų yra daugiau kaip 9 (įskaitant vairuotoją), greitis autostradoje ribojamas 100 km/h. tik tada, kai svoris < 3,5 t ir vietų <= 9, galima važiuoti įprastu 130 km/h (rekomenduojamas) arba neribotu greičiu (nors rekomenduojama neviršyti 130 km/h dėl draudimo išmokų).

Miestuose standartinis greitis yra 50 km/h, o gyvenamuosiuose rajonuose – 30 km/h. Užmiestyje, ne autostradoje, maksimalus greitis 100 km/h (jei nėra kito ženklo). Svarbiausia: stebėkite kelio ženklus. Vokietijoje ribojimai keičiasi dažnai, o vietiniai gyventojai juos laikosi griežtai. Radaras gali būti ne tik priešais, bet ir tilto apačioje arba statiniame su radaru iš šono.

4. Kas yra „Umweltplakette“ (Ekologinė ženklelis) ir ar jis būtinas mano mikroautobusui?

Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų, ir viena dažniausių priežasčių, kodėl Lietuvos vairuotojai gauna baudas Vokietijos miestuose. „Umweltplakette“ tai yra spalvotas lipdukas, rodantis transporto priemonės išmetamųjų teršalų klasę. Be jo negalima važiuoti į daugelį Vokietijos miestų centrų (t.y. į „Environmental Zones“ – Umweltzone).

Didžiuosiuose miestuose kaip Miunchenas, Berlynas, Frankfurtas, Štutgartas, Kelnas, Hamburgas ir kt., šios zonos yra pažymėtos specialiais ženklais. Jeigu įvažiuosite be šio lipduko, gausite baudą, kuri svyruoja nuo 80 iki 100 eurų. Mikroautobusams, dažniausiai, jeigu jie atitinka Euro 4 ir aukštesnius standartus, išduodamos žalios (Gelb) kortelės. Senesniems mikroautobusams (Euro 3) gali būti geltonos (Gelb), o Euro 2 ir senesniems – raudonos (Rot), kurios dažnai visiškai draudžia įvažiavimą į zonas.

Šią kortelę galima įsigyti Lietuvoje (daugelyje autoservisų ar internetu) arba Vokietijoje degalinėse. Reikės techninio paso duomenų (Euro standarto). Verta tai padaryti iš anksto, nes ieškoti degalinės su šia paslauga svetimame mieste gali būti nervuojanti. Padėkite ją ant priekinio stiklo dešinėje pusėje (nuo vairuotojo pusės).

5. Ar reikia mokėti už kelių naudojimą (Maut) Vokietijoje vairuojant mikroautobusu?

Klausimas apie „Maut“ (kelių mokestį) visada sukelia sumaištį. Lengvieji automobiliai Vokietijoje važiuoja autostradomis nemokamai. Tačiau situacija su mikroautobusais yra kitokia.

Pagrindinė taisyklė grindžiama maksimalia leidžiama mase (GVW). Jeigu jūsų mikroautobuso techniniame pase nurodyta maksimali masė yra didesnė nei 3,5 tonos, jis privalo mokėti mokestį (Lkw-Maut). Šiuo atveju reikalingas specialus prietaisas – „On-Board Unit“ (OBU), kuris fiksuoja važiavimą. Jeigu tokio prietaiso nėra, mokestį reikia apmokėti internetu (per Toll Collect portale) prieš įvažiavant į šalį arba pas specialius terminalus (tačiau terminalai dažnai nėra tinkami trumpiems maršrutams arba yra brangūs).

Jei mikroautobuso svoris yra mažesnis nei 3,5 tonos, net jeigu jame yra 8+ keleivių vietų, važiavimas autostradomis Vokietijoje yra nemokamas. Čia labai svarbu tiksliai žiūrėti į techninį pasą. Daugelis 9-viečių mikroautobusų (pvz., VW Transporter, Mercedes Vito) sveria mažiau nei 3,5 t, todėl jiem mokėti nereikia. Tačiau jei turite didesnę mašiną, pvz., Ford Transit su 12 vietomis, tikrinkite svorį – tenka dažnai viršyti 3,5 t ribą ir tuomet reikia mokėti.

6. Kokios yra tachografo naudojimo taisyklės šioje kelionėje?

Tai vienas sudėtingiausių dalykų, ir čia reikia būti labai atsargiam. Tachografo reikalavimai priklauso nuo transporto priemonės paskirties (nuosavas ar komercinis naudojimas) ir svorio.

Jeigu mikroautobuso svoris < 3,5 t ir jis naudojamas asmeniniais tikslais (nepervežami keleiviai už pinigus, nevykdoma komercinė veikla), tachografo naudoti nereikia (net jeigu jis yra įrengtas, jį galima išjungti arba naudoti „išvykimo“ režimu, jei įmanoma pagal instrukciją, nors dažniausia tiesiog nereikia jokių užrašų).

Jeigu mikroautobuso svoris > 3,5 t ARBA jeigu jis naudojamas komerciniais tikslais (pvz., pervežate keleivius, kurie sumokėja, arba tai įmonės komandiruotė), tachografo naudojimas yra PRIVALOMAS, nepriklausomai nuo svorio. Čia galioja standartinės vairuotojo darbo ir poilsio laiko taisyklės: 4,5 val. vairavimo, turi būti 45 min. pertrauka; po 9 val. vairavimo – 11 val. poilsis. Tai griežtai kontroliuojama, ir baudos už pažeidimus yra milžiniškos (gali siekti tūkstančius eurų). Jeigu keliaujate įmonės mikroautobusu ir tai yra komandiruotė, geriausia pasitarti su logistikos vadovu, ar nereikia tachografo kortelės ir režimo nustatymo.

7. Kokie yra alkoholio koncentracijos leidžiami normatyvai ir ką reikia žinoti apie vairavimą „neblaivu“?

Vokietija yra šalis, kur vyno ir alaus kultūra yra gili, tačiau kelių eismo taisyklių šioje srityje laikomasi be komentarų. Standartinė leidžiama alkoholio koncentracijos kraujyje (Promille) riba yra 0,5 promilė. Tai yra panašu kaip Lietuvoje.

Tačiau yra esminių skirtumų ir griežtesnių reikalavimų. Jeigu vairuotojas yra naujokas (t.y. vairuotojo stažas mažiau nei 2 metai arba vairuotojas yra jaunesnis nei 21 metų), riba yra nulinė – 0,0 promilė. Taip pat 0,0 promilė riba taikoma vairuotojams, kurie vykdo komercinius pervežimus (taksi, autobusai, krovininiai automobiliai). Jeigu jūsų kelionė laikoma komercine, net vienas alaus (0,5 promilės riba) jums negalioja – turi būti visiškai blaivus.

Už viršijimą baudos didelės, ir kas svarbiau – netgi mažesnės koncentracijos (0,3 – 0,5) atveju gali būti baudžiama, jei vairuotojas nesugeba tinkamai valdyti transporto priemonės arba tai sukelia eismo įvykio pavojų. Mano patarimas paprastas: jeigu rytoj reikia vairuoti, geriau visai nepaliesti alkoholio. Vokiška policija dažnai atlieka staigius patikrinimus, ypač šventiniu laikotarpiu arba netoli barų ir restoranų. Neverta rizikuoti karjeros ar pinigų dėl vieno bokalo.

8. Kaip elgtis avarijos atveju ir ką daryti, jei mikroautobusas sugenda kelyje?

Niekas nenori galvoti apie blogiausią scenarijų, bet būti tam pasiruošusiam – tai profesionalo požymis. Jeigu įvyksta avarija, pirmiausia užtikrinkite saugumą: įjunkite signalizaciją (avarijinę), užsidėkite šviesą atspindinčią liemenę (ji privaloma būti kiekviename automobilyje Vokietijoje) ir pastatykite trikampį maždaug 100 metrų (automagistralėse – 150 m) atstumu nuo įvykio vietos.

Jeigu nėra sužalojimų, fotografuokite įvykio vietą iš visų pusių. Užpildykite „Euro-accident“ formą (Europinį avarijų pranešimą). Vokietijos vairuotojai dažniausiai yra disciplinuoti ir tai daro greitai. Jeigu yra sužalotųjų, skambinkite 112 (Vokietijos pagalbos numeris). Su jais galite kalbėti lietuviškai, nes operatoriai dažnai turi vertėjų.

Jei mikroautobusas tiesiog sugenda techniniu požiūriu, skambinkite savo draudimo kompanijos pagalbos linija (dažniausiai tai „Kasko“ draudimas, kuris apima techninę pagalbą). Jeigu tokios nėra, reikės šaukti vietinę techninę pagalbą, kas gali būti brangu. Turėkite su savimi kontaktų sąrašą. Patirtis rodo, kad geriausia turėti vieną patikimą pagalbos numerį, iš anksto susitartą su savo pervežimo įmone.

9. Kur leidžiama statyti mikroautobusą ir kokie yra apribojimai miestuose?

Parkavimas Vokietijos miestuose gali tapti tikru košmaru, jeigu nesiruošiate. Miestų centruose vietos retos ir brangios. Mikroautobuso dydis (pvz., VW Transporter ilgosios versijos) jau gali būti per didelis standartiniam gatvės parkavimui, todėl galite gauti baudą už tai, kad užstatote eismo juostą arba per daug išsikišate.

Ieškokite mėlynųjų zonų (kurias aptarnauja „Parkleitsysteme“) arba didelių P (Parking) ženklų, kurie nurodo parkavimo aikšteles miesto pakraštyje. Dažnai ten yra skirtos vietos (P&R – Park and Ride), kur galite palikti mikroautobusą nemokamai arba už nedidelį mokestį ir toliau keliauti mieste viešuoju transportu. Niekada nestatykite mikroautobuso ant takų, „važiuojamosios juostos“, prieš ugniasienės arba privačioje teritorijoje be leidimo.