Kelionės mikroautobusu į Vokietiją be jokių problemų: Pilnas vadovas

Įvadas

Vokietija jau dešimtmečiais išlieka viena pagrindiniu kryptimi ne tik verslininkams, bet ir turistams bei asmenims, keliaujantiems asmeniniais reikalais. Kasmet tūkstančiai lietuvių keliauja į šią šalį – vieni veža prekes, kiti lanko šeimas, trečiai keliauja dėl medicininių procedūrų ar tiesiog mėgaujasi vakarietiška kultūra. nors atstumai nėra traukiniais, patogiausias ir lankstžiausias būdas pasiekti tikslą vis dar išlieka keliu transportu, o ypač patogu tai padaryti mikroautobusu. Tačiau, turint daugiau kaip dvidešimt metų patirties tarptautinių pervežimų srityje, galiu drąsiai teigti: sėkminga kelionė neprasideda tada, kai užsukate variklį, o dar gerokai anksčiau.

Dažnai klientai, kreipiantys į mus dėl pervežimų ar konsultacijų, mano, kad tiesiog įsėdus į vairą ir važiuojant link vakarų, viskas sueis savaime. Deja, realybėje tokia požiūris dažnai baigiasi nemažais nemalonumais: nuo staigių techninių gedimų iki sunkių baudų už nežinojimą vietinių taisyklių. Vokietijos keliai, nors ir vieni geriausių pasaulyje, pasižymi griežta disciplina ir specifiniais reikalavimais, kurie gali sukelti netikėtų iššūkių net patyrusiems vairuotojams.

Šiame straipsnyje pasidelsime ant kiekvieno detalo, kuris užtikrina sklandžią kelionę. Mes ne tik aptarsime formalumus, bet ir pasidalinsime praktiniais patarimais, kurie, mano daugiametė patirtis, leidžia išvengti 99 proc. problemų. Nesvarbu, ar planuojate nuvykti patys, ar samdote profesionalų komandą, žinojimas, kaip viskas vyksta "už scenos", leis jums jaustis ramiai ir saugiai. Suprasite, kodėl reikia rūpintis ne tik kuro lygiu, bet ir oro filtru, kodėl greičių ribos čia nėra tokios paprastos kaip atrodo, ir ką daryti, jei įvykė užklumpa techninė nelaimė užsienio valstybėje. Kelionė mikroautobusu į Vokietiją gali būti maloni patirtis, jei tik ją tinkamai suplanuojame.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sėkmingai kirsti sieną ir važiuoti Vokietijoje?

Tai vienas pagrindinių klausimų, į kurį dažnai atsakau ne vieną kartą. Nors Lietuva ir Vokietija yra Schengeno erdvėje, o sienų kontrolės punktuose dažnai nėra patrulių, tai nereiškia, kad galima važiuoti be dokumentų. Vokietijoje policija labai dažnai rengia pasienio kontrolės operacijas netoli sienos arba dideliuose magistralėse (Autobahn), todėl dokumentai turi būti tvarkingi.

Pirmaiausia, reikalingi asmens dokumentai visiems keleiviams. Mums, lietuviams, tai asmens tapatybės kortelė arba pasas. Vaikams taip pat būtina turėti dokumentus, tai nebe laikas, kai vaiką galima įsodinti be jokio patvirtinimo. Antroji ir labai svarbi grupė – transporto priemonės dokumentai. Tai vairuotojo pažymėjimas (jei vairuoja profesionalus) arba tiesiog teisės vairuoti (atitinkamos kategorijos – dažniausiai B, jei mikroautobuso svoris neviršija 3,5 t, arba D, jei tai didesnis transportas). Būtina turėti techninį pasą (Registration Certificate) ir galiojantį techninį apžiūros liudijimą (TA). Verta paminėti, kad TA negali baigtis kelionės metu, net jei liko vos kelios dienos.

Trečia, ir tai dažnai pamirštama – civilinės atsakomybės draudimo "Žalias kortelė" (Green Card). Nors Lietuvoje galiojantys draudimai paprastai apima ir kitas ES šalis, rankose turėti šį dokumentą yra būtina – jis patvirtina draudimo galiojimą užsienyje. Jei mikroautobusu kelionei vykdo įmonė, būtina ir TIR sąskaita-faktūra arba kitas dokumentas, patvirtinantis transporto priemonės nuomą ar priklausomybę, kad nebūtų kaltinama vagyste. Papildomai verta pasirūpinti tarptautine draudimo polisu (Kasko), jei planuojate važiuoti į šiaurę arba rytus, bet Vokietijai vietinis Kasko paprastai užtenka, tačiau visada verta pasitikrinti su savo draudikų.

2. Kaip pasiruošti mikroautobusą techniškai prieš ilgametrę kelionę?

Techninis pasiruošimas – tai pusė sėkmės. Per savo praktiką mačiau nemažai atvejų, kai puikiai atrodantis automobilis pasiduodavo vos užsukus užsienyje, nes kasdieninės važiavim po miestą neatskleidžia visų trūkumų. Prieš išvykstant būtina atlikti pilną techninę apžiūrą, ir ne tik "ant akių".

Pradedame nuo padangų. Jos turi būti ne tik tinkamo sezono (Vokietijoje žieminės padangos privalomos nuo lapkričio mėnesio, tačiau rekomenduojamos jas užsidėti, kai temperatūra nukrenta žemiau +7 laipsnių), bet ir pakankamai protekto. Gilių griovių arba įtrūkimų negali būti. Verta pasitikrinti ir atsarginio rato slėgį – dažnai jis būna išpūstas. Skysčių lygiai: variklio aliejus, aušinamasis skysčius, stabdžių skysčius ir "vairo spyruoklės" skysčius turi būti patikrinti ir papildyti. Ilgamečio važiavimo metu, ypač vokiškais greitkeliais, variklis dirba didelės apkrovos režimu, o aušinimo sistemos gedimas gali baigtis variklio "užvirinimu" ir brangiu remontu.

Ne mažiau svarbi stabdžių sistema. Mikroautobusas yra sunkesnis už įprastą automobilį, o stabdyti reikia dažniau ir intensyviau. Jei stabdžiai šnypščia arba pedalas "minkštas", kelionės pradžiai neįsivaizduojama. Taip pat būtina patikrinti visus šviesos signalus – galines žibintus, posūkius, stabdžių žibintus ir "ilgąsias šviesas". Vokiška policija yra itin griežta dėl šviesų neteisingo nustatymo arba gedimų. Galiausiai, patikrinkite valymo sistemą – vandens baką ir valytuvus. Vokietijoje oras gali pasikeisti staiga, o purvas ant priekinio stiklo kelyje gali sukelti avaringą situaciją.

3. Ar reikalingos specialios vinietės ar mokesčiai važiuojant pro kitas šalis (pvz., Lenkija ar Čekija)?

Kelionė į Vokietiją retai kada įvyksta tiesiogiai per sieną, dažniausiai keliame per Lenkiją arba, jei keliame labiau pietuose, per Čekiją. Čia svarbu suprasti, kad kiekviena šalis turi savo mokesčių sistemą, ir ignoravimas gali baigtis labai didelėmis baudomis.

Vokietijoje asmeniniams automobiliams ir lengviems mikroautobusais (iki 3,5 t) vinietės nėra būtinos. Vokietijos keliai finansuojami iš mokesčių, todėl greitkeliais (Autobahn) galima važiuoti nemokamai. Tačiau taisyklė pasikeičia, jei kelionės metu kelsite per Lenkiją. Lenkija jau seniai įsivedė elektronines vinietes (viaTOLL) sunkesniems transportams, tačiau lengvieji automobiliai ir mikroautobusai (iki 3,5 t) važiuoja nemokamai greitkeliais, išskyrus kai kuriuos tunelius ir tiltus. Tačiau dėl greitėjimo ir kokybės dažnai pasirenkamos automagistrales, kurios gali būti mokamos. Čia reikia būti atidžiam – dauguma mokamų kelių turi mokamus vartus, kuriuose reikia apmokėti mokesčį grynaisiais arba kortele (dažnai galima ir be sustojimo su specialia antena, bet ja reikia pasirūpinti iš anksto).

Jei maršrutas eina per Čekiją, situacija kitokia. Čekija turi elektroninę vinietę (dalykinę arba metinę) visiems transporto priemonėms, nepaisant svorio. Net jei važiuojate tik tranzitu, būtina įsigyti 10 dienų vinietę (jei kelionė trumpesnė) arba 30 dienų. Ji nuperkama internetu arba degalinėse. Policija Čekijoje tikrina labai aktyviai, o baudos už jos nebuvimą yra šimtų eurų dydžio. Taigi, prieš išvykstant reikia susirūpinti ne tik maršrutu, bet ir šių šalių mokesčių "žalą" padengti iš anksto.

4. Kokios taisyklės galioja ekologinėse zonose (Umweltzone) Vokietijos miestuose?

Tai viena dažniausiai painių sričių svečiams iš Lietuvos. Vokietijos didžiuosiuose miestuose (Berlynas, Miunchenas, Frankfurtas, Kelnas ir kiti) įvestos ekologinės zonos (Umweltzone). Jos pažymėtos specialiais ženklais su įrašu "Umweltzone". Į jas įvažiuoti leidžiama tik tiems automobiliams, kurie turi specialią žaliąją spalvą (Grüne Plakette).

Mikroautobusui, jei jis registruotas Lietuvoje, ši lipdukas nėra privalomas pagal mūsų įstatymus, tačiau Vokietijoje jis būtinas. Be šios žaliosios kortelės įvažiavus į zoną, gresia 100 eurų bauda (ir daugiau, jei įtariama, kad tai buvo tyčinis pažeidimas). Kur ją gauti? Lietuvoje šios kortelės oficialiai neparduodamos. Vokietijoje jas galima įsigyti techninės apžiūros stotyse (TÜV, DEKRA) arba kai kuriose automobilių dalimis prekiaujančiose parduotuvėse. Norint gauti žaliąją kortelę, reikia pateikti techninį pasą. Jei jūsų mikroautobusas atitinka Euro 4 ir aukštesnias emisijos normas, kortelė bus išduota be problemų.

Svarbu paminėti, kad yra skirtingos spalvos: raudona, geltona ir žalia. Šiuo metu dauguma miestų leidžia tik žaliąją. Jei jūsų mikroautobusas yra senesnis (Euro 3 ar žemesnis), gali būti, kad žaliosios kortelės negausite, ir tuomet į miesto centrą važiuoti negalima. Tai labai svarbu planuojant viešbutį arba prekių pristatymą miesto centre – visada patikrinkite, ar jūsų maršrutas neįeina į uždraustą zoną. Navigacijos sistemos dažnai įspėja apie šias zonas, bet pasitikėti savo žiniomis yra saugiau.

5. Kaip teisingai planuoti maršrutą ir laiko skirstymą, kad nebūtų nubausti už per daug valandų vairavimo?

Vairuotojo poilsis ir darbo laiko apskaita – tai ne tik formalumas, bet ir saugumo klausimas. Esu matęs, kaip vairuotojai bando "nuvažiuoti" kuo daugiau, sutaupyti nakvynės laiko, tačiau pavargę vairuotojas yra pavojingesnis už girtą. Vokietijoje ir visoje ES galioja griežtos taisyklės, reglamentuojančios vairavimo ir poilsio laiką.

Jei mikroautobusu vyksta profesionalus vairuotojas (įmonės darbuotojas, pervežantis keleivius ar krovinius), jam privalo taikyti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 561/2006. Tai reiškia, kad po 4,5 valandų vairavimo privaloma bent 45 minučių pertrauka (galima suskaldyti į 15 min. + 30 min.). Po 9 valandų vairavimo per dieną privalomas 11 valandų nepertraukiamas poilsis. Šiuos laikus fiksuuoja tachografas, kuris turi būti įrengtas transporto priemonėje. Jei tachografo nėra (pvz., asmeninės kelionės B kategorijos vairuotojui), vairuotojas vis tiek turi laikytis sveiko proto ir saugumo normų. Per daug pavargęs vairuotojas gali būti nubaustas už nepakankamą budrumą, jei policija nustatys, kad jis keliauja per ilgai be pertraukų.

Planuojant maršrutą, reikia atsižvelgti į eiko intensyvumą. Vokietijos automagistrales dažnai kamšuoja statybų vietose (Baustellen), kurios gali sukelti didelius uždelstimus. Patariu maršrutą planuoti su 20-30 proc. laiko atsarga. Jei planuojate nukeliauti 1000 km, geriau skirti tam 2 dienas su nakvyne viduryje. Tai ne tik sumažins stresą, bet ir leis išvengti baudų už pernelyg ilgą vairavimą jei įvykia eismo įvykis ar patikrinimas. Taip pat verta prisiminti, kad Vokietijoje nėra greičio apribojimo kai kuriose autostradose dal�se, tačiau rekomenduojamas greitis yra 130 km/h. Važiuojant didesniu greičiu, padidėja avarijos rizika ir stabdymo kelias, todėl laiko planavimas turi būti realus.

6. Kokie yra greičio apribojimai Vokietijoje ir kaip jie skiriasi nuo Lietuvos?

Lietuvoje greičio apribojimai yra griežti ir aiškiai nustatyti. Vokietijoje situacija yra unikali ir kelia nemažai painių momentų svečiams. Legenda apie "neribotą greitį" vokiškame autostradoje (Autobahn) yra tiesa, bet tik dalinai.

Taip, yra ruožų, kuriose nėra jokio skaitinio greičio apribojimo (tik rekomenduojamas 130 km/h). Tačiau šie ruožai vis trumpėja, o didžiojoje dalyje automagistralių greitis yra apribotas (dažniausiai 130 km/h, o arti miestų arba statybų zonose – 100 ar net 80 km/h). Mikroautobusams taikomi specialūs apribojimai. Jei mikroautobuso maksimali leistina masė viršija 3,5 tonas, jis privalo važiuoti ne greičiau kaip 80 km/h (arba 100 km/h, jei įrengtas greičio ribotuvas). Nors dauguma samdomų kelionėms mikroautobusų yra lengvesni, visada verta pasitikrinti techninią pažymėje nurodytą masę.

Už greičio viršijimą Vokietijoje baudos yra labai aukštos ir priklauso nuo viršyto km/h skaičiaus, taip pat nuo vietovės tipo (miestas ar užmiestis). Be to, Vokietijoje veikia taškų sistema (Flensburg punkte). Jei užsienietis (net ir ES šalies) surenka tam tikrą kiekį taškų, jam gali būti uždrausta vairuoti Vokietijoje. Policija naudoja tiek stacionarius, tiek mobiliuosius radarus, taip pat skambinančius "dėžutes", kurios fiksuoja greitį. Mano patarimas: nevilioti likimo. Jei matote ženklą "130", laikykitės jo. Taip pat atkreipkite dėmesį į privalomą atstumo laikymą. Vokietijoje labai griežtai baudžiama per mažas atstumas nuo priekyje važiuojančio automobilio.

**7.