Kelionė su augintiniu mikroautobusu į Vokietiją: Visiškas eksperto vadovas

Kelionė su keturkoju šeimos nariu visada yra didelis iššūkis, o kai į kalbą įeina mikroautobusas ir tarptautinis maršrutas, sudėtingumas išauga dvigubai. Per daugiau kaip dvidešimt metų dirbu tarptautinės logistikos ir krovinių pervežimo srityje. Per šį laiką mačiau ne vieną sunkvežimį, vairuotoją ir, žinoma, keletą augintinių, keliavusių tarp šalių ribų. Nors mano kasdieninė darbo vieta yra daugiau susijusi su prekių, o ne asmeninėmis kelionėmis, taisyklės, dokumentai ir logistiniai niuansai išlieka tie patys arba dar griežtesni, kai kalba eina apie gyvus padarus.

Vokietija – viena populiariausių kryptų mums, lietuviams. Čia vyksta ne tik verslo reikalai, bet ir dažnai atostogaujame, lankome draugus arba važiuojame toliau į vakarus. Tačiau Vokietija yra žinoma kaip šalis, kurioje tvarka ir disciplina yra virš viso. Tai ypatingai pasireiškia perkeliant gyvūnus. Jei asmeninio automobilio atveju viskas gali atrodyti paprasta, tai mikroautobuso (pavyzdžiui, VW Transporter, Mercedes Vito ar didesnių keleivinių modelių) organizavimas reikalaura kur kas daugiau dėmesio.

Šiame straipsnyje, remiantis savo ilgamečia patirtimi, padėsiu jums suplanuoti idealią kelionę. Mes ne tik aptarsime biurokratinius reikalavimus, bet ir prisiliepsime prie praktinio kelionės organizavimo: kaip sutalpinti gyvūną, kaip užtikrinti jo saugumą greitkelyje ir kokiais niuansais verta pasirūpinti išvykstant iš Lietuvos. Nors aš nesu veterinaras, logistikos požiūriu galiu pasakyti tiksliai, kur dažniausiai suklystama ir kaip išvengti nemalonių situacij pasienio punkte arba Vokietijos keliuose.

Sėskite patogiau – mes pradedame.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Šioje skyriuje suformulavau dešimt esminių klausimų, kurie, mano nuomone, apima visą kelionės spektrą. Atsakymai į juos padės sukurti vientisą ir saugų planingą.

1. Kokius dokumentus būtina tur�ti keliaujant su augintiniu į Vokietiją, ir ar jie skiriasi priklausomai nuo transporto priemonės?

Tai, galima sakyti, pagrindas, be kurio neprasisuks nė vienas ratais. Vokietija yra Europos Sąjungos narė, todėl taikomi bendri ES reglamentai. Nepriklausomai nuo to, ar važiuojate „Volkswagen Golf“, ar 9-vietais mikroautobusu, dokumentų rinkinys augintiniui (šuniui, katei, fretai) turi būti identiškas.

Pirmiausia ir svarbiausia – tai Gyvūnų pasas. Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo, prieš tai ištirtas gyvūnas. Antras esminis dalykas – Mikročipas. Jis turi būti ISO standarto (11784 arba 11785), kurį gali nuskaityti bet kuris pasienio veterinaras. Jei jūsų augintinio čipas nėra šio standarto (pavyzdžiui, senesnis modelis ar ne ES šalyje įdiegtas), būtina pasiimti savo skaitytuvą.

Trečias, o gal ir svarbiausias dokumentas Vokietijos atžvilgiu – Pasutukės skiepas. Skiepyti nuo pasiutligės būtina. Tačiau čia yra vienas kritinis niuansas, apie kurį dažnai pamiršta: skiepas turi būti padarytas ne anksčiau kaip prieš 12 mėnesių (nepaisant to, kiek skiepo galiojimas nurodytas flakone – Vokietija laikosi 12 mėn. taisyklės, jei šalyje nėra nustatyta kita, nors dažniausiai skiepai galioja 3 metus, bet reikia tikrinti konkretaus preparato aprašymą).

Kai kyla klausimas apie mikroautobusą – dokumentų sąrašas nesikeičia. Tačiau, jei mikroautobusas yra registruotas kaip prekinis (C kategorija) ir jūs važiuojate verslo reikalais, o ne asmeniniais, gali kilti papildomų klausimų apie krovinių nešiojimą, bet jei tai keleivinis mikroautobusas (M1 kategorija), tai standartinis gyvūno pasas visiškai pakanka.

2. Ar reikalingas specialus kirminų gydymas prieš įvažiavimą į Vokietiją?

Daugelis keliautojų Vokietiją painioja su Jungtine Karalyste ar Airija, kur reikalingas griežtas kirminų (echinokokų) gydymas 24–120 valandoms prieš išvykimą. Vokietijos atveju situacija šiek tiek kitokia, tačiau čia reikia būti labai atidžiam.

Esant Vokietijos atveju, oficialiai Echinococcus gydymas nėra privalomas pateisiant į šalį iš kitų ES šalių (tokių kaip Lietuva), jei kelionė yra trumpalaikė (ne daugiau kaip 5 mėnesiai). Tačiau, kaip logistikos ekspertas, visada rekomenduoju pasitarti su veterinaru. Yra situacijų (pvz., keliaujant į tam tikras Vokietijos žemes arba jei planuojate kirsti sieną su trečiosios šalies nariu, pavyzdžiui, Šveicarija), kur reikalavimai gali griežtėti.

Nepaisant to, kad teisiškai tai nebūtina tiesioginiam tranzitui ar atvykimui iš Lietuvos, asmeniškai visada rekomenduoju atlikti kirminų gydymą prieš kelionę. Kodėl? Todėl, kad Vokietijoje labai griežtai stebima sveikatos priežiūra, o jei jūsų šuo staiga susirgs ar reikės veterinarinės pagalbos, turėti šviežius kirminų gydymo įrašus bus didelis privalumas. Be to, tai apsaugo jūsų augintinį ir aplinką. Tai ne privalomas, bet labai rekomenduojamas žingsnis atsakingam šeimininkui.

3. Kaip teisingai įrengti mikroautobusą, kad augintinui būtų saugu ir patogu?

Mano profesinėje veikloje saugumas yra pirmasis prioritetas. Kai kalbame apie mikroautobusą, čia nebeliko paprasto „šuni ant galinių sėdynių“ varianto, ypač jei mikroautobuse yra daugiau keleivių. Mikroautobuse – aukštas centras svorio, ilgesnis stabdymo kelias ir didesnė inercija.

Jei keliaujate su šunimi, geriausias ir saugiausias būdas – transportinė dėžė (kratinys), pritvirtinta prie grindų. Mikroautobuse grindys dažnai yra slidžios (plastikinės arba su kilimėliu), todėl nepritvirtinta dėžė gali tapti svaidomu objektu stabdant. Jei dėžės nėra, būtina naudoti specialias saugos diržas arba tinklus, kurie atskiria bagažinę nuo keleivių zonos.

Svarbu atsižvelgti į ventiliaciją. Mikroautobusų (ypač tokių kaip Ford Transit ar VW Crafter) bagažinės dalys gali labai įkaisti vasarą. Net jei įjungtas kondicionierius į priekyje, oras gali nepasiekti galinės dalies. Rekomenduoju įsidėti specialias ventiliacines grotas į langus arba naudoti nuotolinį temperatūros daviklį, jei augintinis paliekamas automobilyje (nors to daryti nerekomenduojama ilgam laikui).

Patogumui verta įrengti nešiojamą vandens indą, kuris neišsilies, ir užtikrinti, kad grindys būtų padengtos nekeliančia slidžios dangos kilimėle. Ilgos kelionės metu (pvz., 10–12 valandų iš Lietuvos) šuns raumenys gali įsitempti, todėl patogus gulėjimas yra būtinas.

4. Ar yra kokių nors apribojimų dėl augintinių skaičiaus ar rūšies mikroautobuse?

Vokietijos įstatymai nereguliuoja konkrečaus gyvūnų skaičiaus asmeninėse kelionėse, tačiau čia įsiliepia logikos ir gyvūnų gerovės principai. Jei mikroautobuse vežate 5 didelių kaukazų aviganių, o patalpos yra skirtos 9 žmonėms, techninis priemonės pareigūnas gali įvertinti tai kaip pažeidimą, nes gyvūnai trukdo vairuotojui arba užima vietą, skirtą keleiviams (sėdynės turi būti laisvos, jei jose sėdi žmonės).

Taip pat reikia atsižvelgti į pavojingų gyvūnų kategoriją. Nors Lietuvoje ir Vokietijoje sąrašai gali šiek tiek skirtis, bendruomenės saugumo sumetimais, kai kurios agresyvių šunų veislės gali reikalauti specialios apsaugos (kaukės, pavadžio) viešose vietose. Mikroautobuse tai ne taip svarbu, kai esate kelyje, bet sustojus poilsio aikštelėse Vokietijoje, turite būti tikri, kad jūsų augintinis nepavojingas aplinkiniams. Vokietijai labai svarbi socialinė sauga, todėl agresyvaus elgesio nepriimtina.

Jeigu keliaujate su egzotiniais augintiniais (ropliais, paukščiais), būtina išsiaiškinti, ar jie nėra įtraukti į CITES konvenciją (pavojingos rūšys). Tokiais atvejais gali prireikti specialių leidimų, nepaisant to, kad tai asmeninė kelionė.

5. Kaip planuoti maršrutą ir poilsio pertraukas, kad jos būtų tinkamos augintiniui?

Profesionalus vairuotojas žino, kad poilsis ne tik žmogui, bet ir technikai bei gyvūnui yra būtinas. Vokietijoje automagistralių (Autobahn) tinklas yra nepalyginamai tankesnis nei Lietuvoje, tačiau reikia žinoti, kur sustoti.

Vokietijoje yra du pagrindiniai poilsio aikštelių tipai: Rasthof (su restoranu, degaline, dažniausiai su viešbučiu) ir Raststätte (paprastesnė, tik su maža užeiga ir tualetais). Abu tipai dažnai turi pažymėtas zonas šunims („Hundetoilette“ arba tiesiog žolės zonos su maišeliais).

Planuodamas maršrutą, aš visada patariu daryti pertraukas kas 2–3 valandas. Mikroautobuse, dėl didesnio triukšmo (variklis gale arba po grindimis), šuns stresas gali būti didesnis nei įprastame automobilyje. Sustoję prie Vokietijos degalinės, nepamirškite, kad šunims reikalinga ne tik tuštinimuisi, bet ir vandeniui. Vasarą asfaltas degalinėse įkaista labai greitai – tikrinkite leteną prieš leisdami šuniui gulėti ant žemės.

Jeigu jūsų maršutas eina per miestus, o ne automagistralę, verta naudotis aplikacijomis, kurios rodo šunims draugiškus parkus („Hundepark“). Vokietijoje jų yra gana daug, ir tai yra gerokai geriau variantas nei triukšmingas automagistralės kraštas.

6. Kokios yra specifinės vairavimo taisyklės Vokietijoje mikroautobusu su augintiniais?

Kadangi aš kalbu apie mikroautobusą, taisyklių spektras platėja. Pirmiausia, greičio limitai. Jei jūsų mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos (dažnas atvejis su 9-vietais modeliais), greitis Vokietijos automagistralėse dažnai apribotas 80 km/h (arba 100 km/h su tam tikromis sąlygomis). Jei masė mažesnė – galima važiuoti standartiniu 130 km/h (rekomenduojamas) arba nenurodytu greičiu (jei nėra ribojimo), tačiau čia reikia būti labai atsargiam.

Dėl augintinio: jei jis yra laisvas salone ir trukdo vairuotojui, tai Vokietijoje gali būti įvertinta kaip nepakankamas dėmesys vairavimui. Pareigūnai Vokietijoje yra labai atidūs. Jei šuns galva išlenda pro langą arba jis šokinėja per sėdynes, gali būti baudžiama. Geriausia, kad gyvūnas būtų fiksuotas.

Taip pat verta paminėti Umweltplakette (ekologinę etiketę). Jeigu planuojate važiuoti į miesto centrus (pvz., Berlyną, Miuncheną), automobilis (įskaitant mikroautobusą) privalo turėti šią žalią etiketę be priekabos. Jos nėra tiesiogiai susijusios su augintiniu, bet be jos galite gauti baudą ir neįvažiuoti į miestą, kur yra numatyta viešbutis su gyvūnais.

7. Kaip rasti apgyvendinimą (viešbučius, kempingus), kuris priimtų mikroautobusą su augaliniu?

Tai vienas dažniausių problemų, su kuriomis susiduria klientai. Rasti viešbutį, kuris priimtų šunį, dar puse darbo. Rasti tokį, kuris priimtų ir mikroautobusą (ypač didelį, aukštą), ir šunį – tai iššūkis.

Vokietijoje viešbučiai dažnai riboja automobilių aukštį požeminiuose garažuose. Jei jūsų mikroautobusas yra aukštesnis nei 2 metrai, būtina iš anksto susisiekti su viešbučiu ir paklausti apie parkavimo vietą atviroje aikštelėje. Dažnai „parking“ paieškoje nurodoma tik požeminė aikštelė.

Keliuose su augintiniais pasitikite specializuotais portalais (pvz., „Hotels For Dogs“ arba „Booking“ filtro nuostatos „Pet Friendly“). Tačiau visada skambinkite patvirtinti. Vokietijai būdingas tikslumas, bet ir griežtumas: kai kurie viešbučiai leidžia tik mažus šunis (iki 5-8 kg) arba ima papildomą mokestį („Haustiergebühr“), kuris svyruoja nuo 5 iki 20 eurų už naktį. Kempingai Vokietijoje dažniausiai yra labai draugiški šunims, bet ten taip pat reikia laikytis tvarkos (šunių draudžiama leisti laisvai be pavadžio, nebent specialiose zonose).

8. Kas daryti, jei kelionės metu augintinui pasidarytų blogai ar įvyktų nelaimingas atsitikimas?

Logistikoje mes visada turime „Plan B“. Asmeninėje kelionėje jis taip pat būtinas. Prieš išvykstant rekomenduoju susirasti veterinarijos klinikų adresą maršrutu arba tiesiog įsidėti į telefoną aplikaciją, rodančią artimiausius veterinarus Vokietijoje („Tierarzt“).

Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas (pvz., avarija), pirmiausia rūpinkitės žmonėmis, tačiau nebijokite prašyti pagalbos gyvūnui. Vokietijos gelbėtojai („Rettungsdienst“) dažnai turi instrukcijas, kaip elgtis su gyvūnais avarijos vietose.

Būtina turėti su savimi gyvūno draudimą. Daugelis automobilių draudimo polisų apima ir keleivius, o kai kurie papildomai ir gyvūnus (KASKO arba civilinės atsakomybės draudimo plėtiniai). Taip pat patariu turėti nedidelę „pirmosios pagalbos“ vaistinęlę gyvūnui (vatos, dezinfekcijos, tvarsčiai), nes naktį prie kelyje veterinaro gali būti sunku pasiekti iš karto.

9. Ar yra kokių nors specifinių reikalavimų grįžtant atgal į Lietuvą?