Kelionė su augintiniu į Vokietiją: Išsamus eksperto vadovas taisyklių ir reikalavimų klausimais

Dirbant tarptautinių pervežimų srityje beveik dvidešimt metų, dažniausiai girdimas klausimas, susijęs su asmeniniais kelionėmis, nėra apie tai, kiek kainuoja kuras ar kuriuo greičiu važiuoti autostradose. Žmonės visada visų pirma klauso: „Ar aš galėsiu pasiimti savo šunį ar katę?“. Atsakymas yra paprastas – taip, galima. Tačiau, kaip ir viskas susiję su biurokratija bei sienų kirtimu, šis procesas reikalauja gero pasiruošimo, tikslumo ir žinių. Vokietija yra šalis, kurioje gyvūnų gerovės ir veterinarijos standartai yra vieni aukščiausių Europoje, todėl vietinės institucijos yra itin griežtos šių taisyklių laikymosi atžvilgiu.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir paaiškinsiu, kaip saugiai ir legaliai nuvežti naminius gyvūnus į Vokietiją. Nesvarbu, ar planuojate čia gyventi ilgam, ar tiesiog važiuojate atostogaujant, taisyklės yra vienos. Klaidos šioje srityje gali brangiai kainuoti – nuo piniginio baudimo iki gyvūno izoliavimo ir grąžinimo atgal. Todėl verta skirti laiko viską iš anksto suplanuoti.

Svarbu pabrėžti, kad Vokietija yra Europos Sąjungos narė, todėl čia galioja bendri ES reglamentai. Tai gerai tiems, kurių gyvūnai jau turi visus reikiamus ES dokumentus, tačiau gali būti sudėtinga tiems, kuriai atvyksta iš trečiųjų šalių (pvz., JAV, Jungtinės Karalystės po „Brexit“, Ukrainos ar kitų ne ES šalių). Žemiau išsamiai aptarsime visus niuansus, kad jūsų kelionė su keturkoju draugu vyktų sklandžiai.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Žemiau pateikiu atsakymus į dešimt dažniausiai kylančių klausimų, kuriuos man teko girdėti iš klientų per savo praktiką. Šie atsakymai apima visas pagrindines bylas nuo dokumentų iki transportavimo būdų.

1. Kokius dokumentus būtina turėti keliuojant su gyvūnu į Vokietiją?

Tai yra pagrindinis ir bene svarbiausias klausimas. Jei turite teisingus dokumentus, pusė darbo jau atlikta. Norint įvežti naminius gyvūnus (šunis, kates, feretus) į Vokietiją iš kitų ES šalių, būtina turėti ** Europos gyvūnų pasą **. Šis pasas yra tarptautinio formato dokumentas, kurį išduoda bet kuris licencijuotas veterinarijos gydytojas. Jame turi būti įrašyti gyvūno duomenys (rūšis, lytis, amžius, spalva, mikroschemos numeris) ir, kas svarbiausia, informacija apie atliktas skiepytes.

Be to, pasa turi būti aktyvus – tai reiškia, kad jis negali būti pasenęs, nors patys duomenys jame yra galiojantys neribotą laiką. Jei kelionė vyksta iš trečiosios šalies (ne ES), reikės ne tik paso, bet ir veterinarijos pažymos, patvirtinančios, kad gyvūnas atitinka reikalavimus, o kartais – ir serumo tyrimo rezultatų (pasiutligės antikūnų titrų), jei atvykstama iš šalių su dideliu pasiutligės rizika. Visada patariu patikrinti, ar veterinaras užpildė visus pasu laukus lietuvių kalba (arba anglų/vokiečių), nes vokiškai kalbantys pareigūnai gali būti griežti dėl neteisingų įrašų.

2. Ar būtina mikroschema (brangakodis) ir kada ji turi būti įskaityta?

Absoliučiai taip. Mikroschema (čipas) yra privaloma. Be jos gyvūnas negali kirsti sienos netgi tarp ES valstybių. Čia dažnai pasitaiko klaidų, todėl labai atidžiai klausykite: mikroschema turi būti įskaityta prieš skiepijant nuo pasiutligės.

Tai yra kritinai svarbi detalė. Jei veterinarijos gydytojas paskiepys šunį pirmiau, o tik tada įskaitys čipą (pavyzdžiui, po mėnesio), pagal Vokietijos ir ES įstatymus skiepymas bus laikomas negaliojančiu. Turėtumėte skiepyti iš naujo po čipavimo. Daugelis savininkų sužino tai tik sienos peržiūros punkte, kas sukelia didelius nerimus.

Taip pat svarbu, kad mikroschema būtų ISO standarto (15 skaitmenų), kad ją galėtų nuskaityti bet kuris skaitytuvas Europoje. Jei jūsų gyvūnas turi ne ISO standarto čipą (pavyzdžiui, senesnį 9-ių skaitmenų ar JAV standarto), privaloma turėti sau specialų skaitytuvą, kuris gali jį nuskaityti.

3. Kokie yra reikalavimai dėl pasiutligės skiepo?

Pasiutligės skiepas yra ne tik būtinas, jis turi būti galiojantis. Skiepymas turi būti atliktas tada, kai gyvūnas buvo ne jaunesnis kaip 12 savaičių (3 mėnesių) amžiaus. Tačiau čia yra vienas svarbiausių dalykų – 21 dienų taisyklė.

Jei skiepomas suaugęs gyvūnas (kuris buvo skiepytas anksčiau, bet skiepo galiojimas pasibaigė), jis gali kirsti sieną tik praėjus 21 dienai po skiepimo. Jei bandysite važiuoti anksčiau, gyvūnas nebus įleistas. Jei gyvūnas turi „booster“ skiepą (paskiepytas vėl prieš pasibaigiant ankstesniam galiojimui), kelionė galima iš karto, be 21 dienų laukimo.

Patariu visada patikrinti datos. Pasa turi būti įrašyta ne tik skiepymo data, bet ir data, kada skiepas galioja iki (paprastai tai 1–3 metai, priklausomai nuo preparato). Vokietijos pareigūnai labai tiksliai tikrina, kad skiepo galiojimo laikas nebaigtųsi nei dieną anksčiau.

4. Ar reikia kelti gyvūnus į karantiną atvykus į Vokietiją?

Daugeliu atvejų – ne. Jei atvykstate iš Europos Sąjungos šalies (pvz., Lietuvos, Lenkijos) ar iš šalių, kurios laikomos „saugiomis“ (pvz., Šveicarija, Norvegija), ir turite visus tvarkingus dokumentus (pasą su galiojančiu skiepu ir čipu), karantino nebūna.

Tačiau jei atvykstate iš trečiosios šalies, kuri nėra sąrašuose (pvz., daugelis Azijos ar Afrikos šalių), gali būti taikomas 30 dienų karantinas. Be to, tokiu atveju reikalingas pasiutligės serumo tyrimas (titrų nustatymas), kuris turi būti atliktas mažiausiai 30 dienų prieš kelionę (bet ne anksčiau nei po skiepymo).

Štai kodėl, dirbdamas logistikoje, visada primenu: planuokite kelionę iš trečiųjų šalių iš anksto. Tai ne procesas, kurį galima padaryti per savaitę.

5. Kiek gyvūnų galima nuvežti vienu metu? Ar tai įmanoma be komercinio leidimo?

Čia yra viena dažniausių bėdų, susijusių su nelegaliu vežimu. Pagal ES taisykles, asmeninėmis kelionėms galima pasiimti ne daugiau kaip 5 gyvūnų. Jei vienas asmuo veža 6, 7 ar daugiau šunų, tai oficialiai laikoma komerciniu pervežimu.

Tokiu atveju reikia specialaus leidimo, o gyvūnai turi atitikti komercinius pervežimus reglamentuojančius reikalavimus (pvz., transportavimo priemonės turi būti patvirtintos, griežtesnė veterinarinė kontrolė). Jei sulaikys jus sienoje su 6 šuniais be komercinio leidimo, gresia didelės baudos, o gyvūnai gali būti neįleisti. Jei keliaujate su šeima, 5 šunis gali užregistruoti vienas narys, o papildomus – kiti, tačiau visi gyvūnai turi turėti savo paso numerius ir būti priskirti konkrečiam savininkui.

6. Ar yra kokių nors apribojimų dėl pavojingų šunų veislių Vokietijoje?

Tai labai aktuali tema. Vokietija neturi vieningo šalies lygmens sąrašo visai šaliai, tačiau kiekviena federacinė žemė (Bundesland) turi savo sąrašą „pavojingų“ (Kampfhund) veislių. Dažniausiai į šiuos sąrašus patenka tokios veislės kaip Pit Bull Terjeras, Amerikiečių Buldogas, Tosa Inu, taip pat kai kurie Boksų ir Rottweiler'ių tipai (priklausomai nuo regiono).

Prieš važiuodami, būtinai sužinokite, į kurį Vokietijos regioną ketinate vykti. * Kai kuriose vietose šios veislės yra visiškai draudžiamos įvežti. * Kitose jose leidžiamos, tačiau reikalingas specialus leidimas ir dažnai reikalaujama, kad šuo turėtų antžmogiškąjį kandimo įrangą (muzzle) ir būtų vedamas ant pavadžio viešumoje. * Gali būti taikomi papildomi mokesčiai („pavojingo gyvūno“ mokestis).

Nesilikite ant paviršiaus ir manykite, kad „jūsų šuns geras charakteris“ įtikins pareigūnus. Vokietijoje vykdoma „veislės, ne charakterio“ politika šiuo klausimu. Dėl to ypatingai rekomenduoju išsamesnį tyrimą, jei turite šios grupės šunį.

7. Kokios taisyklės taikomos keliuojant su katinu ar kitu mažu gyvūnu (žiurkėniu, triušiu)?

Katinų, šunų ir feretų taisyklės yra panašios (pasas, čipas, pasiutligė). Tačiau jei kalbame apie kitus graužikus (žiurkėnus, graužikus, triušius) ar egzotinius gyvūnus, situacija pasikeičia.

Jūsų augintinis gali būti laikomas „naminiais gyvūnais“ tik tada, jei jums priklauso ne ilgiau kaip 6 mėnesių ir jei jų skaičius neviršija tam tikro limito (pvz., 5 vienetai). Be to, kai kurios rūšys gali būti saugomos Berno konvencijos (CITES) nuostatoms – tai dažniau taikoma roplims (vėžliams, gyvatėms), papūgoms ar retoms žiurkėnų rūšims.

Pavyzdžiui, jei turite egzotinį driežą, be paprasto veterinarinio pažymo gali prireikti CITES eksporto/importo leidimo. Be to, draudimo kompanijos dažnai neapdraudžia tokių gyvūnų pervežimo, todėl visas atsakomybė gulys ant jūsų. Visada patariu pasitikslinti veterinarui, ar jūsų gyvūno rūšis nereikalauja ypatingų leidimų.

8. Kaip turi būti užtikrintas gyvūno saugumas kelyje (automobilis, autobusas, lėktuvas)?

Gyvūno gerovė kelyje ne tik moralinė pareiga, bet ir įstatymų reikalavimas. * Automobiliu: Vokietijoje griežtai taikomas taisyklė, kad gyvūnas negali trukdyti vairuotojui. Šuns turi būti užsegamas saugos diržais (prisegiamas prie saugos diržų sistemos), laikomas užtvaro tarp priekinių ir galinių sėdynių arba transportuojamas dėžėje/geležinkelio transportinėje. Jei šuns laisviai šoka po saloną, ir sustabdys policija, gausite baudą už neatsargų vairavimą. * Autobusu: Dauguma autobusų kompanijų (pvz., FlixBus, Lux Express) leidia vežti tik mažus gyvūnus, telpančius į krepšį/dėžutę, kuri telpa po sėdyne ar ant kelių. Dideli šunys dažnai nėra priimami, išskyrus atvejus, kai juos lydi neįgalusis asmuo (specialių šunų), bet tai reikalauja išankstinio pranešimo. * Lėktuvu: Tai sudėtingesnė. Gyvūnas gali skristi salone tik jei sveria mažiau nei 8 kg (kartu su dėže). Dideli šunys skrenda bagažo skyriuje (kabelis). Reikia užsakyti vietą iš anksto, nes vietų gyvūnams yra labai ribotai.

9. Ar reikia apdrausti gyvūną kelionės metu?

Nėra įstatymo, kuris privalotų drausti gyvūną kelionės metu taip, kaip draudžiame automobilį (Kasko ar civilinę atsakomybę). Tačiau kaip ekspertas aš visada rekomenduoju tai padaryti.

Kodėl? Vokietijoje veterinarijos paslaugos yra labai brangios. Jei jūsų šuns atsitrenks į stiklą automobilyje, susižaloja incidente ar staiga susirgs (viduriavimas, vidurinis ausies uždegimas dėl streso), vizitas pas veterinarą gali kainuoti nuo 50 iki 200 eurų vieno apsilankymo be gydymo. Specializuotos gydymo klinikos (naktinės) gali kainuoti tūkstančius.

Galite įsigyti trumpalaikio kelionės draudimo arba patikrinti, ar jūsų naminių gyvūnų draudimas Lietuvoje galioja užsienyje (daugelis draudikų siūlo šią paslaugą kaip papildomą). Tai sutaupyti nervų ir pinigų sunkiu momentu.

10. Ką daryti, jei gyvūnas pasižymi agresyviu elgesiu arba labai bijo važiuoti?

Šis klausimas nėra tiesiogiai susijęs su dokumentais, bet yra kritiškas sėkmingai kelionei. Jei žinote, kad jūsų šuns agresyvus arba labai išsigąstantis, turite imti papildomų priemonių.

Agresyviam šuniui Vokietijoje (ir kelyje) būtinas antžmogiškasis kandimo įrankis (kandiklė), net jei jis nėra „pavojingos veislės“. Tai apsaugo tiek kitus žmones, tiek pačią šunį nuo situacijos, kai policija gali panaudoti jėgą.

Labai baisiems gyvūnams patariu iš anksto pasikalbėti su veterinaru apie raminamuosius vaistus (sedaciją). Tačiau čia reikia būti labai atsargiems. Nenaudokite žmogaus vaistų! Veterinaras gali paskirti specialius preparatus, kurie sumažins stresą, bet neleis gyvūnui prarasti sąmonės. Skrydis lėktuvu yra ypatingai pavojingas seduotiems gyvūnams dėl slėgio pokyčių ir kvėpavimo slopinimo. Žemės transportu (automobiliu) tai yra saugesnė opcija.

Išvada

Kelionė į Vokietiją su augintiniu yra visiškai įmanoma ir dažnas reiškinys, tačiau ji reikalauja tvarkos ir atsakomybės. Per savo ilgametę patirtį mačiau begalę smagių išvykų, kurias užgožė viena maža detalė – pasibaigusi skiepo data, neįskaitytas čipas ar pamirštas pasas. Vokietijos institucijos neprimygtinai laikosi taisyklių, ir jų neatitikimas gali sugadoti ne tik kelionę, bet ir sukelti rimtų teisinių problemų.

Visada pasitarkite su veterinaru bent mėnesį (o geriau anksčiau) prieš kelionę, jei reikia atnaujinti dokumentus ar atlikti papildomus tyrimus. Pasidilkite laiko pasiruošti tinkamą transporto priemonę (dėžę, saugos diržus). Svarbiausia – nepamirškite, kad jūsų augintinis taip pat jaučia stresą kelionėje, todėl rūpinkitės ne tik dokumentais, bet ir jo komfortu. Gerai suplanavus ir atsižvelgus į išvardytus niuansus, jūsų keturkojis draugas galės saugiai ir laimingai keliauti kartu su jumis per Vokietijos autostradas ar miestus.