Kelionė į Vokietiją su augintiniais mikroautobusu: Pilnas eksperto vadovas

Kelionė į Vokietiją su augintiniais – tai ne tiesiog paprasta pervežimo operacija, o atsakomybė, reikalaujanti išsamaus pasiruošimo ir žinių. Per daugiau kaip dvidešimt metų darbo tarptautinių pervežimų srityje esu matęs ne vieną kartą, kai netinkamas pasiruošimas sugadindavo ne tik nuotaiką, bet ir priversdavo keisti kelionės planus. Vokietija yra viena iš disciplinuotiausių šalių Europoje, ir jos reikalavimai gyvūnų pervežimui yra griežti, aiškūs ir visiškai nepriimtina jų pažeidimas. Keliaujant mikroautobusu, susiduriama su savitu iššūkiu – tai tarpinė galimybė tarp asmeninio automobilio ir sunkvežimio, todėl reikia atsižvelgti tiek į veterinarijos, tiek į transporto normatyvus.

Šiame straipsnyje remiuosi savo ilgamečia praktika, norėdamas jums suteikti išsamų gidą, kaip organizuoti saugią ir teisiškai tvirtą kelionę į Vokietiją su šunimis, katėmis ar keliais augintiniais vienu metu. Nesvarbu, whether keliaujate gyventi į Vokietiją arba planuojate ilgesnį atostogų maršrutu, taisyklės išlieka tos pačios. Rūpestis dėl dokumentų tikslumo ir gyvūno komforto mikroautobuso viduje yra pagrindinis sėkmės raktas. Šioje apžvalgoje aptarsime viską nuo būtinųjų dokumentų iki techninių reikalavimų transporto priemonei, kad jūsų kelionėt vyktųsklandžiai be nereikalingų sustojimų pasienio punktuose arba policijos patrulių.

Įvadas

Vokietijos kelių tinklas ir logistika yra vieni geriausių pasaulyje, tačiau šalis taip pat garsėja savo dėmesiu detaliems ir tvirta tvarka. Kai kalbame apie gyvūnų pervežimą, ši tvarka pasireiškia per aiškiai apibrėžtus Tieraufzuchtgesetz (Gyvūnų apsaugos įstatymus) ir ES reglamentus. Daugelis klientų man dažnai klausia: „Ar tikrai taip sunknu?“ Atsakymas paprastas: tai nėra sunku, jeigu žinai, ką daryti. Problemos kyla tada, kai žmonės vadovaujasi gandais arba senais informacijos šaltiniais, nes taisyklės, ypač dėl kenkėjų kontrolės ir paskiepyjimo terminų, keičiasi.

Keliaujant mikroautobusu, situacija šiek tiek komplikuotėnė nei keliaujant „Peugeot“ ar „VW Golf“. Mikroautobusas gali būti laikomas komerciniu transportu arba keleiviniu transportu priklausomai nuo jo registracijos, o tai gali turėti įtakos, kiek gyvūnų galima vežti ir kaip jie turi būti užtikrinti. Be to, mikroautobuso viduje temperatūros režimas yra kitoks nei lengvajame automobilyje – ten daugiau erdvės, bet ir didesnė rizika, kad gyvūnas gali nukristi staigiu stabdymu, jei nėra specialių pririšimų.

Svarbiausia prisiminti, kad Vokietijoje gyvūnas nėra paprastas „bagažas“. Jis yra gyvas būtybė, kurios gerovė yra tiesiogiai susijusi su vairuotojo atsakomybe. Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime techninius dokumentus, kurie yra būtini be išimties, aptarsime draudžiamų veislių klausimą, kuris Vokietijoje yra ypač aktuali tema, bei pasidalinsiu patarimais, kaip paruošti patį mikroautobusą, kad kelionėt būtų kuo malonesnė jums ir jūsų keturkojui draugui. Esu tikras, kad ši informacija padės išvengti nemalonių staigmenų sienos kirtimo metu ir leis mėgautis keliu.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Žemiau pateikiu išsamų atsakymų į dešimt dažniausiai man kylančių klausimų, susijusių su gyvūnų vežimu į Vokietiją mikroautobusu. Šie atsakymai sukaupti remiantis mano daugiamete patirtimi ir galiojančiais teisės aktais.

1. Kokius dokumentus būtina turėti kertant Vokietijos sieną su augintiniu?

Tai bene svarbiausias klausimas, nes be dokumentų kelionė gali baigtis darbo pradžioje. Jeigu keliaujate iš Lietuvos (kaip ir bet kurios ES šalies) į Vokietiją, pagrindinis dokumentas yra Gyvūno pasas. Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo ir turi būti su originaliu čipu (jeigu pasas senas, be čipo, jis negalioja). Passe turi būti nurodytas gyvūno čipo numeris, kuris turi sutapti su numeriu, nuskaitytu čip skaitytuvu.

Be to, pase turi būti įrašas apie pasiskiepyjimą nuo pasiutligės (rabies). Paskiepyjimo data turi būti tinkama – skiepas turi būti padarytas ne anksčiau kaip 21 diena prieš kelionę (jeigu tai pirmasis skiepas arba skiepas buvo atnaujintas po pasibaigusio galiojimo). Jeigu skiepas galioja, papildomai laukti nereikia. Jeigu keliaujate su šunimi, rekomenduoju turėti ir vidinių parazitų (kirmėlių) gydymo pažymą, nors formaliai kirsti ES vidines sienas nėra būtina gydyti Echinococcus kirmėles (tai būtina vykstant į šalis, kurios nėra laikomos „saugiomis“, pvz., iš ES į Norvegiją ar Suomiją, tačiau Vokietijos veterinarai dažnai vertina atidžumą). Taip pat verta turėti veterinarijos pažymą, kad gyvūnas yra sveikas ir gali keliauti, nors dažniausiai užtenka paso.

2. Ar Vokietijoje yra draudžiamos tam tikros šunų veislės?

Taip, ir tai yra labai svarbus punktą, kurį dažnai pamirštame. Vokietija neturi vieningo šuns veislių draudimo visoje šalyje, tačiau kiekviena federacinė žemė (Bundesland) turi savo sąrašą taip vadinamų „Kampfhunde“ (kovinių šunų). Dažniausiai į šiuos sąrašus patenka Pit Bull Terrierai, American Staffordshire Terrieriai, Bull Terrieriai ir Tosa Inu.

Kai kurių žemių (pvz., Bavarijos, Šiaurės Reino-Vestfalijos) sąrašai yra labai griežti. Ten šios veislės gali būti visiškai uždraustos įvežti arba gali būti reikalaujamas specialus leidimas, kurį gauti yra labai sunku be imperatyvių priežasčių (pvz., persikraustymas dėl darbo). Kitose žemėse (pvz., Berlyne) leidžiama vežti šiuos šunis, jei jie turi tarptautinį kinologų federacijos (FCI) pedigrę ir yra „Character Test“ išlaikyti ( charakterio testas). Prieš vykdami, būtinai pasitikrinkite konkrečios federacinės žemės, į kurią keliaujate, legislaciją. Jeigu turite šuns mišrūną, kuris panašus į kovinę veislę, pasienio pareigūnai gali tai išsiaiškinti, todėl turėkite dokumentus, įrodančius kilmę (pvz., DNA testą ar veterinaro išvadą).

3. Kaip mikroautobuse reikia užtikrinti gyvūno saugumą?

Vokietijos eismo įstatymai (Straßenverkehrs-Ordnung) numato, kad vairuotojas privalo užtikrinti, kad krovinys (o tai taip pat ir gyvūnai) nekelia pavojaus eismo dalyviams ir ne trukdo vairuoti. Mikroautobuse šis reikalavimas yra ypač aktualus dėl didesnio vietos kiekio.

Gyvūnas negali laisvai būti salone, jeigu jis gali trukdyti vairuotojui arba patekti ant priekinio sėdynių su „airbag“ (dujų pagalviu). Rekomenduojama naudoti specialias transporto grotas (bokštelius), kurios yra pritvirtintos prie grindų, arba specialius saugos diržus šunims (analogiškus žmonių diržams). Katės turi būti transportuojamos specialiuose transportavimo dėklėje (krepšyje), kuris turi būti užtvirtintas, pvz., sėdynės diržu, kad dėklė neiššoktų staigiu stabdymu. Mano praktikoje buvo atvejų, kai policija sustabdydavo mikroautobusus dėl to, kad šunys laisvai šokinėjo po saloną, ir tai baigdavosi baudomis. Be to, saugos priemonės apsaugo gyvūną nuo sužalojimų avarijos atveju.

4. Ar yra ribojimas, kiek gyvūnų galima vežti vienu metu asmeniniu mikroautobusu?

Jei mikroautobusas yra registruotas kaip asmeninis transportas (M1 klasė, iki 8 sėdimų vietų + vairuotojas), tuomet jis traktuojamas kaip keleivinis automobilis. Tokiu atveju oficialaus gyvūnų skaičiaus apribojimo įstatymuose nėra, tačiau taikomas „gyvūnų gerovės“ įstatymas (Tierschutzgesetz). Pagal jį, gyvūnai turi būti laikomi tokiose sąlygose, kad jiems nekiltų nenumatytos kančios ar skausmo.

Tai reiškia, kad jeigu turite 7 vietų mikroautobusą, jame techniškai galite sutalpinti keletą šunų, jei jie turi pakankamai vietos, gali gulti, negąsdina vienas kito ir yra užtikrinti vėdinimui. Jeigu bandysite įsprausti 5 didelius avisganus į mažą erdvę, tai gali būti įvertinta kaip gyvūnų išnaudojimas, ir veterinaras gali uždrausti toliau juos vežti. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kiek žmonių keliauja – gyvūnai negali užimti vietų, skirtų keleiviams, jeigu joms reikalingi saugos diržai. Jeigu mikroautobusas yra registruotas kaip komercinis (N1 klasė, krovininis), tada gali būti taikomi griežtesni logistikos reikalavimai, todėl visada rekomenduoju keliauti asmeninės registracijos transportu.

5. Kokios yra specifinės taisyklės dėl mikroautobuso vėdinimo ir temperatūros vasarą?

Vasara yra pavojingiausias laikas keliaujant su gyvūnais. Vokietijoje dažnai galima pamatyti pranešimus apie „Hitzewelle“ (karščio bangą). Mikroautobuse, net jeigu jis yra didesnis nei automobilis, temperatūra gali pakilti iki kritinių ribų per labai trumpą laiką, kai variklis neveikia (pvz., sustojus parduotuvėje).

Vokietijos gyvūnų apsaugos įstatymai draudžia palikti gyvūnus transporto priemonėje be priežiūros, jeigu yra pavojus jų gyvybei dėl temperatūros. Jeigu sustojite ir palikiate šunį mikroautobuse, o lauke yra daugiau kaip 20–25 laipsnių šilumos, ir langai uždaryti, praeiviai turi teisę išlaužti langą, kad išgelbėtų gyvūną (vadinamoji „Tierrettung“). Mano patarimas: visuomet įsijunkite „Standheizung“ (stovinčio automobilio šildymą) arba palikite variklį su kondicionieriumi dirbant, jeigu tai įmanoma ir saugu (tačiau atkreipkite dėmesį į Vokietijos aplinkosaugos zonas, kur negalima ilgiau veikti varikliui stovint). Geriausia yra rasti „Hundewiese“ (šunų pievą) prie automagistralės, kur visi gali išlipti ir pailsėti.

6. Ar reikia mokėti mokesčius už maršrutą arba specialius leidimus keliaujant su gyvūnais?

Patys gyvūnai nesukelia mokesčių už važiavimą keliais. Vokietijoje nėra specialaus mokesčio už tai, kad su savimi vežate šunį ar katę. Tačiau reikia atsižvelgti į mikroautobuso kategoriją. Jeigu jūsų mikroautobuso svoris viršija 3,5 tonas arba jis yra registruotas kaip krovininis (N1), jums gali tekti mokėti „Maut“ (kelių mokesčį) automagistralėse (Autobahn). Mažesniems asmeniniams mikroautobusams (iki 3,5t) Maut nemokamas.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į Umweltplakette (ekologinę etiketę). Daugelyje Vokietijos miestų (pvz., Berlynas, Miunchenas, Hamburgas) yra „Umweltzone“ – aplinkosaugos zonos. Į jas negalima važiuoti be etiketės, pritvirtintos priekiniame stikle. Etiketės spalva (žalia, geltona, raudona) priklauso nuo išmetamųjų dujų standarto. Jeigu jūsų mikroautobusas netinka standartams ir neturi etiketės, įvažiavimas į miesto centrą gali baigtis 100 eurų bauda. Tai nesusiję su gyvūnais, bet dažnai su mikroautobusais keliaujantys žmonės apie tai pamiršta.

7. Kaip elgtis su maistu ir vandens tiekimu kelionės metu?

Ilga kelionė iš Lietuvos į Vokietiją trunka maždaug 12–15 valandų priklausomai nuo maršruto (per Lenkiją A2 arba per Čekiją). Mano patirtis rodo, kad geriau nešioti vandenį iš namų. Staigus vandens pokytis (pvz., duodamas vokiškas vanduo degimo stotyje) gali sukelti virškinimo sutrikimus šuniui. Turite pasirūpinti pakankamu kiekiu vandens butelių.

Maistą geriau duoti poilsio vietose, ne važiuojant, kad išvengtumėte vėmimo rizikos. Mikroautobuse patogu turėti sulankstomus dubenėlius. Jeigu keliaujate su keliomis katėmis, prieš kelionę nerekomenduojama šerti 12 valandų (jei sveikata leidžia), kadangi katės dažnai keliauja stresu ir gali atsisakyti dubenėlio arba susirgti. Visada turėkite šluostes ir pakankamai pakuočių, kad išvalytumėte netikėtą „nelaimę“ mikroautobuso salone. Vokietijos degalinėse (Tankstellen) dažnai yra specialios zonos šunims su duobėmis, tačiau ten dažnai būna labai karšta asfaltas vasarą, todėl tikrinkite dangą letenule.

8. Ką daryti, jeigu gyvūnas serga ar reikalingi vaistai?

Jeigu jūsų augintinui vartojami nuolatiniai vaistai (pvz., nuo širdies ar epilepsijos), būtinai turėkite juos su savimi kartu su receptu. Veterinariniai vaistai, ypač stiprūs antibiotikai ar analgetikai, gali būti kontroliuojami, todėl turi būti aišku, kad jie skirti šiam konkrečiam gyvūnui (duoti paso numeris).

Jeigu kelionės metu gyvūno būklė pablogėja, Vokietijoje veikia „Tierklinik“ (gyvūnų ligoninės) ir „Tierarztpraxis“ (veterinarinės praktikos), kurios dirba ir pagalbos centrais. Didžiuosiuose miestuose yra 24/7 budintys veterinarai (Notdienst). Rekomenduoju iš anksto parsisiųsti programėlę arba susirasti artimiausios veterinarinės pagalbos adresą maršruto atkarpoje. Vokietijos veterinarų paslaugos yra aukštos kokybės, tačiau brangios, todėl turėkite grynųjų pinigų arba tarptautinę draudimo polisą, jeigu tokią galimybę teikia jūsų gyvūnų draudikas.

9. Ar galima važiuoti bet kuriuo maršrutu, ar yra „draustų“ zonų?

Maršruto pasirinkimas yra svarbus ne tik dėl greičio, bet ir dėl komforto. Nerekomenduoju važiuoti per miestų centrus dideliais mikroautobusais, jeigu tai nėra būtina – siauros gatvės ir daugybė ženklų sukuria stresą vairuotojui ir gyvūnui.

Dėl paties gyvūno, nėra draudžiamų maršrutų, tačiau reikia atsižvelgti į temperatūrą. Vasarą važiuojant per kalnų perėjas (pvz., Alpės, jeigu keliaujate toliau į pietus) gali būti vėsiau, tačiau reikės dažniau stabdyti vėdinimui dėl vingiuoto kelio.