Kelionė į Vokietiją su augintiniais: Eksperto vadovas be rūpesčių

Dirbant tarptautinių pervežimų srityje daugiau nei dvi dešimtis metų, sužinojai vieną pagrindinę tiesą: sėkminga kelionė ne priklauso nuo atsitiktinių faktorių, o nuo kruopštaus pasiruošimo. Vokietija – šalis, garsėjanti savo tvarka, preciziškumu ir aiškiais taisyklėmis. Tai ypač pasakytina apie gyvūnų pervežimą. Daugelis klientų, kreipiančiųsi į mane pagalbos, dažnai klysta dėl vienos detalės – manoma, kad jei augintinys sveikas, tai ir kelionė įvyks sklandžiai. Tačiau vokiškas biurokratas ar pasienio pareigūnas nebus sužavėtas jūsų šuns šypsenos ar katės nuoširdumu, jei trūks konkretaus antspaudo ar datos dokumentuose.

Šiame straipsnyje aš pasidelsiu prie to, ką dažniausiai praleidžia akys iš šalies, ir pateiksiu sistemą, pagal kurią kelionė į Vokietiją su augintiniu taptu ne stresu, o planinga operacija. Nesvarbu, ar keliaujate automobiliu, ar planuojate profesionalų pervežimą, taisyklės išlieka tas pačias. Vokietijos įstatymai dėl gyvūnų gerovės ir importo yra vieni griežčiausių Europoje, ir ignoruoti juos gali kainuoti brangiai – tiek finansiškai, tiek emociniu atžvilgiu.

Svarbu suprasti, kad Vokietija ne tik vykdo ES reglamentus, bet ir dažnai jų laikosi griežčiau nei reikalaujama. Todėl, ruošdamiesi kelionei, turite numatyti ne tik minimalius reikalavimus, bet ir užtikrinti, kad jūsų augintinis jaustųsi saugiai bei legaliai. Šis vadovas sukurtas taip, kad išvengtumėte tipiškiausių klaidų, kurias matau kasdien.

Įvadas

Keliauti su augintiniu šiais laikais tapo nebe retai, o norma. Gyvūnai – šeimos nariai, o ne bagažas, tačiau šios emocinės priklausomybės negalima pernešti į teisinę sritį. Pasienio kirtimo metu jūsų šuo ar katė tampa "kroviniu", kuriam taikomi griežti sanitarijos ir veterinarijos reikalavimai. Per savo ilgą karjerą esu matęs, kaip šeimos, persikraustančios į naują gyvenimą Vokietijoje, buvo priverstos sustoti pasienyje dėl to, kad pasas buvo pasirašytas neteisingai arba skiepų datos nesutapo su reikalavimais.

Vokietija yra viena pagrindinių transporto mazgų Europoje. Čia susikerta tūkstančiai kelių, todėl kontrolė, nors ir vykdoma atsitiktinės atrankos principu, gali būti labai detali. Vokiškas požiūris į gyvūnų apsaugą (Tierschutz) yra beveik fanatiškas – ir tai gerai. Tai reiškia, kad jei keliaujate su šunimi, kuris atrodo pavargęs arba yra laikomas netinkamose sąlygose, galite tikėtis ne tik dokumentų patikrinimo, bet ir gyvūno būklės vertinimo.

Šiame straipsnyje mes ne tik aptarsime biurokratinius reikalavimus – mikroschemas, pasus, skiepus – bet ir prisilieksime prie praktinio kelionės aspekto. Kaip užtikrinti, kad gyvūnas nepakenktų ilgoje kelionėje? Kokios yra specifinės taisyklės "pavojingiems" šunims? Ką daryti, jei reikia skubios veterinarijos pagalbos Vokietijos autostradoje? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite toliau. Mano tikslas – padaryti taip, kad pasiruošimo procesas būtų toks pat aiškus kaip Vokietijos autostradų ženklai.

DUK (Dažnai Užduodami Klausimai)

Žemiau pateikiu išsamią atsakymų į dažniausius klausimus seką, susidedančią iš 10 punkų, kurie padės jums suformuoti pilną paveiksllę apie rengiamąją kelionę.

1. Kokius pagrindinius dokumentus reikia tur�ti keldamas gyvūną į Vokietiją?

Tai bene dažniausiai pasitaikanti klaida – manyti, kad "kažkiek dokumentų" pakanka. Vokietijoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, galioja vienas pagrindinis dokumentas – tai Gyvūnų pasas. Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo jūsų šalyje (arba šalyje, iš kurios keliaujate, jei ne iš ES). Šiame pase turi būti įrašyti gyvūno duomenys (rūšis, lytis, amžius, spalva, mikroschemos numeris) ir savininko duomenys.

Be paso, būtina, kad jame būtų įrašas apies pasiskiepijimą pasiutligės (rabies) liga. Be šio įrašo, net jei pasas yra, kelionė neįmanoma. Jei keliaujate iš šalies, kurioje nėra ES reguliacių (pvz., Jungtinės Karalystės po „Brexit“ ar JAV), gali reikėti papildomo veterinarijos pažymos, patvirtinančios, kad gyvūnas sveikas ir gali vykti. Tačiau, jei keliaujate iš Lietuvos ar kitos ES šalies į Vokietiją, pasas su galiojančiu skiepo įrašu yra viskas, ko jums reikia legaliam perėjimui.

Svarbu: dokumentai turi būti originalūs. Kopijos netinka. Pasas turi būti tvarkingas, be ištrynimų ar pakeitimų (pataisymai turi būti padaryti veterinarijos gydytojo ir uždengti antspaudu).

2. Ar mikroschema (čipas) yra privaloma, ir kokios ji turi būti?

Taip, mikroschema yra privaloma. Be jos pasas neturi galios. Mikroschema turi būti įskiepyta prieš pirmąjį pasiutligės skiepą. Tai kritiškas momentas. Jei veterinarijos gydytojas pirmiausia paskiepija šunį, o tik tada įskiepia mikroschemą, skiepas laikomas negaliojančiu.

Kas dėl mikroschemos tipo, ji turi atitikti ISO 11784 arba ISO 11785 standartus. Tai reiškia, kad čipas turi būti 15 skaitmenų ilgio. Beveik visos šiuolaikinės klinikos naudoja būtent tokius čipus. Tačiau jei jūsų augintinui buvo įskiepytas senesnio tipo ar ne standartinis čipas (pvz., 10 skaitmenų), jūs privalote turėti su savimi specialų skaitytuvą, kuris gali nuskaityti šį čipą. Be to, rekomenduoju ant kelionės nešiojamo bokštelio arba ant paso pridėti etiketę su aiškiai matomu mikroschemos numeriu. Tai greitins pasienio kontrolę, jei tokią atsitiktinai patikrins.

3. Kokia taisyklė dėl pasiutligės skiepų ir terminų?

Pasiutligės skiepas yra "auksinis standartas" tarptautiniame pervežime. Vokietija nedaro išimčių. Skiepas turi būti: 1. Padarytas po mikroschemos įskiepimo. 2. Bent 21 dieną nuo skiepavimo datos praeidęs prieš išvykstant (tai vadinamas "inkubacinis laikotarpis", kada susidaro imunitetas). 3. Vis dar galiojantis.

Čia dažnai klystama dėl galiojimo laiko. Seniau buvo taisyklė, kad skiepas galioja 1 ar 2 metus, tačiau dabar dauguma vakcinų yra 3 metų galiojimo. Visgi, veterinarijos gydytojas turi užpildyti pasą taip, kad būtų aišku, kada baigiasi šios vakcinos galiojimas. Jei atvykstate į pasienį, o skiepas pasibaigęs praėjusią dieną, jums neleis įvežti gyvūno. Nėra "tolerancijos laikotarpio". Todėl visada patikrinkite datas dar savaitę iki kelionės.

4. Ar yra amžiaus apribojimai keliaujantiems šuniukams ar kačiukams?

Taip, yra. Pagal ES taisykles, į Vokietiją galima įvežti tik tuos šuniukus, kačiukus ir ferretus (šinšilas), kurie yra vyresni nei 15 savaičių (3,5 mėnesio). Ši taisyklė susijusi su būtent pasiutligės skiepais. Kadangi skiepas nuo pasiutligės gali būti padarytas ne anksčiau kaip 12 savaičių amžiaus, o po jo turi praeiti 21 diena, tai techniškai gyvūnas negali būti jaunesnis nei 15 savaičių, kai kerta sieną legaliai su galiojančiu imunitetu.

Yra viena išimtis. Jei keliaujate iš šalies, kurioje nėra pasiutligės (pvz., Airija, Malta, Suomija, kai kurios kitos salos), gali būti taikomas atskiras režimas, tačiau tai retas atvejis. Jei planuojate pervežti labai jauną šuniuką iš Lietuvos į Vokietiją, turėsite palaukti, kol jis pasieks šį amžių. Bandyti įvežti jaunesnį gyvūną nelegaliai yra rizikinga ne tik dėl baudų, bet ir dėl to, kad toks jaunas organizmas gali nepajėgti išgyventi kelionės streso.

5. Kaip tinkamai paruošti gyvūną fiziškai kelionei automobiliu?

Dvidešimt metų patirtis moko, kad fizinis pasiruošimas yra ne mažiau svarbus už dokumentus. Ilgos kelionės automobiliu, ypač per Vokietijos autostradas, gali būti išvargiančios. Pirmiausia, įsitikinkite, kad gyvūnas yra įpratęs būti transporto priemonėje. Jei jūsų šuo niekada nebuvo važiavęs automobiliu ilgiau nei 10 minučių, kelionė į Berlyną ar Miuncheną taps košmaru.

Pradėkite mokytės iš anksto: trumpos kelionės, pozityvios asociacijos (skanumynai po važiavimo). Kelionės metu būtina naudoti saugos diržus šunims arba transportavimo bokštelis (kraitelė) katėms ir mažiems šunims. Vokietijoje tai ne tik rekomendacija, bet ir saugumo reikalavimas – laisvas gyvūnas salone yra pavojus ir jam, ir vairuotojui.

Taip pat ne pamirškite vandens. Ilgas stovėjimas spūstyse (o tai Vokietijoje, ypač statybų zonose, įprasta) gali sukelti perkaitimą. Turite turėti vandens butelį ir indą iš kurio augintinis gėrtų. Niekada nepalikite gyvūno vieno automobilyje, ypač vasarą. Vokiški saulės spinduliai sukaupo orą greičiau, nei atrodo, ir tai gali baigtis tragedija per 10 minučių.

6. Ar yra specialūs reikalavimai dėl "pavojingų" šunų veislių Vokietijoje?

Tai labai svarbus klausimas, ypač tiems, kurie augina kovinius ar stambius šunis. Vokietija turi sąrašą taip vadinamų "pavojingų šunų" (Kampfhunde). Sąrašas gali skirtis priklausomai nuo federalinės žemės (Bundesland), pvz., Bavarijoje taisyklės gali būti šiek tiek kitokios nei Heseno žemėje, tačiau bendros linijos panašios. Į šį sąrašą dažnai įeina Pit Bull Terrierai, Amerikiečių Staffordšyro terjerai, Bull Terjerai, Tosa ir kai kurios kitos veislės.

Jūsų šuns priklausymas šiai kategorijai gali reikšti griežtesnius reikalavimus: privalomas dėvėti ir nasrai (kai kuriuose regionuose), privalomas trumpas antrankis (ne ilgesnis kaip 2 metrai), o kartais reikalingas ir specialus "veislių pažymėjimas" (Sachkunde). Be to, kai kurios veislės gali būti visiškai uždraustos įvežti ar laikyti tam tikrose žemėse.

Prieš kelionę būtina pasitikslinti Vokietijos federalinės žemės, į kurią keliaujate, legisvaciją. Jei turite mišrūną, kuris panašus į pavojingą veislę, gali kilti nenumatytų problemų pasienyje, jei pareigūnas nuspręs jį priskirti prie rizikingųjų. Tokiu atveju labai padeda gentinės knygos dokumentai, įrodantys kilmę.

7. Ką daryti su vaistais ir parazitais? Ar reikalinga profilaktika?

Nors Vokietija nereikalauja privalomo gydymo nuo echinokokozės (kaip, pvz., įvežant į Suomiją, Airiją ar Maltą), kaip ekspertas aš visada rekomenduoju atlikti profilaktiką prieš išvykstant. Vokietijoje yra daug miškų ir parkų, kur yra erkės. Erkės gali pernešti Laimo ligą ir babesiozę. Užtikrinkite, kad jūsų augintinis yra apsaugotas nuo erkių ir vidinių parazitų.

Dėl vaistų: jei jūsų gyvūnas vartoja receptinius vaistus, turite turėti juos originaliose pakuotėse su etiketėmis, kurioje matyti gyvūno duomenys ir dozės. Geriau turėti veterinarijos gydytojo išrašytą pažymą lietuvių (arba vokiškai/angliškai) kalba, kad šie vaistai skirti šiam gyvūnui gydyti. Be to, nepamirškite, kad aibutė su aštriais peiliais, žirklėmis ar įrankiais turi būti padėta bagažinėje, ne keleivio salone, jei keliaujate lėktuvu, o automobiliu – tiesiog saugiai paslėpta, kad netyčia sužeistumėte gyvūną staigaus stabdymo metu.

8. Kaip elgtis su šunimi poilsio aikštelėse (Rasthof) Vokietijoje?

Vokietijos autostradų poilsio aikštelės yra labai gerai prižiūrimos, tačiau jose taip pat galioja taisyklės. Šunys turi būti paimti ant pavadėlio. Tai absoliuti taisyklė. Nėra svarbu, kad jūsų šuo yra "labai protingas ir nueina be pavadėlio". Vokiškas požiūris yra toks: pavadėlis užtikrina kontrolę. Jei pamatysite šunį be pavadėlio, net jei jis šalia savininko, praeiviai gali paskambinti policijai, o tai baigsis baudomis.

Taip pat nepamirškite po savęs. Vokietija yra švari šalis, ir šunų išmatos turi būti surinktos. Poilsio aikštelėse dažnai yra specialios dėžės su pakeliais (Hundehäufchen-Box), todėl nėra jokio pasiteisinimo nepašalinti šiukšlių. Be to, daugumoje kavinių ir restoranų prie autostradų šunys yra priimami (dažnai į vidų, o ne į terasą), tačiau etiketas reikalauja pirmiausia paklausti leidimo.

9. Ar galiu keliauti su daugiau nei vienu augintiniu? Ar yra kokių nors apribojimų?

Teisiškai, asmuo gali įvežti ne daugiau kaip 5 gyvūnų asmeniniam naudojimui be specialios licencijos. Tai reiškia, jei keliaujate su šeima ir turite 2 šunis ir 3 kates – viskas tvarkoje. Tačiau jei bandote įvežti 6 ar daugiau gyvūnų, pasienio pareigūnai gali įtarti, kad tai komercinė veikla (gyvūnų prekyba ar veisimas), o ne asmeninė kelionė. Tokiu atvejui reikalingi specialūs dokumentai ir transportavimo sąlygos.

Jei keliaujate su keliais šunis viename automobilyje, įsitikinkite, kad jie turi pakankamai vietos. Perpildytas kėbūlas su 4 dideliais šunis yra ne tik nepatogus, bet ir gali būti įvertintas kaip gyvūnų gerovės pažeidimas. Geriausia yra, kai kiekvienas gyvūnas turi savo zoną arba tarp jų yra atskirtys, kad kelionės metu nektųsi konfliktai.

10. Kas nutinka, jei trūksta dokumentų arba pažeidžiame taisykles?

Apie tai niekas nenori galvoti, bet kaip ekspertas privalau apie tai pasakyti.