Kelionė į Vokietiją mikroautobusu: Visas vadovas (2024 m.)

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena populiariausių kryptimi neonly turistams, bet ir verslininkams, bei bei vykstantiems į personalinių reikalų keliones. Didelė šalis, geras kelių tinklas, aukštas aptarnavimo lygis – visa tai vilioja keliautojus visame pasaulyje. Tačiau, kai kelionės planas susijęs su mikroautobuso nuoma arba vairavimu, situacija įgauna visai kitą dimensiją. Ne taip paprasta kaip su paprastu keleiviniu automobiliu, sėdėti vairuotojo vietoje „Volkswagen“ „Transporteriuje arba „Mercedes“ „Vito“ ir nukeliauti į Berlyną ar Miuncheną.

Dirbu tarptautinių pervežimų srityje beveik dvidešimt metų. Per šį laiką mačiau viską – nuo puikių, be rūpesčių nueitų atostogų iki nepageidaujamų nuotykių pasienio punktuose ar Vokietijos policijos reidų. Vokietija yra šalis, kurioje veikia principas „order is everything“ (tvarka – visa tai), o tai ypač pasireiškia kelių eismo taisyklių ir transporto priemonių reikalavimų kontekste. Šiame straipsnyje padėsiu jums suprasti pagrindinius niuansus, kad jūsų kelionė neapsimokėtų brangiau nei planavote, o, svarbiausia, būtų saugi ir legali.

Planuojant kelionę mikroautobusu, reikia atsižvelgti ne tik į maršrutą, bet ir į techninius reikalavimus, vairuotojo teises, dokumentus bei konkrečius Vokietijos apribojimus. Nors Lietuva ir yra Europos Sąjungos narė, o dauguma taisyklių unifikuotos, Vokietija turi savitumų, kurie gali nustebinti net patį patirtį vairuotoją. Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime visus svarbiausius aspektus: nuo vairuotojo pažymėjimo kategorijų iki ekologinių zonų, nuo būtinų priemonių rinkinio iki alkoholio leidžiamo kiekio.

Sėkmingai kelionei pradžia – tai žinios. Žinios leidžia išvengti baudų, kurios Vokietijoje gali būti gana „įdomios“, ir nemažų piniginių sumų. Taigi, jei ruošiatės kelionei grupe, šeima ar verslo partneriais, skaitykite toliau. Šis vadovas sukurtas taip, kad jums nekiltų klausimų kelyje, o jei ir kiltų – jūs žinotumėte teisingą atsakymą.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokias vairuotojo teises reikia turėti, kad vairuoti mikroautobusą Vokietijoje?

Tai vienas dažniausiai pasitaikančių nesusipratimų. Viskas priklauso nuo to, ką mes vadiname „mikroautobusu“. Jei kalbame apie „Volkswagen Caravellę“ ar panašų automobilį, kurio bendroji masė neviršija 3,5 tonos, ir jame yra vietų ne daugiau kaip 8 keleiviams (be vairuotojo), tuomet pilnai pakanka standartinės B kategorijos vairuotojo pažymėjimo.

Tačiau dažnai klientai renkasi didesnius mikroautobusus, pavyzdžiui, 9 vietų (su vairuotoju – 10) ar daugiau. Čia situacija pasikeičia. Jei automobilio bendroji leidžiama masė viršija 3,5 tonas arba jame yra daugiau kaip 8 keleivių vietos, B kategorijos nebepakanka. Oficialiai reikėtų D1 kategorijos (mikroautobusai, turintys nuo 9 iki 16 vietų) arba C1 kategorijos (jei svarbu masė, o ne keleivių skaičius).

Vokietijoje policija ypatingai atidžiai tikrina šį momentą, ypač jei mikroautobusu keliauja didesnė grupė ir yra įtara, kad tai gali būti komercinis ar neteisėtas taksi vežimas. Jei neturite tinkamos kategorijos, baudos gali siekti kelias šimtus eurų, o be to, gali būti uždrausta toliau tęsti kelionę (reikės skambinti pagalbai ir keisti vairuotoją). Todėl prieš išvykstant būtinai patikrinkite vairuotojo pažymėjimą ir techninį automobilio pasą (dėl masės).

2. Ar reikalinga speciali „Umweltplakette“ (ekologinė ženklelis) ant stiklo?

Absoliučiai taip. Tai yra vienas svarbiausių reikalavimų, kuriuo dažnai nepaisyta, o pasekmės greitos. Vokietijoje daugelyje miestų (Berlynas, Miunchenas, Hamburgas, Kelnas ir kt.) įvestos ekologinės zonos („Umweltzone“). Į jas įvažiuoti gali tik tie automobiliai, kurie turi specialų ženklelį ant priekinio stiklo (vairuotojo pusėje, žemiau vidinio veidrodėlio).

Ženkleliai yra trijų spalvų: raudonas, geltonas ir žalias. Raudonas leidžia įvažiuoti labai mažai kur, geltonas – į senesnes zonas, o žalias – į visas. Turistui ar verslo keliautojui reikalingas tik žalias ženklelis. Be jo įvažiavus į zoną, griežtai taikoma bauda (paprastai 100 eurų), o jei neturite ir registracijos numerio atitinkamai šaliai (pavyzdžiui, esant Vokietijos numeriams, bauda gali būti didesnė).

Kaip jį gauti? Lietuvoje tai dažnai galima padaryti per techninės apžiūros centrus arba užsisakyti internetu. Jums reikės automobilio registracijos liudijimo duomenų. Procedura pigi, bet būtina. Negaiškite laiko ir rizikuokite – policija miestuose stovi tiesiai prie zonos įvažiavimo ir tikrina kiekvieną mikroautobusą.

3. Kokie greičio apribojimai galioja mikroautobusams Vokietijoje?

Čia yra vienas pavojingiausių spąstų. Mes visi girdėjome apie Vokietijos automagistralių (Autobahn) neribotą greitį. Tačiau tai negalioja mikroautobusams net jei jie sveria mažiau nei 3,5 tonos.

Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos, arba jei jis yra su priekaba, automagistralėje (Autobahn) galimas maksimalus greitis yra ribojamas iki 80 km/h. Jei automobilis yra lengvesnis (iki 3,5 t) ir tenka po 8 keleivius, greitis gali būti didesnis, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma šiuolaikinių mikroautobusų (net 9 vietų), dėl savo konstrukcijos, techniniame pase turi nurodytą didžiausią leidžiamą greitį, dažnai būnantį 100 km/h ar 110 km/h.

Antros kategorijos keliuose (po miestu) greičiai taip pat skiriasi: lengviesiems automobiliams – 100 km/h, o sunkesniems mikroautobusams – dažniausiai 80 km/h. Miestuose – standartiškai 50 km/h (arba 30 km/h zonose). Mano patarimas: nepaisykite to, ką gali važiuoti aplinkiniai „Volvai“ ar „BMW“. Vokiška policija turi lazerinius prietaisus, kurie iš toliau pamato, koks tipo transporto priemonė važiuoja, ir baudos už viršytą greitį mikroautobusu yra kur kas didesnės nei paprastam automobiliui.

4. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi kelionės metu?

Dokumentų kontrolė Vokietijoje yra griežta, nors šalis yra ES erdvėje. Nors vidinės sienos nebėra, policija turi teisę sustabdyti transporto priemonę bet kuriuo metu ir patikrinti dokumentus.

Pirmiausia, tai vairuotojo pažymėjimas. Jei jis nėra išduotas ES šalyje (pavyzdžiui, JAV, Jungtinės Karalystės po „Brexit“), rekomenduojama turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą.

Antra, automobilio registracijos liudijimas (techninis pasas). Jis turi būti originalas.

Trečia, draudimo „Žalias kortelė“ (Green Card). Nors daugelis sako, kad „Kasko“ ar „Civilinės atsakomybės“ polisas užtenka, Vokietijoje (ypač jei įvykį tiria ne policija, o dalyviai patys) labai paprasta užtikrinti save su Žalia kortele. Ji patvirtina, kad turite galiojantį civilinės atsakomybės draudimą, galiojantį užsienyje.

Ketvirta, jei mikroautobusas nepriklauso vairuotojui (pvz., nuomotas ar kompanijos), būtina turėti įgaliojimą (Power of Attorney), leidžiantį valdyti šį automobilį. Jis turėtų būti išduotas angliškai arba vokiškai (arba su oficialiu vertimu), kad policija suprastų, jog automobilis nenuogas.

5. Koks būtinas privalomų priemonių rinkinys mikroautobuse?

Vokietija yra griežta šalyse, kalbant apie saugumo priemones. Jei jus sustabdys techninė apžiūra ar policija, trūkstant nors vieno elemento, gali sekti bauda.

Į privalomą rinkinį įeina: 1. Avarinis ženklas (trikampis): Turi būti patvirtintas ECE reguliavimu. 2. Pirminės medicinos pagalbos rinkinys: Čia yra niuansas – Vokietijoje reikalaujama, kad rinkinys būtų hermetiškas (su galiojimo data ant pakuotės). Jei jis atidarytas ar pasenęs, gali būti bauda. 3. Atšvaitiniai liemenės: Tai vienas svarbiausių dalykų. Vokietijoje kiekvienas keleivis mikroautobuse privalo turėti savo atšvaitinę liemenę. Jos turi būti lengvai pasiekiamos (ne bagažinėje po kupru, o salone) ir esant avarijai ar sustojimui prie kelio, visi turi jas užsidėti išlipę iš automobilio.

Be to, rekomenduojama turėti šviesos šaltinius (žibintuvėlį) ir degalų kanistrą (nors nėra privalomas, tačiau pagalbos kelyje atveju labai praverčia). Žiemos metu būtini žieminės padangos (apie tai kalbėsime toliau).

6. Ar reikia mokėti kelių mokesčius (vignettes) ar yra kokių nors mokesčių?

Geros naujienos: Vokietijoje nėra bendrųjų kelių mokesčių (vignetinių) asmeniniais ar lengvaisiais mikroautobusais (iki 3,5 t). Skirtingai nei Austrijoje, Šveicarijoje ar Čekijoje, kur reikia įklijuoti vinjetę ant stiklo, Vokietijoje automagistralės (Autobahn) yra nemokamos.

Tačiau yra „bet“. 1. Kai kurie tuneliai ir tiltai: Yra atskirų privačių arba miesto tunelių (pvz., warnowtunnel Rostoke arba Herrentunnel Liubeke), už kuriuos reikia sumokėti. Paprastai tai nėra brangu (2–5 eurai), bet reikia turėti grynų pinigų ar kortelę. 2. Sunkesniems mikroautobusams: Jei jūsų transporto priemonės bendroji masė viršija 7,5 tonos (kas jau retai kas vadina mikroautobusu, o tai daugiau sunkvežimis), tuomet privalomas mokėti mokesčį pagal „Toll Collect“ sistemą.

Todėl standartiniam 9 ar 10 vietų turinčiam mikroautobusiui, jei jo svoris mažesnis nei 3,5 t, nereikia jokių papildomų kelių mokesčių iš anksto.

7. Ar tachografas būtinas, ir jei taip, kada jį reikia naudoti?

Tai sudėtingiausia ir dažniausiai painiama tema. Tachografo reikalavimai priklauso nuo transporto priemonės paskirties ir svorio.

Jei kelionė yra nekomercinė (t. y. vairuojate savo ar draugų mikroautobusą, ne gaunate už tai pinigų, tai ne verslo veikla), ir mikroautobuso masė neviršija 3,5 tonos, tachografas nereikalingas.

Jei kelionė komercinė (nuoma su vairuotoju, pervežimo paslaugos), tuomet taisyklės griežtesnės: 1. Jei masė < 3,5 t: Tachografas nėra privalomas, tačiau taikomi darbo ir poilsio laiko apribojimai. 2. Jei masė > 3,5 t: Tachografas privalomas, ir reikia laikytis visų sunkiasvorio transporto taisyklių (poilsio pertraukos kas 4,5 val., kasdieninis poilsis 11 val. ir t.t.).

Dažnai klientai klausia: „Mes važiuojame į futbolo turnyrą, mums moka komanda, ar tai komercinė?“ Jei pinigai yra skirti išlaidoms padengti (degalams, amortizacijai), o ne atlyginimui už vairavimą, Vokietijoje tai dažnai klasifikuojama kaip nekomercinė („non-commercial use“). Tačiau jei grynasis pelnas skiriamas vairuotojui – tai komercinė. Jei abejojate, geriau pasikonsultuokite su pervežimų specialistu, nes baudos už tachografo vengimą yra milžiniškos.

8. Kokios taisyklės važiavimui žiemos metu (žieminės padangos)?

Vokietija turi labai aiškų įstatymą dėl „žiemos padangų“ (Winterreifen). Jis nėra susietas su kalendorinėmis datomis (kaip, pvz., „nuo lapkričio 1 iki kovo 31“), o su oro sąlygomis.

Įstatymas sako: esant šlapiai, snieguotoi arba ledinai kelio dangai, transporto priemonė turi būti apdaryta žieminėmis padangomis (visais ratais). Tai taikoma ir mikroautobusams.

Kas laikoma žieminėmis padangomis? Tai gali būti: 1. Padangos su sniego pepėnų (3PMSF) simboliu (kalnų viršūnė su sniegputeliu). 2. Padangos su raštu „M+S“ (Mud and Snow), tačiau čia yra niuansas – naujosios „M+S“ padangos (pagamintos po 2017 m. sausio 1 d.) turi atitikti tam tikrus traukos rodiklius.

Mano profesinė patirtis sako: nelaukite pirmojo sniego Lietuvoje. Vokietijos vidurinėse ir pietinėse dalyse (Bavarija, Juodasis miškas) oras gali pasikeisti staiga. Jei keliaujate spalio–balandžio mėnesiais, žieminės padangos turi būti privalomas atributas. Bauda už neapdarytą automobilį sniegu yra 60 eurų, o jei dėl to trukdomas kitiems eismui – bauda padvigubėja. Be to, jei įvyksta avarija be žieminės padangos žiemos sąlygomis, draudimo kompanija gali sumažinti išmoką.

9. Kaip elgtis su degalais Vokietijoje, ir yra kokių nors ypatybių?

Degalų kainos Vokietijoje paprastai aukštesnės nei Lietuvoje, tačiau skirtumas nėra toks katastrofiškas kaip, pavyzdžiui, Švedijoje ar Norvegijoje. Degalinės (Tankstelle) yra labai dažnai, prie automagistralių jos dirba 24/7.

Svarbiausia žinoti: E10 (benzinas) ir Diesel. Vokietijoje plačiai paplitęs benzinas su etanolio priemaiša – E10. Jei jūsų mikroautobuso (ypač jei tai senesnis modelis su benzininiu varikliu) instrukcijoje nėra parašyta, kad jis gali vairuoti su E10, geriau užpilti įprastą „Super“ (95 arba 98). E10 gali sugadinti plastikines ir gumines degalų sistemos dalis senesniuose automobiliuose.