Keliaujame į Vokietiją mikroautobusu: išsami gidas ir patarimai patyrusio eksperto

Vokietija – viena populiariausių kryptų ne tik verslo kelionėms, bet ir poilsiniam turizmui bei logistikos operacijoms. Šalis žymi savo puikia kelių infrastruktūra, tačiau ir griežtais eismo taisyklėmis, kurių neįmanoma apeiti. Per daugiau nei dvidešimt metų dirbau tarptautinių pervežimų srityje, ir galiu pasakyti viena: žinios yra vertinamos daugiau nei greitis. Kelionė mikroautobusu turi savų niuansų, kurie skiriasi nuo paprasto automobilio vairavimo arba sunkvežimio vairavimo. Čia ne tik svarbu techninė transporto priemonės būklė, bet ir dokumentų tvarkymas, specialių leidimų įgijimas bei supratimas apie vietinius papročius.

Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir padėsiu jums išvengti dažniausių klaidų, kurios kainuoja brangiai – tiek pinigų, tiek nervų. Nesvarbu, ar planuojate organizuoti komandos išvyką, vestuves, ar tiesiog kelionę su draugais, šis gidas taps jūsų pagrindiniu šaltiniu pasiruošimui etapui.

Įvadas

Kodėl reikia specialių žinių keliaujant į Vokietiją būtent mikroautobusu? Vokietijos kelių policija (Autobahnpolizei) yra viena geriausiai apmokytų ir labiausiai technologiškai aprūpintų Europoje. Jie ne tik tikrina greitį, bet ir atidžiai tikrina transporto priemonių būklę bei vairuotojų dokumentus. Mikroautobusai, kurie pagal savo masę ar vietų skaičių gali būti priskiriami skirtingoms kategorijoms (dažniausiai B, bet kartais ir D1 kategorijoms), patenka į ypatingą dėmesio zoną.

Per savo karjerą mačiau daugybę situacijų, kai maloni kelionė baigdavosi didelių baudų gavimu arba net transporto priemonės sustabdymu. Dažniausiai tai įvykdavo ne dėl to, kad vairuotojas blogai vairavo, o dėl nežinojimo: trūkstant greitaijimo ribos ženklo mieste, nėra ekologinės spalvos, arba neteisingai suprastas mokesčio už kelių naudojimą (Maut) principas.

Vokietijos keliai, ypač automagistralės (Autobahn), yra legendiniai, tačiau jais reikia judėti su sąžine. Šioje šalyje tvarka ir disciplina nėra tik frazės, tai – gyvenimo būdas. Todėl, prieš užvedant variklį, reikia pasirūpinti keliais esminiais dalykais: technine apžiūra, vairuotojo bei keleivių draudimu, o taip pat suprasti, kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė ženklinė). Be to, svarbu žinoti apie parkavimo taisykles miestuose, kurios gali stipriai skirtis nuo mūsų įprastų.

Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime techninius reikalavimus, teisinius niuansus, baudas bei praktinius patarimus, kaip saugiai ir efektyviai nuvykti į Vokietiją. Tikimės, kad po šio teksto skaitymo jausitės pasitikintys ir gerai pasiruošę keliauti.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Šioje skyriuje surinkau dešimt dažniausiai kylančių klausimų, kuriuos klientai man užduoda per pastaruosius dešimtmetus. Atsakymai į juos padės susidaryti išsamų vaizdą apie tai, kas laukia kelyje.

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi, keliaujant mikroautobusu į Vokietiją?

Tai yra pagrindinis klausimas, nuo kurio prasideda bet kokia saugi kelionė. Vokietijoje dokumentų kontrolė yra griežta. Pirmiausia, vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos arba jame yra daugiau kaip 8 vietos keleiviams (išskyrus vairuotojo vietą), gali reikėti D kategorijos pažymėjimo arba D1 (jei tai mažesnis mikroautobusas, pvz., iki 16 vietų). Nepamirškite, kad kai kurie Lietuvoje gauti pažymėjai (pvz., 95 kodas) turi savo niuansų, todėl verta juos patikrinti iš anksto.

Antra, transporto priemonės registracijos sertifikatas (techninė pasas). Jis turi būti originalas. Jeigu mikroautobusu nevažiuoja jo savininkas, būtina turėti notariškai patvirtintą savininko sutikimą (leidimą vairuoti) arba įgaliojimą. Be to, privaloma „Žalias kortelė“ (Green Card) – tai tarptautinio draudimo liudijimas, patvirtinantis, kad transporto priemonė yra apdrausta civilinės atsakomybės draudimu. Jeigu keliaujate verslo reikalais (pavyzdžiui, pervežate komandą ar dalyvaujate renginyje), verta turėti ir komercinio draudimo polisą, jei to reikalauja sutartis. Taip pat nepamirškite asmens dokumentų (pasas arba asmens kodą turintis pažymėjimas) visiems keleiviams.

2. Ar reikia mokėti už važiavimą automagistralėmis (vignettes ar Maut)?

Vienas dažniausių mitų – kad Vokietijoje visiems reikia mokėti už važiavimą keliais. Čia reikia atskirti dvi situacijas. Jeigu jūsų mikroautobuso maksimali leidžiama masė neviršija 3,5 tonos, tai važiuodami pagrindinėmis automagistralėmis (Autobahn) mokesčio nemokate. Vokietija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur asmeniniai ir lengvieji komerciniai automobiliai gali važiuoti nemokamai.

Tačiau, jeigu jūsų mikroautobusas sunkesnis nei 3,5 tonos (pvz., VW Crafter ar Mercedes Sprinter su dideliais keleivių kiekais), tuomet jis priskiriamas sunkvežimių kategorijai ir privalo mokėti mokesčį (Maut). Tokiu atveju reikia turėti specialų įrenginį (On-Board Unit – OBU), kuris automatiškai užskaitymo mokesčius, arba apmokėti maršrutą iš anksto per „Toll Collect“ terminalus. Jeigu bandysite „užšliaužti“ be mokesčio, baudos yra didžiulės, gali siekti šimtus eurų, be to, transporto priemonė gali būti areštuota.

3. Kas yra „Umweltplakette“ (ekologinė ženklinė) ir kur ji būtina?

Tai vienas svarbiausių dalykų, apie kurį dažnai pamiršta lietuviai. Vokietijos miestuose yra įvestos ekologinės zonos (Umweltzone). į jas važiuoti galima tik tada, kai priekiniame stikle yra pritvirtinta speciali spalvota lipdukas – „Umweltplakette“. Be šio lipduko įvažiuoti į centro zoną (pvz., Berlyne, Miunchene, Kelne, Frankfurte, Štutgarte) griežtai draudžiama.

Ką reikia žinoti? Yra trys spalvos: raudona, geltona ir žalia. Raudona ir geltona daug kur jau nebegalioja, todėl rekomenduoju įsigyti tiesiog žalią lipduką, kuris leidžia važiuoti į visas zonas. Jį galima nusipirkti daugelyje degalinių prie pat sienos (Lenkijoje, Čekijoje) arba pačioje Vokietijoje (TÜV punktuose, degalinėse). Kaina svyruoja nuo 5 iki 15 eurų. Jeigu įvažiuosite be jo, gausite 80 eurų baudą, o jeigu neturite lipduko ir užkliūsite į kamerą, baudą gausite paštu jau namuose. Geriau užtikrinti šį dalyką iš anksto.

4. Kokios greičio ribos galioja Vokietijoje mikroautobusams?

Legenda apie „neribotą greitį“ Vokietijoje yra dalinai tiesa, tačiau ji taikoma ne visiems. Automagistralėse (Autobahn), kuriose nėra ribojimo ženklo, keliauti gali tik maži automobiliai. Jeigu jūsų mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos, jūsų greitis yra ribojamas iki 80 km/h (su priekaba net iki 60 km/h), net jei kelias atrodo tuščias ir be ribojimų.

Jei mikroautobusas lengvesnis nei 3,5 tonos, galite važiuoti didesniu greičiu, tačiau rekomenduojamas greitis yra 130 km/h. Jeigu važiuojate greičiau ir įvyksta eismo įvykis (net jeigu ne jūs kaltas), draudimo kompanija gali sumažinti išmoką (taip vadinama „Regreß“ rizika). Užmiestyje greitis dažniausiai ribojamas iki 100 km/h, o gyvenvietėse – standartiškai 50 km/h. Atkreipkite dėmesį, kad Vokietijoje dažnai pasitaiko 30 km/h zonos (prie mokyklų, gyvenamųjų kvartalų), kuriose baudos už viršijimą yra griežtos.

5. Kokias baudas galiu gauti už techninį transporto priemonės neatitikimą?

Vokietijos policija labai mėgsta tikrinti padangas ir techninę būklę. Žiemos metu (nuo lapkričio iki balandžio, o praktiškai – kai tik yra sniego, ledo ar šlapdriba) privalomos žieminės padangos. Jos turi turėti ne mažiau kaip 4 mm gylio protektorių (kai Lietuvoje reglamentuojama 3 mm, tačiau Vokietijoje reikalavimas griežtesnis tam tikrais atvejais) ir būti pažymėtos sniego puodelio (M+S ar 3PMSF) simboliu. Už važiavimą be žieminės padangos sąlygomis bauda siekia 60 eurų, o jei dėl to trukdomas kitiems eismo dalyviams – 80 eurų.

Taip pat tikrinami: stabdžiai, šviesos (visi turi veikti, net dienų šviesos), avarinės šviesos ir, svarbiausia, apsauginės priemonės. Kiekviename mikroautobuse turi būti: pirmosios pagalbos pagalvės (su galiojimo data!), trikampis (ne mažiau kaip du), šviesos liemenės (kiekvienam keleiviui, o ne tik vairuotojui) ir vaikiška kėdutė (jei važiuoja vaikas). Už trūkstamą liemenę gausite 15 eurų baudą už kiekvieną asmenį.

6. Ar galiu vairuoti mikroautobusą su B kategorijos pažymėjimu?

Tai labai svarbus klausimas, nes čia dažnai painiojama. Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, B kategorija leidžia vairuoti transporto priemones, kurių maksimali leidžiama masė neviršija 3,5 tonos ir kurios turi ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams (be vairuotojo). Taigi, jeigu turite standartinį 9 vietų mikroautobusą (vairuotojas + 8 keleiviai), B kategorijos pakanka.

Jei parduodamas arba nuomojamas mikroautobusas turi 9 vietos keleiviams (iš viso 10 su vairuotoju) arba jo masė viršija 3,5 tonas, jums reikės D1 (iki 16 keleivių) arba D (daugiau kaip 16 keleivių) kategorijos. B kategorijoje taip pat yra galimybė vairuoti sunkesnius automobilius su priekaba (95 kodas), tačiau tai netaikoma keleiviniams mikroautobusams. Jeigu policija nustatys, kad vairuotojo kategorija neatitinka transporto priemonės, laukia ne tik bauda (70 eurų), bet ir transporto priemonės uždarymas bei vairuotojo diskvalifikacija.

7. Kur saugu ir legalu parkuoti mikroautobusą Vokietijos miestuose?

Parkavimas Vokietijos miestuose gali būti tikras išbandymas, ypač dideliais mikroautobusais. Standartiniai miesto parkavimo aikštelės dažnai turi aukščio apribojimus (pvz., 2,0 m arba 2,1 m), kurių mikroautobusai nepraleis. Be to, dėl didelių matmenų gali tekti užimti du vienetus vienam automobiliui, o tai reikalauja dviejų mokamų bilietų.

Rekomenduoju ieškoti specialiai pažymėtų vietų sunkesniems transporto priemonėms (LKW-Parkplatz arba P+R – Park and Ride zonų pakraščiuose). P+R zonos yra puikus pasirinkimas – jos paprastai yra netoli metro ar tramvajų stočių, bilietas kainuoja pigiau nei centre, ir ten dažniausiai yra vietos mikroautobusams. Venkite parkuoti ant šaligatvio, jeigu nėra specialaus ženklo, kad tai leidžiama – Vokietijoje tai baigiama įrašyti į automobilio stiklus („Abschleppen“ – automobilis nuvežamas į aikštelę), o atsiimti jį kainuos labai brangiai.

8. Kaip elgtis automagistralėje (Autobahn)? Kokios neparašytos taisyklės?

Automagistralė turi savo etiketą, kurią privalu žinoti kiekvienam, ypač vairuojant didesnę transporto priemonę. Pagrindinė taisyklė: „Rechtsfahren“ – važiuoti kairia juosta tik lenkiant. Jeigu važiuojate dešinia juosta ir nekenkiate niekam, niekas neduoda pranešimų. Jeigu dešinia juosta einate lėtai, tai laikoma pažeidimu.

Kita svarbi taisyklė – „Stau“ (spūstys). Jeigu susidaro spūstis, vairuotojai privalo suformuoti „gelbėjimo koridorių“ (Rettungsgasse): tarp kairiosios ir kitų juostų, o jeigu juostų yra keturios – tarp pačios kairiosios ir gretimos bei tarp pačios dešinės ir gretimos. Važiuoti šiuo koridoriumi draudžiama, jis skirtas gelbėjimo automobiliams. Už koridoriaus neformavimą baudos didelės (iki 200 eurų). Taip pat, jeigu matote staigiai stabdančius automobilius toli priekyje, įjunkite „avarines“ (keturias šviesas) – tai įprasta Vokietijoje, kad įspėtumą gale važiuojančius.

9. Ar leidžiama vartoti alkoholį prieš vairavimą ir kokia yra tolerancija?

Vokietija, priešingai nei kai kurios kitos šalys, turi nulinę toleranciją tik jaunesniems nei 21 metų vairuotojams bei profesionaliems vairuotojams. Tačiau, keliaujant mikroautobusu, yra svarbu atskirti, ar tai privati kelionė, ar komercinė. Jeigu tai komercinė pervežimo paslauga (neteisėtas taksi arba pervežimas už pinigus be licencijos), vairuotojas laikomas profesionalu ir jam draudžiama vartoti nė lašo alkoholio.

Keliaujant privačiai, riba yra 0,5 promilės. Tačiau mano patarimas kaip eksperto: jeigu planuojate vakarienę su alumi, geriau visai nesisodinkite prie vairo. 0,5 promilės riba pasiekiama labai greitai, o Vokietijos policija dažnai rengia kontrolę ryte po švenčių (pvz., po Velykų ar Kalėdų). Be to, jeigu esate įtariamas vairavimu neblaiviu, atsisakote kvėpuoti į alkotesterį – baudos gali siekti tūkstančius eurų ir pašalinti vairuotojo teises ilgam laikui. Saugiau – visiškai blaivus.

10. Kas daryti, jeigu įvyksta eismo įvykis ar sugenda mikroautobusas?

Niekas neplanuoja avarijų, tačiau būti pasiruošusiam būtina. Jeigu įvyksta eismo įvykis, pirmiausia įjunkite avarines šviesas ir uždėkite trikampį (atstumas turi būti mažiausiai 100 metrų automagistralėje, o blogo matomumo sąlygomis – dar toliau). Visi keleiviai turi išlipti iš mikroautobuso ir užlipti už apsauginės atitvaros (jeigu tokią yra). Nieadažiokite būti ant važiuojamosios dalies!

Skambinkite policijai (110), jeigu yra žalos turtui ar žmonėms. Jeigu įvykis nedidelis („parkavimo“ tipo) ir nėra nesutarimų, galite susitarti dėl „Europinio avarijos pranešimo“ (European Accident Statement) užpildymo. Jeigu mikroautobusas sugenda techniniu atžvilgiu, skambinkite pagalbos tarnybai (ADAC arba Allianz – jeigu turite jų draudimą). Jeigu neturite, skambinkite pagalbos numeriu 112. Privaloma turėti su savine telefonų sąrašą savo draudimo agentūros pagalbos numeriu. Atsiminkite, kad stovėjimas automagistralėje be priežiūros pavojingas, todėl pirmiausia užtikrinkite saugumą.

Išvada

Keliaujant į Vokietiją mikroautobusu, pasiruošimas yra pusė sėkmės. Kaip matėte iš aukščiau pateiktų atsakymų, šalies reikalavimai nėra sudėtingi, tačiau jie yra griežti ir sistemingi.