Keleivių vežimas į Vokietiją: Visiškas Saugumo Priemonių Vadovas

Vokietija jau dešimtmečiais išlieka viena populiariausių kryptimi tiek verslo kelionėms, tiek turizmui, tiek ir daugelio mūsų tautiečių darbo vietoms. Kasdien tarp šalių važiuoja šimtai autobusų ir mikroautobusų, pervežančių tūkstančius keleivių. Tačiau, kai renkatės pervežėją arba planuojate nuvykti į šią šalį, vienas iš svarbiausių (jei ne svarbiausias) kriterijų yra saugumas. Tarptautiniuose maršrutuose, kai kelionė trunka kelias ar net dešimtis valandų, o greičiai autostradose pasiekia 130 km/h, rizikos negalima ignoruoti.

Dirbdamas šioje srityje beveik dvidešimt metų, esu matęs, kaip pasikeitė standartai ir kaip technologijos bei griežti reglamentai padarė šią transporto rūšį viena saugiausių pasaulyje. Tačiau pačių griežčiausių taisyklių nepakanka, jei jų neįgyvendinama kasdieninėje praktikoje. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kokios konkrečios saugumo priemonės taikomos keleivių vežimui į Vokietiją, ką turėtumėte žinoti prieš įsėdami į autobusą ir kodėl rūpestis saugumu – tai ne tik formalumas, o gyvenimo būtenas.

Saugumas prasideda ne tuo momentu, kai variklis užsiveda, ir ne baigiasi tada, kai autobusas sustoja prie kelionės tikslo. Tai nuolatinis procesas, apimantis techninę buklę, vairuotojų kvalifikaciją, juridinius reikalavimus ir keleivių elgesio kultūrą. Vokietija, žinoma kaip techninės disciplinos ir tvarkos šalis, turi vienus reikšmingiausių reikalavimų transporto priemonėms ir jų vairuotojams. Suprasdami šias priemones, Jūs galėsite ramiau žiūrėti į kelionę ir tikėti, kad Jūsų kelionė bus ne tik patogi, bet ir visiškai saugi.

Štai išsamus vadovas, padėsiantis suprasti visus subtilybius, susijusius su keleivių saugumu maršrutuose į Vokietiją.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius techninius reikalavimus turi atitikti autobusai, važiuojantys į Vokietiją?

Techninė autobuso būklė yra pagrindinis akmuo, ant kurio remiasi visos kitos saugumo priemonės. Autobusai arba mikroautobusai, atvykstantys į Vokietiją iš kitų ES šalių, turi atitikti ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos techninius standartus, kurie dažnai yra dar griežtesni. Pirmiausia, kiekviena transporto priemonė turi būti įtraukta į reguliarius techninius patikrinimus. Lietuvoje tai yra TA periodicinis patikrinimas, tačiau tarptautiniam maršrutui važiuojantis autobusas turi būti techniškai idealios būklės.

Svarbu pažymėti, kad Vokietijoje veikia garsioji organizacija „TÜV“, kuri atlieka technines apžiūras. Jei mūsų šalies autobusas kelyje patirs techniną gedimą ar bus įtariamas, kad neatitinka standartų, vokiečių pareigūnai gali jį sustabdyti ir siųsti į papildomą patikrinimą. Techninių priemonių sąrašas yra ilgas: tai efektyvios ABS ir ESP stabdžių sistemos (būtinos sunkesniems nei 3,5 tonos transporto priemonėms), veikiantys limituoto greičio reguliatoriai (juose nustatytas maksimalus greitis, paprastai 100 km/h), avarinis stabdymas (Brake Assist), taip pat kontrolės sistemų (ASR) buvimas.

Be to, visi padangos turi atitikti sezoninius reikalavimus. Žiemos metu Vokietijoje griežtai reikalaujama, kad autobusai būtų apginkluoti žieminėmis padangomis, kurios turi tam tikrą protektoriao gylį (mažiausiai 4 mm) ir žymimą „M+S“ arba „Alpine“ simbolį. Vasarą negalima važiuoti su labai nusidėvėjusiomis padangomis, kadangi dideliais greičiais autostradose padangų sprogimas gali sukelti katastrofiškas padėtis. Taip pat būtina, kad autobuse veiktų visi žibintai, ženklai „Stop“, ir kad judėjimo krypties indikatoriai būtų aiškiai matomi.

2. Kokie yra vairuotojo kvalifikacijos ir darbo laiko reikalavimai?

Vairuotojas – tai asmuo, kuriam patikimas keleivių gyvenimas. Todėl reikalavimai vairuotojams, vykstantiems į Vokietiją, yra nepriekaištingi. Pirmiausia, vairuotojas turi turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, kuriame įrašyta „95“ kodė („D“ kategorija su kvalifikacijos pažymėjimu). Šis kodas reiškia, kad vairuotojas ne tik moka vairuoti didelius transporto priemones, bet ir baigė specialius kursus apie krovinių ir keleivių pervežimą, saugą eisme, ekologinį vairavimą ir pirmąją pagalbą.

Tačiau pažymėjimas tai tik pradžia. Vienas svarbiausių saugumo aspektų yra vairuotojo darbo ir poilsio laiko kontrolė. Tarptautiniuose pervežimuuose privalomai naudojami takografiniai įrenginiai (skaitmeniniai takografai). Jie fiksuoja vairavimo laiką, poilsį,-kitą darbą ir pasiekiamumą. ES reglamentai (pvz., 561/2006) nustato griežtas ribas: vairuotojas gali vairuoti ne daugiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po to privaloma padaryti 45 minučių pertrauką (kurią galima suskaidyti į 15 min. + 30 min., tačiau ne atvirkščiai). Per vieną parą vairavimo laikas negali viršyti 9 valandų (išskirtiniais atvejais – 10 valandų du kartus per savaitę), o per savaitę – 56 valandų.

Šios taisyklės nėra formalumas – jos skirtos išvengti vairuotojų nuovargio, kuris yra viena pagrindinių avarijų priežasčių. Kelionėse į Vokietiją, kurios dažnai trunka 15–20 valandų (jei važiuojama be išlipimo), būtina, kad transporto priemonėje būtų du vairuotojai. Leidžiama važiuoti vienam tik tada, jei kelionė trunka trumpiau arba yra užtikrintas ilgas poilsis prieš pradedant vairuoti. Be to, vairuotojai privalo eiti kasmetinius medicininius patikrinimus, įskaitant regos ir kraujospūdžio kontrolę, kad būtų išvengta staigios sveikatos pablogėjimo situacijos vairuojant.

3. Kaip užtikrinamas keleivių saugumas keleivio vietoje (saugos diržai ir sėdynės)?

Daugelis keleivių, įsėdę į ilgą kelionę, nori kuo patogiau atsigulti ir užmigti, tačiau neretai pamiršta apie pagrindinę saugumo priemonę – saugos diržus. Remiantis ES direktyvomis, visiems autobusų, kurių masė viršija 3,5 tonos, sėdynių vietose turi būti sumontuoti saugos diržai. Nuo 2006 m. šis reikalavimas yra privalomas. Esu matęs situacijų, kai nelaimei atsitikus, tie žmonės, kurie buvo diržus užsirėmę, išgyveno be rimtų sužalojimų, o tie, kurie ne – patyrė didelių traumų ar net buvo išmesti iš savo vietų.

Saugumo diržai dideliuose autobusuose dažnai yra dviejų taškų (juosmens), tačiau naujesniuose modeliuose vis dažniau montuojami ir trijų taškų diržai, ypač pirmose eilutėse ir sėdynėse, atgal atgręžtų kelionės kryptimi. Vairuotojas prieš pradedant maršrutą turi įpareigoti keleivius užsisegti diržus. Be to, pačios sėdynės turi atitikti standartus: jos turi būti tvirtai pritvirtintos prie grindų, negali judėti važiuojant nelygiu keliu ar staigiai stabdant.

Svarbu ir tai, kaip įrengtos bagažo vietos. Keleivių bagažas, paliktas salone ant grindų ar sėdynėse tarp keleivių, gali tapti mirtinu sviediniu avarijos metu. Todėl didžioji dalis bagažo turi būti patalpinta specialiose, uždarose bagažinėse po autobusu arba viršuje (jei yra tokių dėžių). Jei keleivis veža mažesnį rankinį bagažą, jis turi būti patalpintas specialiose vietose arba laikomas po sėdyne taip, kad nekliztų ir neblokuotų išėjimo kelių.

4. Kokios draudimo priemonės taikomos tarptautiniuose maršrutuose?

Net jei visos techninės priemonės ir vairuotojo įgūdžiai yra puikūs, nelaimingi atsitikimai kelyje vis tiek įvyksta dėl kitų eismo dalyvių kaltės. Todėl absoliučiai privaloma yra civilinės atsakomybės draudimo policija. Važiuojant į Vokietiją, ši policija turi galiooti visoje Europos Sąjungoje (Žalės trečiesiems asmenims draudimas). Vokietijoje minimali draudimo suma yra gana aukšta (paprastai siekia 7,5 mln. eurų asmeninės žalos atvejais ir 1,2 mln. eurų turto žalai atvejais), todėl Lietuvoje draudikai siūlo polises, kurios atitinka šiuos reikalavimus.

Be to, patikimi pervežėjai visada įsigyja ir papildomą Draudimą keleiviams nuo nelaimingų atsitikimų. Tai reiškia, jei autobuse avarijos metu žūsta ar susižaloja keleivis, draudimo kompanija išmoka kompensaciją nepriklausomai nuo to, kas kaltas dėl avarijos. Šis draudimas yra ypatingai svarbus ilgose kelionėse.

Taip pat verta paminėti „Kelių pagalbos“ draudimą. Jei autobusas sugenda Vokietijos autostradoje (pavyzdžiui, technicalus gedimas ar padangos sprogimas), specializuota pagalbos tarnyba turi atvykti greitai ir padėti aptarnauti autobusą ar jį tempti. Tokios paslaugos kaina be draudimo gali siekti tūkstančius eurų, todėl įmonės, rūpinančios savo klientų saugumu, visada turi tokias polices. Jei keliaujate su patikimu pervežėju, Jums nereikės rūpintis, kas bus, jei autobusas sustojo prie Kelsterbacho arba netoli Miuncheno – pagalba bus organizuota operatyviai.

5. Kokios yra specifinės Vokietijos autostradų (Autobahn) saugumo taisyklės?

Vokietijos autostrados yra legendinės dėl savo greičio ribų nebuvimo (nors daugelyje vietų jau yra įvestos 130 km/h arba mažesnės ribos). Tačiau tai kelia ypatingą atsakomybę autobusų vairuotojams. Nors autobusai negali važiuoti greičiau kaip 100 km/h (dėlika limituoto greičiaus reguliatoriaus), skirtumas tarp jų ir lengvųjų automobilių, kurie gali važiuoti 150–200 km/h, yra milžiniškas.

Dėl to vairuotojai yra mokomi ypatingo dėmesio važiuojant kairiaja, greičiausia juosta (kuri dažnai vadinama „mirtinosios juosta“). Vokietijoje griežtai draudžišta lenkti dešinėje, o kairioji juosta skirta tik lenkimui. Autobusas, judantis lėtai kairiojoje juostoje, ne tik kelia pavojų sau, bet ir provokuoja agresyvų kitų vairuotojų elgesį. Be to, Vokietijoje veikia speciali „Stau“ (spūsties) nuostata – jei susidaro spūstis, visi eismo dalyviai turi susiformuoti „geltonąją koridorių“ (tarp juostų) tam, kad galėtų pravažiuoti greitoji pagalba ir ugniagesiai. Vairuotojai yra apie tai mokomi, nes nepraleisti greitosios pagalbos – tai baudžiamama nuostata.

Kita svarbi taisyklė yra tinkamas atstumo laikymas. Aukštu greičiu stabdymo kelias ilgėja. Vairuotojai yra mokomi laikyti saugų atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio, netgi jei šis važiuoja greitai. Taip pat svarbu prisiminti apie „Maut“ – kelių mokestį. Autobusai turi turėti specialius įrenginius, kuriais automatiškai apmokamas mokestis už važiavimą autostradomis, kad vairuotojas neturėtų nukrypti nuo kelio ieškodamas mokėjimo terminalų ir kelti rizikos nukrypimu nuo maršruto.

6. Kaip kontroliuojamas keleivių bagažas ir draudžiami daiktai?

Saugumas – tai ne tik avarijų išvengimas, bet ir grėsmių prevencija viduje autobuso. Ilgose kelionėse į Vokietiją, kurios dažnai siejamos su darbo migracija, keleiviai dažnai veža nemažai personalinių daiktų. Tačiau yra griežtai draudžių daiktų sąrašas, kurio negalima vežti nei salone, nei bagažinėje. Pirmiausia tai yra sprogmenys, degiosios medžiagos, ginklai ir pavojingos cheminės medžiagos.

Vokietijos muitinė ir policija tikrina ne tik dokumentus, bet ir bagažą, ypač jei yra įtarimų. Jei autobuse randami nelegalūs daiktai (narkotikai, ginklai), atsakomybė gali tenkti ne tik keleiviui, bet ir vairuotojui ar net pervežimo įmonei, jei buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie juos. Todėl patikimi pervežėjai prieš išvykstant visada primena apie šias draudžiamas priemones.

Taip pat svarbu aptarti alkoholio vartojimą. Nors keleiviams nėra draudžiama gerti alkoholio (jei jis nekelia triukšmo), tačiau vairuotojui draudžiama neturėti jokio alkoholio kiekio kraujyje. Vairuotojams dažnai atliekamos staiginės alkotesterio patikros, ypač Vokietijos teritorijoje. Keleivių saugumui užtikrinti, vairuotojas turi būti visiškai blaivus ir atidus. Jei keleivis elgiasi agresyviai arba yra apsvaigęs, vairuotojas turi teisę (ir pareigą) sustabdyti autobusą ir perduoti jį policijai, kadangi kelią toks keleivis kelia pavojų visiems.

7. Kokios priemonės taikomos sanitarijos ir higienos srityje, ypatingai po pandemijos?

Nors COVID-19 pandemija jau nėra akivaizdi grėsmė, ji paliko nepažymėtą pėdsaką transporto srityje. Higiena tapo neatsiejama saugumo dalimi. Ilgos kelionės su daugiau nei 20 keleivių uždarame erdvėje reiškia, kad virusai ir bakterijos gali plisti labai greitai.

Dabartinėse praktikose taikomos šios priemonės: kasdieninė autobuso salono dezinfekcija ir vėdinimas. Naujesniuose autobusuose yra montuojamos aukštos kokybės oro filtravimo sistemos (panašios į lėktuvų), kurios cirkuliuoja orą ir išvalo jį nuo kenksmingų dalelių. Be to, vairuotojai turi turėti prieigą prie dezinfekcinių priemonių, o keleiviai yra skatinamos naudotis jomis įlipus ir išlipus.

Svarbi priemonė yra ir tualetų priežiūra, jei autobuse jis yra. Ilgomis kelionėms į Vokietiją tualetas yra būtinas, tačiau jis turi būti prižiūrėtas švariai. Nenusivalytas tualetas ne tik sukelia diskomfortą, bet ir yra sanitarijos pažeidimas. Be to, jei autobuse nėra tualeto (kaip būna daugelyje mikroautobusų), vairuotojas privalo numatyti reguliarius sustojimus (maždaug kas 2–3 valandas) poilsio zonose (Rasthof), kur keleiviai galėtų pasinaudoti tualetais ir pasiprašyti vandens. Tai ne tik komforto, bet ir sveikatos bei saugumo klausimas, kadangi vairuotojas negali būti verčiamas važiuoti per ilgai be pertraukų.

8. Kaip veikia avarinių situacijų protokolas ir keleivių evakuacija?

Nepaisant visų prevencinių priemonių, reikia būti pasiruošusiems ir blogiausiam scenarijui. Kiekvienas autobusas, vykstantis į Vokietiją, turi būti aprūpintas avariniu inventoriumi. Tai apima: ugnies gesintuvus (paprastai du, vienas salone, kitas vairuotojo kabinoje), pirmosios pagalbos rinkinį, avarinius „laužo“ kirvius (pritaikytus sulaužyti stiklams), ir atspindėtojus (priešingos krypties trikampus).

Vairuotojai reguliariai (paprastai kasmet) lanko mokymus, kur mokoma, kaip elgtis avarijos, gaisro ar sprogimo atveju.