Keleivių vežimas į Vokietiją: Visas vadovas keliavimui su augintiniais

Vokietija jau dešimtmečiais yra viena populiariausių kryptų tarp lietuvių: ten vykstame dirbti, lankyti giminių, taip pat dažnai renkames šią šalį kaip tranzitą į kitas Europos šalis ar net Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau, kai kelionės planuose yra ne tik mes, bet ir mūsų keturkojai draugai, iškyla daugiau rūpesčių nei paprastas bilieto įsigijimas. Per dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų srityje, daug kartų esu matęs, kaip klientai sukelia sau nereikalingą stresą tik dėl to, kad nepakankamai pasiruošė arba nežino specifinių reikalavimų.

Keleivių vežimas į Vokietiją su augintiniais yra visiškai įmanomas ir dažnas reiškinys, tačiau jis turi griežtai reglamentuotas taisykles. Vokietijos pareigūnai yra itin atsargūs ir reikalauja, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, o gyvūnai – tinkamai pasirūpinti. Šiame straipsnyje aš padėsiu jums suprasti ne tik formaliasias puses, bet ir praktinius niuansus, kurie leis jūsų kelionei su šunimi, kate ar netegu smulkiu graužiku būti sklandžiai ir be jokių nemalonių netikėtumų pasienio kontrolės punktuose.

Svarbiausia žinoti: jeigu planuojate keliauti autobusu, kuriuo taip pat vežami kiti keleiviai, arba užsisakyti individualų pervežimą, taisyklės išlieka tiek pat griežtos. Mes, kaip pervežėjai, turime atsakyti ne tik už jūsų saugumą, bet ir už tai, kad gyvūnas keliautų pagal galiojančius Europos Sąjungos ir Vokietijos įstatymus. Žemiau pateikiamas išsamus vadovas, atsakantis į dažniausiai kylančius klausimus, kurį sudarėme remdamiesi ilgamečia patirtimi.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Ar visai įmanoma legaliai nuvežti augintinį į Vokietiją lietuvišku autobusu ar transportu?

Absoliučiai taip. Keleivių vežimas į Vokietiją su augintiniais yra legalus ir įprastas daugelio tarptautinių vežėjų paslauga. Tačiau čia nėra taip paprasta kaip atsisti šunį į autobusą ir važiuoti. Vokietija priklauso Europos Sąjungai, todėl vežimo taisyklės reglamentuoja ES reglamentas Nr. 576/2013. Tai reiškia, kad gyvūnas turi būti tinkamai identifikuotas, pasiskiepytas ir turėti atitinkamą dokumentą – gyvūno pasą.

Praktikoje tai atrodo taip: prieš įlipdami į transporto priemonę, mūsų vairuotojas arba dispečieris patikrins jūsų augintinio dokumentus. Jeigu bent vienas reikalavimas nebus įvykdytas (pvz., trūksta antžeminio skiepo ar mikroschemos), mes neįsileisime keleivio su gyvūnu, nes rizikuojame gauti didelę baudą Vokietijoje, o gyvūną gali būti priverčiami perduoti veterinarinės kontrolės pareigūnams. Todėl būtina viską iš anksto susitarti su pervežėju ir pateikti duomenis apie gyvūną.

2. Kokius dokumentus būtina tur�ti su savimi, keliaujant su šunimi ar kate?

Pagrindinis ir neatsiejamas dokumentas yra Gyvūno pasas. Tai nėra tas pats, kas žmogaus pasas, nors panašus. Jį išduoda bet kuris licencijuotas veterinaras Lietuvoje. Šiame pase turi būti įrašyti savininko duomenys ir, kas svarbiausia, gyvūno mikroschemos numeris bei informacija apie atliktus skiepus.

Be paso, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, jei kelionės tikslas nėra susijęs su dalyvavimu parodose ar sporto varžybose, arba jei gyvūnui mažiau nei 12 savaičių) gali reikėti veterinarijos gydytojo išduoto pažymėjimo (angliškai vadinamo "Health Certificate"), kuris patvirtina, kad gyvūnas sveikas ir keliauti gali. Tačiau standartiniam turizui ar darbui išvykstantiems lietuviams, paprastai užtenka EU Gyvūno paso, jeigu jis yra galiojantis.

Svarbu: dokumentai turi būti originalūs. Kopijos arba nuotraukos telefone nėra priimtinos oficialiose kontrolėse. Taip pat rekomenduoju pasidėti veterinaro kortelę su istorija, nors ji ir nėra privaloma pasienio kontrolėje, tačiau gali praversti, jei kelyje kilsta sveikatos problemų.

3. Ar mikroschema (čipas) yra privaloma, ir kokia ji turi būti?

Taip, mikroschema yra privaloma. Be jos Gyvūno pasas neturi galios. Mikroschema turi būti įskiepyta prieš išduodant pasą (arba tuo pačiu metu). Svarbiausias dalykas, kurį dažnai pamiršta savininkai, yra tai, kad mikroschema turi būti ISO standarto (11784 arba 11785). Tai standartinis čipas, kurį gali nuskaityti bet kuris ES šalyje esantis skaitytuvas.

Jūsų šunis turi seną, ne ISO standarto čipą? Tokiais atvejais jūs privalote turėti su savia specialų skaitytuvą, kuris gali nuskaityti būtent tokį čipą. Jeigu pasienio kontrolės punkte pareigūnas negali nuskaityti čipo, o jūs neturite skaitytuvo, gali būti uždrausta įvažiuoti į šalį. Mano patirtis rodo, kad geriau iš karto pasirūpinti ISO čipu pas veterinarą – tai nedidelė investicija, kuri užtikrina ramybę.

4. Kokie skiepai yra būtini, ir kada juos reikia daryti?

Vienintelis privalomas skiepas, kurį reikalauja Vokietija (bei visa ES) keliaujantiems šunims, katėms ir šeškams, yra pasligės (rabies) skiepas. Tai nėra rekomendacija, o griežtas reikalavimas. Skiepas turi būti atliktas tada, kai gyvūnas jau turi mikroschemą.

Yra vienas kritiškai svarbus niuansas: skiepas turi būti padarytas ne anksčiau kaip 21 diena (3 savaitės) prieš plannedą kelionęs datą. Jeigu skiepas padarytas vakar ir jūs rytoj važiuojate – jums neleis keliauti. Taip pat reikia sekti skiepo galiojimą. Jeigu skiepas nebegalioja, gyvūnas laikomas nepaskiepytu, ir reikia vėl laukti 21 dieną po naujo skiepimo. Nerekomenduojama daryti skiepo pačią kelionės dieną arba dieną prieš ją – gyvūnas gali jausti nešvarumą, o ilga kelionė autobusu tik pablogins jo būklę.

5. Ar yra kokių nors apribojimų pagal gyvūno amžių?

Taip, yra. Vokietija, kaip ir kitos ES šalys, neleidžia įvežti jauniklių, kurie yra jaunesni nei 15 savaičių (3,5 mėnesio), jei jie nebuvo paskiepyti prieš 21 dieną. Taigi, praktiškai, jei šuniukui ar katiukui tik 2 mėnesiai, jūs legaliai jo negalite nuvežti į Vokietiją, nes jis dar negali gauti pasligės skiepo (dažniausiai skiepijama nuo 12 savaičių), o po skiepavimo privaloma laukti 21 dienos.

Yra vienas išimtinis atvejas: jeigu jauniklis jaunesnis nei 15 savaičių, ir jo motina taip pat keliauja kartu (t.y., jie nėra atskirti), tada gali būti leidžiama įvežti be skiepo, tačiau tai reikalauja specialaus veterinarinio pažymėjimo. Tačiau keleivių pervežimo autobusuose tokia išimtis taikoma retai, nes tai labai sudėtingas procesas, todėl dauguma vežėjų tiesiog nesutinka vežti jauniklių, jaunesnių nei 4–5 mėnesiai. Visada geriau pasikonsultuoti su dėl to konkrečiai su pervežėju.

6. Ar yra apribojimų dėl pavojingų šunų veislių (pvz., pitbulių, toterjerų)?

Tai yra vienas sudėtingiausių klausimų, su kuriuo susiduriama keleivių vežime į Vokietiją. Vokietija neturi vieningo šalies įstatymo, kuris draustų konkrečias veisles, tačiau kiekviena federacinė žemė (Bundesland) turi savo nuostatas dėl "Kampfhunde" (kovinių šunų).

Pavojingomis dažnai laikomos tokios veislės kaip Amerikiečių Pitbulterjeras, Bulterjeras, Tosa, ir kartais Staffordaširo bulterjeras. Kai kuriose žemėse (pvz., Bavarijoje, Hesene) šios veislės gali būti draudžiamos arba joms reikalingas specialus leidimas. Kitur (pvz., Berlyne) gali būti reikalaujamas tik dėvėti antsnukis ir pavadėlis bei patirties pažymėjimas šuns savininkui.

Ką tai reiškia keleiviui? Jeigu turite šunį, kuris priklauso prie potencinio "pavojingo sąrašo", privalome iš anksto informuoti pervežėją. Mes negalime rizikuoti ir vežti šunį į žemę, kur jis yra uždraustas, nes mūsų transporto priemonę gali sustabdyti policija, o šunį konfiskuoti. Kartais reikia gauti specialų leidimą iš atitinkamo Vokietijos miesto savivaldybės prieš kelionę. Tai procesas, trunkantis kelias savaites, todėl planuokite iš anksto.

7. Kaip turi būti užtikrintas gyvūno saugumas ir komfortas kelyje? (Būdės, narvai)

Mūsų, kaip profesionalių pervežėjų, prioritetas yra saugumas. Keleivių autobuse ar lengvajame automobilyje gyvūnas negali būti laisvas. Jis gali trukdyti vairuotojui, būti pavojingas kitiems keleiviams (alergijos atveju) arba pats patirti traumą staigaus stabdymo metu.

Dėl to taikomi šie reikalavimai: * Šunys: Turi būti ant pavadėlio ir su antsnukiu (jei šuo didelis arba agresyvus) arba transportuojami specialioje transportinėje būdoje (kablyje), kuris užsegamas saugos diržais. * Maži gyvūnai (katės, smulkios veislės šunys): Privalo būti transportuojami narve arba krepšyje. Narvas turi būti pakankamai didelis, kad gyvūnas galėtų stovėti, atsistoti ir apsisukti. Jame turi būti ventiliacija. Tvirtinimas autobuse – taip pat būtinas, kad narvas neišlėktų.

Be to, rekomenduojama rūpintis gyvūno komfortu: įdėti į narvą įprastą antklodę ar drabužį su savininko kvapu, tai sumažina stresą. Taip pat būtina pasirūpinti vandens bei maisto atsarga, ypač jei kelionė trunka ilgiau nei 8–10 valandų. Mūsų vairuotojai dažnai daro pertraukas, tačiau augintinis gali išsigąsti neįprasto aplinkos, todėl vanduo turi būti pasiekiamas visada.

8. Kiek augintinių galiu nuvežti vienu metu?

Jei keliaujate kaip privatus asmuo (nekomercinis tikslas), ES reglamentai leidžia nuvežti iki 5 gyvūnų. Tačiau čia yra svarbi sąlyga: tai turi būti asmeniniai gyvūnai, keliaujantys su savininku arba atsakinga asmenimi, dalyvaujančiu turnyruose, parodose ir pan. Jeigu vežate daugiau nei 5 gyvūnus, tai jau klasifikuojama kaip komercinis vežimas, ir tada reikalingi visiškai kiti, daug sudėtingesni dokumentai bei veterinariniai sertifikatai.

Kalbant apie keleivių pervežimo autobusus, dauguma kompanijų turi savo vidinius apribojimus. Paprastai vienas keleivis gali pasiimti ne daugiau kaip 1–2 gyvūnus (pavyzdžiui, vieną šunį ir vieną katę, arba dvi kates viename narve). Tai daroma dėl vietos stokos bagažinėje ir kitų keleivių komforto. Jei planuojate nuvežti daugiau gyvūnų, būtina tai aptarti su dispečeriumi iš anksto – galbūt reikės užsisakyti kelias vietas arba specialų transportą.

9. Ar reikia raminamųjų vaistų gyvūnui prieš ilgą kelionę?

Tai klausimas, kurį dažnai užduoda rūpestingi savininkai. Kaip ilgai šioje srityje dirbantis ekspertas, visada rekomenduoju konsultuotis su veterinaru, tačiau skeptiškai žiūriu į cheminius raminamuosius be didelės būtinybės.

Ilgos kelionės autobusu gali būti stresuojančios, tačiau raminamieji vaistai gali sukelti šalutinį poveikį – vėmimą, virškinimo sutrikimus, arba netgi kvėlavimo problemų, ypač pas brachicefalus šunis (pvz., mopsus, buldogus), kurie ir taip prastai toleruoja karščią arba stuffy orą. Be to, raminamiejis gali pakeisti gyvūno elgseną – jis gali tapti nekontroliuojamas arba, priešingai, pernelyg mieguistas, kas trukdo sekti jo sveikatos būklę.

Geriausias būdas nuraminti gyvūną yra tinkamas pasiruošimas: prieš kelionę pakankamai nužydyti šunį, duoti jam mėgstamą žaislą narve ir būti šalia jeigu įmanoma. Jei veterinaras visgi paskiria vaistus, būtina išbandyti juos namuose prieš kelionę, kad pamatytume, kaip organizmas reaguoja.

10. Kas nutinka, jei trūksta dokumentų ar jie neteisingi pasienyje?

Scenarijus, kurio visi norime išvengti. Jeigu pasienio kontrolės punkte (pvz., tarp Lenkijos ir Vokietijos) pareigūnai pastebi trūkstamus dokumentus, negaliojantį skiepą arba neatitinkančią mikroschemą, gali būti priimami šie sprendimai:

1. Įvažiavimo draudimas: Jums bus neleista įvažiuoti į Vokietiją. Turėsite grįžti atgal į Lietuvą arba rasti būdą išspręsti problemą trečiojoje šalyje (kas dažniausiai brangu ir sudėtinga).
2. Karantinas: Kai kuriais atvejais gyvūnas gali būti pasodintas į karantiną savininko lėšomis iki tol, kol bus ištaisyti dokumentai (pvz., perskiepytas). Karantinas Vokietijoje yra labai brangus paslaugas.
3. Baudos: Gali būti paskirtos didelės piniginės baudos už dokumentų stygių arba neteisingą deklaravimą.

Mūsų kompanija visada stengiames išvengti tokios situacijos tikrinant dokumentus dar Lietuvoje, prieš įkeliant keleivį į autobusą. Tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo Vokietijos pareigūnų. Todėl prašome būti sąžiningi ir atsakingi – geriau papildomai pasitikrinti pasą pas veterinarą nei sugadinti sau atostogas ar darbo kelionę.

Išvada

Keleivių vežimas į Vokietiją su augintiniais nėra nei neįmanomas, nei pernelyg sudėtingas procesas, jeigu jis planuojamas atsakingai. Per dvidešimt metų darbo patirtis parodė, kad sėkmės formulė paprasta: tvarkingi dokumentai (Gyvūno pasas, mikroschema, pasligės skiepas), tinkamas transportavimas įranga (narvai, pavadėliai) ir atviras ryšys su pervežėju.