Keleivių saugos standartai vežant į Vokietiją profesionaliai

Vokietija jau dešimtmečiais laikoma viena iš techniškai pažangiausių ir griežčiausių šalių Europoje, kalbant apie kelių transporto infrastruktūrą ir, svarbiausia, saugą. Kasdien tūkstančiai keleivių keliauja į šią šalį verslo reikalais, turizmo ar asmeninėms paskirtims. Tačiau retas keleivius susimąsto, kas slepiasi už uždarų durų, kai įsijungia variklis ir autobusas ar mikroautobusas pajuda į kelionę. Profesionalus keleivių pervežimas nėra tik nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Tai yra sudėtingas logistinis procesas, kurio ašis yra žmogaus saugas ir gyvybė.

Dirbant šioje srityje daugiau nei dvidešimt metų, stebima, kaip keičiasi standartai ir kaip Vokietijos reikalavimas dažnai nustato aukštą kartelę visai Europai. Profesionalus vežėjas nežino, kas toks „pakanka“ – jis žino, kas yra „saugu“. Šiame straipsnyje mes giliai panagrinsime į tai, kas sudaro šiuolaikinį keleivių saugos standartą, keliaujant į Vokietiją, ir atsakysime į dažniausiai kylančius klausimus, kad jūsų kelionė ne tik būtų patogi, bet ir visiškai saugi.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokie pagrindiniai teisiniai reikalavimai taikomi profesionaliems keleivių pervežėjams, važiuojantiems į Vokietiją?

Vokietija, kaip ES narė, vadovaujasi griežtais Europos Sąjungos reglamentais, tačiau turi ir savo nacionalinių priedų, kurie dar labiau griežtina standartus. Pagrindinis teisinis aktyvumas remiasi ES Reglamentu (EB) Nr. 1071/2009, kuris nustato reikalavimus vežėjams dėl gerumo įgijimo, ir Reglamentu (EB) Nr. 1072/2009, reglamentuojančiu taisykles keleivių pervežimo srityje.

Profesionalus vežėjas, vykstantis į Vokietiją, privalo turėti galiojantį keleivių pervežimo licenciją. Tai nėra paprasta paprasta forma. Tai dokumentas, patvirtinantis, kad įmonė atitinka finansinius pajėgumus (t. y. turi pakankamai kapitalo užtikrinti veiklą), profesionalų pasirengimą (vadybininkai turi baigti specialius kursus) ir garbės reikalavimus (nėra susijęs su nusikalstamumu). Be to, kiekvienas vairuotojas turi turėti „Code 95“ pažymėjimą, įrodantį jo profesionalų kvalifikaciją (CPC – Certificate of Professional Competence). Be šio pažymėjimo vairuoti autobusą ar mikroautobusą profesionaliai Vokietijoje yra griežtai draudžiama ir baudžiama didelėmis sumomis. Taip pat būtina turėti tarptautinius keleivių pervežimo leidimus (kelių licencijas), kurios leidžia vykdyti komercinius reisus užsienyje.

2. Kokia techninė būklė turi atitikti transporto priemonė, kad būtų užtikrintas maksimalus saugumas?

Techninė transporto priemonės būklė yra pirmasis ir pagrindinis saugos barjeras. Vokietijoje techninės apžiūros standartai (TÜV) yra legendarūs savo griežtumu. Profesionaliam vežimui naudojami autobusai ir mikroautobusai privalo būti techniškai tvarkingi ir reguliariai prižiūrimi pagal gamintojo nurodymus.

Tai reiškia ne tik tai, kad variklis turi veikti be trikčių. Svarbu viskas: stabdžių sistemos (įskaitant ABS ir dažniau šiuolaikiniuose autobusuose – ESP), padangos, kurių protektoriaus gylis turi atitikti griežtas normas (ypač esant krituliems), apšvietimas, šviesos signalų veikimas ir vaizdo įrašymo sistemos (dauguma šiuolaikinių vežėjų montuoja vaizdo registratorius, kurie padeda išaiškinti įvykius). Be to, Vokietijoje yra griežti reikalavimai dėl greičio apribotojų (limiterių) įrengimo – dideliems autobusai jie turi būti nustatyti taip, kad transporto priemonė negalėtų greičiau važiuoti nei 100 km/h. Reguliariai, kas 6 savaites (priklausomai nuo rūšies), atliekami techniniai patikrinimai, kurie užfiksuojami techninės priežiūros žurnale. Kiekviena mažiausia trūkis ar nukrypimas turi būti nedelsiant pašalinta.

3. Kaip Vokietijoje reguliuojami vairuotojo darbo ir poilsio laikas, ir kaip tai veikia keleivių saugumą?

Vairuotojo nuovargis yra vienas pavojingiausių faktorių keliuose. Todėl Vokietija ir visa ES taiko griežtas darbo laiko taisykles, reglamentuojamas Reglamentu (EB) Nr. 561/2006. Profesionalus vairuotojas gali vairuoti ne ilgiau kaip 4,5 valandas be pertraukos. Po šio laiko jis privalo padaryti ne mažiau kaip 45 minučių pertrauką (kurią galima padalinti į dalias – 15 min. + 30 min.).

Paros darbo laimas negali viršyti 9 valandų (du kartus per savaitę gali būti pratęstas iki 10 valandų), o savaitinis poilsis turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandos (nepažeidžiant taisyklių gali būti sumažintas iki 24 valandų, bet tada kompensuojamos). Šios taisyklės yra kontroliuojamos vairuotojo veiklos kortele (tachografu) ir skaitmeninėmis kortelėmis. Tai nėra formalumas – tai tiesioginis saugumo įrankis. Už šių taisyklių pažeidimą Vokietijoje skirtos baudos yra vienos didžiausių Europoje, ir ne tik pačiam vairuotojui, bet ir vežėjui įmonei. Pasirinkdamas profesionalų vežėją, keleivis gali būti tikras, kad vairuotojas prie vairo sėdi atilsęs ir alertas.

4. Ar saugos diržai yra privalomi visiems keleiviams autobusuose ir mikroautobusuose Vokietijoje?

Absoliučiai taip. Vokietijoje saugos diržų nešiojimas yra privalomas ne tik priekinėse sėdynėse, bet ir visose kitose sėdynėse, kurios tokiais diržais yra apginkluotos. Nuo 1984 m. ir vėlesnių gamybos autobusai bei mikroautobusai privalo turėti diržus visiems sėdėjimo vietoms.

Atsakomybė už tai, kad keleiviais užsisegtų, griežtai tenka vairuotojui. Prieš išvykdamas į kelionę, vairuotojas privalo įspėti keleivius apie diržų naudojimą ir sekti, ar jie užsegami. Vokietijos policija dažnai atlieka kontroles ir baudžia ne tik neprisegusius keleivius, bet ir vairuotojus bei transporto kompanijas. Statistika nepalieja abejonių: avarijos metu saugos diržas sumažina mirties ar sunkių sužalojimų riziką daugiau nei 50 proc. Šiuolaikiniai profesionalūs autobusai taip pat turi įrengtas saugos diržų įspėjimo sistemas (kaip ir automobiliuose), kurios garsiai signalizuoja vairuotojui, jei kas nors neprisegęs.

5. Kokie yra bagažo tvirtinimo ir saugojimo standartai tolimuose reisuose?

Dažnai galvojame tik apie save sėdint vietoje, tačiau neprisegtas bagažas avarijos metu tampa mirtinu sviediniu. Vokietijos saugos standartai labai dėmesį skiria bagažo tvirtinimui. Mikroautobusuose, kur bagažas dažnai vežamas patalpoje keleivių viduje (jei nėra atskiro bagažinės skyriaus), jis privalo būti tvirtinamas specialiais diržais arba tinkleliais, esančiais virš sėdynių ar specialiose vietose.

Dideliuose autobusuose bagažas turi būti patalpinamas tik apačioje esančioje bagažinėje. Vairuotojas privalo užtikrinti, kad bagažinės durys būtų užrakintos ir uždarytos. Taip pat yra griežti draudimai vežti pavojingas krovinius (degius, sprogmenis, ašarines dujas) be specialių leidimų. Bagažo pasiskirstymas taip pat svarbus – jis negali būti perkrautas vienoje pusėje, nes tai gali sukelti transporto priemonės nestabilumą vairuojant posūkiuose ar greitai stabdant. Patyręs vairuotojas visada patikrina bagažo svorį ir tvirtinimą prieš išvykstant.

6. Kokios draudimo priemonės turi būti užtikrintos keleiviams, keliaujantiems į Vokietiją?

Saugumas – tai ne tik techninė priemonių apsauga, bet ir finansinė apsauga. Profesionalus keleivių vežėjas privalo turėti galiojantį civilinės atsakomybės draudimą. Šis draudimas Vokietijoje turi padengti žalą, kurią gali padaryti transporto priemonė trečiesiems asmenims.

Tačiau svarbiau keleiviui yra keleivių draudimas. Pagal ES direktyvas, keleiviai yra apdraudyti nuo nelaimingų atsitikimų nuo tada, kai įlipa į autobusą iki išlipimo iš jo. Šis draudimas apima mirtį, sužalojimą ar invalidumą. Minimali draudimo suma ES yra nustatyta, tačiau patikimos kompanijos dažnai pasirenka didesnes draudimo sumas, kad užtikrintų aukštesnį apsaugos lygį. Be to, rekomenduojama, kad keleiviai patys turėtų kelionės draudimą (dėl medicinos išlaidų, bagažo praradimo ar kelionės atšaukimo), tačiau bazinis atsakomybės už keleivių gyvybę ir sveikatą draudimas yra neatsiejama privalomoji vežėjo dalis. Vokietijoje draudikliai yra labai patikimi, o žalos atlyginimo procesai yra standartizuoti.

7. Ką daryti atveju, jei kelyje įvykia avarija ar techninė gedimas Vokietijoje?

Nepaisant visų saugos priemonių, įvykiai gali įvykti. Profesionali požiūrio esmė yra pasirengimas jiems. Jei įvykia avarija ar gedimas Vokietijoje, veikia aiški protokola.

Pirma, vairuotojas privalo užtikrinti vietos apsaugą: įjungti šviesas (avarinius signalus), uždėti šviesą atspindintį trikampį (nurodytame atstume – greitkeliuose daugiau nei 100 metrų) ir, jei reikia, iškviesti pagalbą. Vokietijoje pagalbos numeris 112 veikia nepriekaištingai, ir operatoriai dažnai kalba anglų kalba. Svarbiausia taisyklė Vokietijoje – avarijos vietos nespalvoti. Keleiviai privalo užsidėti šviesą atspindinčius liemenes (kurios turi būti kiekviename autobuse) ir pasitraukti už apsauginės juostos ar į saugią vietą (pvz., už apsauginės barjeros).

Profesionali kompanija taip pat turi „Maršruto pagalbos“ planą. Tai reiškia, kad jei autobusas sugenda, kompanija turi organizuoti keleivių pervežimą atsarginiu transportu arba jų apgyvendinimą, jei reikalai ilgiau užtrunka. Vairuotojas turi nedelsiant susisiekti su dispečeriu, kuris pradeda šią operaciją. Keleiviams nieko nereikia daryti, išskyrus sekti vairuotojo instrukcijas.

8. Kaip Vokietijoje reguliuojamas vaikų vežimas transporto priemonėse?

Vaikų saugumas kelyje yra ypatingas prioritetas. Vokietija turi vienas griežčiausių vaikų saugumo įrangos įstatymų. Bendrąja taisykle yra tai, vaikuoliai, kurie yra aukštesni nei 150 cm, negali važiuoti be specialios įrangos (įdarbinamos sėdynės ar pakėlimo pagalvės), jei transporto priemonė yra apginkluota saugos diržais.

Profesionaliuose autobusuose, kur dažnai būna dviejų taškų diržai pilvo srityje (kaip lėktuvuose), situacija šiek tiek skiriasi, tačiau reikalavimas griežtas. Vaikai iki 3 metų amžiaus privalo būti vežami vaikiškoje įdarbinamoje sėdynėje, kuri atitinka ECE R44/04 arba ECE R129 (i-Size) standartą. Nuo 3 iki 12 metų (arba iki 150 cm ūgio) vaikai turi sėdėti įdarbinamose sėdynėse. Profesionalus vežėjas visada turi paklausti kliento apie vaikus ir pasirūpinti, kad būtų galima įrengti tinkamas sėdynes, jei keleivias jas neneša patys. Vokietijos policija labai dažnai tikrina šią srityje, o baudos už pažeidimus yra didelės.

9. Kokios yra specialios higienos ir komforto sąlygos, susijusios su keleivių sveikatos apsauga?

Nors šis klausimas atrodo kaip komforto, o ne saugumo klausimas, higiena tiesiogiai įtakoja sveikatą, o sveikata – saugumą. Po pandemijos higienos standartai profesionaliame transporte pakilo į visiškai naują lygį.

Transporto priemonė turi būti reguliariai valoma ir dezinfekuojama. Vėdinimo sistemos (oro kondicionieriai) turi būti techniškai tvarkingi, nes užterštas oras gali sukelti alerginių reakcijų ar kvėpavimo problemų, ypač ilguose maršrutuose. Profesionalūs vežėjai taip pat užtikrina, kad vairuotojai yra sveiki. Yra griežtos taisyklės, kad vairuotojas negali vairuoti, jei jis vartojamas vaistus, kurie gali pabloginti reakciją, arba jei jis serga sunkiomis ligomis. Be to, autobusuose dažnai būna pirmosios pagalbos apyrankės, degikliai, o ilgesniuose reisuose – net ir defibriliatoriai. Visos šios priemonės sudaro visumą, vadinamą „keleivių gerove“, kuri yra neatsiejama saugumo dalis.

10. Kaip klientas gali patikrinti, ar pasirinktas pervežėjas atitinka aukštus saugos standartus?

Galiausiai, kaip keleivis gali būti tikras, kad jo kelionė bus saugi? Pirmiausia, reikia atkreipti dėmesį į įmonės licenciją. Patikimas vežėjas visada pateiks savo licencijos numerį. Antroji indikacija – amžius ir būklė transporto priemonės. Jei autobusas atroda senas, dėmėtas ar techniškai avarinis, didelė tikimybė, kad ir priežiūra buvo menka.

Trečia, atsiliepimai. Nors internetiniai atsiliepimai gali būti klastojami, ilgamečiai, stabiliai veikiantys vežėjai turi savo reputaciją. Ketvirta, elgesys. Jei vairuotojas prieš išvykimą neduoda instrukcijų, neprašo užsisegti diržų ar elgiasi neramiai – tai blogas ženklas. Profesionalai visuomet laiką skiria įvadinei informacijai.