Keleivių pervežimas iš Vokietijos: Kelionė su augintiniais be rūpesčių

Įvadas

Per pastaruosius dvidešimt metų, dirbdamas tarptautinių keleivių pervežimų srityje, mačiau, kaip pasikeitė žmonių judrumas ir jų požiūris į keliones. Vokietija visada buvo ir išlieka viena aktyviausių migracijos bei darbo kelionių kryptimi iš Lietuvos. Anksčiau žmonės važiuodavo vieni, o šiandiena situacija yra visiškai kitokia: keleiviai vis dažniau nori pasiimti savo artimuosius – ne tik vaikus ar sutuoktinius, bet ir mylimus augintinius. Šiuo metu beveik kas trečia kelionės užklausa iš Vokietijos į Lietuvą ar atgal įtraukia klausimą apie šuns ar katės pervežimą.

Tai nenuostabu. Augintinys nėra tik gyvūnas; tai šeimos narys, draugas, kuris lydi sunkiuose užsienio šalyse praleistuose mėnesiuose ar metuose. Grįžtant namo arba vykstant į naujus darbus, natūralu norėti, kad jis būtų šalia. Tačiau logistika, susijusi su gyvūnų pervežimu, yra daug sudėtingesnė nei paprasto keleivio. Čia susiduria ne tik fizinio erdvės išteklių, bet ir griežtų teisinių reikalavimų, biologinių poreikių bei, žinoma, saugumo klausimai.

Ilgamete patirtis moko, kad sėkminga kelionė su augintiniu – tai ne atsitiktinumas, o kruopštus planavimas ir žinių taikymas. Daugelis keleivių, pirmą kartą bandantys organizuoti tokią kelionę, dažnai pasiduoda klaidingoms iliuzijoms, kad „tiesiog užvesiu šunį į mašiną ir važiuojame“. Taip elgiantis, galima susidurti su rimtais problemos pasienio kontrolės punktuose arba net sukelti grėsmę gyvūno sveikatai. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo žiniomis, kaip organizuojamas keleivių pervežimas iš Vokietijos, kai kelionėje dalyvauja ir jūsų keturkojis draugas, ir atsakysiu į dažniausiai kylančius klausimus, kad jūsų kelionė būtų sklandi, saugi ir be nereikalingų nervų.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus reikia turėti, kad galėčiau vežti augintinį iš Vokietijos į Lietuvą?

Tai, galbūt, svarbiausias ir dažniausiai neatsakingai vertinamas klausimas. Dirbdamas srityje beveik du dešimtmečius, girdėjau ne vieną istoriją, kai trūkstant vieno lapelio kelionė tekdavo nutraukti arba atidėti. Esant Šengeno erdvėje, vidaus kontrolės gali nebūti, tačiau taisyklės galioja visiems, o netikėtai patikrinus gali būti paskirti dideli baudos.

Pagrindinis dokumentas yra Gyvūno pasas (EU Pet Passport). Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo, turi turėti gyvūno nuotrauką bei unikalų identifikavimo numerį. Be paso, būtina, kad gyvūnas būtų pažymėtas mikroschema (čipu). Mikroschema turi būti skaitoma ISO standartu (11784 ir 11785), jei ne – privaloma turėti savo skaitytuvą.

Svarbiausias medicininis reikalavimas – pasikrovimas prieš rabiejų (šunų raupsų). Skiepas turi būti atliktas ne mažiau kaip 21 dieną prieš išvykimą (išskyrus, jei skiepas buvo pakartotinai vakcinuojamas nustatytu laiku, tada laukimo laikas nereikalingas). Veterinaras privalo užpildyti pasą, nurodydamas skiepo datą ir galiojimo laiką. Jei šie trys elementai (pasas, čipas, tinkamas skiepas) sutampa, kelionė vyksta be kliūčių. Verta paminėti, kad jaunesniems nei 3 mėnesių šuniukams (kuriems dar nepaskiepyta prieš rabiejų) važiuoti į Lietuvą iš Vokietijos yra labai sudėtinga ir daugeliu atvejų draudžiama, išskyrus specifinius išimtinius atvejus.

2. Ar yra kokių nors apribojimų pagal augintinio veislę ar dydį?

Taip, ir tai yra vienas tų dalykų, apie kurį dažnai pamirštama kol kas nebus per vėlu. Bendrai kalbant, į Lietuvą galima vežti beveik visus naminius gyvūnus: šunis, kates, ferus ir netgi smulkius graužikus ar paukščius (prieš tai išsiaiškinus specifinius reikalavimus). Tačiau yra svarbus skirtumas tarp „galiu vežti“ ir „galiu vežti lengvai“.

Didžiulis dėmesys skiriamas pavojingų veislių šunims. Vokietijoje yra griežtų įstatymų reglamentuojančių tokių veislių kaip Pit Bull terjeras, Amerikiečių Staffordšyro terjeras, Bull terjeras ir kt. laikymą bei pervežimą. Nors Lietuvoje reglamentavimas gali šiek tiek skirtis, pervežimo kompanijos dažnai turi savo vidaus saugumo taisykles. Mūsų patirtis rodo, kad didelių, stiprių ir agresyvesnių veislių šunims reikalingas ypatingas dėmesys: jie turi būti užsegami ant trumpų grandžių, dažnai reikalaujama specialių žinduvų (muzzle), o kai kurie vairuotojai gali atsisakyti pervežti tokius gyvūnus be papildomo asmens palydos.

Dydžio atžvilgiu logistika taip pat svarbi. Mažas šuniukas gali keliauti nešlaitėje ant kelnių, tačiau 60 kilogramų svorio vokiečių aviganis reikalaus atskiros vietos ar net dviejų vietų keleivių salone. Profesionalios pervežimo kompanijos visada prašo nurodyti gyvūno svorį ir dydį, nes nuo to priklauso automobilio parinkimas ir vietos planavimas.

3. Kaip turi būti įrengta vieta gyvūnui automobilyje?

Profesionalus keleivių pervežimas – tai ne „pavėžėjimas“ su sena „Audina“. Mes naudojame modernius, erdvius keleivinius automobilius (pvz., VW Crafter, Mercedes-Benz Vito), kurie yra pritaikyti ilgoms kelionėms. Gyvūno gerovė čia yra pirmenybė.

Katkėms ir smulkiems gyvūnams privaloma naudoti transporto dėžutes (nešlaites). Dėžutė turi būti tokio dydžio, kad gyvūnas galėtų joje stovėti, atsisižiūrėti ir susisukti. Ji turi būti gerai vėdinama ir užrakinta, kad netyčia neatsidarytų staigaus stabdymo metu. Dėžutė paprastai užfiksuojama saugos diržais arba padėta ant grindų, kad nešlaitė nešliuožiotų.

Šunims, ypač dideliams, dažnai skiriamos atskiros sėdimos vietos arba specialios zonos bagažinės dalyje. Būtina, kad šuo būtų įsegamas į specialų automobilinį saugos diržą (ne paprastą žingsnių diržą, o patvirtintą avarinių situacijų atvejui) arba kad būtų uždarytas atskiroje grotuose atskirtoje erdvėje, jei to reikalauja gyvūno dydis. Tai apsaugo ne tik šunį nuo sužalojimo stabdant, bet ir vairuotoją bei kitus keleivius nuo nenumatytų gyvūno reakcijų. Be to, automobilyje visada palaikoma optimali temperatūra – žinoma, vasarą vežami gyvūnai negali būti paliekami saulėkaitoje be vėdinimo.

4. Ar reikia mokėti papildomai už augintinio bilietą?

Logistikoje niekas nemokama, todėl atsakymas yra „taip“, tačiau kainos formavimo principas gali skirtis priklausomai nuo pervežėjo. Nors gyvūnas neužima atskiros sėdimiosios vietos kaip žmogus, jis užima erdvę, reikalauja papildomo pasirūpinimo ir padidina riziką (pvz., dulkių kiekis, alerginės reakcijos, potenciali purva).

Dauguma kompanijų taiko fiksuotą mokestį už gyvūną, pvz., 30–50 eurų, arba skaičiuoja pagal svorį (kaip papildomą bagažą). Kartais mokestis gali būti įtrauktas į bendrą kainą, jei užsakoma visa automobilio vieta (pvz., ekskursinė kelionė šeimai). Tačiau reguliariuose reisuose „iš durų į duris“ tai yra papildoma paslauga.

Verta paminėti, kad šis mokestis dažnai apima ne tik vietą automobilyje, bet ir papildomą automobilio valymą po kelionės. Profesionaliems pervežėjams svarbu, kad kitas keleivius nejaustų kailio ar gyvūno kvapo, todėl po kiekvieno kelionės su augintiniu automobilis kruopščiai siurbiamas ir vėdinamas. Taigi, mokėdami už augintinį, jūs mokate už švarą ir komfortą kitų keleivių bei paties gyvūno atžvilgiu.

5. Kaip vyksta užsakymo procesas ir kiek laiko iš anksto reikia pranešti apie augintinį?

Esu matęs, kaip keleiviai skambina paskutinę minutę ir sako: „Aš važiuoju rytoj, ir dar turiu šunį“. Tokiose situacijose mes darome viską, kas įmanoma, tačiau tikimybė, kad bus laisva vieta, yra maža. Augintiniai keleiviniame transporte yra griežtai ribojami. Pavyzdžiui, jei automobilyje yra 8 vietos, dažniausiai leidžiama vežti ne daugiau kaip 2–3 gyvūnus vienu metu, kad išvengtume per didelio triukšmo ir streso.

Idealu yra užsakyti bilietus ir pranešti apie augintinį bent kelias savaites iš anksto. Tai leidžia vairuotojui pasiruošti: paruošti tinkamas dėžutes, susitvarkyti vietų išdėstymą (kad alergiškas keleivis nesėdėtų šalia gyvūno) ir patvirtinti dokumentų galiojimą.

Užsakymo metu būtina nurodyti: gyvūno rūšį, veislę, svorį, amžių ir dokumentų buvimą. Jei neturite visų dokumentų, būtinai apie tai praneškite – mes galime patarti, kaip greitai juos gauti Vokietijos veterinarijos klinikoje, prieš išvykstant. Neteisinga informacija gali lemti tai, kad vairuotojas atsisaks priimti keleivį išvykimo dieną, kas yra nepatogu ir brangu.

6. Ar galima vežti ne tik šunis ir kates, bet ir kitus gyvūnus (pvz., graužikus, paukščius)?

Taip, tačiau čia situacija tampa dar specifinė. Šunys ir katės yra dažniausiai vežami gyvūnai, todėl taisyklės jiems yra aiškios. Jei kalbame apie triušius, žiurkes, šinšilas, papūgas ar kitus egzotinius gyvūnus, reikia atsižvelgti į kelis dalykus.

Pirmiausia, gyvūno gerovė. Smulkūs graužikai labai jautrūs vibracijai, triukšmui ir temperatūros pokyčiams. Juos būtina vežti tvirtose, neperšlampamose dėžutėse, kurios turi būti padengtos audiniu (pvz., skara), kad gyvūnas jaustųsi saugiai ir ne matytų visko kas vyksta aplinkui. Paukščiams reikia specialių grotų, uždengtų nuo tiesioginių saulės spindulių ir skersvės.

Antra, sanitarija. Smulkūs gyvūnai dažnai neša pašarus ar drožlių su savimi. Būtina užtikrinti, kad jų narvas būtų tvirtai uždarytas, kad viduje išbirti pašarai nešlapintų kitų keleivių bagažo.

Trečia, teisiniai aspektai. Nors šunims ir katėms EU pasas tinka, kiti gyvūnai gali reikalauti papildomų sveikatos pažymų ar veterinarinių sertifikatų, priklausomai nuo rūšies. Prieš vykdami, visada rekomenduoju pasitikslinti veterinarui apie konkrečios rūšies reikalavimus, nors dažniausiai naminių graužikų ir papūgų dokumentų reikalavimai yra lengvesni nei šunų.

7. Ką daryti, jei mano augintinis labai jaudinasi keliaujant (baimė, vėmimas)?

Tai labai dažna problema. Yra šunų, kurie myli automobilius, ir tokių, kurie jaučia tik siaubą. Ilgos kelionės iš Vokietijos į Lietuvą trunka 10–15 valandų (priklausomai nuo maršruto ir sustojimų), tad stresas gali būti didelis.

Jei žinote, kad jūsų augintinis linkęs jaudintis arba serga keliavimo liga (kinetoze), prieš kelionę pasikalbėkite su veterinaru. Jis gali paskirti raminamuosius ar vaistus nuo vėmimo. Svarbu išbandyti vaistą namuose prieš kelionę, kad pamatytumėte, kaip gyvūnas juos reaguoja – mes nenorime, kad šuns vairuotojas atsibudų be sąmonės ar būtų per daug svaigus.

Kelionės metu vairuotojai, įsidėmę šią problemą, gali dažniau sustoti (kas 2–3 valandas), kad galėtumėte išvesti gyvūną į orą, duoti gėrti ir nuraminti. Reikalingas ventiliavimas – gyvūnas neturi būti tiesioginiame saulės spindulyje. Jei gyvūnas labai jaudinasi, būtina, kad šeimininkas būtų šalia ir kalbėtųsi su juo. Mūsų patirtis rodo, kad šeimininko balsas ramina geriau nei bet kurios tabletės.

8. Ar vairuotojai turi patirties dirbant su gyvūnais ir ar jie gali padėti iškrypusio atveju (pvz., ligos atveju)?

Mūsų komandoje dirba tik patyrę vairuotojai, kurie ne tik moka vairuoti, bet ir yra pasiruošę bendrauti su gyvūnais. Mes juos laikome keleiviais, o ne bagažu. Vairuotojai turi su savimi vandens, dubenėlių ir netgi kai kurių skanėstų (nors rekomenduojame turėti savo maistą, kad išvengtume virškinimo sutrikimų).

Tačiau reikia būti realistu: vairuotojas yra ne veterinarijos gydytojas. Jei kelionės metu gyvūnas pradeda jausti labai blogai (pvz., sunkiai kvėpuoja, vemia krauju arba netenka sąmonės), vairuotojas nedelsdamas stabdo ir skambina greitosios pagalbos numeriu arba nukreipia į artimiausią veterinarinę klinką. Tokiais atvejais sprendimai priimami kartu su keleiviu, o svarbiausia yra gyvybės išsaugojimas, o ne maršruto laikas.

Taip pat vairuotojai yra apmokyti spręsti konfliktus tarp gyvūnų (jei keliame keletą šunų viename automobilyje) ir užtikrinti, kad jie neištrūktų sustojus degalinėje. Mes žinome, kaip saugiai uždaryti duris ir kaip sekti gyvūną, kai jis išleidžiamas pasivaikščioti po ilgą važiavimą.

9. Kaip susitvarkoma su sustojimais ir šunų išvedimu?

Standartinis reisas iš Vokietijos į Lietuvą nėra lenktynės – jis trunka ilgiau nei jei važiuotumėte savo automobiliu, nes sustojame paimti ir išleisti kitus keleivius. Tačiau su augintiniais sustojimai planuojami ypatingai.

Mes įtraukiame papildomus trumpus sustojimus (10–15 minučių) tiesiog tam, kad išvesti šunį. Tai daroma maždaug kas 3–4 valandas. Sustojama saugiose vietose (prie degalinių, poilsiaviečių), kur yra speciali zona gyvūnams.

Svarbu prisimti keleiviui: būtinai reikia turėti pavadėlį ir žinduvą (jei reikalaujama). Net jei šuo yra draugiškas, pakeleivio vietoje (ypač Vokietijoje) jis privalo būti ant pavadėlio. Taip pat reikia pasirūpinti maišeliais šiukšlėms – mes užtikriname švarą savo automobiliuose, tačiau laukome to paties ir iš jūsų viešumoje.