Keleivių pervežimas į Vokietiją su galimybe vežti gyvūnus: Išsami eksperto vadovas

Vokietija jau daugelį dešimtmečių išlieka viena populiariausių krypties tiesiogiai Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Nesvarbu, ar tai kelionė darbo reikalais, vizitas šeimai, galutinis persikėlimas gyventi arba reguliarus prekių gabenimas, susisiekimas su šia šalimi yra intensyvus ir nuolatinis. Tačiau šiuolaikinėje pasaulyje vis dažniau susiduriame su situacija, kai kelionė nėra vien asmens reikalas – mūsų šeimose augantys keturkojai draugai tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, todėl atsisakyti jų dėl kelionės dažnai tiesiog neįmanoma arba moraliai nepriimtina.

Dirbdamas tarptautinių pervežimų srityje beveik dvidešimt metų, esu matęs, kaip pasikeitė požiūris į gyvūnų gabenimą. Anksčiau tai buvo retas išimtis, dažnai reikalavęs ypatingų pastangų ir paaiškinimų. Šiandien tai – standartinė paslauga, kurią, deja, ne visi tiekėjai sugeba įgyvendinti kokybiškai ir saugiai. Mano patirtis leidžia sužiūrėti į šį procesą ne tik kaip į logistiką, bet ir kaip į atsakingą misiją, kurioje svarbiausia yra keleivio ir jo augintinio gerovė bei ramybė.

Šiame straipsnyje aš noriu padalinti su jumis savo žinias ir patirtį, kad jūsų kelionė į Vokietiją su augintiniu būtų kuo sklandesnė. Mes aptarsime ne tik tai, kaip užsakyti bilietą, bet ir sudėtingesnius teisinius, biurokratinius bei praktinius niuansus, kurie, jei nepaisomi, gali sugadinti net geriausiai suplanuotą kelionę. Suprasite, koki dokumentaciją reikia turėti, kaip pasiruošti gyvūnui kelionei ir ką tikrai reikia žinti renkantis pervežimo partnerį.

Kodėl ši tema yra tokia aktuali ir sudėtinga?

Keleivių pervežimas yra viena dalyka, tačiau tais pačiais maršrutais gabenant gyvius, keičiasi visas reglamentas. Vokietija yra šalis, garsėjanti savo tvarka, tikslumu ir, svarbiausia, griežtais gyvūnų apsaugos įstatymais (Tierschutzgesetz). Tai reiškia, kad atsitiktinis vairuotojas, neturintis žinių ar patirties, gali susidurti su rimtais problemais sienos kirtimo metu ar net pačioje Vokietijoje. Be to, kiekvienas gyvūnas yra individualus – vienas šuo ramiai miega visą kelionę, kitas gali jausti didelį stresą, o tai įtakoja ne tik jo, bet ir visų keleivių komfortą.

Mano profesinėje praktikoje dažnai tenka konsultuoti klientus, kurie bijo, ar jų augintinis bus priimtas. Dažniausiai baimės yra nepagrįstos, jei viskas parengta teisingai. Štai kodėl šis straipsnis sukurtas – kad išsklaidyti abejones ir suteikti aiškų veiksmų planą. Mes aptarsime viską nuo mikroschemų ir pasų iki paprastų patarimų, kaip sumažinti gyvūno stresą kelyje.

Kelionė į Vokietiją gali trukti nuo kelių valandų iki visos dienos priklausomai nuo išsilaipinimo vietos (pvz., Berlynas, Miunchenas, Hamburgas arba mažesnės vietovės). Toks ilgas buvimas transporto priemonėje reikalauja tinkamos organizacijos. Mes ne tiesiog "vežame" gyvūnus – mes užtikriname, kad jie turėtų galimybę išsišlapinti, gerti vandens ir jausti saugumo jausmą. Tai yra tas skirtumas, kuris skiria tikrą profesionalą nuo paprasto vairuotojo.

Toliau pateikiamame DUK (Dažniausiai užduodamų klausimų) skyriuje suformulavau atsakymus į sudėtingiausius klausimus, kuriuos man yra davęs klientai per šiuos dvidešimt metų. Tikimės, kad ši informacija padės jums jaustis pasitikintis ir pasiruošusiai neišvengiamam kelionės į Vokietiją iššūkiui.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti, kad su gyvūnu galėčiau važiuoti į Vokietiją?

Tai, turbūt, svarbiausias ir dažniausiai klaidų keliantis klausimas. Vokietija yra Europos Sąjungos narė, todėl vežami gyvūniai turi atitikti ES bendruosius reikalavimus. Pirmasis ir neatsiejamas dokumentas yra gyvūno pasas (nėra tas pats, kas žmogaus pasas). Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo, ir jame turi būti įrašyti gyvūno duomenys bei savininko informacija. Labai svarbu, kad šiame pase būtų aprašytas arba įklijuotas mikroschemos (čipo) numeris, kuris turi būti nuskaitytas.

Antrasis kritiškas elementas – pasiskiepijimas nuo pasiutligės. Skiepas turi būti galiojantis (nepasibaigęs), o paskutinis skiepimas turi būti padarytas ne anksčiau kaip 21 dieną prieš planuojamą kelionę. Jei skiepas padarytas vėliau nei nurodytas terminas, gyvūnas nebus įleistas į šalį. Be to, kai kuriais atvejais (nors retai į Vokietiją iš Lietuvos) gali būti reikalaujama kraujo mėginių tyrimo, patvirtinančio antikūnų lygį, tačiau dažniausiai tai aktualu kelionėms į trečiąsias šalis (pvz., Jungtinę Karalystę ar Airiją), todėl į Vokietiją važiuojant dažniausiai užtenka paso ir galiojančio skiepo. Visada patariu prieš kelionę dar kartą pasitikrinti paso galiojimo laiką ir mikroschemos veikimą pas veterinarą.

2. Ar yra kokių nors apribojimų pagal gyvūno veislę? Vokietijoje galioja „pavojingųjų“ šunų sąrašai?

Tai yra labai subtilus klausimas, kuriame dažnai painiojami vietiniai ir federaliniai įstatymai. Vokietijoje nėra vieningo visoje šalyje galiojančio „pavojingųjų šunų“ sąrašo, kuris būtų identiškas kiekvienoi žemės federacinei žemei (pvz., Bavarija, Berlynas, Šiaurės Reinas-Vestfalija). Tačiau kai kurios veislės, pvz., Amerikos pitbulterjeras, Bull terjeras, Tosa ir kai kurie kita, dažnai yra laikomos potencialiai pavojingomis.

Kadangi vairuotojai ir pervežimo kompanijos negali žinoti, į kurį konkretų Vokietijos miestą ar regioną keliaus keleivis ir kokie ten galioja vietiniai įstatymai, dažnai taikomas atsargumo principas. Prieš kelionę būtina pranešti apie šuns veislę. Jei jūsų augintinis priklauso prie sąrašo šunų, gali reikėti ypatingų leidimų arba papildomų draudimų. Be to, tokie šuns visada turi būti laikomi ant žnyplių ir su antkakliu, o dažnai ir muziaus (kramtomosios). Nenorėčiau, kad kas nors netyčia pažeidžia Vokietijos įstatymus, todėl visada rekomenduoju išsiaiškinti savo galutinės kelionės vietos taisykles dėl konkretios veislės.

3. Kaip vyksta užsakymo procesas ir kada reikia pranešti apie gyvūną?

Profesionalumo požymis yra planavimas. Jei ketinate važiuoti su augintiniu, apie tai būtina pranešti jau užsakant bilietą arba bent jau nedelsiant po to. Negalima tiesiog atvykti į išvykimo vietą su šuniu ir tikėtis, kad bus vietos. Kiekvienas autobusas ar mikroautobusas turi ribotą vietų skaičių gyvūnams, kadangi jiems reikalinga erdvė ir kadangi kiti keleiviai gali būti alergiški.

Esu patyręs situacijų, kai keleiviai būdavo nustatyti, kad negaliu juos paimti, nes visos „gyvūnų vietos“ jau užimtos kitų augintinių. Be to, vairuotojas turi būti paruoštas – jis turi žinoti, ar reikės padėti specialią grindų kilimėlę, ar reikės skirti daugiau laiko sustojimuose. Ankstesnis pranešimas leidžia mums užtikrinti, kad kelionė bus saugi ir komfortiška visiems dalyviams. Tai taip pat leidžia išvengti nereikalingo streso išvykimo dieną, kai paaiškėja, kad dokumentai netinka arba vietos nėra.

4. Kiek gyvūnų gali vežti vienas keleivis?

Standartinė praktika yra tokia, kad vienas keleivis gali pasiimti vieną didelį gyvūną (pvz., šunį) arba du mažus (pvz., kates ar mažų veislių šunelius), jei jie telpa į vieną transportinę krepšį arba narvą, kuris netrukdo kitiems. Tačiau tai priklauso ir nuo konkretaus pervežėjo vidinių taisyklių.

Jei kalbame apie didelius šuns, pvz., vokiečių dogą ar alabajų, jis užima daugiau vietos nei keleivys kojoms, todėl tokiu atveju dažnai galima vežti tik vieną tokį gyvūną vieno keleivio aplinkoje. Jei turite kelis didelius šunis, gali reikėti užsisakyti papildomas keleivių vietas arba ieškoti specializuotos transporto priemonės. Visada derinamės individualiai, tačiau pagrindinis taisyklės principas yra saugumas ir komfortas – gyvūnas negali būti prispaustas, o kiti keleiviai negali jausti diskomforto dėl per daug erdvės užimančių gyvūnų.

5. Kaip užtikrinamas gyvūno komfortas ilgos kelionės metu?

Dirbdamas šioje srityje ilgai, galiu pasakyti, kad gyvūno komfortas yra mūsų prioritetas, ne mažiau kaip ir keleivių. Ilgos kelionės į Vokietiją (pavyzdžiui, į Miuncheną ar Štutgartą) trunka 12–18 valandų. Tokiu laikotarpiu būtina numatyti pertraukas. Mūsų vairuotojai yra instruktuoti reguliariai (maždaug kas 3–4 valandas) sustoti ypatingose vietose, kur augintiniai gali išlipti, pasižvalgyti, atlipti ir papulti.

Be to, rekomenduojama keleiviams pasirūpinti vandens dubenėliu (geriausia neslidžiu, kad nebūtų išlietas autobuse) ir buteliu vandens. nors vairuotojas visuomet pasirūpins, kad ore būtų tinkama temperatūra (ventiliacija veikia net ir poilsio metu), svarbu, kad gyvūnas neturėtų dehidracijos. Dideliems šunims rekomenduojame nešioti patį įprastą antkaklį ir pavadį, kad jis jaustųsi saugiau neįprastoje aplinkoje. Maistas kelionės metu nerekomenduojamas dideliais kiekiais, kad išvengtume vėmimo ar vidurių užkietėjimo dėl streso.

6. Ar galiu vežti ne šunį ar katę, o pvz., triušį, žiurkę ar papūgą?

Taip, galima vežti ir kitus smulkius gyvūnus (egzotinius gyvūnus, paukščius, graužikus), tačiau čia taikomi griežtesni reikalavimai dėl jų laikymo. Būtina, kad gyvūnas būtų tvirtai, uždarame ir ventilijuojame narvele arba krepšyje, iš kurio jis negalėtų pabėgti. Tai ypač svarbu su graužikais, kurie gali įkasti į autobuso siūles arba sugadinti baldus, ir su paukščiais, kurie gali išskristi ir sukelti avariją arba pabėgti.

Papildomai reikia pasirūpinti, kad narvelis būtų padengtas skara arba audiniu, kad sumažintų gyvūno stresą nuo judančio vaizdo ir keleivių žvilgsnių. Taip pat būtina įsitikinti, kad gyvūnas nėra įrašytas į CITES konvencijos (saugomų rūšių) sąrašą – jei taip, jam gali reikėti specialių leidimų ne tik išvykimo, bet ir atvykimo šalyje. Dažniausiai naminių triušių ar žiurkių tai neliečia, tačiau visada verta pasitikrinti.

7. Kokia yra gyvūnų gabenimo kaina ir kodėl ji gali skirtis nuo standartinio bilieto?

Gabenimo kaina dažnai kelia nenuostabą, tačiau ji pagrįsta logistika. Gyvūnas užima vietą, o mūsų transporto priemonės turi ribotą talpą. Be to, po gyvūno būtina atlikti papildomą valymą ir dezinfekciją, kad kitas keleivys, galintis turėti alergiją, jaustųsi saugiai ir patogiai. Todėl dažniausiai taikomas papildomas mokestis už gyvūną.

Kaina taip pat gali priklausyti nuo gyvūno dydžio. Mažas šuo, kuris sėdi ant kelnių ir netrukdo kitiems, kainuos mažiau nei didelis šuns, kuriam reikalinga vieta ant grindų. Kai kurios kompanijos taiko fiksuotą tarifą, kitos – dydžio pagrindu. Mano patirtis rodo, kad klientams svarbiausia yra ne pats pigiausias pasiūlymas, o garantas, kad gyvūnas bus priimtas ir gabenamas saugiai. Už šią ramybę ir profesionalų požiūrį verta mokėti šiek tiek daugiau.

8. Ar galiu duoti gyvūną gabenimui be savęs (t.y. tik gyvūną be lydinčio asmens)?

Tai yra labai svarbus klausimas, ypač dažnai užduodamas tų, kurie persikėlia gyventi ir išsiunčia savo gyvūnus anksčiau nei patys. Dauguma keleivinių pervežėjų (įskaitant ir mus) veža gyvūnus tik su lydinčiu asmeniu. Tai yra saugumo ir gerovės reikalavimas. Kelionė yra stresinė, ir gyvūnui būtina bent jau pažįstamo žmogaus buvimas, kad jis jaustųsi ramiau.

Be to, sienos kirtimo metu ar techniškose apžiūrose gali reikėti asmens, kuris galėtų pateikti dokumentus ir atsakyti į pareigūnų klausimus. Jei reikalingas tik gyvūno pervežimas be keleivio (t.y. krovinių tipo pervežimas), reikėtų ieškoti specializuotų veterinarinių pervežimų kompanijų, kurios turi atitinkamas licencijas ir sąlytas transporto priemones. Standartinis bussas ar mikroautobusas nėra skirtas vien gyvūnų pervežimui be priežiūros.

9. Ką daryti, jei mano šuo labai jaučia stresą arba baiminasi važiuoti transporto priemonėse?

Stresas kelionėje yra natūralus reiškinys, ypač jei šuns nėra įpratęs važiuoti. Yra keletas būdų, kaip padėti. Pirmiausia – nešioti įprastus daiktus, kuriančius namų jausmą: mėgstamą žaislą, antklodę ar drabužį su savininko kvapu. Tai labai padeda sumažinti nerimą.