Keleivių pervežimas į Vokietiją su augintiniais: Visapusiškas eksperto vadovas

Dirbu tarptautinių keleivių pervežimų srityje jau daugiau nei dvidešimt metų. Per šį laikotarpį mačiau, kaip pasikeitė ne tik techninės transporto priemonės ir keliai, bet ir požiūris į keliones su mūsų mažaisiais draugais. Anksčiau augintinis buvo retumas, o šiandien tai – normas dalykas. Vokietija, kaip viena pagrindinienų emigracijos, darbo ir turizmo krypčių lietuviams, dažnai tampa tiksle, tačiau keliaujant su šunimis, katėmis ar kitais gyvūnais, kyla šimtai klausimų. Ar tai įmanoma dabar? Kaip pasikeitė taisyklės po „Brexit“ ir pandemijos? Kokių dokumentų reikia?

Šiame straipsnyje remiuosi savo ilgamečia praktika, kad paaiškinčiau ne tik sausus teisinius reikalavimus, bet ir praktinius niuansus, kurie užtikrins sklandžią kelionę jums ir jūsų augintiniui. Rinktis patikimą pervežėją ir pasiruošti kelionei – tai pusė sėkmės. Toliau rasite išsamų atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus, padėsiančių išvengti nereikalingo streso ir rūpesčių ribojimo punktuose.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Ar dabar visiškai legalu ir įmanoma vežti keleivius į Vokietiją su augintiniais?

Absoliučiai taip. Šiuo metu nėra jokių įstatymų ar apribojimų, kurie draustų vežti augintinius į Vokietiją iš Lietuvos ar kitų ES šalių. Vokietija yra šalis, labai geri gerai žiūrinti į gyvūnų gerovę, todėl ten nėra draudimų kaip tokia – būtų stebina, jei jie būtų. Esu transportavęs tūkstančius keleivių su gyvūnais, ir procesas yra užtikrintai veikiantis mechanizmas.

Svarbiausia yra ne pati kelionės galimybė, o jos tvarkumas. Vokietija reikalauja griežtai laikytis ES reglamento, susijusio su nekomercinių gyvūnų judėjimu. Tai reiškia, kad jei turite teisingus dokumentus, gyvūnas yra sveikas ir tinkamai transportuojamas, jums niekas neapsunkins kelionės. Dažnai keleiviai bijo, kad sienos perėjimo punktuose gali kilti problemų, tačiau mano patirtis rodo, kad kai viskas tvarkingai suruošta, procedūra trunka tiek pat laiko, kiek ir keleiviui be augintinio – tiesiog pareigūnas gali užduoti papildomą klausimą ar trumpai patikrinti dokumentus. Taigi, taip, vežame ir tai darome kasdien.

2. Kokius dokumentus būtina turėti šunims ar katėms, keliaujant į Vokietiją?

Tai, galima sakyti, svarbiausias dalykas, apie kurį dažnai pamiršta arba neteisingai suprantama. Pagrindinis dokumentas yra EU gyvūno pasas. Jis turi būti išduotas veterinarijos gydytojo Lietuvoje (arba kitaioje ES šalyje) prieš kelionę. Pasas turi būti originalas, o ne kopija.

Šiame pase turi būti įrašyti du pagrindiniai dalykai: 1. Mikroschema (čipas): Ji turi būti skaitytina ISO standartu skaikliu (tai yra standartinis dalykas, kurį įsidėja kiekvienas veterinaras). Mikroschemos numeris turi atitikti numerį pase. 2. Pasiskiepyjimas nuo pasiutligės: Tai yra kritiškai svarbu. Skiepas turi būti tinkamas (nepasibaigęs), tačiau svarbiausia – jis turi būti padarytas ne mažiau kaip 21 dieną prieš išvykstant. Jei pasiskiepyjote vakar ir rytoj važiuojate – sienos neperžengsite. Ši taisyklė yra griežta ir neabejotina.

Be to, pase turi būti gyvūno savininko duomenys. Verta paminėti, kad jei keliaujate ne su šunimi ar kate, o pvz., su fretkomis ar papūgomis, reikalavimai gali skirtis, tačiau šunims ir katėms EU pasas yra „auksinis standartas“. Be šio paso ir skiepo, kelyje gali susidurti su grąžinimu arba karantinu, ko tikrai nenorite.

3. Ar reikia specifialių veterinarijos pažymų ar liejano (dehelmintizacijos) procedūros?

Čia dažnai kyla nesusipratimų, nes taisyklės skiriasi priklausomai nuo to, iš kur keliaujate. Jei keliaujate iš Lietuvos (taigi, ES šalies) tiesiai į Vokietiją (kitą ES šalį), jums nereikia papildomų veterinarijos pažymų, išskyrus tą atvejį, jei nevykdėte 21 dienos laukimo taisyklės (tada reikalingas pažymas, patvirtinantis imunitetą, bet tai labai reta situacija).

Taip pat, palyginti su keliavimu į Jungtinę Karalystę, Airiją ar Maltą, į Vokietiją nereikia liejano procedūros (gydymo nuo kirmėlių/parazitų), kuris turi būti atliktas 24–48 valandas prieš išvykstant. Tai milžiniškas privalumas ir paprastinimas. Vokietija nepriima šio reikalavimo vidinėse ES siuntose.

Tačiau, kaip patyręs vairuotojas, visada rekomenduoju pasitikrinti, ar gyvūnas yra apsaugotas nuo erkių ir vidinių parazitų dėl jo pačio sveikatos. Vokietijoje yra daug miškų ir parkų, erkės ten ganėtinai aktyvios, tad nors dokumentams tai nebūtina, sveikatos sumetimais „Bravecto“ ar panašios priemonės turėtų būti naudojamos. Taigi, dėl dokumentų – mums užtenka paso su galiojančiu skiepu.

4. Kaip užtikrinamas gyvūno saugumas ir komfortas kelyje? Kokio tipo transportas naudojamas?

Per savo dvidešimt metų darbo patirtį esu matęs viską – nuo senų, purvinų furgonų iki modernių, klimatizuotų autobusų. Šiuolaikinėse pervežimo kompanijose, kurios vertina savo reputaciją (kaip mūsų), naudojami specialiai pritaikyti mikroautobusai. Ne į common sense „gabenti kaip bagažą“.

Gyvūnai turi būti transportuojami tvirtose, pritvirtintose transportinėse grotelėse (būdėnei). Mes visada turime kelių dydžių groteles, kad tinkamai priderinti prie gyvūno. Vokietijoje griežtai vertinamas gyvūno erdvės reikalavimas – šuo negali būti suspaustas taip, kad negalėtų atsigulti ar apsiversti. Katėms paprastai skiriamos mažesnės, tamsesnės grotelės, kad jos jaustų saugiau, nes katės dažniau stresuoja nei šunys.

Be to, mūsų transportas yra visiškai klimatizuojamas. Vasarą Vokietijoje kartais būna labai karšta, o žiemos metu – atšiauru. Gyvūnai negali būti paliekami ekstremalių temperatūrų sąlygose. Mes reguliuojame temperatūrą taip, kad salone būtų komfortiška ne tik keleiviams, bet ir jų bičiuliams. Taip pat darome reguliarius sustojimus (maždaug kas 3–4 valandas), ne tik dėl žmogaus, bet ir dėl to, kad gyvūnas galėtų išlįsti, pasižiūrėti į savo reikalus ir pagėroti vandens. Varažčiau, kad gyvūno komfortas mums yra pirmenybė, nes stresuotas gyvūnas gali trikdyti visą keleivių grupę.

5. Ar yra kokios nors nors apribojimai pagal gyvūno veislę (pvz., koviniai šunys)?

Tai labai aktalus klausimas. Vokietijoje nėra bendrojo šalies lygmens sąrašo draudžiančio tas ar kitas veisles, tačiau kiekviena federacinė žemė (Landas) turi savo atskirus sąrašus pavojingų šunų (Listen der gefährlichen Hunde). Tai reiškia, kad šuo, kuris yra „sąraše“ Berlyne, gali būti visiškai priimtinas Bavarijoje. Situacija yra gana paini, todėl reikia žinoti, į kur konkretų miestą ar regioną vykstate.

Pavojingomis veislėmis dažnai laikomi Pit Bull Terrierai, Amerikiečių Buldogai, Tosa Inu ir kt. Jei jūsų šuns veislė arba mišrūnas atitinka šiuos aprašymus, gali būti taikomi papildomi reikalavimai: privalomas antšunis (ne trumpoji, o ilgoji pavadė), dėlės (muzzle) viešose vietose, o kartais net ir specialus vežimo pažymas apie šuns charakterį.

Tačiau kalbant apie pervežimą (tranzitą), mes įstatymų nesumūžėjame. Jei šunys yra draugiški, uždaryti grotelėse, mums neleidžia jų vežti. Bet turiu įspėti savo klientus: atvykus į Vokietiją, vietinės policijos ar tarnybų reikalavimai gali skirtis. Jei keliaujate su tokiu šunimi, visada rekomenduoju iš anksto pasidomėti vietinėmis taisyklėmis jūsų atvykimo mieste. Mes suteikiame pagalbą patariant, bet atsakomybė už gyvūno laikymą vietos yra savininko.

6. Kaip užsakoma kelionė su augintiniu? Ar reikia pranešti iš anksto?

Absoliučiai taip, ir tai nėra formalumas – tai būtinybė. Negalite tiesiog atvykti į sostinę ar įsėsti į autobusą su dideliu šuniu be pranešimo. Mikroautobusuose yra ribotas vietų skaičius, o dar labiau ribota vieta gyvūnams.

Mūsų praktika tokia, kad gyvūno vieta turi būti užrezervuota kartu su keleivio bilietau. Dažniausiai vienas mikroautobusas gali pasiimti 2–3 (retai 4) šuns groteles arba keletą katinų, priklausomai nuo jų dydžio. Jei atvykstate be išankstinio pranešimo, gali nutikti, kad vietos paprasčiausiai nebeliks, ir mes teks jums atsisakyti kelionės, kas yra nepriimtina tiek mums, tiek jums.

Todėl, kai užsakote bilietą, būtinai nurodykite: „Vaziuoju su šunimi, svoris xx kg“. Mums reikia žinoti grotelės dydį. Be to, iš anksto galime pasirūpinti ir specialiomis priemonėmis (jei reikia didesnės grotelės). Mano patarimas: skambinkite ar rašykite mums bent keletą dienų prieš kelionę, o ne paskutinę valandą. Tai leis mums planuoti maršrutą taip, kad jums ir jūsų augintiniui būtų kuo geriau.

7. Kokios yra kainos už augintinio pervežimą ir kuo jos josšios nuo paprasto bilieto?

Keleiviai dažnai klausia, kodėl reikia mokėti už gyvūną, jei jis nenaudoja sėdynės. Atsakymas paprastas: logistika ir parengimas. Augintinio bilietas paprastai kainuoja fiksuotą sumą, kuri dažnai yra mažesnė už suaugusio žmogaus bilietą, bet ją vis tiek reikia sumokėti.

Ši kaina apima: * Vietą transporto priemonėje (ji užima erdvę, kurią galėtų užimti bagažas ar kita sėdynė). * Transportinės grotelės naudojimą (nuomos ir plovimo išlaidas). * Papildomą laiką ir dėmesį sustojimuose.

Kainos gali skirtis priklausomai nuo gyvūno dydžio. Mažas šuo (iki 5-10 kg), kuris telpa ant kelių ar mažoje grotelėje, kainuos mažiau. O didelis vokiečių aviganis, kuriam reikalingos didelės grotelės, kainuos brangiau, nes jis užima daugiau vietos ir yra sunkesnė. Taip pat, jei turite kelis gyvūnus, kiekvienas jų apmokamas atskirai, nebent jie telpa į vieną grotelę (tai sprendžiama atskirai). Stengiamės, kad kainos būtų transparentingos ir jūsų apie tai informuojame iš karto, nenukrypę nuo temos.

8. Ar galiu augintinį duoti su drauge ar vaiku, jei aš pats nevažiuoju?

Tai yra gana dažnas scenarijus, ypač kai šeima persikelia gyventi į Vokietiją dalimis. Taip, tai įmanoma, tačiau čia taikomi griežti taisyklės dėl atstovavimo. Gyvūnas negali važiuoti vienas su „pažįstamu žmogumi“ be jokių dokumentų.

Jei augintinį veža ne jo savininkas (tas, kuris parašytas pase), būtina turėti notarinai patvirtintą sutikimo raštą iš savininko. Šiame rašte turi būti nurodyta, kad savininkas leidžia konkrečiam asmeniui (vardas, pavardė, pasas) pervežti gyvūną į Vokietiją nurodytu laikotarpiu. Be šio rašto, pareigūnas gali įtarti gyvūno vagystę ir neleisti jį praleisti per sieną.

Be to, asmuo, lydintis gyvūną, turi su savimi turėti minėtą EU gyvūno pasą. Mes, kaip pervežėjai, paprastai tikriname šiuos dokumentus įsėdimo metu. Jei važiuoja nepilnametis vaikas (pvz., 16 metų), jis gali lydėti gyvūną su tėvų raštu, tačiau visada geriau, jei suaugęs žmogus prisiimtų atsakomybę. Mums svarbu, kad kelionė nevirštų į teisinius niuansus sienos kirtimo metu, todėl visada prašome pasirūpinti šiuo leidimu iš anksto.

9. Kaip elgtis, jei gyvūnas labai bijo kelionių (juda, loja, stresuojasi)?

Stresas kelyje – tai normalus reiškinys, ypač katinų atveju. Kaip vairuotojas su 20 metų stažu, galiu pasakyti, kad dauguma gyvūnų po pirmųjų 30-60 minučių nurimsta, pajusta variklo vibraciją ir užmiega. Tačiau yra ir išimčių.

Jei žinote, kad jūsų šuo yra labai aktyvus arba linkęs į traukulius (stresą), prieš kelionę pasitarkite su veterinaru. Kartais skiriamos raminančios tabletės, tačiau jas reikia duoti laiku (pavyzdžiui, valandą prieš išvykstant), ne automobilyje. Nenaudokite savo nuožiūrų vaistų – gali pakenkti.

Keliaujant mūsų transportu, mes stebime gyvūnus. Jei kažkuris šuo pradeda loisti per daug arba rodo agresijos požymius, mes stengiamės jį nuraminti kalba, arba, jei reikia, sustojame atsipalaiduoti. Svarbiausia – nenaudoti antšunio grotelėje! Tai yra griežtas draudimas. Gyvūnas turi galimybę atsigulti ir išsižioti. Jei katė labai stresuoja, galime uždengti grotelę skara, kad ji nematytų išorės – tai labai padeda. Mūsų tikslas – rami kelionė visiems.

10. Ar yra kokių nors ypatingų reikalavimų grįžtant atgal į Lietuvą su gyvūnu?

Sąžiningai kalbant, grįžimas į Lietuvą iš Vokietijos yra dar paprastesnis nei išvykimas. Kadangi abi šalys yra ES erdvėje ir taiko tas pačias taisykles, jokių papildomų procedūrų nėra.

Jūs tiesiog turi turėti tą patį EU gyvūno pasą su galiojančiu skiepu. Vokietijos veterinarai gali įrašyti į pasą įvairias pastabas apie gydymus (jei ten lankėtės veterinarą), tačiau Lietuvos pasieniečiai to neperžiūri. Jų tikslas – užtikrinti, kad gyvūnas nekelia pavojus (pasiutligė).

Vienintelis dalykas, į kurį reikėtų atsižvelgti, yra tas, kad grįžtant dažnai vežame daugiau daiktų (dovanų, drabužių). Užtikrinkite, kad jūsų gyvūnas grotelėje nebūtų užspaustas bagažu. Ir, žinoma, jei Vokietijoje buvote ilgiau nei pas skiepo galiojimo laikas (paprastai skiepai galioja 1-3 metus, priklausomai nuo preparato), pasitikrinkite, ar jis nebeprašauja naujojo skiepijimo prieš grįžtant – nors paprastai, jei skiepas galioja, problemų nėra.

Išvada

Kelionė į Vokietiją su augintiniu šiandien yra ne tik įmanoma, bet ir tapusi kasdieniška praktika. Po dvidešimt metų šioje srityje galiu drąsiai teigti, kad sėkmės paslaptis slepiasi ne pačiame pervežime, o detaliame pasiruošime.