Keleivių pervežimas į Vokietiją su augintiniais: Detalus vadovas ir taisyklės

Įvadas

Per daugiau nei dvi dešimtis metų dirbu tarptautinių keleivių pervežimų srityje, ir per tą laiką matau, kaip pasaulis keičiasi. Anksčiau žmonės važiuodavo į užsienį dirbti arba lankyti giminaičių dažniausiai vieni, o šiandaina situacija yra visai kitokia. Augintinis nėra tiesiog gyvūnas – tai šeimos narys, mylimas draugas, kurį žmonės nori pasiimti su savimi į naujus gyvenimo ar poilsio etapus. Vokietija yra viena populiariausių kryptims mūsų regione: ten vyksta tūkstančiai vairuotojų, autobusų ir lengvųjų automobilių kasdien. Tačiau, kai kalbame apie kelionę su šunimi, kate ar kitu gyvūnu, dažniausiai kyla šimtai klausimų ir nerimo. Ar tai legalu? Kokius dokumentus reikia turėti? Ar kaina pasikeis? Ar gyvūnui bus saugu?

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti ne tik sausu teisinių aktų citavimu, bet ir praktine patirtimi. Esu matęs ir tokių situacijų, kai šeima su šuniu buvo sustabdyta pasienio punkte dėl neteisingai užpildyto paso, ir tokių, kai ilga kelionė tapo tiesiog maloniu nuotykiu dėl tinkamo pasiruošimo. Vokietija yra šalis, kurioje labai gerbiamos taisyklės ir gyvūnų gerovė, todėl reikalavimai ten griežtesni nei kur kitur, bet tuo pačiu jie ir labai aiškūs. Jeigu planuojate kelionę į Vokietiją su augintiniu, svarbiausia yra ne bijoti, o žinoti. Žinojimas – tai pusė sėkmės šioje srityje. Šiame gide mes išnagrinėsime visus niuansus: nuo mikročipo ir vakcinacijos iki to, kaip pasiruošti pačiam gyvūnui ilgai kelionei autobusu ar automobiliu. Tikėkimės, kad po šio teksto jausitės ramūs ir pasiruošę keliauti su savo keturkoju draugu.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Ar visiškai legalu ir įmanoma vežti augintinį į Vokietiją iš Lietuvos?

Absoliučiai taip. Vokietija yra Europos Sąjungos narė, todėl tarp Lietuvos ir Vokietijos galioja laisvųjų judėjimo principai, kurie taikomi ir gyvūnams. Nėra jokių embargų ar specialių draudimų vežti naminius gyvūnus (šunis, kates, ferus ir t.t.) į šią šalį. Tačiau "legalu" nereiškia "be jokių reikalavimų". Tai yra pagrindinė klaida, kurią daro dauguma ne patyrusių keleivių. Jie mano, kad jei tai ES, tai tiesiog pakeliame šunį į mašiną ir važiuojame. Taip nėra. Egzistuoja griežti veterinariniai reikalavimai, kuriuos turi tenkinti kiekvienas gyvūnas, kertantis sieną. Jei šie reikalavimai neįgyvendinami, kelionė gali baigtis ne tik tuo, kad jums neleis įsivažiuoti, bet ir didelėmis baudomis, o blogiausiu atveju – gyvūno grąžinimu ar karantinu. Taigi, taip, vežti galima ir būtina, bet tik tuo atveju, jei visus dokumentus ir procedūras įgyvendinate teisingai.

2. Kokius pagrindinius dokumentus reikia tur�ti su savimi kelionės metu?

Tai, turbūt, svarbiausias klausimas, į kurį turiu atsakyti kaip įmanoma detaliau. Nėra vieno "lapelio", kuris leistų važiuoti. Visų pirma, jums reikalingas Gyvūno pasas. Tai nėra tas pats, kas žmogaus pasas, nors ir panašus į jį. Jį išduoda veterinaras Lietuvoje, ir jame turi būti suvesti visi gyvūno duomenys. Antra, šiame pase turi būti įrašytas mikročipo numeris. Be mikročipo (tai yra unikalus identifikacinis kodas, suleidžiamas po oda) gyvūnas negali kirsti sienos. Trečia, ir tai ypač svarbu, – pasas turi būti aktyvus. Tai reiškia, kad jame turi būti įrašyta apie atliktą pasipriešmarinės (pasibuvėlinės) ligos vakcinaciją. Be šios vakcinos dokumentas laikomas negaliojančiu. Taip pat rekomenduojama turėti veterinarijos gydytojo išduotą pažymą apie gyvūno sveikatą (nors tai ne visada privaloma, tačiau labai padeda išvengti nesusipratimų), o jei keliaujate ne patys – būtina turėti notariškai patvirtintą pavedimą (jei gyvūnas ne jūsų nuosavybė).

3. Ar yra kokių nors apribojimų pagal gyvūno rūšį ar veislę?

Vokietija yra griežta šalis, kai kalbame apie "pavojingasias veisles". Nors Lietuvoje ir Vokietijoje sąrašai gali šiek tiek skirtis, vokiškai įstatymai yra labai konkretūs. Yra veislių, kurios Vokietijoje laikomos potencialiai pavojingomis (pavyzdžiui, Amerikos Pitbulterjeras, Bulterjeras, Tosa ir kai kurie kiti "bull" tipo šunys). Kelionė su šiomis veislėmis gali būti sudėtingesnė. Kai kuriose Vokietijos žemėse (federacinėse žemėse) gali būti reikalaujamas specialus leidimas, mokamas specialus mokestis ar netgi reikalaujama, kad šuo turėtų antkakį su pavojingu įrenginiu (kandžių gnybtuvas) bei būtų pavaduotas ne ilgesne kaip tam tikra grandine. Be to, yra griežtų apribojimų dėl hibridų (pvz., vilkšunių). Jei turite šunį, kuris priklauso prie tokių veislių, prieš kelionę būtina tiksliai pasitikslinti reikalavimus tame konkrečiame mieste ar žemėje, į kurį važiuojate. Paprastiems, nesusijusiems su agresyviomis veislėms šunims (pvz., aviganiai, terjerais, retriveriais) jokių specialių apribojimų nėra.

4. Kokia vakcinacijos tvarka ir kada reikia ją atlikti prieš kelionę?

Čia dažniausiai įvyksta klaidų. Taisyklės yra griežtos: šunis, katės ir ferai turi būti vakcinuoti prieš pasibuvėlinę ligą (rabies). Vakcinacija turi būti atlikta gyvūnui sulaukus ne mažiau kaip 12 savaičių amžiaus. Bet pati vakcina neįsigalioja akimirką. Prašoma, kad nuo vakcinacijos dienos iki kelionės pradžios praeitų ne mažiau kaip 21 diena. Jei atvykstate į pasienio kontrolę ir vakcina buvo padaryta prieš 10 dienų, jums neleis įsivažiuoti. Taip pat būtina atsižvelgti į vakcinos galiojimo laiką. Kai kurios vakcinos galioja vienerius metus, kitos – trejus. Būtina patikrinti, ar paso nurodyta galiojimo pabaigos data nėra praėjusi. Dar vienas niuansas: jei gyvūnas buvo vakcinuotas anksčiau, bet vakcinacijos galiojimas pasibaigė, reikia atlikti revakcinaciją. Revakcinacijos atveju 21 dienos laukotis nereikia, jei ji atliekama nustatytoje laiko, tačiau rekomenduoju visada pasitikslinti su veterinaru, kad nesusidurtumėte su techninėmis problemų pasienyje. Geriau keliauti su pasu, kuriame vakcina galioja dar ilgą laiką.

5. Kaip vyksta pervežimas autobusu (pvz., reguliariais reisais)? Ar augintiniai leidžiami?

Tai yra vienas dažniausiai užduodamų klausimų, nes dauguma žmonių renkasi autobusų bilietus dėl kainos. Tiesa tokia, kad ne visi autobusų pervežėjai leidžia vežti gyvūnus, ir tai priklauso nuo konkretaus pervežėjo politikos. Didelės tarptautinės autobusų kompanijos (pavyzdžiui, "Ecolines", "Lux Express" ir kt.) turi griežtas taisykles. Paprastai jie leidžia vežti tik mažus gyvūnus (šunėlius, kates), kurie turi tilpti į transporto priemonę ne didesnį nei 45x35x25 cm dydžio narvą/ krepšį. Toks gyvūnas turi būti laikamas ant kelnių keliautojo arba po sėdynės vieta, jis neturi trukdyti kitiems keleiviams. Didelių šunų (pvz., vokiečių aviganių) vežti reguliariais autobusais be atskiros narvelio vietos (bagažinėje) dažniausiai draudžiama, arba tai reikalauja ypatingo suderinimo. Taip pat svarbu prisiminti, kad gyvūnas autobuse negali būti paliktas be priežiūros, o jei jis trukdo kitiems keleiviams (beldžiasi, loja, keliauja nemalonus kvapas), vairuotojas turi teisę neleisti įsivažiuoti ar net išlaipinti kelionės metu. Todėl prieš perkant bilietą būtina susisiekti su bilietų pardavėju ir patikslinti galimybes.

6. Kaip vyksta pervežimas privatiu transportu (taksi / pervežimo paslaugos)? Kuo tai geriau?

Kaip ekspertas, aš visada rekomenduoju rinktis privatų pervežimą, jei keliaujate su augintiniu, ypač dideliu. Skirtingai nei reguliarieji autobusai, kurie veža keleivius pagal tvarkaraštį ir turi standartinius apribojimus, privatūs vairuotojai, teikiantys pervežimo paslaugas į Vokietiją, yra daug lankstesni. Daugelis mūsų kompanijos (ir kitų profesionalių pervežėjų) automobilių yra pritaikyti gyvūnams: mes turime užtvaras tarp bagažinės ir keleivių skyriaus, vėdinimą, galimybę pritaisyti narvus. Keliuojant privataus pervežimo automobiliu, gyvūnui nereikia būti įtemptam mažame krepšyje po sėdynės kelias valandas. Didelis šuo gali sėdėti bagažinėje arba ant specialios dangos, turi daugiau vietos ir gali užmigti ramiau. Be to, privatūs vairuotojai dažnai sutaria padaryti papildomas stabtelėjimo pertraukas, kad gyvūnas galėtų išlipti pasižiūrėti į lauką, išgerti vandens ir pasitempti. Tai žymiai sumažina gyvūno stresą. Taip pat, keliaujant privatai, jums nereikia rūpintis tuo, kad kiti keleiviai bus nepatenkinti jūsų gyvūnu – automobilį užsakote jums.

7. Kokius reikalavimus turi tenkinti narvas ar krepšys gyvūnui?

Narvas ar krepšys tai ne tik patogumas, tai ir saugumas, bei Vokietijos įstatymų reikalavimas. Gyvūnas turi būti transportuojamas taip, kad nekeltų pavojaus vairuotojui ir kitiems keleiviams, bei negalėtų pabėgti. Jei keliaujate mažu gyvūnu autobuse, krepšys turi būti tokio dydžio, kad gyvūnas gali jame stovėti, gulėti ir apsisukti. Jis negali būti įspaustas. Narvas turi būti tvirtas, gerai vėdinamas (su angomis) ir turi turėti vandeniui atsparų dugną (kad nepatektų šlapdymas į automobilio Saloną). Jei vežate didelį šunį privatž transportu, geriausiai tinka metaliniai narveliai (krūvelės), kurie yra uždaryti spynelėmis. Tai užtikrina, kad net ir avarinės situacijos ar staigaus stabdymo metu šuns neišmes iš vietos. Rekomenduoju į narvą padėti įprastą antklodę ar rankšluostį, kad gyvūnui būtų jaukiau ir neslystų kojos. Prieš kelionę patikrinkite, ar narvo užraktai veikia tinkamai – paprasta, bet svarbi detalė.

8. Ar reikia mokėti papildomai už augintinį? Kaip formuojama kaina?

Taip, augintinio pervežimas beveik visada yra papildomai apmokestinamas. Reguliariose autobusų linijose kaina dažnai yra fiksuota, panaši į papildomo bagažo mokestį, arba gali būti skaičiuojama pagal gyvūno svorį. Kai kuriuose atvejuose bilietas gyvūnui gali kainuoti net 50% ar 100% standartinio keleivio bilieto kainos (priklausomai nuo vežėjo). Keliuojant privačiomis pervežimo paslaugomis, kainodaros principas gali skirtis. Dažniausiai tai taip pat yra fiksuotas mokestis, priklausantis nuo gyvūno dydžio. Pavyzdžiui, mažas šuo krepšyje gali kainuoti 20–30 eurų, o didelis šunas, užimantis daug vietos bagažinėje – 50–70 eurų arba daugiau. Svarbu suprasti, kad mokate ne tik už vietą, bet ir už papildomą riziką bei automobilio valymą po kelionės (plaukai, kvapas). Prieš užsakydami paslaugą, visada tiksliai paklauskite apie augintinio pervežimo kainą, kad išvengtumėte nemalonumo pasienyje arba išlipimo iš automobilio.

9. Kaip užtikrinti gyvūno gerovę ir mažiau stresuoti jį ilgos kelionės metu?

Ilga kelionė į Vokietiją trunka vidutiniškai 12–18 valandų, priklausomai nuo maršruto. Tai yra didelis išbandymas gyvūnui. Kaip žmogus, kuris pervežė šimtus gyvūnų, galiu pasakyti, kad pasiruošimas yra raktas. Pirmiausia, nepamirškite vandens. Ilgos kelionės metu, ypač vasarą, automobilis įkaista, o gyvūnams būna karščiau nei mums. Turite turėti butelį vandens ir dubenėlį, kad galėtumėte duoti gerti kiekvieno sustojimo metu. Venkite šerti gyvūną sunkiu maistu prieš pat išvykstant – gali sukelti vėmimą kelyje. Geriau pašerti po atvykimo. Jei gyvūnas linkęs į judėjimo ligą, pasitarkite su veterinaru dėl vaistų. Taip pat, jei šuo nervinas, galima naudoti specialius feromoninius antkaklius (pvz., "Adaptil"), kurie ramina gyvūną be vaistų. Ir svarbiausia – neleiskite gyvūnui būti vienam ilgam laikui be žiūrėjimo. Jei keliaujate autobusu, periodiškai tikrinkite jį (jei įmanoma), o jei privačiu transportu – prašykite vairuotojo dažniau stabtelėti šuns išvedimui.

10. Kas nutinka, jei trūksta kokių nors dokumentų ar pažeidžiame taisykles pasienyje?

Vokietijos pasienio ir veterinarinė kontrolė yra labai efektyvi. Nors dažniausiai patikros vyksta atsitiktinai, jei jums pavyks "užkliūti", pasekmės gali būti rimtos. Jei trūksta mikročipo ar pasas negalioja (nėra vakcinos), jums gali būti draudžiama įsivažiuoti į šalį. Tokiu atveju turėsite grįžti atgal į Lietuvą. Dar blogiau, jei veterinaras nustato, kad dokumentai suklastoti arba gyvūnas serga (pvz., pasibuvėlinės ligos požymiai), gyvūnas gali būti konfiskuotas ir perkeltas į karantiną, o šios paslaugos kaina – labai aukšta. Taip pat gresia didelės piniginės baudos už pažeidimus, kurios Vokietijoje gali siekti kelias šimtus eurų. Nors dažnai pasienyje tarp ES šalių fizinės patikros nėra, reikia prisiminti, kad mobiliosios veterinarinės kontrolės grupės tikrina automobilius ir kelių postus pačioje Vokietijoje. Jei sustojote poilsio aikštelėje, o jums neteisingų dokumentų su šunimi, galiu užtikrinti – problemų nebus išvengta. Geriau investuoti laiką į dokumentų paruošimą nei rizikuoti pinigais ir savo bei gyvūno gerove.