Kaip užtikrinti maksimalų saugumą keliaujant į Vokietiją? Eksperto vadovas

Vokietija – tai viena pagrindinių transporto arterijų Europoje, kasmet sutraukianti tūkstančius vairuotojų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso kontinento. Per daugiau kaip dvidešimt metų, praleistų tarptautinių pervežimų srityje, aš mačiau viską: nuo žiauriai taiklaus vokiško automagistralių tinklo iki smulkių nusižengimų, kurie kainavo brangiai ir laiko, ir pinigų. Kelionė į Vokietiją nėra tiesiog judėjimas iš taško A į tašką B. Tai tam tikras ritualas, reikalaujantis disciplinos, pasiruošimo ir žinojimo.

Daugeliui keliautojų Vokietija asocijuojasi su neribotomis greičio ribomis „autobanuose“, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikrasis saugumas čia remiasi griežtais techniniais reikalavimais, beprecedenčiu eismo taisyklių laikymusi ir ypatingu dėmesiu kitų eismo dalyvių poreikiams. Vokiškas kelių saugumas pasiekiamas ne dėl stebuklingų technologijų, o dėl kultūros ir atsakomybės. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir suteiksiu jums praktinių patarimų, kaip užtikrinti, kad jūsų kelionė ne tik būtų sklandži, bet ir visiškai saugi.

Saugumas prasideda ne tada, kai užvediate variklį, o dar prieš keliones pradžią – jūsų kieme arba garaže. Tai techninės būklės patikrinimas, dokumentų tvarka ir psikologinis pasiruošimas. Vokietijoje eismo kontrolės tarnybos yra labai efektyvios, o vietiniai vairuotojai laikosi taisyklių be išlygų. Todėl, norint jaustis saugiai ir ramiai, būtina iš anksto suplanuoti kiekvieną etapą. Štai išsami informacija, padėsianti išvengti nesusipratimų ir pavojų kelyje.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

1. Kokį techninį automobilio pasiruošimą reikia atlikti prieš vykstant į Vokietiją?

Techninis pasiruošimas yra pagrindas, be kurio net nėra verta važiuoti. Vokietijoje keliai, nors ir puikiai prižiūrimi, gali būti išbandymas net pažengusiems automobiliams. Pirmiausia, atidžiai patikrinkite padangas. Jos turi atitikti ne tik sezoną, bet ir būklės reikalavimus. Protektatoriaus gylis turi būti ne mažesnis kaip 1,6 mm (reiškia 3 mm vasarą ir 4 mm žiemą), tačiau aš visada rekomenduoju didesnį gylio rezervą, ypač drėgnam orui. Vokietijoje dažnai būna staigių liūčių, todėl blogos padangos gali sukelti hidroplanavimą net mažesniu greičiu.

Antra, susirūpinkite stabdžių sistemos būkle. Ilgos autobahnų atkarpos reiškia, kad teks stabdyti iš didelių greičių. Jei stabdžiai kvėpuoja arba vibruoja, juos būtina pakeisti arba suremontuoti. Taip pat neabejotinai patikrinkite visus šviesos signalus. Vokiškuose miestuose gatvės dažnai apšviečiamos, bet užmiestyje tamsa gali būti gili. Neteisingai nustatyti „žibintai“ gali ne tik pritraukti policijos dėmesį, bet ir suaktyvinti kitų vairuotojų agresiją. Galiausiai, nepamirškite stiklo plėvelės (skysčių) lygio ir valytuvų – gerai matyti lygiai svarbiau už greitį.

2. Kokius dokumentus būtina turėti sauje vairuojant Vokietijoje?

Dokumentų kontrolė Vokietijoje yra procesas, kuris gali vykti labai greitai, jei viskas tvarkoje, arba tapti košmaru, jei trūksta nors vieno lapo. Būtina turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Jei jis išduotas ne lotyniška abėcėle (kaip Lietuvoje, taip yra), reikia turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, nors daugeliu atvejų lietuviškas modelis yra priimamas be sąlygų. Tačiau dėl saugumo geriau turėti abu.

Svarbiausias dokumentas yra transporto priemonės registracijos sertifikatas (mūsų vadinamos „techninės“). Jis turi būti originalas. Be šio dokumento automobilis gali būti konfiskuotas, nes jis laikomas neteisėtai naudojamu turtu. Taip pat privaloma turėti Kasko draudimo polisą (arba „Žaliąją kortelę“ – Green Card), patvirtinantį civilinės atsakomybės draudimą. Nors ES šalyse dažnai užtenka ir numerių lentos, „Žalioji kortelė“ visada yra paguoda ir greitesnis sprendimas įvykus nelaimei. Galiausiai, jei važiuojate ne savo automobiliu, būtina turėti notariškai patvirtintą įgaliojimą arba sutartį, leidžiančią valdyti transporto priemonę.

3. Kaip elgtis autobanuose (Autobahn), kur nėra greičio ribojimo?

Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų ir viena didžiausių baimių. Pirmiausia, reikia suprasti, kad „neribotas greitis“ – tai mitas, taikytas tik maždaug 40-50 procentų vokiškų autobahnų tinklo. Likusioje dalyje veikia greičio ribojimai (dažnai 130 km/h arba mažiau). Ten, kur ribos nėra, galioja „rekomenduojamas greitis“ – 130 km/h. Jei važiuojate greičiau ir įvyksta avarija, jūs galite būti laikomi atsakingu už žalos padidinimą, net jei techniniu požiūriu kaltės nebuvo.

Saugumas čia priklauso nuo dviejų dalykų: eismo juostos pasirinkimo ir veidrodžių naudojimo. Kairioji juosta skirta tik lenkimui. Jei ką nors lenkiate – grįžkite į dešinę. Tai ne rekomendacija, o įstatymas. Jei važiuojate 130 km/h kairiojoje juostoje, o iš galo jums artėja automobilis, važiuojantis 200 km/h, jūs keliate pavojų. Naudokite veidrodžius nuolat. Vokiškas „Autobahn“ turi savo etiketę: jei už jus važiuojantis automobilis įjungia „tolimuosius žibintus“, tai reiškia vienintelę thing – jei įmanoma, pasitraukite į dešinę. Niekada nelenkite iš dešinės į kairę per visas tris juostas vienu metu. Lenkimas vykdomas palaipsniui, viena juosta per vieną.

4. Kokios yra pagrindinės greičio ribos Vokietijos miestuose ir užmiestyje?

Vokietijoje greičio ribų laikymasis yra kultūros dalis. Miestuose, už ženklo „Ortsbeginn“ (gyvenvietės pradžia – geltonas stačiakampis su miesto pavadinimu), galioja griežta 50 km/h riba. Tai nėra rekomendacija, tai absoliuti riba. Miestuose dažnai stovi staigaus greičio mažinimo arba „sleeping policemen“ (lubų tipo). Užmiestyje, už miesto ribų ženklo, greitis dažniausiai didinamas iki 100 km/h. Tačiau būkite budrūs: daugelį vietovių priemiesčiuose ribojama iki 70 km/h arba 60 km/h, ypač prie mokyklų ir pėsčiųjų perėjų.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į greičio ribojimo ženklus su papildomu užrašu „bei Nässe“ (drėgna danga). Tai reiškia, kad esant lietui, sniegui ar drėgnei dangai, greitis turi būti mažesnis (pavyzdžiui, vietoj 100 km/h – tik 80 km/h). Vokietijoje dažnai naudojamos paslėptos greičio kameros, ypač ties pervažomis ir staigiais posūkiais. Policija taip pat dažnai naudojasi lazeriniais matuokliais tiltuose arba peršokant virš kelio. Naudokės „Cruise Control“ funkcija, jei turite – tai padės išvengti neapykantojo netyčinio viršijimo.

5. Kokie yra gėrimo vairavimo (alkoholio) apribojimai ir pasekmės?

Vokietija yra griežta šalis šiuo klausimu, nors leidžiamas riba nėra tokia „nulinė“ kaip, pavyzdžiui, Čekijoje ar Vengrijoje. Leidžiamas maksimalus kraujo alkoholio kiekis (promilės) yra 0,5 ‰. Tačiau tai yra riba, kurią pasiekus, jūsų reakcija jau yra sulėtėjusi. Jei esate vairuotojas stažuotojas (mažiau nei 2 metai stažo) arba jei automobilyje yra vaikas jaunesnis nei 14 metų, riba yra 0,0 ‰ – alkoholis neturi būti jautrimas.

Mano patirtis parodo, kad geriausia taisyklė yra „jei vairuoji – negeriai“. Vokiška policija turi teisę sustabdyti bet kurį vairuotoją be jokios priežasties ir atlikti smegenų kvėpavimo testą. Jei atsisakote arba testas paroš daugiau kaip 0,5 ‰, seka kraujo mėginio ėmimas. Pasekmės yra drastiškos: didelės baudos (priklausančios nuo pajamų), vairuotojo pažymėjimo atėmimas, taškų skyrimas (Flensburg punktuose) ir net laisvės atėmimas esant labai dideliam promilės kiekiui. Niekada nekeliaukite po „išgilinimo“ vakaro net ryte – organizmas vis dar bus neblaivus.

6. Ar privalomos žieminės padangos, ir kada jas reikia montuoti?

Taip, Vokietijoje žieminės padangos yra privalomos sąlyginai, bet įstatymas aiškiai apibrėžia situacijas. Įstatymas sako, kad esant žiemos sąlygoms (sniegas, šlapdriba, ledas), automobilis turi būti apginkluotas žieminėmis padangomis visais ratais. Žiemos sąlygos Vokietijoje gali būti net lapkritį arba kovą, todėl rekomenduojama jas montuoti nuo spalio iki balandžio pabaigos (tai vadinamasis „nuo O iki O“ taisyklė – nuo Oktober iki Ostern).

Už važiavimą ne tinkamomis padangomis esant blogoms oro sąlygoms gresi bauda, kuria gali siekti 60 eurų, taip pat taškų skyrimas. Be to, jei dėl blogų padangų įvyksta avarija, draudimo kompanija gali atsisakyti mokėti žalos atlyginimą. Aš visada patariu rinktis padangas su sniego puslankio simboliu (3PMSF), o ne tik su „M+S“ žymėjimu, nes pastarasis gali būti naudojamas ir universalinėms padangoms, kurios ne visada atitinka griežtus žiemos reikalavimus. Nepamirškite ir padangų slėgio – žiemą jis turėtų būti šiek tiek didesnis, kad padėtų išlaikyti stabilumą.

7. Ką privaloma turėti automobilyje (pirmosios pagalbos, liemenės, trikampis)?

Vokietijos įstatymai dėl privalomųjų reikmenų yra vieni iš detaliausių Europoje. Pirmiausia, tai apsauginės liemenės. Jos turi būti kiekvienam keleiviui. Tačiau čia yra vienas niuansas: liemenė turi būti ne rankinėje ar bagažinėje, o patogiai pasiekiamoje vietoje (pvz., priekinėje keleivio durų kišenėje, po sėdynės arba skydelėje). Jei sustojote prie kelio ir ieškote liemenės bagažinėje, o policija užtiko jus be jos – bauda.

Antra, privalomas yra apšvietimas trikampis (dviejų raudonų šviesų). Jis turi būti naudojamas esant stabdymui ar avarijai užmiestyje. Trečia, pirmosios pagalbos rinkinys. Jis turi būti hermetiškai uždarytas ir su galiojimo data (tinklaraiščiu). Nėra fiksuotos baudos už patį rinkinio nebuvimą, tačiau jei įvykus eismo įvykiui nėra kaip suteikti pagalbos, gresi didelės teisinės problemos. Taip pat rekomenduojama turėti gesintuvą (nors nebūtina asmeniniams automobiliams, tai vertinga investicija į saugumą) ir atsarginias lemputes.

8. Kaip elgtis esant eismo įvykiui avarijai? Kokios yra pareigos?

Esant avarijai, pirmiausia užtikrinkite saugumą. Įjunkite „avarinius žibintus“, užsidėkite liemenę ir pastatykite trikampį (užmiestyje – maždaug 100 metrų iki avarijos vietos, mieste – maždaug 50 metrų). Jei yra sužeistųjų, skambinkite greitosios pagalbos numeriu 112. Vokietijoje šis numeris veikia be išimties.

Tada, jei avarija nėra rimta (niekas nenukentėjo, eismas neužstrigo), būtina užpildyti „Europos avarijos pranešimą“ (Euro-Form). Tai dvikalbis dokumentas, kuris labai palengvina draudimo išmokų gavimą. Niekada nepripažinkite savo kaltės vietoje, net jei atrodo, kad kaltas esate tik jūs. Užrašykite tik faktus: brėžtą schemą, padangų padėtį, ženklus. Jei kilti ginčai, kvieskite policiją. Vokietijoje policija atvyksta greitai ir užfiksuoja situaciją profesionaliai. Niekada nebraižykite ant formos pažadų (pvz., „mokėsiu pats“) – tai gali sugadinti draudimo procesą.

9. Ar Lietuvos vairuotojams gali kilti problemų dėl aplinkosaugos zonų (Umweltzone) miestuose?

Tai labai aktuali tema, ypač važiuojant į didžiuosius miestus, tokius kaip Berlynas, Miunchenas, Kelnas arba Štutgartas. Dauguma Vokietijos miestų turi „Umweltzone“ (aplinkosaugos zonas), į kurias gali važiuoti tik automobiliai su atitinkama žalia (Gelbe Plakette), raudona arba geltona spalvos etikete. Dauguma naujų arba šiek tiek senesnių (nuo 2009-2010 m.) benzininių ir dyzelinių automobilių turi žaliąją etiketę.

Etiketė turi būti pritvirtinta priekiniame stikle, dešinėje pusėje (nuo vairuotojo). Jei įvažiuosite į zoną be etiketės, jus užfiksuoja kameros, o bauda gali siekti 100 eurų. Nėra jokios prasmės rizikuoti. Prieš kelionę patikrinkite savo automobilio Euro standartą (Euro 4, 5, 6). Jei jūsų automobilis yra senesnis ir neturi atitinkamos etiketės, geriau iš anksto suplanuoti maršrutą aplinkui miesto centrą ir naudotis parkavimo vietomis už ribų, o mieste naudotis viešuoju transportu.

10. Kokios yra specifinės taisyklės, susijusios su pėsčiųjų perėjomis ir dviračių takais?

Vokietijoje pėsčiųjų saugumas yra prioritetas. Prie „zebra“ perėjų dažnai stovi ženklai „Stoppt“ arba raudonos spalvos signalai. Jei pėstysis laukia perėjoje, jums privaloma sustoti ir leisti jam pereiti, net jei nėra šviesoforo. Tai ne tik pagarba, tai įstatymas. Nepaisykite to, kad kiti vairuotojai gali spausti ragus – laikykitės taisyklių.

Dviračių eismas Vokietijoje yra milžiniškas. Daugelyje miestų yra atskiri dviračių takai, dažnai pažymėti mėlyna spalva arba dviračio paveikslėliu. Jei dviračių takas eina šalia gatvės (paviršius yra pažymėtas kita spalva), automobiliai turi draudžią ju važiuoti. Lenkiant dviratininką, būtina palikti bent 1,5 metro atstumą. Atidžiai žiūrėkite į dešinėjį šalinę prieš posūkius – vokiečiai dažnai važiuoja dviračiais agresyviai ir gali būti jūsų „aklojoje zonoje“. Taip pat atkreipkite dėmesį į dviračių takus, kertančius gatves – ten dviratininkai visada turi pirmenybę, net jei neturi šviesoforo.

Išvada

Kelionė į Vokietiją gali būti puiki patirtis, jei pasiruošimas atliekamas atsakingai ir su žiniomis. Kaip žmogus, kuris šiuose keliuose praleido dešimtmetis po dešimtmečio, galiu pasakyti viena: vokiškas saugumas kyla ne iš baimės, o iš disciplinos ir pagarbos kitam.