Ką žinoti prieš išvykstant Vokietijos kryptimi su mikroautobusu?

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena svarbiausių ir dažniausiai pasitaikančių kryptimi tiek verslo, tiek turizmo srityje. Kaip žmogus, kuris tarptautinių pervežimų srityje praleido daugiau kaip dvidešimt metų, galiu pasakyti viena: šalis pasižymi puikiu kelių tinklu, tačiau ir griežčiausiais reikalavimais bei kontroliavimo mechanizmais visoje Europoje. Dažnai klientai, planuodami kelionę mikroautobusu (ypač jei tai yra 8–9 vietų transporto priemonė), klaidingai manyti, jog taisyklės tokios pačios kaip ir kelionės lengvuoju automobiliu. Tai didelė klaida.

Mikroautobuso vairavimas užsienyje, o ypač Vokietijoje, turi savų niuansų, kurie gali smarkiai paveikti ne tik kelionės kainą, bet ir jos saugumą bei sklandumą. Nuo techninės būklės reikalavimų iki specifinių greičio limitų ir aplinkosaugos zonų – kiekvienas detalas turi savo reikšmę. Šiame straipsnyje aš pasidalinsiu savo patirtimi ir žiniomis, siekdamas, kad jūsų kelionė į Vokietiją būtų ne tik pelninga, bet ir rami bei be nepageidaujamų staigmenų policijos poste ar kelio šone.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Šioje skyriuje suformulavau dešimt esminių klausimų, kuriuos dažniausiai girdėju iš savo klientų, bei pateikiu išsamius atsakymus, pagrįstus ilgamete praktika.

1. Kokius dokumentus būtina turėti su savimi, keliaujant mikroautobusu į Vokietiją?

Dokumentų paketas yra pagrindas, nuo kurio prasideda bet kokiems tarptautiniams pervežimams. Negalima tikėtis, kad „pasi“ arba techninio paso užteks. Vokietijos policija yra žinoma savo dėmesingu dokumentų patikrinimu.

Pirmiausia, reikalingi vairuotojo dokumentai: * Vairuotojo pažymėjimas: Turi būti galiojantis, tinkamos kategorijos (dažniausiai D1, jei mikroautobuso talpa iki 16 keleivių, arba B, jei svoris neviršija 3,5 tonos ir vietų mažiau kaip 9, tačiau čia reikia būti labai atidžiam su svorio bei vietų skaičiumi). * Kelionės dokumentai (Tachografo kortelės): Jei kelionė vykdoma komerciniais pagrindais (t. y. už pinigus), tachografo ir vairuotojo darbo laiko apskaitos reikalavimai yra griežti. Jei tai yra privati kelionė (pvz., įmonės darbuotojų išvyka ne verslo reikalais), gali būti taikomos išimtys, tačiau tai užtikrina tik gera organizacija ir dokumentai, įrodantys nekomercinį pobūdį.

Antroje vietoje – transporto priemonės dokumentai: * Registracijos sertifikatas (techninis pasas): Turi būti originalas. * Draudimo polisas („Žalias kortelė“ arba Green Card): Būtina patikrinti, ar draudimas galioja Vokietijoje ir ar jo apimtis apima mikroautobusų kategoriją. Nors „Žalios kortelės“ nebėra privalomos Šengeno viduje, tačiau jos turėjimas gerokai palengvina gyvenimą įvykus įvykiui. * Leidimas tarptautiniam vežimui (tarptautinis keleivinių vežimų licencija): Jei mikroautobusu vežami keleiviai už mokestį, būtina turėti atitinkamą Licenciją (LiC) ir Kopiją (LiC Copy).

Be to, jei mikroautobusas nėra registruotas Lietuvoje (pavyzdžiui, išnuomotas Vokietijoje), reikalingas ypatingas leidimas arba sutartis, įrodanti teisę valdyti šią transporto priemonę.

2. Ar reikalingas „Umweltplakette“ (ekologinis lipdukas) ir kaip jį įsigyti?

Tai vienas dažniausiai painiojamų klausimų. Vokietija yra itin rūpinasi oro kokybe miestuose, todėl daugelyje miestų įvestos žaliosios zonos (Umweltzone). Į jas važiuoti gali tik tie automobiliai, kurie turi specialų ekologinį lipduką (Plakette) ant priekinio stiklo.

Mikroautobusas, kaip ir kiekvienas transporto priemonės, privalo turėti šį lipduką, jei planuojate važiuoti į miesto centrą (pvz., Berlynas, Miunchenas, Frankfurtas, Kelnas, Štutgartas). Lipdukai yra keturių spalvų: raudonas, geltonas, žalias ir nėra jokio (draudžiama). Dauguma šiuolaikinių mikroautobusų, tenkinančių Euro 4 ir aukštesnius standartus, gali gauti žaliąjį lipduką, kuris leidžia važiuoti be apribojimų.

Jį įsigyti galima internetu (pateikus techninio paso duomenis) arba degalinėse Vokietijoje, prieš įvažiuojant į miestą. Mano patirtis rodo, kad daugelis vairuotojų apie tai sužino tik tada, kai juos sustabdo policija šalia miesto riboženklio, o baudos už šio lipduko nebuvimą yra gana solidžios (nuo 80 eurų). Geriau pasirūpinti iš anksto.

3. Ar yra mokesčiai už kelių naudojimą (mokesčiai sunkiesiems automobiliams)?

Vokietijoje sunkiųjų sunkvežimių mokesčiai (Lkw-Maut) yra gana sudėtingi. Tačiau jei kalbame apie mikroautobusą, situacija paprastėja.

Jeigi mikroautobuso leidžiama maksimali masė (techniniame pase nurodyta) nepviršija 3,5 tonos, tuomet mokesčio už kelių naudojimą (Maut) mokėti nereikia. Tokiu atveju važiuojate nemokamai, kaip ir įprastu lengvuoju automobiliu.

Tačiau jei jūsų mikroautobuso masė viršija 3,5 tonas (dažnai būna 9 vietų ir ilgesnių modelių atveju), tuomet jis priskiriamas sunkiesiems automobiliams ir reikia mokėti Maut. Tai daroma specialiomis kortelėmis arba per „Toll Collect“ sistemą. Svarbiausia – iš anksto pasitikrinti techniniame pase nurodytą „Techninę leidžiamąją didžiausią masę“. Jei ten parašyta, pvz., 3550 kg, jūs saugūs. Jei 4000 kg – reikės registruotis sistemoje.

4. Kokios yra greičio apribojimų ypatybės Vokietijoje?

Vokietija garsėja savo „autobanais“ be greičio limito, tačiau tai dažnai traktuojama per daug laisvai. Kaip ekspertas, visada primenu: griežtų taisyklių nėra tik tam tikrose autostradų atkarpose, o ne visur.

• Autostradoje (Autobahn): Jei nėra ribojimo ženklo, rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, tačiau techniniu požiūriu galima važiuoti greičiau, jei sąlygos leidžia. Tačiau jei pastebėsite ženklą su skaičiumi (pvz., 120 ar 100), jis yra privalomas. Be to, 130 km/h ribą dažnai įveda griežtai tam tikrose vietose (prie miestų, sankryžų, statybų).
• Užmiestyje (ne autostradoje): Maksimalus greitis – 100 km/h.
• Gyvenvietėse: Visada 50 km/h, dažnai ir 30 km/h zonose.

Svarbiausia taisyklė vairuotojui: nepaklusti eismui. Jei visi važiuoja 130 km/h, o jūs lipdate 150 km/h dešiniajuoju juosta, tai yra draudžiama (dešinė juosta skirta važiavimui, kairioji – lenkimui). Taip pat mikroautobusams dažnai taikomi specialūs greičio limitai priklausomai nuo svorio (jei virš 3,5 t – greitis dažnai ribojamas 80 km/h užmiestyje). Todėl visada patikrinkite techninio pažymėjimo 5 skyriuje nurodytą greičio ribą.

5. Kokie yra reikalavimai žiemos padangoms Vokietijoje?

Vokietijoje veikia „situacinis principas“ (Situative Winterreifenpflicht). Tai reiškia, kad žiemos padangos yra privalomos tada, kai yra žiemos sąlygos – sniegas, šlapdiga, ledas. Jei važiuojate su vasaros padangomis tokiose sąlygose, bauda gali siekti 60 eurų, o jei dėl to kyla sunkių padarinių – dar daugiau.

Kas laikoma žiemos padanga? * Padangos su žymėjimu „M+S“ (Mud and Snow) arba „3PMSF“ (kalnų su sniegu simbolis). * Pagrindinis protektoriao gylys turi būti ne mažiau kaip 4 mm (nors teisiškai minimaliau, rekomenduojama būtent 4 mm dėl saugumo).

Mano patarimas: jei kelionė planuojama spalio–balandžio mėnesiais, mikriuką geriau užsirūpinti su žiemos padangomis iš anksto. Ne tik dėl baudų, bet ir dėl to, kad Vokietijoje oras gali pasikeisti staiga. Taip pat verta paminėti, kad grandinės (Snow chains) nėra privalomos, tačiau jei kelyje yra ženklas „Kettenpflicht“, jas reikia užsidėti, kitaip nevažiuosite.

6. Ar griežtai tikrinamas vairuotojo darbo ir poilsio laikas (tachografas)?

Tai yra vienas pavojingiausių sričių, kurioje dažnai klystama. Jei jūsų mikroautobuso masė viršija 2,8 tonos (arba jei jis naudojamas komerciniam keleivių pervežimui) ir turi daugiau kaip 8 vietas (neįskaitant vairuotojo), jis privalo būti įrengtas tachografu.

Taisyklės standartinės: * Kas 4,5 valandos vairavimo – 45 min. poilsio (gali būti suskaldytas į 15 min. + 30 min.). * Kas 9 valandų – 11 valandų poilsio (kasdieninis poilsis).

Jei tai yra nekomercinė kelionė (pvz., vairuotojas važiuoja su šeima arba draugais be užmokesčio), tachografą reikia perjungti į „Out of Scope“ režimą (jei to leidžia įrenginys) arba naudoti specialią kortelę. Tačiau jei sustabdo policija, turėsite įrodinėti, kad kelionė nekomercinė. Jei įtariama, kad tai „juodasis“ pervežimas, baudos yra milžiniškos, o gali būti ir uždrausta tęsti kelionę. Naudokite tachografą korektiškai – tai apsaugo ir vairuotoją nuo perdegimo, ir įmonę nuo baudų.

7. Ką reikia žinoti apie alkoholio vairavimo limitus?

Vokietija yra gana tolerantiška lyginant su Lietuva, tačiau tai nereiškia, kad galima gerti prieš vairą. * Standartinė riba: 0,5 promilės kraujyje. * Naujų vairuotojų (patirtis mažiau kaip 2 metai) ir jaunesnių kaip 21 m.: 0,0 promilės. * Komercinis transportas: Čia yra „pilkosios zonos“. Formaliai riba gali būti 0,5, tačiau jei vairuotojas nebegebės saugiai valdyti transporto priemonės arba jei tai yra įmonės transportas, draudžiamas net mažiausias alkoholio kiekis (0,0), nes draudžiamas vairavimas „nepakankamame gebėjime“.

Mano patirtis parodo, kad tarptautiniuose reisuose geriausia taikyti nulinę toleranciją. Vieno alaus išgėrimas vakare gali sukelti problemų ryte, jei įvyks eismo įvykis ar rutininė patikra. Vokietijos policija naudoja labai tikslius prietaisus, o ginčytis su jais beprasmiška.

8. Kokios privalomosios saugos priemonės turi būti mikroautobuse?

Vokietijos reikalavimai dėl važiuoklės įrangos (Straßenverkehrs-Zulassungs-Ordnung - StVZO) yra griežtesni nei kitur. Nėra svarbu, iš kurios šalies automobilis – važiuodamas Vokietijos keliais, turi tenkinti vietinius reikalavimus.

Privaloma turėti: * Avarinį sustojimo trikampį: 1 vnt. * Pirmosios pagalbos apyrankę: 1 vnt. (Turi būti nerodytas galiojimo laikas, tačiau rekomenduojama keisti kas 5 metus). * Šviesos atšvaitines liemenes: Vokietijoje šis reikalavimas yra specifinis – kiekvienam keleiviui privalo turėti liemenę! Jei mikroautobuse yra 8 keleiviai, turi būti 8 liemenės. Jos turi būti patogiai pasiekiamos (ne bagažinėje, o salone). * Žibintus: Nėra privaloma turėti atsarginių lempučių, tačiau jos turi veikti.

Dėmesio: už važiuoklės įrangos trūkumą baudos taikomos pagal Vokietijos tarifus, todėl verta pasitikrinti, ar visi keleiviai galėtų užsidėti liemenes, jei tektų išlipti iš automobilio autostradoje.

9. Kaip elgtis su automobilių stovėjimu miestuose?

Stovėjimas Vokietijos miestuose gali būti tikras išbandymas. Mikroautobusas dėl savo matmenų dažnai netelpa į standartinius požeminius garažus (užkerta aukštis arba ilgis).

• Miesto centruose: Stovėjimas dažnai mokamas. Reikia ieškoti specialių zonų su mėlynais ženklais (mokamas stovėjimas) arba „Parkleitsystem“ (stovėjimo zonų rodiklių), kurie rodo laisvus vietus didelėms transporto priemonėms.
• Mikroautobuso stovėjimas: Jei stovite be mokėjimo zonoje, kur leidžiama stovėti iki 2 valandų (su mėlynuoju disku), geriau nenaudoti mikroautobuso, jei jis užima daugiau vietos nei vienas automobilis – gali būti apskustas.
• Nakvynė: Negalima tiesiog užmigti miesto parke ar parduotuvės kieme. Vokietijoje tai labai nepageidaujama ir gali baigtis baudomis. Reikia ieškoti legalių stovyklavietesių (Campingplatz) arba specialiai sunkvežimiams ir mikroautobusams skirtų aikštelių (Raststätte autostradose).

Visada patikrinkite, ar stovėjimo vieta neapsiribota „Anlieger frei“ (tik vietiniams gyventojams) arba ar nėra draudimo ženklo sunkiesiems automobiliams – jei ten nurodyta svorio riba (pvz., 3,5 t), o jūsų masė didesnė, stovėti negalima net jei fiziškai tilpsite.

10. Ką daryti, jei įvykia eismo įvykis ar gedimas?

Nepaisant to, kiek gerai ruošiatės, įvykiai įvyksta. Vokietijoje šalies pagalbos tarnybos (ADAC, Allianz) veikia labai efektyviai, tačiau reikia žinoti protokolą.

1. Užtikrinkite saugumą: Įjunkite „avarinius“ žibintus, užsidėkite liemenes, pastatykite trikampį (Vokietijoje – 100 m už įvykio vietos užmiestyje, 50 m mieste).
2. Skambinkite 112: Vokietijoje galima skambinti ir angliškai. Praneškite tikslią vietą (naudokite kelio numerius ir „kilometro stulpelius“, kurie stovi autostradose kas 500 m).
3. Europinis įvykio pranešimas: Jei įvykis įvyko su kita šalies transportu, būtina užpildyti šią formą. Ji yra identiška visoje Europoje.
4. Fotografuokite: Nufotografuokite padėtį, ženklus, transporto priemonių pažeidimus.
5. Draudimo bendrovė: Susisiekite su savo draudiku. Jei mikroautobusas nebevažiuoja, jį likelystų gelbėjimo tarnyba, tačiau jei tai yra komercinis transportas, reikės spręsti keleivių pervežimo klausimus (pvz., iškviesti kitą mikroautobusą iš Lietuvos arba vietinį taksi).

Svarbu: niekada nepripažinkite kaltės vietoje, net jei atrodo, kad kaltas esate tu. Vokietijos draudikai tai išnagrinės vėliau.

Išvada

Kelionė mikroautobusu į Vokietiją gali būti puiki patirtis – sklandži keliais, greita ir patogi. Tačiau, kaip galite pastebėti iš aukščiau išdėstytų atsakymų, sėkmę lemia smulkmenos. Dvidešimt metų patirtis mokė mane vieno: dauguma problemų kyla ne iš techninių gedimų, o iš žinių trūkumo arba pasitikėjimo, kad „taip galiu padaryti“.

Vokietija – tai šalis, kurioje veikia tvarka, o taisyklės yra ne pasiūlymas, o įstatymas. Nuo mažiausio ekologinio lipduko iki didžiausio tachografo įrašo – viskas turi savo reikšmę.