Ką žinoti prieš išvykstant į ir iš Vokietijos su mikroautobusu?

Vokietija jau dešimtmečius yra logistikos „širdis“ Europoje. Kasdien tarp Lietuvos ir Vokietijos kursuoja tūkstančiai transporto priemonių, neapsieinama be mikroautobusų – tiek keleivinių, tiek krovinių. Dirbau šioje srityje virš dviejų dešimtmečių, ir galiu pasakyti viena: šis maršrutas vienas iš patikimiausių, tačiau vienas iš reikalaujančių didžiausio dėmesio dėl griežtų vietinių taisyklių. Vokiečiai yra žinomi savo tvarka ir preciziškumu, o tai aiškiai atsispindi ir jų kelių policijos darbe.

Nepaisant to, ar planuojate nuvažiuoti į Miuncheną, Hamburgą, ar tiesiog pervežti keleivius per Berlyną, pasiruošimas yra pusė sėkmės. Dažnai matyti situacijas, kai patyrūs vairuotojai lengvabūdiškai žiūri į techninius reikalavimus arba dokumentus, galvodami, kad „ES yra viena šalis“, ir vėliau gauna didelių baudų sąskaitas. Šiame straipsnyje pasidelsime prie kiekvieno svarbiausio punkto, kad jūsų kelionė būtų sklandi, be nepageidaujamų staigmenų ir sustojimų kelio šone.

Kelionė mikroautobusu turi savų niuansų, palyginti su lengvuoju automobiliu ar sunkiasvoriu sunkvežimiu. Čia susiduria lengvojo automobilio ir krovininio transporto taisyklių sankirta. Todėl būtina aiškiai suprasti, kokia kategorija pagal svorį ir keleivių skaičių priklauso jūsų transporto priemonė. Ši žinia užtikrins ne only teisėtą važiavimą, bet ir saugumą. Žemiau išsamiai aptarsime visus reikalingus aspektus, nuo dokumentų iki vairavimo etiketo.

DUK (Dažnai užduodami klausimai)

1. Kokius dokumentus būtina turėti sau ir mikroautobusui, važiuojant į Vokietiją?

Tai vienas pagrindinių klausimų, be kurio neįsivaizduojamas joks kelionės planavimas. Nors keliame per Schengeno erdvę, dokumentų kontrolė yra dažna, ypač arti sienų arba didmiesčių. Pirma ir svarbiausia – vairuotojo pažymėjimas. Jeigu kelionė vyksta komerciniu pagrindu (pvz., keleivių pervežimas), būtinas ir tinkamas vairuotojo pažymėjimas (kode 95, jei reikia, arba profesionalaus vairuotojo kvalifikacija). Jei tai yra privati kelionė, užtenka standartinio pažymėjimo.

Kas pato automobilio dokumentų? Privaloma turėti techninį pasą (Registration Certificate Teil I) ir, jei turite, antspaudą (Teil II). Be techninį paso kelionė neįsivaizduojama. Taip pat būtinas galiojantis civilinės atsakomybės draudimas (Vokietijoje vadinamas „Versicherung“), patvirtintas „ žaliuoju kortele“ (Green Card). Nors dauguma draudimų šiandien yra centralizuoti, fizinė kortelė vis dar yra greičiausias būdas įrodyti policijai, esant nesklandumams, kad esate uždraustas.

Jei mikroautobusas priklauso įmonei, reikalingi įmonės atstovo įgaliojimai (jei vairuotojas ne savininkas) ir, svarbiausia, CMR draudimas, jeigu kelyje yra bet koks krovinys, net jeigu tai tik keleivių lagaminai. CMR draudimas apsaugo nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą. Ir, žinoma, nepamirškite asmens dokumento – paso arba asmens kodą su nuotrauka. Juos užtikrintai patikrins net ir tuomet, kai atrodo, kad kontrolės nėra.

2. Ar reikalinga speciali „Umweltplakette“ (taršos ženklas) ir ką jis reiškia?

Absoliučiai taip. Tai viena dažniausių klaidų, kurią daro Lietuvos vairuotojai pirmą kartą važiuodami į Vokietiją. Vokietijos miestuose yra įvestos aplinkosaugos zonos (Umweltzone), į kurias galima važiuoti tik tam tikrą ekologinį standartą atitinkančiais automobiliais. Šios zonos pažymėtos specialiais ženklais važiuojant link miesto centro.

Mikroautobusai turi turėti priekinio stiklo dešinėje pusėje (nuo vairuotojo) kabinamas specialias spalvotas dėžutes – vadinamąsias „Plaketten“. Yra keturios spalvos: raudona, geltona, žalia ir netgi kelios tarpinės, tačiau praktiškai dauguma miestų (tokie kaip Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Štutgartas) leidžia važiuoti tik su žalia (grün) plakete. Raudonos ir geltonos plaketės dažnai nebeleidžiamos.

Be šios plaketės važiuavant į uždraustą zoną, gresianti bauda yra gana didelė – paprastai 100 eurų. Be to, gausite įrašą į vairuotojo taškų sąskaitą Vokietijoje (Flensburgo punktais). Plaketę galima įsigyti Lietuvoje (dažnai per techninę apžiūrą arba draudimo brokerius) arba Vokietijoje (dekų centruose TÜV, DEKRA). Įsigijus ją, ji priskiriama konkrečiam automobiliui pagal techninį pasą, todėl parduoti ar perduoti kitam negalima. Jei jūsų mikroautobusas yra senesnis ir labai teršia, jis gali net netirti teisės gauti šios plaketės – tuomet teks važiuoti miesto apylanka ir stovėti už miesto ribų.

3. Kaip Vokietijoje veikia mokami keliai (Maut) ir ar juos turi mokėti mikroautobusai?

Tai klausimas, kuris sukelia daugiausia neaiškumų, nes taisyklės skiriasi priklausomai nuo svorio. Vokietija yra unikala savo mokamų kelių sistema. Jeigu jūsų mikroautobuso leidžiama maksimali masė yra iki 3,5 tonos, jums nereikia mokėti už važiavimą greitkeliais (Autobahn). Galite važiuoti nemokamai, net jei matote didelius „Maut“ ženklus sunkvežimiams.

Tačiau situacija keičiasi, jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos (pavyzdžiui, VW Crafter ar Mercedes Sprinter su didesne kelio eiga arba sunkesniu įranga). Tokiu atveju jūsų transporto priemonė laikoma sunkiasvore ir privalo turėti specialų „Maut“ įrangą (OBU – On-Board Unit) arba mokėti rankiniu būdu (per „Toll Collect“ terminalus, tačiau tai daug brangiau ir nepatogiau). Jeigu bandysite važiuoti 3,5 tonų viršijančiu automobiliu be mokėjimo, baudos yra astronomiškos – jos gali siekti kelias šimtus eurų.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tunelius ir tiltus. net jeigu jūsų mikroautobusas lengvesnis nei 3,5 tonos, kai kurie tuneliai (pavyzdžiui, Warnow tunelis Rostoke arba Herrentunnelis šiaurėje) gali būti mokami. Juos paprastai moka visi transporto priemonių tipai. Visada tikrinkite kelio ženklus prieš įvažiuodami į tunelį – jei rodoma skaičiu su euro ženklu, reiškia, kad reikės sumokėti (paprastai grynaisiais arba kortele automate).

4. Kokios yra greičio ribos Vokietijoje ir kaip jos skiriasi mikroautobusams?

Vokietija garsėja savo „autobahnais“ be greičio ribojimo, tačiau tai yra daugiau mitas nei realybė, o ypač tai pasakytina apie mikroautobusus. Jeigu jūsų mikroautobuso masė neviršija 3,5 tonos, jums taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir lengviesiems automobiliams.

Greičiausiuose ruožuose, kur nėra ribojimo, rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, tačiau jei nėra ženklo, techniškai galima važiuoti greičiau (tačiau už savo riziką – jei įvyksta avarija važiuojant greičiau nei 130 km/h ir esate kaltas, draudimas gali nemokėti). Tačiau daugelio ruožų greitis yra ribojamas iki 120 km/h arba net 100 km/h.

Daug svarbiau yra miestuose ir gyvenvietėse. Čia greičio riba beveik visada yra 50 km/h, o daugelyje vietų, ypač prie mokyklų ar gyvenamųjų kvartalų, ji nukrenta iki 30 km/h. Vokiečių greičio matuokliai (Blitzer) yra visur – tiek stulpų formos, tiek paslėpti „pervežimai“ (mobili matavimo įranga). Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos (arba jei jis turi daugiau kaip 9 sėdimas vietas su vairuotoju), tada jums taikomi sunkiasvečio greičiai: užmiestyje – 80 km/h (su greičio reguliatoriumi), o greitkeliuose – 60 km/h. Taip, tai labai lėtai, todėl dažnai tokius mikroautobusus stengiasi registruoti kaip 3,5 t automobilius, jei įmanoma techniniu požiūriu.

5. Kada privalomi žieminės padangos ir kas gresia, jei jų nėra?

Vokietijoje šio taisyklės laikomasi ypatingai griežtai. Žieminės padangos (Winterreifen) yra privalomos situacijose, kai kelyje yra sniego, šlapdgnos, ledas arba šerkšno. Oficialus terminas yra „situatinė privalomumas“. Tai reiškia, kad netgi birželį, jeigu kalnuose staiga užsnigo kelias ir važiuojate su vasarinėmis padangomis, gausite baudą.

Praktiškai vairuotojai laikosi taisyklės „O bis O“ – nuo „O“ (Oktober) iki „O“ (Ostern). T.y., nuo spalio iki Velykų rekomenduota važiuoti su žieminėmis padangomis. Bauda už neturėjimą tokiose sąlygose siekia 60 eurų, tačiau jei dėl to kyla trukdžių eismui, bauda padidėja. Dar blogiau, jei įvyksta avarija ir neturite žieminės padangos – draudimo kompanija gali atsisakyti mokėti kompensaciją, o jūs būsite atsakingas už visus žalos atlyginimus.

Svarbu paminėti, kad „visasezonės“ padangos (Ganzjahresreifen) Vokietijoje yra pripažįstamos ka tinkamos žiemos sąlygoms, jeigu jų protektoriaus gylis atitinka reikalavimus (ne mažiau kaip 4 mm). Taip pat reikia atkreipti dėmesį į padangų žymėjimą – jos turi būti pažymėtos sniego nukrito simboliu (kalnas su sniego gaubalu), o ne tik M+S (Mud and Snow), nes senas M+S žymėjimas jau nėra pakankamas naujiems reikalavimams.

6. Kokius privalomus saugos priemonių rinkinius turi turėti mikroautobuse?

Vokietijos kelių eismo taisyklės (StVO) nustato griežtus reikalavimus dėl įrangos, kuri turi būti automobilyje. Nors Lietuvoje daugelis šių dalykų irgi yra būtini, Vokietijoje policija tikrina juos ypač kruopščiai.

Privaloma turėti: 1. Avarinį trikampį (Warndreieck): Vienas būtinas, tačiau rekomenduojama turėti du, ypač jei kelyje daug sunkvežimių. 2. Pirmąją pagalbą (Verbandkasten): Turi būti hermetiškai uždaryta, su galiojimo data (paprastai galioja 3-5 metai). Jei galiojimo data pasibaigusi – gausite baudą. 3. Atšvaitines liemenes (Warnweste): Tai ypač svarbu. Vokietijoje kiekvienas žmogus automobilyje turi turėti savo liemenę. Jeigu mikroautobuse yra 9 žmonės, turi būti 9 liemenės. Jos turi būti pasiekiamos neišlipant iš automobilio (pvz., salono kišenėje, bagažinėje netinka, nes ten reikia eiti pro važiuojamąją dalį). Be liemenės bauda 15 eurų.

Taip pat rekomenduojama, bet ne visada privaloma, turėti ugn gesintuvą (jei įrengta dujų įranga – jis privalomas). Jei mikroautobuse yra vaikiškos kėdutės, jos turi atitikti ECE R44/04 ar R129 standartus ir būti tvirtinamos ISO FIX arba saugos juostomis. Policija gali sustabdyti ir patikrinti, ar vaikai tvirtinami teisingai.

7. Kaip elgtis su alkoholiu vairuojant Vokietijoje?

Vokietija yra šalis, kur alkoholio vartojimo kultūra yra gili, tačiau vairavimas po alkoholio yra tabu ir baudžiamas labai griežtai. Leidžiamas maksimalus kraujo alkoholio kiekis (Promille) yra 0,5‰. Tai tas pats kaip ir Lietuvoje. Tačiau jeigu esate naujokas (vairavimo stažas mažiau kaip 2 metai) arba jei esate profesionalus vairuotojas (dirbantiesiems komercinių pervežimų srityje), riba yra 0,0‰.

Verta paminėti, kad jei alkoholio kiekis yra nuo 0,5‰ iki 1,09‰, gresi 500 eurų bauda, 2 taškai ir mokamas medicininis patikrinimas. Virš 1,1‰ – tai jau baudžiamasis nusikaltimas, grasina bauda, vairavimo pažymėjimo atėmimas ir net kalėjimas. Tačiau mūsų srityje svarbiausia yra tai, kad net mažiausias alkoholio kiekis (0,3‰) gali būti baudžiamas, jei vairuotojas nebegeba visiškai valdyti transporto priemonės arba jo elgesys kelia abejonių.

Dirbdamas tarptautiniuose reisuose visada keliu principą: „Jei vairuoji – negerk“. Vokietijos policija dažnai rengia profilaktines akcijas, ypač naktį arba švenčių metu (Vakarų Vokietijoje, šalia Olandijos sienos, kontrolė ypač intensyvi). Atminkite, kad rytinis „pošlapis“ taip pat gali būti viršijantis ribą, jei vėlai vakare išgėrėte nemažai.

8. Ar yra specialūs reikalavimai poilsiui ir miegamajam laikui vairuotojams?

Jei kelionė vyksta komerciniu pagrindu (t.y., pervežate keleivius ar krovinius už pinigus), čia veikia griežtos ES darbo laiko direktyvos (tachografas). Jeigu mikroautobuso masė viršija 3,5 tonos, tachografas yra privalomas. Tuo atveju taisyklės standartinės: 4,5 valandos vairavimo, po to 45 minučių poilsis (arba skaldomas į 15+30), kas 4,5 valandos – 45 min poilsis, kas 9 valandos – 45 min, o po 9 valandų vairavimo – 45 min poilsis.

Kas svarbiau – kas 4,5 valandos vairavimo privaloma padaryti 45 minučių pertrauką. Negalima vairuoti ilgiau. Taipogi neleidžiama vairuoti daugiau kaip 9 valandas per dieną (išskyrus išimtis, du kartus per savaitę galima iki 10 valandų), ir ne daugiau kaip 56 valandų per savaitę.

Jei tai yra privati kelionė (mikroautobuso masė < 3,5t), tachografo nereikia, tačiau vairuotojas privalo būti atsakingas. Nerekomenduojama vairuoti ilgiau kaip 8-9 valandų be poilsio. Vokietijoje yra daug specialių poilsiaviečių (Rasthof), kurios skirtos sunkvežimiams, tačiau į jas dažnai įvažiuoti negalima, jei masė mažesnė kaip 3,5t (ten būna barjerai). Tiesioginiai mikroautobusai gali stovėti standartinėse poilsiavietėse (Rastplatz) arba degalinėse.