Ką žinoti planuojant keleivių vežimą į Vokietiją pirmą kartą?

Vokietija jau dešimtmečius išlieka viena pagrindinių krypčių tarptautiniame keleivių pervežime. Čia vyksta ne tik tikintieji ir religinės piligrimystės, bet ir intensyvi migracija, verslo kelionės bei turizmas. Kaip žmogus, kuris šioje srityje pragyveno daugiau nei dvidešimt metų, galiu pasakyti viena: maršrutą į Vokietiją nėra sunkti nupiešti žemėlapyje, tačiau jo sėkmingas įgyvendinimas priklauso nuo tūkstančio smulkmenų, kurios dažnai iškelia nepatirčiusius vežėjus arba kelionių organizatorius į neapykantą.

Keleivių vežimas į Vokietiją – tai ne tik fizinis nuvežimas iš taško A į tašką B. Tai sudėtingas logistinis procesas, reikalaujantis žinoti teisinius niuansus, suprasti vietinius kelių etiketo standartus bei gebėti spręsti problemas realiu laiku. Vokiškas rinka yra itin reguliuota, o vietinės institucijos, tokios kaip Bundesamt für Güterverkehr (Federalinis kelių transporto ir logistikos departamentas), stebi transporto srautą itin griežtai. Jei planuojate šią kelionę pirmą kartą, šis straipsnis taps jūsų kompasu, padėsiančiu išvengti dažniausių klaidų, kurioms aš esu liudininkęs per savo ilgą karjerą.

Šiame vadove mes aptarsime viską – nuo būtinųjų dokumentų ir vairuotojo darbo laiko apribojimų iki specifinių techninių reikalavimų, kuriuos taiko vokiečiai. Nesvarbu, ar vežiate grupę turistų į Miuncheną, ar darbuotojus į Hamburgo uostą, rekomendacijos čia pateiktos padės užtikrinti, kad kelionėtų sklandžiai, saugiai ir, kas svarbiausia, pelningai.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Kokius dokumentus būtina turėti keleivių pervežime į Vokietiją?

Dokumentų tvarka yra pagrindas, be kurio neverta net kelti variklio. Vokietijoje kelionės dokumentų patikros yra dažnos, ypač greitkelių kontrolės punktuose. Pirmiausia, vairuotojas privalo turėti galiojantį vairuotojo pažymėjimą (kategorijos D arba D1, priklausomai nuo transporto priemonės). Jei kelionė atliekama komerciniais tikslais, būtina turėti taip vadinamąjį „Lenkijos licenciją“ (Community Licence) – tai tarptautinės keleivių vežimo licencijos kopija, kuri turi būti transporto priemonėje.

Be to, transporto priemonės techninės apžiūros certifikatas (TÜV arba lygiavertis lietuviškas TACHOMETRO pasas) turi būti galiojantis. Nepamirškite apie draudimą: „Žalos atlyginimo civilinės atsakomybės“ draudimo polisas (draudimo „žaliasis kortelė“) yra privalomas. Nors Šengeno erdvėje jis techniniu požiūriu nebūtinas, tačiau jo turėjimas stipriai palengvina situaciją įvykus eismo įvykiui.

Taip pat svarbu pasirūpinti keleivių sąrašu (manifestu), kuriame būtų nurodyti visi keleiviai, jų asmens kodai (jei kelionės tikslas to reikalauja) ir kontaktiniai duomenys. Jei vežate vaikus, būtina raštiškas tėvų ar globėjų sutikimas, patvirtintas notaru. Nors šis reikalavimas nėra griežtai vokiškas, tačiau Lietuvos pareigūnai jį tikrina išvykstant, o vokiškai pasienio kontrolės pareigūnai gali paprašyti įrodymų, kad esate teisėtai globojami vaikus.

2. Ar reikia specialių leidimų vairuotojams iš trečiųjų šalių?

Jei vairuotojas yra ES pilietis, specialių leidimų (išskyrus standartinę licenciją) nereikia. Tačiau situacija pasikeičia, jei vairuotojas yra pilietybę turintis trečiosios šalies (pvz., Ukrainos, Baltarusijos ar ne ES šalies) pilietis. Tokiu atveju būtina gauti specialų leidimą, vadinamąjį Kabotage arba Bilateral leidimą, kuris leidžia vykdyti tarptautinius pervežimus.

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į vairuotojo kvalifikacijos pažymėjimą (Driver Qualification Card – DQC), kuris įrodys, kad vairuotojas įgijo privalomus 35 valandų profesinio tobulinimosi kursus be paskutinių penkerių metų. Be šios kortelės, baudos Vokietijoje gali siekti šimtus eurų, o transporto priemonė gali būti sustabdyta tol, kol neatvyks pakeitimo vairuotojas.

3. Kaip Vokietijoje reguliuojamas vairuotojų darbo ir poilsis laikas?

Vokietija yra viena iš griežčiausių šalių, kurioje kontroliuojama vairuotojų darbo laiko ir poilsio taisyklių (EC Regulation 561/2006) laikymasis. Čia neįmanoma „sukčiauti“ su tachografo įrašais, nes policija ir Bundesamt für Güterverkehr reguliariai atlieka išsamias patikras.

Pamirškite senus laikus, kai poilsis galėjo būti trumpesnis. Taisyklės yra šios: po 4,5 valandų vairavimo būtina padaryti bent 45 minučių pertrauką (kurią galima padalyti į 15 minučių ir 30 minučių). Paros poilsis turi trukti bent 11 valandų (gali būti sutrumpintas iki 9 valandų ne daugiau kaip 3 kartus per savaitę). Savaitinis poilsis turi būti ne trumpesnis kaip 45 valandų nepertraukiamai.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas „furgonuose“ (pvz., sunkvežimiuose su lova) poilsio trukmei. Vokietijoje griežtai atskirti poilsio ir pasiekiamojo laiko (availability) sąvokos. Jei vairuotojas ilsisi furgone, kuris yra judriojoje transporto priemonėje, tai laikoma tik „sutrumpintu poilsiu“, o ne pilnu savaitiniu poilsiu. Mano patirtis rodo, kad dažniausia baudos už šių taisyklių pažeidimą Vokietijoje yra vienos didžiausių Europoje, todėl tachografas turi būti įjungtas ir nustatytas teisingai nuo pat išvykimo iš garažo.

4. Kokius techninius reikalavimus turi tenkinti transporto priemonė?

Techninė būklė – tai ne klausimas pasirinkimo, o saugumo klausimas. Vokietijos greitkeliai (Autobahn) leidžia vaziuoti dideliais greičiais, todėl transporto priemonė turi būti idealios būklės. Prieš išvykstant privalu patikrinti stabdžių sistemą, padangas (juk jų gylis turi atitikti standartus – mažiausiai 1,6 mm vasarą, tačiau rekomenduoju daugiau dėl drėgno kelio) bei šviesų veikimą.

Svarbus niuansas – aptvėrimas (tiekimas). Jei keleiviai sėdi vietose, kur nėra aptvėrimo (pvz., toliau nei pirmoje eilėje), turi būti užtikrinta, kad bagažas negali pataikyti į juos staigus stabdant. Taip pat būtina, kad visi keleiviai turėtų saugos diržus ir juos naudotų. Vokiškose autobusų stotyse ar patikros punktuose dažnai tikrina, ar diržai veikia.

Taip pat neabejotinai reikia paminėti apgailestį. Jei autobuse yra WC, jis turi būti švarus ir techniškai veikiantis. Užšąlęs ar užsikimšęs WC kelionėje gali tapti ne tik nepatogumu, bet ir sanitarinės kontrolės problema, ypač jei vykstate per vokiškas degalines, kurios itin griežtai vertina viešųjų erdvių švarumą.

5. Kokie yra mokesčiai už kelių naudojimą (vignetių ir kelių mokesčiai) sistema?

Vienas dažniausiai kylančių klausimų: „Ar mums reikia pirkti vinjetes?“. Atsakymas priklauso nuo transporto priemonės tipo. Jei keleivius vežate mikroautobusu, kuriuo galima vairuoti su B kategorijos pažymėjimu (pvz., iki 3,5 tonų), tada Vokietijoje vinietės nereikalingos – keliai automobiliams mokesčių nemoka.

Tačiau jei naudojate autobusą arba sunkvežimį virš 7,5 tonų (o dauguma turistinių autobusų yra sunkesni), situacija keičiasi. Vokietijoje nėra vinetės sistemos sunkiesiems transportui. Vietoj to yra mokama už nuvažiuotą atstumą (mautas – LKW-Maut). Mokama greitkeliais ir kai kuriomis federalinėmis magistralėmis. Suma skaičiuojama pagal ašų skaičių, emisinių klasę ir nuvažiuotą atstumą.

Privalu transporto priemonėje turėti įrenginį (ON-BOARD UNIT – OBU), kuris automatiškai registruoja nuvažiuotą kelią ir siunčia duomenis. Jei tokio įrenginio nėra, mokėti reikia rankiniu būdu per degalines arba internetines sistemas ( Toll Collect ), kas yra daug sudėtingiau ir brangiau. Jei užfiksuojamas važiavimas be apmokėjimo, baudos gali būti astronominės – ne tik už patį praleistą mokestį, bet ir bauda už pažeidimą, kuri gali siekti keletą šimtų eurų.

6. Ką reiškia „Umweltplakette“ (ekologinė ženklelis) ir kodėl jis būtinas?

Tai vienas svarbiausių dalykų, apie kurį dažnai pamiršta Lietuvoje. Vokietijoje daugelyje miestų (pvz., Berlynas, Miunchenas, Kelnas, Frankfurtas) yra įvestos aplinkosauginės zonos (Umweltzone). Į jas galima važiuoti tik tuo atveju, jei transporto priemonėje yra specialus ekologinis ženklelis – vokietiškai vadinamas Feinstaubplakette.

Šis ženklelis yra spalvinis: žalias (geriausias, didžiausios ekologinės klasės), geltonas ir raudonas (prastesnės klasės). Dauguma šiuolaikinių, euro 5 ar euro 6 emisinių standartų atitinkančių autobusų gali gauti žaliąjį ženklelį. Nors jis dažniausiai reikalingas lengviesiems automobiliams, tačiau kai kurie miestai taiko šią taisyklę ir sunkiajam transportui arba tam tikromiems rajonams.

Be ženklelio važiavimas į draudžiamą zoną baigiasi bauda, kurią tenka mokėti ne tik vairuotojui, bet ir keleivių pervežėjui kaip juridiniam asmeniui. Ženklelį galima gauti daugumoje degalinių Vokietijoje arba užsisakyti internetu prieš kelionę. Jis kainuoja nedaug (apie 5–10 eurų), tačiau jo nebuvimas gali sugadoti visą maršrutą, jei reikės važiuoti per miesto centrą.

7. Kaip elgtis su vokiškuoju greitkeliu (Autobahn) ir kokia yra Bendrovės (recommendus) greičio politika?

Autobahn – tai Vokietijos lankytinas objektas ir vienintelė vieta pasaulyje, kur nėra bendro greičio limito (nurodytas tik rekomenduojamas 130 km/h greitis). Tačiau tai nereiškia, kad važiuoti galima kaip nori. Pirma, autobusų greitis Vokietijoje yra ribojamas – jis negali viršyti 100 km/h (80 km/h važiuojant be priekabos ar tam tikromis sąlygomis, nors techninės sąlygos leidžia 100 km/h). Dauguma šiuolaikinių autobusų turi greičio ribotuvus (speed limiter), nustatytus būtent ties 100 km/h.

Antra, kairiajuo juosta greitkelyje leidžiama važiuoti tik tada, kai lenkiate kitą transporto priemonę. Po lenkimo privalomas nedelsiant grįžti į dešinę juostą. Vokiečiai yra labai disciplinuoti vairuotojai, o jei autobusą „užblokuosite“ kairiojoje juostoje, neabejotinai gausite signalą iš už jus važiuojančio automobilio (ir tai gali būti ne tik šviesų signalas, bet ir netinkamas elgesys).

Taip pat verta paminėti, kad vokiški greitkeliai turi ypatingą konstrukciją – jie labai storesni, todėl važiuojant dideliu greičiu vibruojama mažiau, tačiau automobilių srautas yra labai intensyvus. Vairuotojas turi būti ypatingai atidus, nes lengvieji automobiliai važiuoja kur kas greičiau nei autobusas, ir jų manevrai gali būti staigūs.

8. Ką daryti, jei įvyksta eismo įvykis ar techninė gedimas Vokietijoje?

Nors niekas nenori galvoti apie blogiausią scenarijų, būti pasiruošusiam būtina. Esant mažam eismo įvykiui („bump“), Vokietijoje veikia griežta Europos eismo įvykių deklaracijos forma (Europäischer Unfallbericht). Būtina užpildyti ją vietoje. Jei įvykis įvyko su dalyvavusiu užsienio transportu, nepalikite vietos, kol nėra susitarta dėl atsakomybės ar nepalyginti policija.

Esant rimtam gedimui, Vokietijoje veikia galinga gelbėjimo tarnyba (ADAC ir kt.). Jei turite šios organizacijos narystę, pagalba atvyks greitai. Jei ne, skambinkite į bendrąją pagalbos numerį 112. Vokietijoje šis numeris veikia nepriekaištingai, operatoriai dažnai kalba angliškai.

Svarbiausia: užtikrinkite keleivių saugumą. Jei autobusas sustojo greitkelyje, visi keleiviai turi išlipti per dešines duris ir užtikti už apsauginės juostos (Leitplanke) už kelių. Niekada neleiskite keleiviams lipti pro kairės pusės duris į greitkelio juostą. Tai yra pagrindinė taisyklė, kuri gali išgelbėti gyvybes. Mano praktikoje buvo atvejų, kai taip elgiantis buvo išvengta tragedijų.

9. Ar yra specifiniai reikalavimai keleivių bagažui?

Bagažo tvarkymas – tai ne vien estetika, o saugumas. Vokietijos policija dažnai tikrina, ar bagažas užfiksuotas atitinkamai. Kiekvienas lagaminas turi būti patikimai užsegamas arba pritvirtintas, kad staigus stabdymas ar avarija neleistų jam tapti „skeletu“, skriejančiu po salonu.

Taip pat svarbu atsižvelgti į svorio pasiskirstymą. Per didelis svorio koncentravimas vienoje vietoje (virš galinės ašies) gali pakenkti transporto priemonės valdymui ir padidinti riedėjimo riziką. Be to, Vokietijoje yra griežtos taisyklės dėl pavojingų medžiagų pervežimo. Keleiviai negali vežti degiųjų medžiagų (benzino kanistryse), sprogmenų ar kitų pavojingų daiktų salone ar nepritaikytame bagažo skyriuje. Jei vairuotojas įtokia tokį daiktą įkrovimo metu, jis privalo jį atmesti, nes už tai gali būti baudžiamas jis pats.

10. Kokius kultūrinius ir kalbinius niuansus verta žinoti vežėjui?

Galiausiai, kalinės sėkmė priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo žmogiškųjų santykių. Vokiečiai vertina punktualumą ir tikslumą. Jei pasakyta, kad autobusas atvyks 10:00, jis turi atvykti 10:00, o ne 10:05. Vėlavimas Vokietijoje yra laikomas nepagarbos arba neprofesionalumo požymiu.

Kalbos barjeras gali būti problema, nors jaunesnė kartą kalba angliškai.